Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Žemaitijos regiono kultūros centras Plungės kunigaikščių 
Oginskių rūmuose. Vizija ir tikrovė

Paskutiniais metais bandant suprasti ir apibendrinti tai, kas vyksta Plungėje, šio miesto, rajono kultūriniame gyvenime, pirmiausia pradedi dėlioti faktus, minėti pavardes žmonių, kurių darbas, kūryba leidžia apie šį miestą, rajoną kalbėti kaip apie savitą ir vieną iš pagrindinių Žemaitijos kultūros centrų.
Pirmiausia Žemaitijoje šį rajoną iš kitų išskiria žurnalistų veikla. Paskutiniais metais čia leidžiami net 6 periodiniai laikraščiai: „Plungė”, „Žemaitis”, „Brasta”, „Žemaičių saulutė”, „Žemaičių bibliofilas”, „Šventežeris” (Žemaitijos nacionalinis parkas, Plateliai). Tai leidiniai, kurių gali bet koks kitas rajonas pavydėti. Pasirodė vos keli „Žemaičių bibliofilo” numeriai, o apie jį jau žino visos Lietuvos bibliofilai. Ką jau bekalbėti apie „Žemaičių saulutę”, atlaikiusią įvairias paskutiniųjų metų negandas, nepriteklius ir toliau tiesiogine to žodžio prasme šviečiančią Žemaitijos ir visos Lietuvos žmones. Ne kur nors kitur, o būtent šio leidinio redakcijoje dirba Zita Paulauskaitė, 2000 m. Atviros Lietuvos fondo konkurse pripažinta geriausia publikacijų kultūros tema autore. Leidinyje bendradarbiauja didelis būrys plačiai Lietuvos visuomenei žinomų kultūros ir mokslo veikėjų. Šioje redakcijoje kasmet parengiami laikraščio leidybos projektai, kurie neblogai vertinami ALF, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde. Visa tai sudaro galimybę laikraščiui net ir šiais laikais toliau funkcionuoti. Įdomu ir tai, kad ši redakcija jau daugelį metų glaudžiasi Plungės viešojoje bibliotekoje, tuo, be abejo, suteikdama šios bibliotekos darbui dinamiškumo, šiuolaikiškumo ir stiprindama ryšius su visuomene, potencialiais šios bibliotekos skaitytojais.
Daug įdomių, visuomenės dėmesį pritraukiančių publikacijų, taip pat ir kultūros temomis, paskelbiama ir kituose jau minėtuose šio rajono periodiniuose leidiniuose. Atgimimo metais pradėto leisti „Plungės” laikraščio įkūrėjas Bronius Abrutis savo leidybinę ir kultūrinę veikla tęsia išvykęs užjūrin – JAV jis sėkmingai leidžia „Amerikos lietuvio” laikraštį.
Plungės žemė gimtoji daugeliui iškilių Lietuvos kultūros ir mokslo žmonių.
Mums, žemaičiams, savotiškais Plungės krašto simboliais yra tapęs žemaičių poezijos patriarchas Stasys Anglickis, poetas Vytautas Mačernis, etnografas, fizikas, profesorius Ignas Končius, rašytojas ir muziejininkas Juozas Butkus (Butkų Juzė), Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius, liaudies skulptorius Kazimieras Varnelis ir dailininkas profesionalas, kolekcininkas Kazys Varnelis, dailininkas grafikas Paulius Augius-Augustinavičius, kompozitorius Jonas Domarkas, dirigentas Stanislovas Domarkas, istorikas Zenonas Ivinskis, dainininkė Giedrė Kaukaitė ir jos mama mokslininkė biologė Jadvyga Monstvilaitė, rašytojas Aleksandras Pakalniškis, liaudies meistras Stanislovas Riauba, dailininkas scenografas Liudas Truikys, tapytojas Leonardas Tuleikis, muziejininkas Vitas Valatka, kompozitorius, muzikologas Juozas Žilevičius, rašytoja Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė), filosofas ir žurnalistas Pranas Mantvydas, kraštotyrininkai Konstantinas Bružas ir Eleonora Ravickienė. Greta jų – ir jaunesnės kartos plungiškiai: aktorius Vytautas Rumšas, muzikantas Petras Vyšniauskas, dainininkė Aistė Smilgevičiūtė ir kt.
Savito įvertinimo reikalauja ir kultūriniai procesai, kurie čia vyksta šiandien. Puikus Plungės liaudies teatras, ne mažiau šauni kaimo kapela, folkloro ansambliai, liaudies šokių kolektyvas. Nuosekliai dirba ir puikius auklėtinius išleidžia Plungės vidurinės mokyklos bei meno ir muzikos mokykla, ugdanti jaunuosius muzikantus, dailininkus, šokėjus.
Ne kur nors kitur, o Plungės rajone didžiausi Žemaitijos krašto stebuklai – Žemaičių Mekos – Plateliai ir Žemaičių Kalvarija. Per Plungę vingiuoja gražuolė Minija, Varduva. Šalia Plungės – legendomis apipintas Gondingos piliakalnis. Na, o pačiame miestelio pakraštyje, netoli autobusų ir geležinkelio stoties, kiekvieno atvykstančio dėmesį traukia vienas iš geriausiai Lietuvoje išsaugotų dvarų kompleksų – Plungės kunigaikščių Oginskių rūmai, neseniai perkopę savo 120-etį. Didžiausia atgaiva bet kokiu metų laiku rūmus supantis parkas, išraižytas Babrungo slėniais.
Šis buvusių kunigaikščių Oginskių dvaro kompleksas – bene didžiausias Plungės miesto pasididžiavimas. Neturėdama jo, jei neskaičiuosime gražuolės Plungės bažnyčios, iškiliausių žmonių, kuriuos pasauliui davė ši žemė, ir darbų, kuriuos jie nuveikia, Plungė būtų vienas iš eilinių Žemaitijos rajonų centrų.
Turėdami Plungės dvaro kompleksą šiais laikais, be abejo, būtų itin patenkinti daugelis su perspektyva į ateitį žiūrinčių, rajonų kompleksinius išvystymo planus sudarančių žmonių, kuriems šiame laikotarpyje likimas lėmė tvarkyti Žemaitijos rajonų reikalus. Matyt, dažnas ir prie valdžios vairo nestovinčių žmonių, bent kiek susipažinęs su Oginskių rūmų istorija ir dabartimi, pasižvalgęs po svečias šalis, žinantis kultūros ir turizmo svarbą krašto ir rajono ekonominiam išvystymui, sumestų šio komplekso sutvarkymo, pritaikymo rajono reikmėms planą, nekeičiant pagrindinės šio objekto paskirties. Beje 1994 m., įkuriant šiame dvare Žemaičių dailės muziejų, kuris pagal Plungės rajono Tarybos ir Lietuvos kultūros ministerijos pasirašytą steigimo sutartį (1994 m. liepos 16 d.) turėtų tapti vienu iš svarbiausių Žemaitijos kultūros centrų, muziejui buvo perduoti ne tik visi dvarui priklausantys pastatai, bet ir juos juosiantis didžiulis, vienas iš seniausių parkų Lietuvoje. Tų pastatų yra daug: centriniai rūmai, žirgynas, dvi oficinos, laikrodinė, sargo ir skalbėjos nameliai. Prie centrinio įėjimo į parką – vartai, daug kur parką nuo kitos miesto teritorijos skiria tvora. Parke – keletas tvenkinių, kurie kadaise buvo sujungti į vieną sistemą, o centrinėje jo dalyje – fontanas. Yra čia nemažai ir gėlynų, legendomis apipintas Perkūno ąžuolas, keletas kitų gamtos objektų, nuolat pritraukiančių lankytojus.
Kunigaikščių Oginskių laikais rūmuose veikė muzikos mokykla (joje mokėsi ir M. K. Čiurlionis), kuri ruošdavo muzikantus dvaro orkestrui, o gabiausi būdavo pasiunčiami tęsti studijas net į užsienį, čia buvo formuojamos Žemaitijos muzikinio gyvenimo tradicijos, iš kurių daugelis iki šiol dar gyvos. Rūmuose anksčiau beveik kasdien skambėdavo muzika, čia vykdavo tradicinės šventės, itin garsėdavo Mykolinių šventė (rūmų savininkas buvo Mykolas). Beje, kiekvienas kunigaikščių Oginskių dvaro pastatas turėjo savo paskirtį. Žirgyne buvo veisiami žirgai, taip pat ir žemaitukai. M. K. Čiurlionio atsiminimuose rašoma, kad dvaro teritorijoje būta ir žvėryno (mini zoologijos sodo). Parke veisėsi vėžliai. Kunigaikščiai Oginskiai turėjo turtingą meno kūrinių, numizmatikos kolekciją, biblioteką.
Perduodant rūmus kuriamam Žemaitijos dailės muziejui, kuris buvo atidarytas 1994 m., per II-ąją pasaulio žemaičių dailės parodą, buvo mąstoma apie tai, kad čia pavyks įkurti ne tik turtingą Žemaičių dailės muziejų, kuriame veiks ekspozicijos ir trumpalaikės parodos, bet ir bus sudarytos galimybės lankytojams susipažinti su žemaičių daile nuo seniausių laikų iki šių dienų, Plungėje daugelį metų gyvavusiu plačiu tautodailininkų sąjūdžiu, kuris gyvas čia ir šiuo metu. Kuriant šį muziejų jam buvo perduoti ir daugelį metų Plungėje veikusio kraštotyros muziejaus rinkiniai, tuo muziejų įpareigojant įsteigti Istorijos skyrių, kad ir nedidelę dalį muziejaus patalpų paskirti būtent Plungės krašto, buvusių rūmų savininkų kunigaikščių Oginskių istorijai, iškiliausiems šio krašto žmonėms. Visa tai turėjo veikti centriniuose dvaro rūmuose. Na o kitus dvaro komplekse esančius pastatus muziejaus kūrėjai buvo įpareigoti taip pat priartinti muziejaus ir kartu viso rajono, visos Žemaitijos kultūros ir švietimo reikmėms.
Sudarant Lietuvos tūkstantmečio programą buvo apsispręsta čia sukurti Žemaitijos regiono kultūros centrą, kurio viena iš sudedamųjų dalių – Žemaičių dailės muziejus. Buvo numatyti ir pinigai tokio centro įkūrimui, Oginskių rūmų remontui.
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus nors muziejaus steigėjai yra du – Plungės rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija – ji finansuojama tik iš vieno biudžetinio šaltinio – rajono savivaldybės. Tokia tvarka nuo pat muziejaus įsteigimo. Šiek tiek lėšų pradiniame muziejaus kūrimo etape buvo pritraukta ir iš kitų šaltinių, tačiau iš esmės muziejų šiuo metu išlaiko savivaldybė. Na, o savivaldybėje valdžios keičiasi, kartais prie rajono vairo atsistoja žmonės, kurie, nors ir gyvendami Plungėje, nė karto nėra šio muziejaus aplankę, nežino šių rūmų istorijos.
Dažnai keičiasi ne tik rajono valdžia, bet, kas blogiausia, ilgai savo pareigose pa-skutiniais metais čia neužsibūna ir Žemaičių dailės muziejaus direktoriai. Ne taip seniai išsigelbėjimo bandyta ieškoti net Telšiuose, tačiau nieko gero iš to neišėjo.
Šio pavasario pabaigoje muziejaus direktoriaus pareigos patikėtos ilgamečiam šio muziejaus darbuotojui Alvidui Bakanauskui. Po to buvo suformuota naujos sudėties Muziejaus visuomeninė taryba. Birželio pabaigoje įvyko jos posėdis. Tarybos nariai supažindinti su muziejaus strateginės veiklos 2001-2003 metais planais. Posėdyje pritarta naujajai muziejaus ir jo darbuotojų struktūrai. Svarstant šiuos klausimus posėdyje dalyvavo ir rajono vicemeras, atsakingas už kultūros ir švietimo reikalus rajone, rajono Tarybos atstovas Gintaras Morkis, 1994-aisiais vadovavęs rajono Tarybai ir pasirašęs muziejaus steigimo sutartį. Buvo posėdyje ir didžiausias muziejaus globėjas, mecenatas dailininkas Juozas Bagdonas, Kultūros ministerijos Muziejų skyriaus vedėjas Romanas Senapėdis, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, Vilniaus dailės akademijos prorektorius ir Žemaičių akademijos rektorius Adomas Butrimas, šios publikacijos autorė, dalis Žemaičių dailės muziejaus mokslinių darbuotojų.
Pokalbis buvo ilgas. Bandyta išsiaiškinti, kaip patys muziejininkai ir visuomeninės muziejaus tarybos darbe pakviesti dalyvauti žmonės įsivaizduoja muziejaus ateitį.
Muziejaus veiklos strateginius planus šios įstaigos darbuotojai seniai yra kiekvienas atskirai ir visi kartu išnešioję, ne vienoje jaučio odoje surašę. Šio regioninės reikšmės kultūros centro įkūrimo ir išlaikymo strateginės programos bent jau iki šiol neturėjo rajono valdžia. Kai tokia situacija, tūpčiojimas vietoje neišvengiamas. Plungėje vis dar daug kas Žemaičių dailės muziejų įsivaizduoja tik kaip eilinį muziejų, veikiantį centriniame dvaro rūmų pastate, o visa kita esą niekam nereikalingi prielipai, kuriais vienaip ar kitaip reikia nusikratyti. Tą paliudija ir šiemet Prezidentūroje, Kultūros ministerijoje gauti Plungės rajono savivaldybės mero raštai. Juose bandoma įteigti, kad muziejus turi būti reorganizuotas: centrinį pastatą, kuriame veikia pagrindinės muziejaus ekspozicijos, turi perimti Kultūros ministerija ar apskritis, o visa kita galėtų atitekti rajono savivaldybės žinion.
Pirmiausia, kaip buvo pasakyta ir muziejuje vykusios visuomeninės tarybos posėdyje, susipažinus su šiuo faktu, iš karto kyla mintis, kad Plungės rajono savivaldybėje netvarka, t. y. prie rajono valdžios vairo žmonės, kurie neturi strateginio rajono vystymo plano, nemąsto apie tai, kas šiame rajone bus ar galėtų būti po 10-20-30 metų. Jei mąstytų, susikvietę rajono Tarybos narius, verslininkus, kitus įtakingus rajono žmones, imtų spręsti, ką ir kaip būtų galima padaryti, kad svarbiausias jų rajono centre esantis kultūros objektas, suteikiantis miestui savitumo, garsinantis jį, taptų pagrindiniu žmonių traukos ir kultūros objektu Žemaitijoje. Be abejo, Žemaičių dailės muziejus su savo nuolatinėmis dailės ekspozicijomis ir kilnojamomis parodomis (veikia centriniuose rūmuose), yra ta centrinė ašis, apie kurią turi suktis visas šio komplekso gyvenimas. Visa kita, kaip buvo ir numatyta steigiant muziejų, turėtų būti naudojama taip, kad padėtų išryškinti šio objekto reikšmę ir svarbą, padarytų jį patrauklų ir būtiną patiems plungiškiams bei šio miesto svečiams.
Kaip tvarkytis tokiuose objektuose, šiandien jau galime pasimokyti ne tik užsienio šalyse, bet ir pačioje Lietuvoje.
Posėdyje kelta mintis, kad kalbėtis reikėjo pradėti, matyt, ne susėdus už stalo Žemaičių dailės muziejuje, o visiems muziejaus tarybos nariams, darbuotojams ir rajono savivaldybės vadovams, rajono Tarybos nariams nuvykus kad ir į Šiaulių rajone veikiantį Daugyvenės kultūros centrą-muziejų. Lankydamas čia baigiamą restauruoti Burbiškio dvaro kompleksą akivaizdžiai praktikoje gali įsitikinti, kas šiandien į tokius objektus traukia žmones, kaip tokius dvarų kompleksus Lietuvoje reikia ir yra įmanoma šiandien tvarkyti, koks turėtų būti rajono valdžios nusiteikimas ir požiūris į tokius kultūros paveldo objektus.
Reikia manyti, kad plungiškiai Daugyvenę, greta jos esančią Pakalniškių apylinkės centrinę gyvenvietę, veikiančią netradiciškai atnaujinto buvusio dvaro komplekso vietoje, aplankys, o mes grįžkime į Plungės kunigaikščių Oginskių dvaro kompleksą ir pažiūrėkime, kokią galimą šio objekto sutvarkymo ir tolesnio panaudojimo galimybę numatė posėdžio dalyviai.
Įsivaizduokime, kad rajono valdžia šį objektą jau prisiėmė kaip savo vaiką, tikėdami, kad jį galima gražiai išauginti ir po to jis šį kraštą garsins. Taigi, kaip ir numatyta Žemaičių dailės muziejaus steigimo sutartyje, čia viso rajono pastangomis kuriamas Žemaitijos regiono kultūros centras, kurio širdis – Žemaičių dailės muziejus.
Tačiau… Tas faktas, kad šis muziejus (pastatų, parko ir darbuotojų išlaikymas) suryja šimtus tūkstančių litų, verčia ne vieną, ypač skirstant pinigus, pašiurpti ir pabandyti kaip nors tą pinigų sumą sumažinti. Koks rezultatas? Šiandien – daugiau negu nesuprantamas: vienam iš gražiausių ir bene labiausiai priežiūros reikalaujančių parkų per metus savivaldybė paskiria vos kelis tūkstančius litų… Už tokią sumą net ir vieno gero sodininko neišlaikysi, o jų iš pradžių bent kelių reikėtų. Reikia ir gėlininkų, įstengiančių atkurti Plungės rūmų oranžerijos gerą vardą, išdabinti parką nuo ankstyvo pavasario iki pat vėlyvo rudens akį traukiančiais spalvingais gėlynais, kaip tai būta kunigaikščių Oginskių laikas. Reikia ir projekto, pagal kurį būtų atkurta parke veikusių tvenkinių sistema.
Įvairiuose biudžeto svarstymuose kultūros žmonės valdžioje esančius vyrus ir moteris sunkiai įtikina, kad pinigų reikia ne jiems, o visam rajonui svarbiam objektui. Čia – parkas, susikaupimo ir poilsio vieta. Ji gali tapti ir pramogų, svarbia rajono kultūrinių renginių organizavimo vieta. Reikia tik protingo plano ir lėšų jam įgyvendinti. Tam yra ir įvairios kultūros paveldo apsaugos institucijos, ir ekologijos fondai. Rimtai užsiėmus, nemažai lėšų, ko gero, būtų galima pritraukti ir į tarkim naujai įsteigtą Kunigaikščių Oginskių dvaro komplekso restauravimo fondą. Beje, ko gero, kur kas didesnę paramą parko ir rūmų šeimininkams galėtų suteikti ir rajono Darbo birža. Būtų visai natūralu, jei parke kasdien sezono metu darbuotųsi bent po keletą šios biržos atsiųstų žmonių.
Dvaro pastatai (beveik visi) šiandien reikalauja didesnio ar mažesnio remonto. Didžioji jų dalis šiuo metu nenaudojama. Tuo tarpu štai kad ir visai Plungės krašto kultūrai svarbi Plungės centrinė viešoji biblioteka dūsta savo patalpose. Kai tokia situacija, savaime kyla klausimas, kodėl negalima sudaryti muziejaus ir bibliotekos bendros veiklos sutarties ir iš pradžių bent kokiai 10-15 metų dalį šios bibliotekos neperkėlus į vieną iš kunigaikščių Oginskių rūmų oficinų. Kokia būtų ta bendra veikla? Muziejus šiame komplekse bendros veiklos galiojimo laikotarpiu bibliotekai suteikia nemokamai patalpas, o biblioteka savo ruožtu pasirūpina surasti lėšų šių patalpų remontui, išlaikymui, padeda sutvarkyti muziejaus mokslinę biblioteką, rūpinasi jos priežiūra, papildymu ateityje. Šiuo atveju vieno dvaro pastato remonto ir išlaikymo finansavimu pradėtų rūpintis jau ne muziejus, o biblioteka ir tai turėtų savotiškai sušvelninti muziejaus, kaip „nesutramdomo pinigų rijiko” įvaizdį rajono savivaldybėje. Dvaro komplekse įsikūrusi biblioteka trauktų plungiškius, darytų gyvesnį šį objektą.
Kitas muziejaus žinioje šiandien esantis pastatas – kairioji oficina – kiek patvarkius jau artimiausiu laiku galėtų tapti puikiu viešbučiu, kuriame būtų apgyvendinami garbūs rajono savivaldybės, muziejaus ir kitų plungiškių svečiai, turintys iš ko įsikurti trumpam laikui tokiose vietose ir žinantys tokio poilsio vertę. Tokiam viešbučiui užbaigti įrengti, be abejo, vėlgi reikės pinigų.
Na, o jei yra viešbutukas, reikia ir geros, specifinę virtuvę turinčios kavinės-restorano, kuriame užkąsti galėtų kiekvienas muziejaus ir parko lankytojas. Tuo, kad patys muziejininkai imtųsi tokį restoraną ar kavinę kurti, naivu tikėtis (jiems pakankamai darbo ir kaupiant muziejaus rinkinius, katologizuojant juos, rengiant ekspozicijas, parodas, įgyvendinant edukacines programas, organizuojant kitus kultūrinius renginius).
Tad šiuo atveju, matyt, vėlgi, reikėtų mąstyti apie bendros veiklos sutartį – tik šį kartą jau su kuria nors komercine įstaiga, kuriai sutarties galiojimo laikotarpiu būtų lengvatinėmis sąlygomis išnuomojamos ar nemokamai sutarties galiojimo laikotarpiu suteikiamos patalpos kavinei-restoranui, kuriame būtų tradicinė žemaitiška virtuvė bei Žemaitijos dvarų virtuvė, įrengti. Viena iš sutarties sąlygų turėtų būti ta, kad kavinės-restorano šeimininkai, laikydamiesi paminklosaugos reikalavimų, patys suremontuoja ir išlaiko patalpas, taiko nuolaidas muziejaus darbuotojams ir svečiams, plenerų darbuotojus ir kt.
Konkursą tokiai kavinei-restoranui įrengti būtų galima paskelbti ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje. Be abejo, sudarant bendradarbiavimo sutartį, reikėtų pasirūpinti, kad ši kavinė-restoranas netaptų lėbavimo objektu ir kad čia laikui bėgant neatsirastų kokie lošimo ar viešieji namai.
Taigi turime muziejų, biblioteką, kavinę-restoraną, viešbutį, gražiai tvarkomą parką. Ko dar čia trūksta, kad žmonės į Plungę važiuotų pasigrožėti menu, gamta, susipažinti su šio krašto istorija, pailsėti?
Reikia to, ką buvo sumąstę ir įkūrę patys kunigaikščiai Oginskiai.
Jie turėjo žirgyną ir jau minėtą žvėryną. Visa tai, matyt, taip pat reikėtų atgaivinti. Iš karto didelio žirgyno neįveisi, tačiau pradžią kažkada reikia padaryti. Ir pradėti, matyt, būtina nuo žemaitukų veislės žirgų, kurie Žemaitijoje vis dar didelė retenybė. Šiuo atveju, matyt, taip pat nereikėtų bijoti rizikos, sutarčių su verslininkais, kurie iš pradžių muziejaus lankytojams gal būt teiktų pavėžinimo paslaugas, o vėliau ir jodinėjimo. Būtų gražu, jei ištisus metus iš autobusų, geležinkelio stoties karieta galėtum pasiekti miesto centrą, muziejų. Ši pramoga, gerai išreklamuota, turėtų traukti žmones. Auginant žirgus, matyt, savaime turėtų nelikti problemos ir kur padėti parke išaugusią žolę.
Bet kokių muziejų, parkų lankytojus, o ypač jaunimą, be abejo, traukia mini zoologijos sodai. Tad kodėl čia nesuradus vietos auginti kokius gražuolius povus, įvairių rūšių antis, fazanus, stirnas, triušius, paukščius, ežiukus, vėžlius ir kt. Kaip rodo jau ir Lietuvoje turima praktika, tokios pramogos į šį kultūros centrą itin trauktų šeimas, jaunimą.
Liko dar keletas pastatų, be kurių funkcionavimo sunku įsivaizduoti muziejaus veiklą ir turizmo organizavimą rajone. Be abejo, tai du namukai prie centrinio įėjimo į miesto parką. Vartai (vizitinė dvaro komplekso kortelė) bus suremontuoti, tam ir lėšų šiek tiek turima, o štai sargo ir skalbėjos nameliai, matyt, labiausiai tiktų savivaldybės ir muziejaus bendrai įkurtam Turizmo-informacijos centrui, kuriame galėtume įsigyti ne tik informacinių leidinių apie Plungės kraštą, kitas Žemaitijos lankytinas vietas, svarbiausius kultūros paveldo objektus, Žemaitiją, bet ir šio krašto liaudies meistrų ir profesionalių menininkų sukurtų kūrinių, gardžių žemaitiškų patiekalų. Tuo tarpu dabar kažkaip tai atsitiko, kad vienas pastatukas vis užkaltomis langinėmis, o kitame tau pasiūlys tik… santechnikos įrengimų.
Be abejo, tai, ką posėdžio metu siūlė patys muziejininkai, muziejaus visuomeninės tarybos nariai, laikas ir aplinkybės galii pakoreguoti.
Muziejininkai nori dirbti ir dirba. Muziejuje rengiamos parodos, pertvarkomos ekspozicijos, remontuojamos patalpos, vyksta plenerai. Tačiau... Kol Plungės rajono savivaldybė šiuo metu posūniu laikomo kunigaikščių Oginskio dvaro rūmų komplekso nepripažins savo vaiku, muziejininkai, kad ir kiek berodytų pastangų, šio komplekso nepavers tikru regiono kultūros centru. Kol jo nebus, naivu būtų čia ieškoti ir turtingų muziejaus fondų, laukti, kad dailininkai ar jų kūrybinio palikimo paveldėtojai muziejui perduos vertingesnes dailės kūrinių kolekcijas.
Žemaičių dailės muziejaus planuose – pasiruošimas 2003 metais numatomai surengti IV pasaulio žemaičių dailės parodai.
Būtent šis renginys turėtų sutelkti visus Plungės muziejininkus, rajono ir krašto kultūros visuomenę, rajono valdžią.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija