Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

VLADA FOLINAITĖ

Linas Balčiūnas

Gimė 1884 m. spalio mėn. 27 d. Telšių apskrities Lieplaukės bažnytkaimyje. Jos tėvų Juozapo ir Teofilijos Folinų protėviai buvo vokiečių kilmės. Rašytojos tėvas buvo 15 m. tarnavęs caro kariuomenėje, turėjo medicinos felčerio specialybę. Motina buvo apsišvietusi, gerai susipažinusi su lenkų kultūra. Ji gražiai deklamuodavo savo kūrybos eiles, kuriose daugiausia atsispindėjo 1863 m. sukilimo Lietuvoje vaizdai. Vlados tėvai, pasistatę namelį Lieplaukėje, čia su vaikais ir gyveno. Kartu su Vlada šeimoje augo dar trys seserys ir brolis. Vlada šeimoje buvo trečioji duktė. Sėkmingai baigusi Lieplaukės pradžios mokyklą, ji norėjo mokytis toliau, bet tais laikais artimiausios gimnazijos buvo tik Šiauliuose ir Palangoje. Folinai gyveno gana kukliai, todėl į gimnaziją dukters leisti neįstengė. Šeimai persikėlus gyventi į Telšius, Vlada ėmėsi darbo. Iš pradžių perrašinėdavo vargonininkui metrikus, vėliau įsidarbino Telšių degtinės monopolio pilstytuvėje. Po kelių metų išvyko pas gimines į Kijevą. Kurį laiką mokėsi privačiai, tikėdama, kad suras tinkamesnį darbą ar sukurs šeimą. Tačiau, nusivylusi svajonėmis, prieš pat I pasaulinį karą sugrįžo į Telšius ir įsidarbino raštininke notaro Bakadorovo raštinėje. 1915 m. norėjo pasitraukti į Rusijos gilumą, bet pakeliui sustojo Vilniuje ir ėmė dirbti Lietuvos karo pabėgėliams šelpti komiteto raštinėje. Vėliau, Lietuvos vyriausybei persikėlus iš Vilniaus į Kauną, apsigyveno Kaune ir Steigiamojo seimo kadencijos metu dirbo Seimo sekretoriate. Persikėlusi gyventi į Telšius, vykstant rinkimams į Lietuvos seimą, dirbo Telšių apygardos rinkimų komisijos sekretore. Po to – notaro Mitkevičiaus raštinėje mašininke, vėliau – Telšių apskrities viršininko raštinėje registratore, sekretore. Tuo metu Vlada susirgo džiova. Valstybės lėšomis trejus metus gydėsi Kauno sanatorijoje, kiek sutvirtėjusi išėjo į pensiją. 1935 m. gyveno sesers vyro Felikso Milevičiaus šeimoje.

Tarybų valdžia pensijos jai nenutraukė, tačiau tuo metu iš valdžios gaunamų 30 červoncų jai pragyvenimui neužteko. Reikėjo vis dar dirbti – pardavinėdavo iš skudurėlių pačios pasiūtas lėlytes-žaislelius. Ji buvo labai jautrios sielos, išlavinto skonio moteris. Iš savo motinos paveldėjusi pomėgį literatūrai ir literatės talentą, ji ankstyvoje jaunystėje pradėjo kurti, daugiausia poeziją. Jos kūryboje vyravo asmeninio ir visuomeninio gyvenimo bei politikos temos. Vlada aktyviai bendradarbiaudavo vietinėje spaudoje: laikraščiuose „Žemaitis”, Žemaičių balsas”, Amerikos lietuvių spaudoje. Ji rašydavo informacijas, feljetonus, satyrinius eilėraščius ir straipsnius. „Žemaičio” laikraštis tuo metu spausdindavo satyrinį priedą „Telšių Pliumpis”. Didelę dalį jo publikacijų sudarė V. Folinaitės kūriniai. Jos kūrybą žemaičių visuomenė mėgo, nes rašytoja labai taikliai satyros gyliu įgeldavo visiems, kas būdavo to vertas. Iškalbingi ir jos pasirinkti slapyvardžiai: Vapsva, Širšė, Felje-Tonas, Fėja ir kiti. Meniška Vlados Folinaitės prigimtis išryškėdavo daug kur. Ji, kad ir niekur specialiai nesimokiusi, neblogai skambino pianinu ir gitara, grojo smuiku, armonika. Buvo žinoma kaip gera kortų žaidėja. Aktyviai dalyvavo organizuojant pirmuosius lietuviškus spektaklius ir koncertus Telšiuose, keliuose iš spektaklių pati vaidino, giedojo chore (altas). Su Vlada Folinaite noriai bendraudavo Telšių inteligentija. Savo šeimos nesukūrė. Mylimo žmogaus ir šeimos jai trūko visą gyvenimą. Tai matyti ir iš jos posmų: „Aplink šalta... svetima... Kas atjaustų? – Aš viena... Baisus, skaudus ilgesys, Kaip arčios mirties žvilgsnis! Ak! Pasisakysiu Jam... Kam?. Tam akmeniui šaltam?…“

Vlada kaip literatė neblogai buvo žinoma to meto literatūros sluoksniuose. Pirmojoje Lietuviškoje enciklopedijoje išspausdinta jos nuotrauka ir autobiografija (t. VIII, p. 393).

Vlada Folinaitė kūrė iki pat mirties, tačiau savo kūrybos nerinko. Nebuvo išspausdinta ir jos kūrybos rinktinė. Daug jos rašinių, paliktų rankraščiuose, karo metais žuvo. Vlada Folinaitė mirė 1953 metų kovo 25 d. Telšiuose. Palaidota Telšiuose, šeimos kape.

Spausdiname Vlados Folinaitės eilėraštį „Kodėl”, parašytą 1934 m.

Kodėl?..

Kodėl?..
Kada akordas tuščias netikėtai
Iš tolo virpina švelniai stygas, –
Man rodosi, kad balso sužavėta –
Verkiu. Ir pasakas sapnuoju vėl…
Kodėl?

Kodėl? –
Kada širdy skausmų aidai nustoja
Ir trokštu vien – pranykt svajonėj nebūties
Man rodosi, – kažkas arti kartoja:
– O, pasilik, palauk! Pasauly tiek vilties...
Kodėl pasaulis mūs taip senas, tuščias, šaltas
Ir nė vienos nėra čia artimos širdies?
Liūdna, baisu!
Tarp šmėklų praeities...
Ir Jūs?
Ir Tu, – kaip iš akmens iškaltas.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija