Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Zabitis Eugenėjos
Eilieraštē

 

Balsos iš tīru: spakajīkities!
Pėlkėms opelems lėptelius dėrbėni,
senuoms gėismeliems bėrbīnės bėrbėni.
Vėrp vėsė medē, nu tavės pavargė,
cėrp dongaus paukštē – joudė ė margė.
Kėlbokās bokās karuosus gondėni,
tīlem prūdalie somėišė vondėni.
Pīpli nutvierės, klīki pri taka,
ka pagavā līdeka.
Baisiausēs niekās žmuonelius trokėni,
vo tava ruodas kel kramės sokėni.
Še – gruobk rūgšta pėina uzbuona!
Gerk – ė bėldiek ont šuona.
 
Mūsa laiks
 
Veizous i kaimalė babaleika
ė matau – kap gīva – mūsa laika:
beskobiedams par gīvenėma smėltelė,
nokolniava posė kelė
i naktelė.
Gluostīdams, pagondindams, maloudams…
Stumdams ė priglausdams, ėr išdoudams…
Ka pavuožuoji – lig nieka ė nebova:
Anuo kuojė niekam neužkliova -
vėsus kūlius ronkiuojiem mes patis,
Diel tuo lėkuom
dongaus nepamatė.
Žaidiem, dėrbuom, pīkuom
ė mīliejuom,
daug kam trukdiem, mažā kam padiejuom.
Ale nužīgiavuom lig tomsiuos naktelės
Par smėltelė
da tik posė kelė,
katruo galė vėsė, vėsė karto
sosėtėksem pri vėinuodu vartu.
Tik nuorietiuo,
ka nuors tėn užmėršto laika -
Žemaitėjės kaima
balabaika.
 
Bėldoks (baladė)
 
Viel gėrdiejau ont aukšto bėldoka
Ėr apėntās par sapna matiau:
Blīški veida mon laumė atsoka, -
Aš anā sava eilės skaitiau.
Ruodies, kuojės iauga i vejė,
Līg išnīka už monės tas kels,
Katruo dolkiems, žėnuojau, atejės, -
Vėsos sviets bova lėngvos ė žals.
Tik nespiejau pajostė tuo gruožė -
Šaltuo luovuo vėins pats pabodau:
Viel ont aukšto kažkas apsėvuožė…
Palėpau – ė bėldoka radau.
- Diel kuo monėi sapnoutė neleidi?
Kuo nedoudi ramībės nomams?
Tava baikas mon laumė pabaidė -
Anuos duovėna lėka kėtam… -
Nusėjoukės mon bėldoks atsakė:
- Tava orvs dīgoldagēs apžels,
Jei vaidensės tau tuos laumės akis,
vėsos sviets bus tik lėngvos ė žals.
Kol ikīrē aš bėldinsio aukšta,
Tava dūšė spakainē mėiguos.
Pasvajuotė galiesi, ka šaukšta
Gėltėnelė iš ronku ištvuos. -
Nu tuo laika aš jau nebsapnoujo.
Mona laumė išnīka – kap dūms…
Vo eilutės, katras surimoujo, -
Galbūt – sau, gal ė dongou, gal – Jums.
Tik žaliuoji
žuolelė
nubloka,
Ėr ont aukšto
Neblėka
bėldoka.
 
Mona blezdingelė
 
Siedo ont kiedalės
Vėns ė nosėmėnės,
Veiz i mona longa pėlnėjuos švėiselė.
Lend i kramė mintis -
Niūrės ė ledėnės...
So kou daba mėigti, mona
blezdingelė?
Kažkas šnabžd i ausi:
- Parptiuo šalėp tavės,
Pėlks ė baisē bogštos
Žemės vabalielis...
Vakarās parejės,
Batus nosėavės
Dailē pakštelie i dešėni žondieli...
Vo gal būtė pri tavės -
Kėrmėnīna blakė
Gėrts ė smėrdous taška -
Najod, narokoujės?
Išein rīta meta,
Žuodė napasakės,
Pu šiukšlīna knėsas,
Žiuovau ė roužoujės?..
Gal puonalis kuoks
Pri šuona gol ė pirstiuo,
Po dėinuos novargės
Ė lig somėnkiejės?
Vo vedom abodom
Mūsa žvaizdie mirktiuo:
„Žaimuotėis so meilė jodom
Nereikiejė“.
A aš kalts, ka toukart,
Švėnta Juona nakti,
Tau sosieda žėrniūs
Kažkas napatėka?
Ka bovau ožmėgės,
Somanē prašaptė:
Muni palėkā tėn nelaiminga, plėka...
Atskėrā abodo veizau i žvaizdelė,
Katra bova mūsa,
Mūsa bus po mūsa...
Ana švėit kap švėitė,
Mona blezdingelė,
Nuors sosieda žėrniūs
Ė ne vedo būsiau.

 


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija