Į pradžią

 Į pradžią

PASAULIS ATEIT PAS TAVI

Mukienė Danutė
Mūsa laiks nier žmuogaus sājungininks. Žemaitiou, katros lig pat šiū dėinū kėik daugiau nego kėtė anuo bruolē lietovē ī konservatīvos, tas bepruotėšks didmiestiu žmuoniū liekėms i prieki, tas skobėjėms gousdėn. Žemaitiou nuorės sostuotė, prisiestė, sovestė galaNaujuosiuose Paryžiaus priermiesčiuose so galo, penkis, šešis kartus pamatoutė ėr jau tik tumet kėrptė. Vo če…
Pasaulis dėdėlē greitā mainuos. Esam patemė cėntrė – Euruopas. Sokis kap beišmanā, kėik nuori tėik būk to, žmuogau, konservatīvos, vo tas pasaulis atein pas tavi, so sava NATO konfėrėncėjuoms, Buša vizitās, Maskvuos tragedėjuoms ėr so vėsās kėtās mūsa patiū pasaulė pasėkeitėmās.
Šēs laikās net ėr mamas, katruos dar patės tebsapnou žīdontės pavasarė pėivas, bejiegėškā noleid ronkas, veiziedamas i pu pasauli išvažėniejontius sava vākus. Lietovē daruos išsėbarstontė tauto. Valstībės už žemės pieda metu metās derības ved, kariaun, vuo mūsa valdininkā, nesogebiedamė sosėtvarkītė so sava pareiguoms, alėn valstībė, pavert anou pėnsininku, išeinontiu žmuoniū krašto.
Mamas nuor solauktė sava vākū pri baltā padėngta Kūčiu stala, vuo tū vākū, daugiau ar mažiau muokītu, jau senē tuo Lietovuo nier. Vākā gīven sava gīvenėma ėr tonkē ne tēp, kap ka nuor anėi patis ėr anū tievā. Mums nerēk vergėška darba ėr paklosnoma Airėjės šampėnjuonu plantacėjuos, nerēk ėr Vuokītėjės braškiu laukū. Bet mums rēk gīventė, rēk bėnt dounā užsėdėrbtė, nes če, tuo žemie, katruo gėmiem, ne kuožnam tuoki galėmībė īr douta.
Ėr mes važioujem, palėkė tievus, draugus, kou tik gėmusius vākus, tėn, kor toriesem galėmībė dėrbtė ėr užsidėrbtė, kad ėr mienesiou, dom, metams… Gal pu 2-3-5 metu tėn, tuo mumis i sava gliebi prijemontiuo Euruopuo, a užjūriūs, mes ėr vėsā atkosem. Vo tėi, katrėi lėksem Lietovuo, ni kėik ne mažiau ėr ni kėik ne geresniems sąlīguoms sāžiningā dėrbsem, bet, kuo gera, tik vėns kėts iš mūsa par tou laika pajos palėngviejėma – sunkē patėkietė, ka valstībė, par keliuolėka nepriklausuomībės metu paleidusi i pasauli tuokė armėjė bedaliu, duoneliautuoju, savartīnu gīventuoju, istuojusi i tas euruopėnės struktūras, greitā sogebies pasėrūpintė sava patiuos vākās.
Ėr tik valdininkā mumis goud. Iš anū vėina dėina ėr išgėrstam, ka ministerėjės krieslūs siediedamė anėi dėdėlē daug kou jau nuveikė – pramuokė mūsa vākus rokoutėis anglėškā, tad anėi dabar jau drousiau galies važioutė i užsieni darba ėr pragīvenėma ėiškuotėis…
Vo mums, muotinuoms, tas anū važiavėms i nežėnė gerā neatruoda. Mes laukam pargrīžtontiu sava vākū ėr tėkamies, ka anems parvažiavos atgal kuoks nuors intrigu režisierios nesogalvuos pasakītė, ka tas sūnos a duktie nier lietovē, nes anėi šiuo omžiaus pradiuo diel Seima ėr kėtuokiū „tvėrtuoviu“ „akvariumūs“ siediejusiu ėr varga nematiusiu „išrinktūju“ prasta darba bova priverstė palėktė šali…
Šali, katruo laiks skaičioujems dėdėlē paprastā – nu aušruos, lig sotemū. Vės dar esam žemdirbių krašts. Vės dar sakuom, ka kuožnos lietovis īr iš kaima išejės. Vo iš kor išejē, tėn ėr trauk. Ėr nier nieka geriau, kāp parvažioutė vasara i sava Žemaitėjė, sostuotė Plateliū ežera pakrontie ėr pajostė tou begalėnė ramībė, katra sklind ėš tuos ežera platībės. Ta ramībė apgaulinga. Nu sena žmuonis pasakuo, ka tas ežers gīvs, ka ons kuožnās metās sau duoklės pareikalaun – kas ė kumet anou tēp ožpīkėna, sunkē jau būtom ėr pasakītė... Plateliū ežera legendas... Kor beėisi, če, Žemaitėjuo, anū vėsor pėlna. Žmuonis vėns kėtam anas parpasakuo. Atsėrond ėr tuokiū, katrėi anas užraša. Kėts tuokem darbou ėr vėsa sava gīvenėma pašvėnt. Vėns ėš tuokiū – i dešimta dešimti šiou vasara ikuopės Žemaitiu Kalvarėjuo gīvenous Brožos Konstantīns. Už tou vėsam mūsa kraštou svarbi darba Žemaitiu akademėjė anam īr soteikusi pėrmuojė Žemaitiu akademėjės garbies narė varda. Tuokiū žmuoniū Žemaitėjuo mažne kuožnamė rajuonė rasi.
Priš keliuolėka metu pašiliškis Daujuots Ruoms Skouda rajuonė bova žėnuoms tik kap gers ūkė zootekniks. Pasėruoda, ka ons ne tik fermuos poikē tvarkies. Ruoms vėsa sava gīvenėma iduomavuos tuo krašta istuorėjė. Ėr, ka vėina karta anuo akėratie pasėruodė meliuoratuoriu teknika, ka ana jiemė verstė suodība pu suodības, Ruoms neėškėntė ėr ožkalbėna ėilėnės, sonaikintė pasmerktuos truobuos šeimininka. Rada so anou kalba ėr ne vėina vėsam mūsa kultūras paveldou svarbi dākta tēp ėšgelbiejė. Kelės dešimtis metu Ruoms renk vėskou, kas, anuo akimis veizont, galietom torietė ėšlėiktamuosės verties. Kėts eitom ėr praeitom pru i patvuori išmesta kuoki arklė brėzgėla, vuo ons sostuo, pakel ėr tonkē rond tou, kas īr diemesė verta. Par kelis dešimtmetius ons jau bus tėik vėskuo pririnkės, ka tū ekspuonatu ne vėns muziejos anam galietom pavīdietė. Nepavīdies tik tėi, katrėi nesupront paprastū daiktū verties. Vuo kėik anū par mūsa nesopratėma, neapsėveiziejėma īr žovė! Bova laiks, ka, koplīčelē sonīkos, ėr nagingiausiu liaudės meistrū padarītas skulptūrelės žmuonis degėna – tuoks jau bova isėtėkėnėms, ka so pašvėntinto dākto kėtēp elgtėis neder.
Tou sopratėma patis suformavuom, patis ėr pakoregavuom. Kou nuors keistė, dėdėlē sunkē, vo daugiausē – žemaitė sopratėma, nosėstatīma. Bet anėi muok klausītėis, isėklausītė. Ėr gerā, ka tarp tū, katrū anėi klausuos, katrū straipsnius skaita, mintis ėr žuodius citou, īr šėndėin tuokiū, kap plungėškė bėbliuotekininkė Paulauskātė Zita ėr anuos bėndramintē Plungės saulutininkā, bibliuofilā.
 
* * *
Vo laiks vert skobietė. Mes ėr skobam. Ėr pasaulis mainuos. Kas šēs laikās vīkst ėr už jūru mariu niekam nebnaujīna – televizėjė, radėjė, internets, CD, DVD. No, vo je nosėšīpsuojė laimė, je atsėdūrē versla sūkurie, je tēp unt kuokiuos banguos pakliovā, ėr pats sava akimis vėsus tus pasaulė stebūklus gali pamatītė. Ėr nerēks tau šėndėin, gīvenont Lietovuo, vėsa omžio taupītė ėr vėsa gīvenėma lauktė, kumet to galiesi sostuotė pri Leonarda da Vinčė paslaptinguosės Mona Līzas (Džakondas) ėr karto so vėso kėto aple tavėm ligo kuokemė bitiu spėitliou ūžontio pasaulio če, garsiūsiūs Luvra rūmūs, pasėjostė, ka esi žmuogos. To šėndėin tou jau gali. Bet daug kou dar ėr ne. Ėr tamė patemė Parīžiou to, je mūsa krīžkeliu Lietovuo dar neatsėdūrē ont patiuos banguos vėršaus, vargo ar dar galiesi so kėtās jaustėis līgos. Euruopa jau skaičiou eurās, vuo mes vės dar litās. Pasaulis ar bėnt jau dėdliuoji anuo dalės skraida liektovās, vuo mes, lietovē, par vėsa Euruopa tonkē vės dar karto so sava artėmiausēs kaimīnās kratomies autuobusās. Ėr už kavuos poudieli tėn, Euruopuo, anėi muok do – tris eurus, vuo mes Lietovuo – do litus. Ne žuodiu akvilibristika, vuo pasėkeitėmu, katrėi karto so atradėmās atneš ėr praradėmus, sopratėms. Tėi pasėkeitėmā jau vīkst, ėr pri daug kuo jau pripratuom. Tik vėsamė tamė pasaulie kartās savės nebrondam ir sunkē besoprontam, vuo kuoki mūsa vėita anamė. Važiouk skersā išėlgā tuos vėsuos Euruopas, bet je tau kas neparuodīs, nepasakīs, gali ėr nepamatītė, ka če iš tėkrūju žmuonis dar žėna sava ištakas, brongėn tou, kas īr būdinga tik anėms. Ne tik brongėn, bet ėr istatīmās sauga. Ėr pamiegink to šėndėin prancūzou pasakītė, ka mes Lietovuo torem sava šampana, būsem dėdėlē nesoprastė, nes šampana tik anėi sava Šampanės sritie tor teisė gamintė, ė tik tėn tas skanos putuojėntis vīns, katruo priš artiejontius Naujus Metus kuožnos, kas galem, pasėrūpėnam, gal būtė šampano vadėnams.
Laiks jau pakeltė tuo šampana taurės. Už mumis, už Žemaitėjė, Lietova, už vėsa Euruopa, už tou, ka nebūtom daugiau savėžodiu, Maskvuos tragedėju, ka mažietom takuoskīra tarp skirtingu kultūru, ka sogrīžtom iš užjūriu mūsa vākā, ka nebūtom badaujėntiu, benamiu, už tou, ka mes patis kuožnos savėm ė tus, katrėi aple mumis, daugiau gerbtomem.
Laimingu vėsėms 2003-ūju!

 


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija