Sankt
Peterburgas
Sankt
Peterburgas... Miestas, paskutiniuosius tris
šimtmečius daręs didelę įtaką Lietuvai,
jos kultūrai, švietimui, ekonomikai. Beje, tai
vienas iš jauniausių Europos didžiųjų
uostamiesčių. Jį 1703-1704 m. iš Švedijos
atkariautoje teritorijoje, Baltijos jūros
Suomijos įlankoje, Nevos upės deltoje ir
Panevio
žemumoje pradėjo statyti caras Petras
I. Jo rūpesčiu iškilo Sankt Piter Burcho ir
kitos galingos tvirtovės bei daugelis iki šiol
plačiai žinomų rūmų. 1725 m. miestas
pavadintas Sankt Peterburgu (lietuviai vadino
Petrapiliu). 1712 m. Petras I Rusijos sostinę
perkėlė iš Maskvos į Sankt Peterburgą.
Tokį statusą šis miestas turėjo iki 1728 m.
ir 1732-1918 metais.
Pirmasis iš
žinomų žemaičių Petrapilyje apsigyveno S.
Daukantas. Jis čia dirbo 1835-1850 m. Mieste
pradėjus veikti Rusijos aukštosioms mokykloms,
dalis išsilavinusių Lietuvos jaunuolių ėmė
studijuoti Sankt Peterburge. Lietuvių
inteligentų čia žymiai padaugėjo po to, kai
1842 m. iš Vilniaus į Sankt Peterburgą buvo
perkelta dvasinė akademija.
Silvestras
Baltramaitis
Rašytinių
šaltinių, kurie padėtų atskleisti
svarbiausius rašytojos Žemaitės seserų
gyvenimo momentus, nėra daug. Iš to, ką
pavyko surinkti rengiant spaudai šią
publikaciją, galima daryti tik prielaidas ir
kurti versijas. Kai kuriuos faktus padeda
paaiškinti ir žmonių, su kuriais bendravo ar
galėjo bendrauti rašytoja ir jos seserys,
gyvenimas. Vienas iš tokių - žymus
bibliografas, etnografas Silvestras Baltramaitis.
Gimė jis
Mankiškių kaime (Šiaulių apskrityje, netoli
Radviliškio) valstiečių šeimoje. Jį,
vienerius metus pasimokiusį Radviliškio
pradžios mokykloje, paėmė globoti giminaitis
- Upynos klebonas kun. Bogušas. Berniukas
vienerius metus lankė triklasę Raseinių
apskrities mokyklą, o 1860-1863 m. mokėsi
Telšių apskrities mokykloje.
Petronėlės
pusbrolis Stasys Beniuševičius buvo jo
draugas. Tikėtina, kad šis per atostogas
galėjo atvažiuoti kartu su S. Baltramaičiu į
Bukantę, supažindinti jį su savo
pusseserėmis. Tada Petronėlė jau buvo 17-19
metų amžiaus.
Po 1963 m.
sukilimo S. Baltramaitis planavo studijuoti
Petrapilio meno akademijoje. Kad į ją
įstotų, 1865 metais dailės pagrindų mokėsi
Sankt Peterburgo piešimo mokykloje. Tačiau tuo
jo dailės studijos ir pasibaigė. Vėliau jis
susirado darbo privačioje raštinėje ir
1867-1869 m. dirbo ten. 1869 m. įsidarbino
Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje ir ten
sėkmingai dirbo net 50 metų. Buvo vienas iš
pirmųjų lietuvių bibliografų ir etnografų.
1891 m. paskelbė svarbiausią savo darbą -
knygų ir straipsnių apie Lietuvą
bibliografiją (rusų kalba) ir 1892 m.
pirmąją platesnę lietuviškųjų knygų
bibliografiją, apimančią 1533-1891 metus
(rusų kalba). (V. Biržiška Lietuviškoji
Enciklopedija, t. 2. Kaunas, 1934, p.
970-971.)
S. Baltramaitis
bendradarbiavo Aušroje, aktyviai dalyvavo
Sankt Peterburgo lietuvių kultūriniame
gyvenime.
Tikėtina, kad
būtent Silvestras Beniuševičius, 1865 m.
vasarą, išvykdamas į Sankt Peterburgą,
galėjo atvykti į Bukantę ir paskatinti
Petronėlę ryžtis kartu su juo važiuoti į
tuometinę Rusijos sostinę, ten susirasti
darbo. Petronėlei tada buvo apie 22 metai.
Petronėlė
Beniuševičiūtė į Sankt Peterburgą galėjo
išvykti ne tik 1865, bet ir 1866 metais, kai
jos tėvai su dukterimis Emilija ir Juzefa
persikėlė gyventi į Rumšiškes.
Prielaidą, kad
S. Baltramaitis gerai pažinojo Beniuševičius
ir galėjo padėti Petronėlei įsikurti Sankt
Peterburge, sustiprina faktai, paaiškėję
tyrinėjant P. Višinskio rašytinį palikimą.
Povilas
Višinskis
Petronėlės
seserį Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę
į lietuvių literatūros kūrėjų būrį
įsijungti paskatino jos artimiausio kaimyno
sūnus Povilas Višinskis. Jis 1894 m. įstojo
į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti
gamtą ir geografiją. Apie tai, kad P.
Višinskis šiame mieste bendravo su Silvestru
Baltramaičiu, liudija jo laiškai rašytojai
Žemaitei.
Štai 1895 m.
gegužės 26 d. (sen. st. gegužės 14 d.) P.
Višinskio iš Sankt Peterburgo Julijai į
Ušnėnus rašyto laiško fragmentas: Pas
vieną seną šiaulytį mačiau dvi
partigrapijas: ant vienos susisėdę du seneliai
Beniuševičiai5 (knygos redaktoriaus Žirgulio
paaiškinimas: Matyt, kalbama apie
Žymantienės tėvus), ant kitos dvi jaunos
mergaitės: viena gal 8, antra 10 metų, vardas
vienos Teklė. Pasižiūrėjau, pasižiūrėjau,
misliju ar tik ne iš tamstų tik šiaulytis tas
anuos gerai pažinęs, kol anie buvę
Šiauliuose. Senis turėjęs ar prie policijos
(nebeatmenu) vietą, potam anie persikėlę ir
netoli Kurtuvėnų kur, o Baltramaitis (tas
Šiaulytis)6 išvažiavo į Peterburką ir čia
paseno su pačia; užėmė jis gan gerą vietą
v publyčnoj biblioteke. Toliau - taip pat
įdomus faktas: išmokė savo dukterį ant
daktarės, jai dabar apie 20 metų, o jau keleri
metai ant savo kojų stovi: čia pat Peterburke
turi gerą duoną.
Toliau P.
Višinskis trumpai pamini svarbiausiąjį S.
Baltramaičio veikalą. (P. Višinskis. Raštai.
Vaga, V., 1964, Surinko A. Sprindis.
Spaudai parengė ir redagavo A. Žirgulys, 5-tas
laiškas J. Žymantienei, p. 249.)
Čia reikėtų
paaiškinti, kad P. Višinskio laiške paminėti
sėdintys seneliai Beniuševičiai
negalėjo būti Žymantienės tėvai, nes jie
niekada nėra gyvenę nei Šiauliuose, nei
Kurtuvėnų apylinkėse, rašytojos tėvas
Antanas Beniuševičius nėra dirbęs
policijoje, be to, nė viena iš Bukantės
Beniuševičių dukterų nebuvo Teklė.
Ką
veikė Žemaitės sesuo
Sankt
Peterburge?
Petronėlė
mokėsi privačiai, todėl mokslo cenzą
patvirtinančio dokumento neturėjo, Sankt
Peterburge studijuoti negalėjo - tik dirbti.
1961 m.
užrašyta tokia Žemaitės trečiosios dukters
Pr. Žymantaitės-Jarienės ir K. Umbraso
pokalbio frazė: : Į Ušnėnus iš
Rumšiškių atvažiuodavo sesuo Petronėlė,
Šileika. Petronėlė turėjo skalbyklą
Petrapily (Literatūra ir kalba, t. XII.
Žemaitė. Vyr. red. K. Korsakas. V., 1972, p.
185.)
Taigi Petronėlė
buvo skalbyklos šeimininkė. Ji turėjo verslo
įmonę ir jai vadovavo.
Šį teiginį
paremia ir pirmoje šio rašinio dalyje cituotas
Žymantienės teiginys, kad Petronėlė Peterburge
tarnavo ir kaip anais metais gerai uždirbo.
Apie paprastos skalbėjos kuklų uždarbį
rašytoja taip nebūtų rašiusi.
Teiginį apie
Petronėlės pragyvenimo šaltinį Rusijos
sostinėje patvirtina dar vienas faktas.
1869 m.
lapkričio 23 d. J. ir L. Žymantams, kurie tada
gyveno Paluksčio seniūnijoje (Varnių vlsč.)
gimė trečias vaikas. Tą pačią dieną
sesuo Petronėlė su kaimynu valstiečiu Juozu
Česnavičiumi išbogeno į Varnius, kur
senųjų Varnių medinėj bažnyčioj buvo
pakrikštytas Kazio vardu. Trečias kūdikis
užkrovė naują naštą motinai. (A.
Sprindis. Žemaitė. Vargai, V. 1986, p.
64.)
Taigi 1869 m.
pabaigoje Petronėlė lankėsi Žemaitijoje ir
tuo metu tapo sūnėno krikšto mama. Prabėgus
septyneriems ar aštuoneriems metams,
Petronėlė, žinodama apie didžiulį sesers
Julijos šeimos skurdą ir vargą, pasiryžo jai
padėti - išleisti jos pirmąjį sūnų, savo
krikštasūnį Kaziuką į kunigus. Abu tėvai
su džiaugsmu tam sumanymui pritarė, nes
tikėjosi, kad sūnus, tapęs kunigu, gali
padėti visai šeimai atsistoti ant kojų..
Rūpindamasi
Kaziuku, Petronėlė, 1876 ar 1877 metais parvažiavus
vaišių (atostogų - J. N.) nusamdė Telšiuose
butą pas senukus felčerius, kurie
prisižadėjo vaiką prižiūrėti: parėjus iš
mokyklos dargi ir namie pamokyti. Mokėjo jiems
10 rublių į mėnesį. Mokė dvejus metus.
(Žemaitė. Raštai, t. IV, V.,1957, p.
417-418.) Tai buvo anuomet nemaži pinigai.
Petronėlė per
dvejus metus išleido 120 carinių rublių. Jos
rūpesčio ir gerumo dėka Kaziukas tapo
raštingas. Deja, berniukas toliau mokytis
nenorėjo. Vaikas vos perėjo pradinę
mokyklą. Tuo ir pasibaigė svajotoji
kunigystė... Paskui namie tėvui bernavo.
(Ten pat, p. 418). Taip Kaziukas nepateisimo į
jį dėtas tėvų ir krikšto motinos viltis.
Paminėti faktai
rodo, kad P. Beniuševičiūtė buvo viena iš
pirmųjų arba net pati pirmoji žinoma
žemaitė verslininkė tuometinėje Rusijos
sostinėje Sankt Peterburge. Ten ji galėjo
gyventi iki 1878-ųjų (savo tėvo mirties) ar
net keletą metų ilgiau. Ten prabėgo jos
jaunystė. Rusijos sostinė ją priglaudė,
tačiau, ko gero, laiminga nepadarė - savo
šeimos ten Petronėlė nesukūrė. Viena ji
grįžo ir į Žemaitiją.
Publikacijos
pirmojoje dalyje (Žemaičių žemė 2002
m. Nr. 2) minimų faktų patikslinimas:
1. Studentui S.
Beniuševičiui nuo 1856-1857 metų teko
važiuoti pirmuoju Rusijos dvibėgiu, 645 km
ilgio geležinkeliu Maskva - Sankt Peterburgas,
kuris pradėjo veikti 1851 m. Pirmasis Rusijoje
(tik 27 km ilgio) vienbėgis geležinkelis tarp
Sankt Peterburgo ir Carskoe Selo buvo nutiestas
1837 m. (LTE, t.4, Mokslas, V., 1978, p.
35.)
2. Petronėlės
tėvas A. Beniuševičius dirbo ne Šateikių
dvaro Bukantės palivarko eiguliu, bet urėdu.
