"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

ŽEMAIČIŲ KUNIGAIKŠČIAI. VYKINTAS

Parengė Kazimieras Prušinskas

Žemaitijos kunigaikščių statusas, vaidmuo krašto ir visos Lietuvos istorijoje vis dar labai miglotas. 1997 m. Vilniuje „REGNUM” fondo išleistoje „Žemaičių istorijoje” (leidinio sudarytojas Alvydas Nikžentaitis, autoriai: Adomas Butrimas, Vladas Žulkus, Alvydas Nikžentaitis, Vacys Vaivada, Egidijus Aleksandravičius, knygos išleidimą finansavo Atviros Lietuvos fondas) nurodoma, kad „Rašytinių liudijimų stoka neleidžia pasakyti, kada Žemaitijoje susiformavo kunigaikščių sluoksnis, tačiau jau XIII a. pradžios šaltiniai mini gana didelį jų būrį” (p. 56).

Vienas iškiliausių Žemaitijos kunigaikščių – Vykintas. Jis paminimas pačiame pirmajame mums žinomame rašytiniame šaltinyje, kuriame kalbama ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Žemaitijos to metu žymiausius kunigaikščius. Tai – 1219 m. Lietuvos ir Žemaitijos kunigaikščių sutartis su Haličo-Voluinės kunigaikštyste, kurioje rašoma (cituojamas pilnas sutarties tekstas):
„Dievo paliepimu atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą, Danilą ir Vasilką taikos pasiūlymą. Lietuvos kunigaikščių vardai buvo šie: tai vyriausieji Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Vilikaila, o žemaičių kunigaikštis Gedvilas, Vykintas, , o Ruškaičių – Kintibudas, Vambutas, Butautas ir jo sūnus Višlis, Kitenis, Plikeinė; o tai Bulevičiai – Vismantas, kurį nužudė Mindaugas ir paveržė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Edivilą, Sprudeikį, o šie kunigaikščiai iš Deltuvos – Juodikis, Pukeikis, Bikis, Ligeikis. Šie visi sudarė taiką – su kunigaikščiu Danila ir Vasilka, ir žemė buvo rami”.
Gedvilas ir Vykintas, kaip matyti iš šios sutarties, tuo metu buvo stipriausi Žemaičių kunigaikščiai. Jų valdos, kaip spėja istorikai, buvo vakarinėje arba pietinėje Žemaitijos dalyje.
Jau minėtoje „Žemaitijos istorijoje” rašoma, kad kunigaikščiu (šiuo atveju Žemaitijos) galima vadinti tokį didžiūną, kuris savo rankose konkrečioje teritorijoje buvo sukoncentravęs paveldimą valdžią ir tą valdžią realizuodavo padedamas kariaunos. Eilinių bendruomenės narių jie nevaldė. Istorikai didelio skirtumo tarp XIII a kunigaikščių ir didžiūnų neįžvelgia. Yra spėjima, kad tuo metu kunigaikščių valdžia nebūdavo paveldima. Būtent taip paaiškinama ir kodėl Žemaitijoje nesusiformavo kunigaikščių dinastijos.
Kunigaikščių veiklos galimybės tais laikais buvo gana ribotos (jie neturėjo nuolat veikiančios kariuomenės, finansinių galimybių ją išlaikyti, nebuvo ir nuolatiniai tokių kariuomenių vadai). Kai reikėdavo dalyvauti stambesnėje karinėje operacijoje, kunigaikščiai surengdavo bendruomenės sueigą, joje kartu su visais spręsdavo, ar tikslinga šioje operacijoje dalyvauti, o jei taip, tai išrinkdavo karo vadą. Ir tik tada, kai tokioje sueigoje vienas ar kitas kunigaikštis būdavo išrinktas karo vadu, jis tapdavo tų žmonių, kurie jį išrinko, realiu vadu.
XIII a. pradžioje, kaip rodo sutartis su Haličo-Voluinės kunigaikštyste, Vykintas su kai kuriais Lietuvos kunigaikščiais palaikė draugiškus ryšius. „Žemaitijos istorijos” autoriai nurodo, kad „XIII a. I pusės Žemaitijos politinė laikysena buvo panaši į kitų Lietuvos žemių, kadangi ji vienokiu ir kitokiu būdu dalyvavo Lietuvos valstybės kūrimosi procese – arba palaikydama Mindaugo partiją (rytiniai žemaičiai), arba su Tautvilu ir Gedvydu kovodama prieš ją (Vykintas, Šiaulių žemės kunigaikščiai).” (p. 59)
Žemaitijos kunigaikščių vaidmuo pradeda menkėti XIII a. viduryje, Lietuvoje kilus vidaus karui. Tuo metu Žemaičių kunigaikščių sluoksnis pradeda nykti, valdžia pereina į didžiūnų rankas (kokios buvo tokio reiškinio priežastys, istorikai dar aiškinasi).
Vykintas ne tik palaikė dalykiškus ryšius su kai kuriais Lietuvos kunigaikščiais, bet ir su keliais iš jų buvo susigiminiavęs. Vykinto sesuo buvo Mindaugo brolio Dausprungo žmona (Dausprungas dingo po 1219 m.). Spėjama, kad net pats Vykintas buvo vedęs vieną iš Mindaugo seserų (vardas nežinomas). Dingus Dausprungui, Vykintas su Mindaugu kovojo dėl savo įtakos dviems nepilnamečiams dausprungaičiams – Tautvilui ir Erdivinui (Edivydui, Gedvydui?). Juos globojo Vykintas. Kai Mindaugas įsigalėjo, Vykintas kartu su dausprungaičiais prisiglaudė pas Voluinės Romanaičius – Danilą ir Vosilką.
Oficiali versija, bent jau ta, kuri skelbiama 1988 m. išleistoje Lietuvos enciklopedijoje, kad 1248 m. Mindaugas Vykintą, kuris buvo garsus karo vadas (jis, istorikų tvirtinimu, vadovavo pergalę Saulės (Šiaulių) mūšyje (1236 m.) šventusiai kariuomenei) ir dausprungaičius pasiuntė kariauti į Rusiją. Tačiau jie ten 1249 m. sukėlė maištą, suorganizavo koaliciją prieš Mindaugą, kuris buvo atėmęs jų valdas Lietuvoje. Į šią koaliciją buvo įtraukti jotvingiai, pusė Žemaitijos, Livonijos ordinas. Prieš Mindaugą Vykintas buvęs sudaręs sąjungą ir su Romanaičiais. 1250-1251 metais Vykintas ir jo sąjungininkai bandė pašalinti Mindaugą iš sosto. Tai jiems padaryti nepavyko, nes, priimdamas krikštą, Mindaugas savaime tą koaliciją dalinai išardė. 1251 m. Mindaugas su savo kariuomene puolė Vykinto valdas Žemaitijoje. Prie Tverų (Tviriment). Vykintas su Tautvila puolimą atrėmė, tačiau vėlėsnių atakų, kurios buvo surengtos 1252 m., neatlaikė. Spėjama, kad būtent šiuose mūšiuose Vykintas ir žuvo, nes po šių mūšių rašytiniuose šaltiniuose jo vardas daugiau nebeminimas.
Kai kuriuose kituose šaltiniuose (Bostone išleista Lietuvių enciklopedija), nurodoma, kad Vykintas žuvo 1251 m.
Spėjama, kad Vykintas buvo Treniotos tėvas, žymaus Žemaitijos karo vado Almino, kuris vadovavo žemaičių kariuomenei Durbės mūšyje ir šį mūšį laimėjo, artimas giminė.
P. Dausburgiečio kronikoje Vykintas vadinamas „lietuvių karaliumi”. St. Zajączkowskio teigimu, Vykintas, po Erdvilo mirties, buvo tapęs ir Žemaitijos paveldėtoju. Tačiau, kaip nurodo kiti istorikai, Erdvilo pilių paveldėtoju galėjo tapti ir kunigaikštis Lengvenis, nes Vykinto santykiai su Erdvilu, kuris palaikė Mindaugą, buvo labai komplikuoti.
Su Vykinto vardu kai kurie istorikai sieja ir Žemaitijos kunigaikščių separatistinę politiką, kuria siekta nepaklusti kunigaikšiams iš „anapus Nevėžio”.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija