Į pradžią

 Į pradžią

Vidurinioji rašytojos sesuo Petronėlė
(Tęsinys. Pradžia 2002 m. Nr. 2)
Juozas Normantas
 
Sankt Peterburgas 
Sankt Peterburgas... Miestas, paskutiniuosius tris šimtmečius daręs didelę įtaką Lietuvai, jos kultūrai, švietimui, ekonomikai. Beje, tai vienas iš jauniausių Europos didžiųjų uostamiesčių. Jį 1703-1704 m. iš Švedijos atkariautoje teritorijoje, Baltijos jūros Suomijos įlankoje, Nevos upės deltoje ir PanevioPetronėlė Beresnevičiūtė žemumoje pradėjo statyti caras Petras I. Jo rūpesčiu iškilo Sankt Piter Burcho ir kitos galingos tvirtovės bei daugelis iki šiol plačiai žinomų rūmų. 1725 m. miestas pavadintas Sankt Peterburgu (lietuviai vadino Petrapiliu). 1712 m. Petras I Rusijos sostinę perkėlė iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Tokį statusą šis miestas turėjo iki 1728 m. ir 1732-1918 metais.
Pirmasis iš žinomų žemaičių Petrapilyje apsigyveno S. Daukantas. Jis čia dirbo 1835-1850 m. Mieste pradėjus veikti Rusijos aukštosioms mokykloms, dalis išsilavinusių Lietuvos jaunuolių ėmė studijuoti Sankt Peterburge. Lietuvių inteligentų čia žymiai padaugėjo po to, kai 1842 m. iš Vilniaus į Sankt Peterburgą buvo perkelta dvasinė akademija.
 
Silvestras Baltramaitis
 
Rašytinių šaltinių, kurie padėtų atskleisti svarbiausius rašytojos Žemaitės seserų gyvenimo momentus, nėra daug. Iš to, ką pavyko surinkti rengiant spaudai šią publikaciją, galima daryti tik prielaidas ir kurti versijas. Kai kuriuos faktus padeda paaiškinti ir žmonių, su kuriais bendravo ar galėjo bendrauti rašytoja ir jos seserys, gyvenimas. Vienas iš tokių – žymus bibliografas, etnografas Silvestras Baltramaitis.
Gimė jis Mankiškių kaime (Šiaulių apskrityje, netoli Radviliškio) valstiečių šeimoje. Jį, vienerius metus pasimokiusį Radviliškio pradžios mokykloje, paėmė globoti giminaitis – Upynos klebonas kun. Bogušas. Berniukas vienerius metus lankė triklasę Raseinių apskrities mokyklą, o 1860-1863 m. mokėsi Telšių apskrities mokykloje.
Petronėlės pusbrolis Stasys Beniuševičius buvo jo draugas. Tikėtina, kad šis per atostogas galėjo atvažiuoti kartu su S. Baltramaičiu į Bukantę, supažindinti jį su savo pusseserėmis. Tada Petronėlė jau buvo 17-19 metų amžiaus.
Po 1963 m. sukilimo S. Baltramaitis planavo studijuoti Petrapilio meno akademijoje. Kad į ją įstotų, 1865 metais dailės pagrindų mokėsi Sankt Peterburgo piešimo mokykloje. Tačiau tuo jo dailės studijos ir pasibaigė. Vėliau jis susirado darbo privačioje raštinėje ir 1867-1869 m. dirbo ten. 1869 m. įsidarbino Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje ir ten sėkmingai dirbo net 50 metų. Buvo vienas iš pirmųjų lietuvių bibliografų ir etnografų. 1891 m. paskelbė svarbiausią savo darbą – knygų ir straipsnių apie Lietuvą bibliografiją (rusų kalba) ir 1892 m. pirmąją platesnę lietuviškųjų knygų bibliografiją, apimančią 1533-1891 metus (rusų kalba). (V. Biržiška „Lietuviškoji Enciklopedija“, t. 2. Kaunas, 1934, p. 970-971.)
S. Baltramaitis bendradarbiavo „Aušroje“, aktyviai dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių kultūriniame gyvenime.
Tikėtina, kad būtent Silvestras Beniuševičius, 1865 m. vasarą, išvykdamas į Sankt Peterburgą, galėjo atvykti į Bukantę ir paskatinti Petronėlę ryžtis kartu su juo važiuoti į tuometinę Rusijos sostinę, ten susirasti darbo. Petronėlei tada buvo apie 22 metai.
Petronėlė Beniuševičiūtė į Sankt Peterburgą galėjo išvykti ne tik 1865, bet ir 1866 metais, kai jos tėvai su dukterimis Emilija ir Juzefa persikėlė gyventi į Rumšiškes.
Prielaidą, kad S. Baltramaitis gerai pažinojo Beniuševičius ir galėjo padėti Petronėlei įsikurti Sankt Peterburge, sustiprina faktai, paaiškėję tyrinėjant P. Višinskio rašytinį palikimą.
 
Povilas Višinskis
 
Petronėlės seserį Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę į lietuvių literatūros kūrėjų būrį įsijungti paskatino jos artimiausio kaimyno sūnus Povilas Višinskis. Jis 1894 m. įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti gamtą ir geografiją. Apie tai, kad P. Višinskis šiame mieste bendravo su Silvestru Baltramaičiu, liudija jo laiškai rašytojai Žemaitei.
Štai 1895 m. gegužės 26 d. (sen. st. gegužės 14 d.) P. Višinskio iš Sankt Peterburgo Julijai į Ušnėnus rašyto laiško fragmentas: „Pas vieną seną šiaulytį mačiau dvi partigrapijas: ant vienos susisėdę du seneliai Beniuševičiai5 (knygos redaktoriaus Žirgulio paaiškinimas: „Matyt, kalbama apie Žymantienės tėvus“), ant kitos dvi jaunos mergaitės: viena gal 8, antra 10 metų, vardas vienos Teklė. Pasižiūrėjau, pasižiūrėjau, misliju ar tik ne iš tamstų tik šiaulytis tas anuos gerai pažinęs, kol anie buvę Šiauliuose. Senis turėjęs ar prie policijos (nebeatmenu) vietą, potam anie persikėlę ir netoli Kurtuvėnų kur, o Baltramaitis (tas Šiaulytis)6 išvažiavo į Peterburką ir čia paseno su pačia; užėmė jis gan gerą vietą „v publyčnoj biblioteke“. Toliau – taip pat įdomus faktas: „išmokė savo dukterį ant daktarės, jai dabar apie 20 metų, o jau keleri metai ant savo kojų stovi: čia pat Peterburke turi gerą duoną.“
Toliau P. Višinskis trumpai pamini svarbiausiąjį S. Baltramaičio veikalą. (P. Višinskis. Raštai. „Vaga“, V., 1964, Surinko A. Sprindis. Spaudai parengė ir redagavo A. Žirgulys, 5-tas laiškas J. Žymantienei, p. 249.)
Čia reikėtų paaiškinti, kad P. Višinskio laiške paminėti sėdintys „seneliai Beniuševičiai“ negalėjo būti Žymantienės tėvai, nes jie niekada nėra gyvenę nei Šiauliuose, nei Kurtuvėnų apylinkėse, rašytojos tėvas Antanas Beniuševičius nėra dirbęs policijoje, be to, nė viena iš Bukantės Beniuševičių dukterų nebuvo Teklė.
 
Ką veikė Žemaitės sesuo
Sankt Peterburge?
 
Petronėlė mokėsi privačiai, todėl mokslo cenzą patvirtinančio dokumento neturėjo, Sankt Peterburge studijuoti negalėjo – tik dirbti.
1961 m. užrašyta tokia Žemaitės trečiosios dukters Pr. Žymantaitės-Jarienės ir K. Umbraso pokalbio frazė: : „Į Ušnėnus iš Rumšiškių atvažiuodavo sesuo Petronėlė, Šileika. Petronėlė turėjo skalbyklą Petrapily“ (Literatūra ir kalba, t. XII. Žemaitė. Vyr. red. K. Korsakas. V., 1972, p. 185.)
Taigi Petronėlė buvo skalbyklos šeimininkė. Ji turėjo verslo įmonę ir jai vadovavo.
Šį teiginį paremia ir pirmoje šio rašinio dalyje cituotas Žymantienės teiginys, kad Petronėlė „Peterburge tarnavo ir kaip anais metais gerai uždirbo.“ Apie paprastos skalbėjos kuklų uždarbį rašytoja taip nebūtų rašiusi.
Teiginį apie Petronėlės pragyvenimo šaltinį Rusijos sostinėje patvirtina dar vienas faktas.
1869 m. lapkričio 23 d. J. ir L. Žymantams, kurie tada gyveno Paluksčio seniūnijoje (Varnių vlsč.) gimė trečias vaikas. „Tą pačią dieną sesuo Petronėlė su kaimynu valstiečiu Juozu Česnavičiumi išbogeno į Varnius, kur senųjų Varnių medinėj bažnyčioj buvo pakrikštytas Kazio vardu. Trečias kūdikis užkrovė naują naštą motinai.“ (A. Sprindis. Žemaitė. „Vargai“, V. 1986, p. 64.)
Taigi 1869 m. pabaigoje Petronėlė lankėsi Žemaitijoje ir tuo metu tapo sūnėno krikšto mama. Prabėgus septyneriems ar aštuoneriems metams, Petronėlė, žinodama apie didžiulį sesers Julijos šeimos skurdą ir vargą, pasiryžo jai padėti – išleisti jos pirmąjį sūnų, savo krikštasūnį Kaziuką į kunigus. Abu tėvai su džiaugsmu tam sumanymui pritarė, nes tikėjosi, kad sūnus, tapęs kunigu, gali padėti visai šeimai atsistoti ant kojų..
Rūpindamasi Kaziuku, Petronėlė, 1876 ar 1877 metais „parvažiavus vaišių (atostogų – J. N.) nusamdė Telšiuose butą pas senukus felčerius, kurie prisižadėjo vaiką prižiūrėti: parėjus iš mokyklos dargi ir namie pamokyti. Mokėjo jiems 10 rublių į mėnesį. Mokė dvejus metus.“ (Žemaitė. Raštai, t. IV, V.,1957, p. 417-418.) Tai buvo anuomet nemaži pinigai.
Petronėlė per dvejus metus išleido 120 carinių rublių. Jos rūpesčio ir gerumo dėka Kaziukas tapo raštingas. Deja, berniukas toliau mokytis nenorėjo. „Vaikas vos perėjo pradinę mokyklą. Tuo ir pasibaigė svajotoji kunigystė... Paskui namie tėvui bernavo.“ (Ten pat, p. 418). Taip Kaziukas nepateisimo į jį dėtas tėvų ir krikšto motinos viltis.
Paminėti faktai rodo, kad P. Beniuševičiūtė buvo viena iš pirmųjų arba net pati pirmoji žinoma žemaitė verslininkė tuometinėje Rusijos sostinėje Sankt Peterburge. Ten ji galėjo gyventi iki 1878-ųjų (savo tėvo mirties) ar net keletą metų ilgiau. Ten prabėgo jos jaunystė. Rusijos sostinė ją priglaudė, tačiau, ko gero, laiminga nepadarė – savo šeimos ten Petronėlė nesukūrė. Viena ji grįžo ir į Žemaitiją.
 
Publikacijos pirmojoje dalyje („Žemaičių žemė“ 2002 m. Nr. 2) minimų faktų patikslinimas:
1. Studentui S. Beniuševičiui nuo 1856-1857 metų teko važiuoti pirmuoju Rusijos dvibėgiu, 645 km ilgio geležinkeliu Maskva – Sankt Peterburgas, kuris pradėjo veikti 1851 m. Pirmasis Rusijoje (tik 27 km ilgio) vienbėgis geležinkelis tarp Sankt Peterburgo ir Carskoe Selo buvo nutiestas 1837 m. (LTE, t.4, „Mokslas“, V., 1978, p. 35.)
2. Petronėlės tėvas A. Beniuševičius dirbo ne Šateikių dvaro Bukantės palivarko eiguliu, bet urėdu.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija