Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

Lėngvėnienė Bėrota
 
Ba meilės – nabūso
 
Najotau, kāp tėi metā prabiega,
Najotau, kāp nošiora mon kailis,
Tik jau mon naprikaišiuokėt nieka,
Ka lig šiuol vės tabgarbėno meilė.

 

Pakol saulė matau tol mīlieso,
Tol sapnouso tus sapnus spalvuotus -
Kap kupruota: tik grabs gal ištėisintė;
Če ne mona, bet mon sogalvuota.

 

Mon ta meilė – kap omžėna švėntė.
Kas nažėna anuos – tuo mon gailo.
Nagalo aš ba meilės gīventė
Ė nabūso ni biški ba meilės.

 

Onžūla dėigėms

Kuožnos nuoram tat būtė geriesnis,
Nuoram būtė gelžėnė stėproma
Ė so sunkė gīvenėma diesnēs
Kuožnos mūsa kėik ėšgal tėik gromās.

 

Kuožnos doris miegėnam ožvertė
Nu nalaimiu, nu vagiū, nu šaltė,
Kuožnos nuoram, ka rītmeti mīla
Ramė šėrdė galietomem keltėis.

 

Tāp palėksam, kap esam atradėn:
Vės mas onžūlou melstėis nabėngsem...
Juk ėš onžūla dara net graba,
Ė duris, dar ė duru tū slėnksti.

 

Ė, padėigdamė tū onžūlieli,
Kuožnos dar mas iauskem ėr minti,
Ka ėš švėnta tuo medė gėlelės
Augs stėprībė priš varga ėr končės.

 

Rodou Žemaitėjuo

 

Plėkā ėšriedītė beržā...
Avietės – tik pėlkas rīkštės...
Stingst vondėnėnē dažā
Ont stagarū ožpernīkštiu.

 

Ė šaltē jau isėšvankou,
Ė saulė jau švėistė ožmėrša,
Vo meška kėrtėma longūs -
Blėzg vondėns pelkelės puo ėrkštvuom.

 

Ė deg Žemaitėjuo vėsuo
Gražiausės uoranžėnės ugnis,
Ė prausas mėgluo ė rasuo
Žalē nolakoutas broknės.

 

Tamošauskātė-Markavīčienė Dalė
 
Miegėnėms dėdėlē rimtā
pasėrokoutė so savėm

1. Lītuota lapkrėstė rītmeti

Aš galio ėšgėrstė tou pėlka
Kap pelie ėr bjaurė adīna…
Ka vies pri pat longa kauk vėlko
Ėr ruoda mon šlapė ličīna.

 

Aš galio soprastė, kou saka
Vėrš truobuos tėi debesis joudė…
Ėr lapā, sogolė ont taka,
Ėr kvietkas, katrū nebožoudi…

 

Aš galio so rodėnio šalto
Kap bruolio gīventė ba zlastės…
Aš galio… Je kaktuo negelto
Žėnuojėms, kap dūms išsėsklastės,

 

Ka tėik mon ėr bie kas – tik rodou…
Tik lītos nu dongaus lig žemės!
Aš dūšė tau atdara ruodau…
Vo to… kap tėi longā sotemė.

 

2. Pėlkuoji oterninka adīna
 
Nesakīso nieka – nēk i nakti:
Vėitas mon nebūs, bet ožteks tau!..
Ka tomsoms pradies saulelė laktė,
Pasakīso, ka jau sopratau…
Ka nenuoro daugiau aš tau būtė
Tou, kou to nebūsi mon vės tėik.
Tuokėi viejē vedoms metus pūtė…
Bet juk rasint da nuors vėinė lėikt?
Rasint lėikt da žuodis… Vėina gaida…
Vėina smėlga lonkuo rasint aug?..
Juk rūpesnē džiaugsma nepabaida!..
Netēp svarbo: mažā anū, daug…
Nežīčiuok mon sīluos – iškėntiesio
Vėskou, je diel tavės… je tik tau!..
Nuors ni kroupa savės nebtoriesio:
Aš jau tava žingsnēs pavėrtau.

 

3. Pavadėna omžėno vāko
 
Mon saka, ka kriuoktė nemuoko
Kap lītos par išdaužta longa…
Atvuožnē – kap pleštikie – šuoko
Nu kvietkas i padegta dongo.
Mon saka… Bet aš negėrdieso.
Juk kėik če tuo čiesa balėka!..
Ėr sparnū i skrīnė nediesio -
Ėštėščiuo i akmėni plėka!..
Je liektė – ta švėlptė so viejo! -
Lai keik, tego pėrštās ožbada...
Bet aš bėnt žėnuoso – toriejau…
Tou, kuo daug kas šemė svietė nerada.
 
Rudielis Vaids
 
Naktėis simfuonėjė

Vėltėis regiejėms
Žėnau – kažkor ož tomsuos
bangoun dīkomas…
Nasoprasi – saulė a pardaug
mīl ton krašta, a nakėnt.
Mona vėltės – dīkoma!
Joudas uora pusnis
ožkluojė bet kuoki kieli i švėisa…
Bet dīkomuos aug krūmā,
katrūm šaknis gėlėi gėlėi.
Tēp ė mona dīkomuo -
aug vėltės giliuoms šaknimis.
Nadouk, Dėive, ėšrautė!
Nuors žėidielis tespindulioun
mona regiejėmė!
 
Nalaisvie
 
Kāp ėšsakītė savi Tavėi -
Lig rūka debesie paskėndosē fiejē…
… Tēp, aš tavi priš akis matau,
Tik jausmū i žuodius sorinktė naspiejau,
Ka laika bangas vėrš dėinuos vės rėtas,
Kuožna nobluošk moni i pakrontė.
Palaiminta ta valonda, tėi metā,
Ka sožėbiejē To. Ė mona ronkas
Jau dėinū daug i Tavi tėisās…
Kāp ėšsakītė savi Tavėi?
Ka žuodē jausmū naėštėisėn,
Ė Tavi lig pru mėgla tamatau?

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija