Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

TENAI, TOLI. fRAGMENTAS IŠ RAIMONDO KAŠAUSKO APYSAKOS 
"KARAS MOLIO KAREIVĖLIAIS" 

Visi jau vežime savose vietose – tėvai ant sėdynės, kaip ir turi būti, tėvas iš dešinės, su naujutėliu geltonos šikšnos botagu rankoje, motina šalia, Vitis gale, tarp krežulių, puodų. Trūkteli Bėroji ir vežimas išrieda iš kiemo į
kelelį, iš paskos bidzena kumeliukas. Tik dabar kieme pasirodo baba – jos sausame kaip iš medžio išskobtame veide matyti rūpesčio kupinos akys. Net kai vežimas pranyks tarp alksnynų, kieme dar ilgai baltuos jos skarelė ir veidas vis žvelgs į tą pusę, kur išvažiavo namiškiai.

– Tai į kermošių? – klausia kažkas, kai vežimas jau rieda kaimo keliuku.

Ir nedirstelėjęs jis pažintų, kas užkalbino – nedidukas, plačių pečių vyras lopais apsiūtom, nusmukusiom milo kelnėm, tokio pat milo, tik labai išblukusia kepure, vienmarškinis, įsispyręs į kaliošus. Pailgas, lenktas, į mėnulio delčią panašus jo veidas gudriai šypsosi, matyti reti, nevienodo ilgumo dantys. Jucys, kaimynas, šypsosi ne tiktai su kuo nors šnekėdamasis, bet ir vienas pats, tarsi būtų gudresnis už visus ar prisimintų ką nors juokinga. Jis įremia į žemę dalgį, kuriuo kapoja pagriovyje žolę, o Bėroji supranta, kad galima apsistoti. Kumeliukas kiša jai po pilvu snukį, taikydamasis pažįsti. – Daug vežate parduoti?

– Pačius niekus, – sako tėvas ir atsidūsta. – Kiek pardavęs gausi, tuoj tam smakui į gerklę sukiši.

– Sako, anapus vieškelio jau vaikščiojo su paskolų lakštais.

– Tegu vaikšto, – drąsinasi tėvas. – Užsikabinsiu ir paleisiu šunį.

– Je, žmogeli, kad jie vaikšto ne vieni, bet su stribiteliais, – su pagaila, kaip silpnesnį, jį nužvelgia Jucys. – Vieną, sako, nusivarė į Juodsodę, palaikė uždarytą per naktį, tai tas ir pasirašė.

– Pasigrobė mus ir kotavoja, – širsta tėvas ir nusispjauna. – Ir niekam mes ne galvoje.

– 0 ką žinai, gal kas nors mūsų vardu važinėja į konferencijas ir už mus tenai šneka, – erzina tėvą Jucys. – Ir pasakoja, kad mes džiaugiamės.

– Utinyčios prakeikti, – pyksta tėvas. Motina atsidūsta, tik nežinia, ar dėl svetimų daromos neteisybės, ar dėl piktų tėvo kalbų, už kurias, jei kas išgirstų, galima nukentėti. Ji visados taip dūsauja, net ir naktį, kai tarsi besiartinant kokiai bėdai negali užmigti. Jie jau pasišnekėjo, galėtų ir važiuoti, bet kaimynas, praskleidęs pašukinius marškinius, prie kurių iš vidaus prisegtas medalikėlis, pasikaso plaukuotą krūtinę ir sako:

– Pereitą naktį išėjau į lauką, tai girdėjau, kad vieškeliais taip ūžia mašinos, taip ūžia.

– Kad žmones vežtų, negirdėti.

– Kariuomenę atgal į vakarus gabena. Nebe taip toli ir penkiolikta...

– Taip sakai? – viltingai perklausia tėvas. – Duok Dieve.

– Kai pereitą kartą buvau Džiuguose, girdėjau būk Čerčilis pasakęs – ne kad locka visiems atsitraukti ant savo gronyčių, Pabaltijį išliuosuoti. – Ir kai jau tėvas pavaro kumelę, Jucys apsižvalgo ir, žiūrėdamas jam į akis, tyliai sako: – šneka, kad Alpis puls Juodsodę. Kad taip sumaltų valsčių ir pieninę, sudegintų visus popierius...

Vitis kažkelintu pojūčiu junta, kaip motina po šių kaimyno žodžių mirte apmiršta, o tėvas ničnieko neatsako, tiktai greit pavaro kumelę. Vitis mato nutolstantį raudoną Jucio veidą, kuris linksmai išsišiepia.

– 0 tą tai gal parduot vežate? – klausia šelmiškai Vičiui kinktelėjęs galvą.

Vitis nežinia ką tam žmogui padarytų, jei galėtų, jei pats būtų didelis, stiprus. Kai dar kartą pažvelgia į jį, jis jau atsilikęs toli, nedideliais kirčiais kapoja pagriovį. Tarsi pajutęs žvilgsnį kaimynas nusišypso ir dar kartą kinkteli. Net kai vežimas įlenda į alksnyną, kai nebematyti ne tiktai jo veido, bet ir savojo kampo, Vitis nesiliauja galvojęs apie tą žmogų ir pykęs. Visai neseniai, prieš keletą dienų, Jucys jam pasirodė toksai geras, kad jau tikėjosi, jog niekados nebeerzins. Vitis tądien kaip visados kariavo su savo kareivėliais, buvo pats mūšio įkarštis, kai staiga pajuto kažką netoliese stovint ir įdėmiai žiūrint.

– Tai kas čia tokie kariauja? – klausė Jucys net pasilenkęs.

– Rusai su vokiečiais, – susigėdęs ir nenorom burbtelėjo Vitis.

– Mat kaip, – nusistebėjo Jucys, net pritūpdamas ir prilaikydamas ranka brizgilus, su kuriais nujojo į ganyklą arklius. – Tai katrie tie tavo
vokiečiai, katrie rusai?

– Štai tie rusai, o anie, prie prūdo, vokiečiai, – įsidrąsinęs ir užsimiršęs aiškino Vitis. – Pirma vokiečiai buvo toli nuginę rusus, bet dabar šie sugrįžo ir prispaudė prie jūros.

– Kaip Liepojoje, — nusistebėjo Jucys. – Tai kas dabar bus?

– Padarysiu laivų, kad išbėgtų per vandenį...

– Kad ir vandens mažai tėra. Prūdas juk visai išdžiūvęs, tokios kaitros, – ir Jucys pašnairavo į saulę.

– 0 antai tie – lietuviai, – jau visai įsidrąsinęs pasakojo Vitis.

– Lietuviai? – stebėjosi Jucys. – Ar pašiūro? Tai ką jie darys?

– Jie išvarys rusus. Žinoma, jiems padės anglai...

– Ne, sakyk nesakęs, – paglostė jį kaimynas tokiu meiliu žvilgsniu, kad šilta pasidarė. – Sakai išvarys? Ale tu ir sugalvoji, gali būti generolu, – pagyrė.

Ką daugiau kalbėjo kaimynas, negirdėjo, mat buvo taip iškaitęs, kad nebematė nė savo kareivėlių. Jucys pasitaisė brizgilus, pritariančiu žvilgsniu nužvelgė ir kariuomenes, ir patį kariautoją ir nuleteno takeliu plačiomis kaip žąsino pėdomis.

0 vakare tėvas paklausė:

– Ką ten prie prūdo šnekėjai Juciui?

– Nieko, – gynėsi šis. Nors žinojo, kad viską buvo sakęs gerai, taip, kaip šneka daugelis,
bet iš tėvo žodžių jautė, jog kažkuo prasikalto.

– Niekam daugiau nepasakok, kas ten su kuo kariauja ir kas ką sumuš, – nepiktai mokė tėvas. – Jokios lietuvių kariuomenės nebėr jau kadai... Ar žinai, kad Jucienės Bronius ir Juodsodėje, ir Džiuguose pasako kam reikia viską, ką čia išgirsta? Žaidi sau ir žaisk, ir niekam nė žodžio. 0 dar geriau būtų, kad su tais moliais visai nesiterliotumei, padėtumei darbą dirbti.

Štai koks geras dėdė tas Jucys: prie molduobės viską išklausinėjo, o paskui pasakė tėvui. Ne bloguoju, žinoma, tik norėdamas perspėti. Ir tada Vitis prisiminė, kaip dar prieš tai žaidė kareivėliais su Broniumi, ir jį apėmė išgąstis. Tas Jucienės Bronius... Apie jį visi sako, kad Jucienės, ne Jucio, nes panautinis. Tai jis dar pavasarį, eidamas pro molduobę, apsistojo ir ilgokai žiūrėjo, kol galop nebeištvėrė ir pritūpė pats. Jis lipdė rusus ir kariavo jais prieš vokiečius.

– Vperiod, – komandavo. – Mušt fašistus iki vieno. Ura!

– Jei visus išmuši, tai nebebus su kuo kariauti, – priešinosi Vitis.

– Ir gerai. Juk ir karas baigėsi.

– Tai kas. Gal dar bus. Jam iš tiesų buvo gaila kareivėlių, ne dėl to, kad vokiečiai ar rusai, bet kad paties nulipdyti. Sužeistus suklijuodavo, išgydydavo ir vėl išvesdavo kariauti. 0 Bronius nori išdaužyti visus ir taip užbaigti karą, trunkantį jau kelinta vasara. – Tai pulsiu tuos prie karklyno, jų mažiau, – tarė Bronius. – Negalima. Jie lietuviai.

– Lietuviai? Ar yra kokie lietuviai?

– Mūsų Alpis – Lietuvos karys, – išdidžiai tarė Vitis.

– Tai kur jis? — paklausė Bronius. Vitis pajuto, jog daro negerai, užsimindamas apie Alpį, ir nutilo.

Bronius palaukė atsakymo, bet nesulaukęs ėmė bombarduoti vokiečius, įsitvirtinusius prie duobės. Kažin kiek dar jiedu būtų žaidę, pykęsi ir taikęsi, bet Vitis pirmasis pamatė Jucį, stovintį ant takelio. Kaimyno veidas buvo dar labiau raudonas nei visados ir iškreiptas pykčio. Bronius nematė savo patėvio, lupo iš duobės molį ir lipdėsi naujus kareivius. Pagaliau Jucys nebeteko kantrybės, jis nusiėmė brizgilą sakytumei ketintų užtvoti posūniui.

– Ar darbo neturi, kad su moliais terliojiesi? – suriko.

Bronius nuleido rankas, net paraudo iš gėdos.– Toks bernas, o su vaikais tupi prie molduobės, – širdo Jucys.

–Tpfu, tvajumatj!

Ir daugiau nieko nepasakęs patraukė į ganyklą arklių. 0 Bronius nupėdino namo. Jis vilkosi žemai nuleidęs galvą, ne per kiemą, bet ežiomis, nes eiti per svetimą kiemą darėsi gėda, dėl to paties galėjo būt išbartas ir Vičio tėvo. Kai jo žalsvai gelsva rusiška palaidinė pranyko už daržo, Vitis vėl ėmė rikiuoti savo kariuomenę. Akimirką dirstelėjo į kiemą, užlietą akinamai baltos saulės. Ir pats buvo ne Jucio, sugadinusio judviejų žaidimą, bet Broniaus pusėje. Jį liete užliejo pyktis kaimynui. Ir ne tik dėl šio karto... Jis vis nenuleido akių nuo kiemo, tuščio, be jokio gyvybės ženklo, ir tarsi laukė, kad kažkas ten atsitiks. Kažką slėpė dulsvi, į šią pusę atsukti trobos langai. Jie irgi buvo matę tą pat, ką ir jis.

Ir jo ausyse pasigirdo garsus, panašus į arklio žvengimą vyriškas juokas. Taip negražiai, rodydamas retus, išsiklaipiusius dantis, juokiasi tiktai Jucys. Ypač kai jis šnekasi arba galuojasi su moteriškėmis. Jas, kaip ir vaikus, erzina. Ir dabar nori sugriebti motiną, kelia jai žiurstą ir baisingai žvengia. Motina rankoje laiko kibirą, priešinasi, bet neužtvoja, tiktai juokiasi.

Dauguma moteriškių, kurias kibina Jucys, nesigina, kaip ir motina, tiktai juokiasi tarsi joms tai patiktų. Kur tėvas? Kur baba, mamos motina, kuri subartų, sugėdintų kaimyną? 0 gal jam pačiam pasileisti į kiemą ginti motinos, įspirti į koją kaip andai?

Kada tai buvo? Kažin kurią vasarą. Jau sunku ir atskaičiuoti. Bet viskas, kas tiktai svarbaus atsitinka, ką atsimena, atsitinka vasarą, ir vasaros atrodo tokios ilgos ir tokios gražios. Tiesa, ir žiemą šis tas pasitaiko – karvė atsiveda veršelį, galima paskanauti keptų krekenų, prisigerti šviežio pieno, kartasi giliais išmintais takais atbrenda pasėdėti koks kaimynas. Tiktai žiemos tarsi neužsilaiko atmintyje. 0 vasaros, ilgos ir šviesios, driekiasi toli toli, kur nebesiekia nė atmintis, tiktai tvyro rūkas, laukų žalumas ir saulės šviesa. Net ir nebežinai, ar viskas, kas plaujoja atmintyje, buvo iš tiesų, ar kažkieno papasakota, ar sapnuota.

Tenai, toli raudonuoja ir tas vakaras, po kurio Vitis taip nemėgsta, stačiai neapkenčia Jucio tarsi kokia įgimta neapykanta. Ir ką tiktai kaimynas bekalbėtų ar bedarytų, vis vien atrodo negražiai ir negerai.

Saulė jau leidosi, gal buvo ir nusileidusi – vasarą prieš pat laidą. Ji užeina už drebulyno ir nebepasirodo. Tame drebulyne po lietaus, labai anksti, kai Juciai miega, galima prisirinkti raudonikių. Taigi tą vakarą kaip ir visados dangus raudonavo taip arti, už to drebulyno, net už daržo, kur stirksojo aukštos kanapių šluotos, sviro nakties miegui saulėgrąžų galvos, ant aukštų smaigų vyniojosi apyniai. Raudonavo medžiai, trobos, net ir oras kieme, kur sukiojosi vienmarškiniai, be švarkų vyrai, plonom trumparankovėm suknelėm moterys, buvo rausvas. Tame vakaro raudonume taip šilta, jauku ir gera, kad pagaugais ėjo, ir viskas buvo taip arti ir taip aiškiai girdėti – žmonių balsai ir vaikų spygavimas, gyvulių mykimas laukuose ir keliukais tarškantys ratai. Kai už miško sužvangėjo traukinys, tai atrodė, kad įlėks į kiemą. Tada nebuvo jokio karo, jokių plėšikų, niekas nieko nebijojo.

Namuose žmonių buvo prisirinkę tiek daug, kad ne tik troboje, bet ir ir kieme darėsi ankšta. Pro atidarytus langus veržėsi vyriški ir moteriški balsai, pasigirsdavo juokas arba ir daina. Tiek daug privažiavo giminių, šitiek prisivežė visokių visokiausių pusbrolių ir pusseserių, prisirinko šitiek kaimynų ir jų vaikų, kad nors ausis užsikimšk.

Kaip tada buvo gera, galvojo Vitis, ir sėdėdamas prie molduobės, ir dabar, vežimo gale, prisimindamas ano vakaro raudonumą, žmonių balsus ir veidus, mėgaudamasis jais dar kartą. Jis aiškiai mato, kaip svečiai iš juodos priemenės angos verčiasi į lauką, kaip sklaidosi kas sau – vyrai parūkyti arba už kūtės, moteriškės taip pat visur šmirinėja, kai kurios apsimeta, kad žvalgosi po daržą, tačiau iš tiesų slenka į būdelę, prie kurios reikia ir palaukti. Jaunosios mergikės susiburia kiemo kampe, apžiūrinėja viena kitos papuošalus, kuždasi ir kikena.

Bet štai savo ilgas, žaliom kareiviškom kelnėm aptemptas kojas per slenkstį perkelia Alpis, motinos pusbrolis, po pažastim nešinas armoniką. Jis aukštas kaip šulinio svirtis, aukštesnis už daugelį vyrų, tamsiais garbiniuotais
plaukais, tamsiom, po aukšta kakta giliai sulindusiom akim. Jis yra karys, bet dabar lyg ir ne karys – be kepurės su geltonais apvadėliais ir su raiteliu ant kaktos, jo munduras atsegiotas, matyti balti marškiniai, o diržą nusijuosęs ir
palikęs troboje. Visai ne toks, kokį galima susitikti mieste, koks parvažiuoja dviračiu namo iš tarnybos (bet kažkodėl jį vadina virštarnybiniu) Džiuguose ir apsistoja kieme pailsėti. Tiesa, tada jis irgi atsisagsto mundurą ir nusijuosia diržą, kurį, kaip ir karišką kepurę, gali prisimatuoti Vitis. Atsisėdęs ant suolelio per visą kiemą ištiesia savo ilgas, spindinčiais batais apmautas kojas, o motina ar baba, švariai išskalavusios stiklinę, paduoda šalto vandens.

Ir dabar atsisėda ant to paties, kaip ir visada, suoliuko, ištiesia ilgas kojas, bet greitai sulanksto, kad kas neužkliūtų. Ant kelių pasideda armoniką. Timpteli, paspaudo sagutes, armonika sužviegia keliais skirtingais balsais. Bet netrukus tie balsai, dailiai susipynę, pasilieja į kiemą. Alpis griežia, palenkdamas tai į vieną, tai į kitą pusę savo garbiniuotą galvą ir dainuoja:

Mėnulis buvo liudytojas,

Viskas pradingo kaip sapne.

Prie peties jam prigludusi Stapūnė iš Juodsodės miestelio. Alpis ją atsivežė dviračiu, pasisodinęs ant kartelės. Kai dviratis sublizgo iš alksnyno, pasimatė ir geltona Stapūnės suknelė, ir atrodė, kad Alpis vežasi didelę saulėgrąžą. Visi šneka, kad jiedu draugauja ir kad būsiančios jų vestuvės. Kai tik Alpis kur atsisėda, šalia ir Stapūnė, o kai jiedu eina – ji už Alpį daug mažesnė – susiima už rankų, kartais tik už mažųjų pirštukų. Gal taip laikytis už rankų, susikabinti pirštais ir reiškia draugauti? Taip pat šneka, kad Stapūnė labai norinti Alpio. Bet kam jam jos reikia? Juk jis toks gražus karys, važinėjasi spindinčiu dviračiu, kurio lempa naktį apsišviečia kelią. Dangus už drebulyno ilgai raudonas, nors vakaras ir net naktis jau semia ir kiemą, ir laukus. Prietemoje skaisčiai geltonuoja Stapūnės drabužis, boluoja jų abiejų veidai, ir kartais Alpiui begriežiant jų galvos palinksta viena prie kitos ir visai susiglaudžia. Kieme, susikabinusios viena su kita, šoka mergaitės. Jau ir vaikinai su mergaitėm, net ir tėvai su motinomis arba su kitomis tetomis. Vaikams taip keistai atrodo šokantys jų tėvai, kad jie iš patvorio dėbso pražiotomis burnomis. Ir Jucienės Bronius, įsimaišęs tarp mažamečių, taip pat stypso iškelta galva.

Smarkiai šoka Pranis, tikras motinos brolis, nedidukas rubuilis, apvaliais žandais. Ir mergaitę suka tokią pat nedidukę, vikriai nardydamas tarp šokėjų, kol atsitrenkia į tvorą ir abu linksmai juokiasi, rodydami baltus dantis. Pranis irgi su uniforma, juodą frenčių paliko troboje ant gembės. Balti jo marškiniai šokyje išsipučia kaip pūslė. Tačiau jis ne karys, kaip Alpis, geležinkelietis, sako, netarnavęs kariuomenėje.

Išblėsta skaudus vakaro raudonumas, pereidamas į švelnesnę avietinę spalvą. Aplinkui tamsėja, boluoja tiktai trobos, takiukai ir žmonės.

Kaip pamėklės juoduoja medžiai. Virš miško didelį, raudoną ir visai nespindintį veidą iškiša mėnulis.

0 iš apluoko, kur jau nakčiai parvaryti gyvuliai, velkina kaliošais eina motina, su ja ir Jucys, nešinas pilnas milžtuves, o eiseną užbaigia abu katinai, kaip kardus užrietę uodegas. Ir motina, ir kaimynas su milžtuvėm, ir katinai pranyksta juodoje durų angoje. Nuo slenksčio Jucys dar atsisuka ir kažkam nusišypso lenktu kaip delčia veidu. 0 netrukus jis pasirodo, tempdamas už rankos besijuokiančią ir besispyriojančią motiną.

– Palauk, nusirišiu kvartūgą, – sako ši.
Meta į priemenę prijuostę, segiojasi išeigines, iš siaurų odos dirželių pintas basutes. Ištempta šokti painiojasi ir klumpa, juokiasi rodydama didelius baltus, kaip ir Pranio dantis, bet palengva pasiduoda šokiui, trepsėdama ir sukdamasi. Vičiui ji tokia graži, bet tokia svetima, kad skauda širdį. Bet nei jo skausmas, nei jis pats, stypsantis tarp vaikų, niekam ne galvoje, tiktai visi šoka kaip patrakę, pučiasi balti vyrų marškiniai, plevena moteriškių suknelės. Alpis, kartkartėmis vis taip pat priglusdamas prie Stapūnės, spaudžia iš armonikos kvapą ir dainuoja:

Mėnulis buvo liudytojas,

Viskas pradingo kaip sapne.

Vitis nė pats nepajunta, kaip atsiduria tarp pakvaišusių šokėjų, prasibrauna prie motinos ir tvirtai ją apsikabina.

– Na, ko dabar, – glosto jam galvą minkšta, nuo kaimyno peties nukelta ranka. – Juk aš čia pat, tuoj pašoksiu tik vieną šokį. Ar leisi?

– Ne! – šaukia jis, jausdamas, kad motina jo valioje, ir dar tvirčiau ją apkabina, panardindamas veidą švelniose, šventadienių kvepalais dvelkiančiose suknelės klostėse.

– Matai, mano kavalierius neleidžia, – juokiasi motina. – Tai šokime visi trys.

– Duok mamukui pašokti, – prašo ir Jucys. – Juk visi tėvai šoka, o tu eik pas vaikus. Antai mūsų Bronius, Elytė. Sugrieba už pečių stipriomis rankomis, plėšia nuo motinos. Vičiui atrodo, jog ne jis pats, bet kažin kas kitas, springdamas nuoskaudos ir pykčio ašaromis, iš visų jėgų spiria kaimynui į koją batuku. Matyt, skaudžiai, nes Jucys pasilenkia ir susiima už kulkšnies.

– Ale tai biesukas, – tarsi juokiasi, bet iš tiesų niršta Jucys. – Na, žiūrėk, pačiupsiu, tai matysi. Motina jau nebenori šokti, ji paima vaiką už rankos ir vedasi į trobą, kur jau šviečia uždegta lempa. Iš lauko sugrįžta svečiai, tėvas pasitinka su alaus ąsočiu, pila visiems, ir Juciui, o kai šis išgeria, abu kaimynai apsikabina, pasibučiuoja.

Naktį, atsimena, pabudo, o danguje spindėjo toks mažas ir toks baltas mėnulis, kad negalėjo įžiūrėti nei jo akių, nei burnos, nei nosies. Jis liejo pro langą skaisčią šviesą, nušviesdamas didoką pusę kambario. Kitame pasienyje pūtavo tėvai, o virtuvėje, už pravirų durų, kažkas pakaitomis knarkė ir švilpė nosimi kaip karklo švilpyne. Matyt, kažkoks svečias, pasilikęs nakvoti. Tas švilpimas jam dingojosi toks gailus, toks liūdnas, tartum vėjo virkavimas laukuose. Ir jis prisiminė, kaip kažin kada, gal labai seniai, taip pat nubudo naktį, išgirdo vėjo švilpimą ir pirmąsyk suvokė e s ą s. Tai ne sapnas, nuo kurio jį sūpuodama gyniojo motina, tai tamsus, šmėklų kupinas pasaulis, kuriame norom nenorom reikėjo gyventi.

Ir jis ėmė prisiminti viską, kas vakar dėjosi namie, kaip linksminosi suaugusieji, kaip žaidė ir dūko vaikai. Jų jau nebebuvo, tik vienintelis pavargęs svečias garsiai švilpavo nosimi. Bet vakarykštės dienos ir vakaro garsai tebeskambėjo jam ausyse. Kai žmonės išeina ir pasilieki vienas, kai jie patys nebeprismena savo buvimo ir ištartų žodžių, viskas, kas vyko, skambėte skamba ausyse, skaudžiai skrebena į pasilikusiojo, neužmirštančiojo širdį. Dėl to taip aiškiai ir girdėjo Alpio dainą apie mėnulį liudytoją – juk dabar vien tik mėnulis, kaip ir Vitis, beprisiminė vakarykštį vakarą, kai pats anksti patekėjo iš miškų. Ir prisiminė Alpį su Stapūne, draugaujančius, sėdinčius prie darželio tvoros ir besiglaustančius galvomis. 0 jiems visiems, kurie vakar čia buvo, tie prisiminimai jau nebe galvoje tiktai plaujojo miegančiuose namuose, klaidžiojo kaip dvasios rasotame spindinčiame kieme ir laukuose, vaikščiojo būtajame laike baltais, į juodus šešėliuotus miškelius ir krūmus įneriančiais takeliais. Ir daugel kartų savame gyvenime, kai tik Vitis pabus šitokią naktį, kai išgirs spengiant ilgesingą mėnesieną, jis ir išgirs kadaise Alpio dainuotą dainą, o aplinkui suskambės seniai nutilę balsai ir pasirodys nebesantys žmonės.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija