Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

RAIMONDAS KAŠAUSKAS: "MANE VIS DAR TEBESTEBINA ŽMOGAUS SIELOS PASLAPTINGUMAS...". INTERVIU 

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į literatūrą?

– Kaip atrodo dabar, jau vaikystėje nujaučiau, kuo būsiu. Turėdamas penkerius metukus – tai buvo anos nepriklausomos Lietuvos laikai – išmokau skaityti ir skaičiau viską, kas tiktai pasitaikė nuošaliame kaime: maldaknyges, iš kaimynų gautą sapnininką, kažkokį apdraskytą geografijos vadovėlį. Kokie paslaptingi ir magiški atrodydavo užrašai ant tuščių maišų nuo cukraus, užrašyti svetimomis kalbomis, ant batų ir degtukų dėžučių, raidės ir skaitmenys ant popierinių ir metalinių pinigų, kurių kaimietis retai kada teturėdavo! Bet būdavo ir rimtesnių skaitinių: dėdė, tėvo brolis, pasienio policininkas, užsakydavo šaulių „Trimito” žurnalą, tėvas iš Telšių parveždavo laikraščių. Kartais – dideles šūsnis, senų, skirtų sienoms klijuoti. Skaitydavau laikraščius ir ant sienų, net nusiplėšdavau…
Kažkur buvo žmonės, dievai ar pusdieviai, kurie į tas knygas ir laikraščius rašė. Kartą, vokiečių laikais, Telšių turguje vieną tokį ir pamačiau – važiuojantį paprastu arkliu, pakinkytu į dviratį vežimuką – „bėdą”. Tai poetas Pranas Genys, kurio pavardė tada buvo daugeliui žinoma.
Tam tikrą laiką, kaip ir daugelis berniukų, svajojau būti kariu, net lakūnu, bet tas noras netruko išgaruoti. Gal dėl to, kad nebeliko savos valstybės, o kraštą užplūdo svetimos kariuomenės.
Taigi visa prigimtimi esu iš Žemaitijos, tai yra visam gyvenimui, viskas, kas buvo vėliau, tarsi tik „prisidėjo”. O juk tai labai daug, beveik viskas, ką žmogus savyje gali nešiotis!
Pradėjau eilėraščiais, kuriuos dažniausiai sakydavau sau pačiam ar įsivaizduotam klausytojui, vėliau skelbiau Telšių Žemaitės mokyklos sienlaikraštyje. Ausyse iš pat ankstyvos vaikystės skambėdavo Maironio eilutės, kupinos kilnumo ir graudulio, dažnam mano kartos žmogui įsiliejusio į sielą visam gyvenimui. Kai gerokai vėliau į rankas pakliuvo Žemaitės apsakymai, apstulbau: pasirodo, galima rašyti apie žmones, kurie gyvena aplinkui, ir dar tokiais pačiais žodžiais, kokiais jie šneka! Bet kai pradėjau reikštis viešumoje, buvo gūdus sovietmetis, vyravo ideologinės schemos, redakcijų reikalavimai ir taisymai. Kartais jaunas žmogus imdavai ir kuo nors patikėdavai. Bet apie tai žino visi, nenoriu nė kalbėti, nebent reikia dėkoti likimui ir sveikai nuovokai, jei pavyko perbristi šią drumzliną upę ir dar šį tą dorai pasakyti… Oi, nelengvas kelias į tiesą, bet kada nors vis tiek ją pasieki, jei tik kovoji už žmogų ir save patį.

– Kokius naujausius Jūsų leidinius galima tikėtis artimiausiu metu pamatyti knygynuose, prie kokių kūrinių šiuo metu dirbate?

Parengiau naują apysakų knygą „Devynios senų ir naujų laikų istorijos”. Kaip sako pavadinimas, joje esama ir gyvenimo, tokio dar neseno, bet jau virtusio istorija, ir kažkiek dabarties. Kai kurios apysakos buvo skelbtos („Metų” žurnale ir kitur), o knygą tradiciškai patikėjau „Vagos” leidyklai. Ši prašė Kultūros ministerijos paremti, bet iš ten – teisingiau iš atitinkamos komisijos – pasigirdo kietokas „Ne”. Jei susirinksiu iš rėmėjų lėšų, tai knyga pasirodys šiemet, jei ne… Kai pradėjau domėtis paramos reikalais, tai pamačiau, kad nėra tinkamų įstatymų, kad verslo žmonėms remti leidybą nėra ir jokių paskatų. Jei jie tai daro, tai kaip labdarą.
Daugel prieš kokį dešimtmetį (kaip greitai bėga laikas!) draustų aktualijų, kuriomis skaitytojus pritraukdavo prozos knygos, dabar smulkiausiai išnarsto žiniasklaida. Literatūrai tenka grįžti į savo vietą, ten, kur ir žmogaus, ir gyvenimo šaknys. Mano amžiaus rašytojas emocinę patirtį – ją laikau pačiu svarbiausiu kūrybos dalyku – jau sukaupė būtajame laike, tereikia iš ten išrankioti išminties ir tiesos grynuolius. Mane vis dar tebestebina žmogaus sielos paslaptingumas, jo psichologija, nors tai dabar ir nemadinga. Bet, manau, tai amžina tema.

– Kaip Jūs suprantate žemaitiškumą literatūroje, kas iš rašytojų, Jūsų nuomone, šiuo požiūriu labiausiai išsiskiria?

– Tai ne kokių nors išorinių etnografinių požymių mėgdžiojimas, bet vidaus, gilumos, dvasios išraiška, nesvarbu, kokiom priemonėm išsakyta. Kartais – tai, ką sunku, o gal neįmanoma apibūdinti ir žodžiais. Štai jūs išgirstate tokią gryną, tokią nepaliestą laiko, net gūdžią žemaitišką šnektą, senų žmonių dainuojamą dainą, ir kažkokie virpuliai nueina per kūną. Kas tai? Tėvų ir protėvių gyvenimas, jų ir tavo paties kraujas, lemtis? Ir jei kam nors pasiseka tai išreikšti... Mano galva, tobuliausias, stačiai sukrečiantis (menas turi krėsti kaip elektra) tokios išraiškos pasiekimas yra Romualdo Granausko kūryba.

– Kokia literatūra, konkrečių autorių kūriniai paskutiniais metais labiausiai domina Jus?

– Ir vėl apie amžių – tokiame amžiuje, kaip manasis, visos svarbiausios knygos jau turi būti perskaitytos, biblioteka „apvalyta”, palikta tik tai, kas „nerūdija”, ko reikia kasdien, kaip Dekalogo. Tai didžioji ir pasaulinė nacionalinė klasika ir mitologija, šis tas iš istorinės ir pažintinės literatūros. Nors ir negaudau naujovių ir nieko ypatinga nelaukiu, tačiau pagal galimybes (skaitau labai iš lėto) stengiuosi pajusti laiko dvasią ir madas. Naujausia kūryba ne kažin ką ir teprideda prie praeities vertybių, nes jos vis tos pačios. Mūsų laikais jos perkuriamos ir varijuojamos, nors dažnai ir talentingai. Tai ko dar laukti – juk genijai visada ateina nelaukiami!
Nebent laukiu, kada mūsų proza prabils apie šiuolaikinį žmogų, jo rūpesčius, tada ir žmonės, plačioji visuomenė jos daugiau ir skaitys. Nebeteks rašyti į sandėlius. Neneigiu, kad rytų stebuklai ir visokie paryžiai nepraturtins mūsų literatūros naujomis idėjomis, meninėmis priemonėmis, bet jie niekados neatstos duonos kasdienės... Be to, labai reikia, kad žmogus iš savo uždarbio galėtų ir knygą nusipirkti, o jei neišgali, tai susirastų kiekvienoje bibliotekoje, kur, deja, daugiausia dūla vien kelių dešimtmečių senumo leidiniai. Juk dabar Lietuvoje išleidžiama tiek daug vertingų knygų, taip stengiamasi pasivyti tai, kas prarasta, nežinoma buvo sovietmečiu. Ar šiuo sunkiu laikotarpiu nebūtų galima kaip nors atpiginti pačią leidybą, pvz., leidžiant pigias knygas, jų serijas minkštais viršeliais, kaip tai daroma užsienio šalyse (anglų „Penguin” biblioteka). Bėda tik, kad bajoriški užmojai stumia į puošnumą, prabangą, kuria paprastas žmogus, deja, negali pasinaudoti.

– Kokius Jūsų kūrinius jau galima skaityti užsienio kalbomis, ką konkrečiai darote, kad jie į tas kalbas būtų verčiami?

– Į tai ne ką tegaliu atsakyti. Savo laimei ar nelaimei į kitas kalbas buvau verčiamas tada, kai mūsų literatūra nueidavo tiktai iki Berlyno sienos. Bet sau tinkamo laiko joks žmogus negali pasirinkti. Dabar, nepriklausomybės laikais, mezgasi kokybiškai nauji ir tikri literatūriniai ryšiai, išeina ir knygų, o ir mūsų rašytojams tenka pabuvoti visokiuose tarptautiniuose renginiuose, pakvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo dešimtmečius ir šimtmečius kvėpuoja mūsų užsienio kolegos. Ir aš pats ne kartą buvau svetinguose, turtingos Švedijos išlaikomuose literatų namuose Gotlando saloje, traukiančioje aplinkinių šalių rašytojus ir vertėjus. Ten galima – už ačiū! – padirbėti, pabendrauti su plunksnos broliais, be to, kažkaip fiziškai junti ir Lietuvos artumą už jūros rėžio. Atsiranda ir naujų vertėjų, besidominčių mūsų kalba ir kūryba. Svarbu, kad tiktai toji kūryba būtų gyva, aukšto meninio lygio ir būtų ką versti.

– Jus gana dažnai gali sutikti Žemaitijoje. Ar tai nerodo, kad gimtinė iki šiol Jums įkvėpimo ir susikaupimo žemė?

– Taip, tai šventa tiesa: norėdamas ką nors svarbaus nuspręsti stengiuosi pabūt Žemaitijoje. Kartais užtenka per ją pervažiuoti, pasižvalgyti į žemę ir į dangų, kuris ten tarsi ir kitoks, pasiklausyti medžių, kurie ten irgi auga tarsi šakomis aukštyn, ošimo, ir daug kas atsistoja į savo vietą. Ten viskas taip, kaip ir turi būti iš tiesų, ir šitaip susiklosto ir tavyje pačiame. Praeina kuris laikas ir vėl reikia važiuoti, nors gyventi ten ir nebegalėčiau. Bet ir čia vysti kaip nukritęs lapas... Gal tai panašu į amžiną Gralio ieškojimą...


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija