Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2002 m. Nr. 3
BERŽĖNŲ DVARAS. ISTORIJA IR DABARTIS

Pagal Arimedos Vajevodskaitės istorinę apybraižą „Beržėnų dvaras“ 
parengė Paulius Kondrotas

Beržėnų rūmai. Sigito Varno nuotrauka 

 
Nors negausūs ir fragmentiški šaltiniai neleidžia pilnai atkurti Beržėnų dvaro bei jo architektūros istorijos, tačiau bendrieji vystymosi bruožai yra lengvai atsekami.
Istoriniuose šaltiniuose Beržėnų gyvenvietė minima nuo XV a., o XIV a. čia buvo valsčiaus centras.
Buvusiam Beržėnų dvarui ir kaimui vieta parinkta netoli Ventos-Anuvos santakos, Ventos kairiajame krante, 4 km į šiaurės vakarus nuo Šaukėnų, 11 km į šiaurės rytus nuo Užvenčio. Vietovės vardas kildinamas iš beržų.
Beržėnai buvo vienas iš kelių būdingų šiaurinių Žemaičių žemės valsčių centrų, dislokuotų pietiniuose valsčių pakraščiuose. Jis buvo palyginti nedidelis, žemės valdos smulkios. Įdomu tai, kad jis įsikūręs ne miestelyje, o smulkioje gyvenvietėje. Tai gali liudyti, kad jis išlikęs iš senesnio, dar pagonybės laikų administracinio suskirstymo.
XVI a. Beržėnų valsčiuje išsiskiria du didesni centrai – Šaukėnai ir Kurtuvėnai, o šiaurėje – Kuršėnai. Be to, Beržėnų vardu buvo vadinama ne viena žemės valda, priklausanti skirtingiems savininkams.
Beržėnų dvaras siejamas su sena žemaičių bajorų gimine, pradėjusia reikštis Lietuvos gyvenime nuo XVI a. – Šemetomis. Šemetos XVI a. rezidavo Kuršėnuose, kuriuose buvo Užvenčio dvaro medžioklės rūmai, o Beržėnai tuo metu buvo palivarkas. Šemetos Šaukėnus ir Beržėnus valdė iki 1610 m. Pagal išlikusį inventorių, rašytą tuo metu kai Stanislovas Šemeta šias valdas perdavė Mstislavo ir Radono seniūnui Petrui Pacui, žinoma, kad tiek Šaukėnai, tiek Beržėnai tuo metu minimi kaip senų, apnykusių pastatų kompleksai, nepasižymintys jokia didesne prabanga.
1610 m. Beržėnų palivarkas mažai kuo skyrėsi nuo bet kurios kitos to laikotarpio smulkesnių savininkų sodybos. Viso labo tik abu namai buvo balti; vienas pastatas – administracinis, turintis seklyčią su dviem langais ir kamarėlę viename gale bei kamarą daržovėms laikyti – kitame gale, o antrasis gyvenamasis pastatas irgi dvigalis. Iš ūkinių pastatų minimi du svirneliai, arklidės ir dūminė jaujos tipo pirkia. Visi pastatai mediniai, dengti šiaudais, taigi nei Beržėnai, nei Šaukėnai stambesne žemės valda nebuvo, nepasižymėjo ir būdingu didesniam dvarui pastatų gausumu.
Apie 1695 m. Pacas Šaukėnus ir Beržėnus pardavė Vilhelmui Korfui, vėliau Beržėnus valdė jo sūnus Mikalojus, o nuo 1717 m. – Aleksandras Korfas. Apie 1763 m. Beržėnų savininku tapo Antanas Andrius Gorskis (Rapolo sūnus). Gorskiai iš Varšuvos pavieto į Lietuvą atsikėlė XVI a. Nuo XVIII a. vidurio Beržėnų dvaras atsidūrė Gorskių giminės rankose. Jis Gorskiams priklausė iki XIX a. vidurio, o pagal moteriškąją liniją – net iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio.
1698 m., sprendžiant iš inventoriaus aprašymo, Beržėnų dvaras jau išvaizdesnis. Minimas ištaigingesnis dvaro gyvenamasis pastatas, su dvejomis pirkiomis ir alkieriumi, mūriniu rūsiu, kurio visos durys, langai ir langinės buvo su geležies įtaisais. Padidėjo ir ūkiniai dvaro pastatai: kluonas su diendaržiais, jauja, tvartai, salyklinė, kai kurie iš naujų pastatų dengti jau gontais. Maždaug tokį dvarą nusipirko Gorskiai dar prieš 1736 m.
Vėliau Beržėnus valdė Lietuvos iždo raštininkas, Rietavo tijūnas, Užvenčio seniūnas, keturmečio seimo delegatas Stanislovas – Augustas. Jis nesulaukė vyriškų palikuonių, todėl Beržėnai grįžo Adomui Gorskiui ir buvo užrašyti Hipolitui Antanui Ignojui Gorskiui (1791-1836). Hipolito ir Barboros Šemetaitės Gorskių duktė Stanislava, ištekėdama už Adolfo Čapskio, Beržėnų dvarą gavo į kraitį.
Beržėnų dvaras XVII a. buvo tik vidutinė valda, turėjusi medinius pastatus. Priklausė ji didikams. Nors dvaras buvo tik vasaros rezidencija, vis dėlto pasižymėjo nemaža ištaiga. Tai liudija ir senieji krosnių kokliai, patekę net į naujuosius XIX a. mūrinius Beržėnų rūmus. Jau tada dvare buvo sukaupta nemažai meno vertybių, įsigytų naujai arba gautų paveldėjimo keliu, buities daiktų, baldų. Be to, daugelis jų atkeliaudavo iš kitų dvarų.
XVIII a. Beržėnų dvaro inventoriaus nėra aptikta, nėra duomenų ir apie pastatus, jų išplanavimą, želdinius. Bet žinoma, kad XVIII a. viduryje Mykolo ir Marijonos Reginos Vainaitės Gorskių dėka šis dvaras tapo viena iš šios turtingos giminės vasaros rezidencijų ir pelningu palivarkiniu dvaru su dideliais miškų plotais. Mykolui Gorskiui, be Beržėnų dvaro, dar priklausė nemažai ir kitų dvarų. Visuose juose vyko gana intensyvūs statybos darbai.
Vėlesnieji šio dvaro šeimininkai daugiausiai rūpinosi ūkine dvaro padėtimi – stengėsi didinti dvaro pajamas, nuomodami palivarkus ir pirkdami naujus žemės plotus. Naujas Beržėnų dvaro laikotarpis prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje. Jis labiausiai yra siejamas su Adolfo Čapskio vardu.
Adolfas Čapskis (1819? – 1883) yra kilęs iš jaunesniosios, vadinamosios lietuviškosios Čapskių linijos, kurios tėvonija buvo Kėdainiai, paveldėti iš Veronikos Radvilaitės, kuri 1776 m. ištekėjo už Gdansko kašteliono Pranciškaus Stanislovo Kostkos Čapskio. Stanislovo ir Zofijos Čapskių sūnus Marijonas, Adolfas ir Edvardas, o ypač du pirmieji, yra pasižymėję kaip aktyvūs dvarininkijos veikėjai ir dailininkai. Bet jie dailės istorijoje yra charakterizuojami kaip mažai žinomi arba užmiršti dailininkai, nes, baigę aukštuosius dailės mokslus (Berlyno dailės akademiją), dailės darbais užsiėmė tik kaip mėgėjai ir savo darbų neplatino, todėl dailės istorikams liko žinomi tik iš grafinių reprodukcijų. Geriausiai žinomi šie A. Čapskio darbai: „Žvėrynas prie Vilniaus“, „Bendras Kauno vaizdas“ taip pat 1912 m. Varšuvos parodoje eksponuota portretinė miniatiūra iš dramblio kaulo.
Dailės studijos ir vėlesnė kultūrinė, visuomeninė ir ūkinė abiejų brolių veikla turėjo daug bendro – Čapskiai pasižymėjo švietėjiškomis tendencijomis, geru ūkininkavimu, tačiau garsėjo konservatyviomis visuomeninėmis pažiūromis. Adolfas netgi buvo kaltinamas intrigomis prieš liberalias bajorų akcijas dėl baudžiavos panaikinimo. Čapskiai atstovavo XIX a. pasiturinčiam žemvaldžių sluoksniui ir buvo artimai susiję su Pamario prūsiškąja kultūra bei giminiavosi su kitomis garsiomis bajorų giminėmis.
Adolfas Čapskis neabejotinai atliko svarbų vaidmenį statant naujuosius Beržėnų dvaro rūmus, parenkant jų architektūros stilių, detalizuojant projektą, ypač kuriant, projektuojant parką. Tikėtina, kad didelis buvo jo indėlis ir kuriant rūmų interjerą, ypač gotiškąją kabineto įrangą.
Naujųjų rūmų įkūrimo data galima laikyti XIX a. antrąją pusę. Apie Beržėnų dvaro architektus žinių neturime, tačiau daugelis faktų leidžia spėti, kad čia dirbo Rygos ir Prūsijos meistrai. Iš archyvinių šaltinių žinoma, kad apie 1840 m. Adomo Gorskio dvare Biržuvėnuose taip pat vyko statybos ir ten dirbo Johanas, Sohdanas ir Kristijonas Niederstrasseriai, o malūną statė Lorensas. Čia pirmą kartą susiduriame su šia pavarde, kuria vadinosi ir architektas, 1885 m. dirbęs rekonstruojant Beržėnų dvarą. Dabartinių tyrinėtojų teigimu, Beržėnų dvaro projektą įtakojo vokiečių neogotikinis stilius, kurio srovę atstovavo Berlyno architektų sąjunga.
Beržėnų dvaro rūmai, statyti Adolfo Čapskio ir pusbrolio Emeriko Čapskio Pšilukų 1860 m. (po gaisro restauruoti 1872 m.), yra vieni geriausių šio stiliaus pavyzdžių šiaurės rytų Europoje.
Po rekonstrukcijos rūmai įgavo monumentalesnę išvaizdą, prabangesnį interjerą, buvo padidintas gyvenamųjų patalpų skaičius. Rūmų patalpas sudarė: didysis ir mažasis holai, arsenalas, biblioteka, gotiškasis salonas, salonas, muštas šilku, žydrasis salonas, žiemos sodas, biliardinė, valgomasis – menė su balkonu, keli miegamieji, moteriškieji – vaikų apartamentai, bokštas, laiptinės. Ypač prabangūs buvo gotiškasis ir kaimyninis kabinetai su židiniais.
Rūmuose buvo sukaupta daug meno kūrinių, tarp kurių buvo ir pasaulinio garso dailininkų darbų (dalį jų paskutinioji šeimininkė Jadvyga Petuliekaitė-Čapskienė perleido Karo muziejui Kaune). Beržėnuose kabojo ir paveikslai iš Čapskių rūmų Varšuvoje, Gorskių giminės, Vainų portretai, minimi ir karaliaus Augusto Fridricho III bei didžiojo Lenkijos kanclerio Jano Ansgaro Čapskio portretai.
Beržėnų arsenalas garsėjo senovinių ginklų kolekcija, tarp kurių buvo žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio šarvai, numizmatikos rinkinys, Slucko juostų ir kitų meno vertybių, senoviškų baldų, indų, paveldėtų iš Vainų, Gorskių ir Čapskių giminių.
Meno kūriniai kartu su senoviškais bei naujais stilingais baldais, rūmų medžio dirbiniais (spintos, mediniai drožinėti skliautai, meniškas parketas) sudarė ištaigingą interjerą, būdingą XIX a. romantizmui. Ypač vertinga yra išlikusi ikonografija, vaizdžiai pasakojanti apie neogotiškojo kabineto interjerą.
Be pagrindinių rūmų, dvaras garsėjo savo angliškuoju parku. Jis buvo sukurtas pirmaisiais rūmų statybos metais. Parko įkūrėju laikomas Adolfas Čapskis. Dvaro sodybą sudarė senieji tvenkiniai, ūkiniai pastatai ir parko rūmų bei koplyčios reprezentacinė zona. Sodai buvo vakarinėje ūkinio kiemo pusėje ir pietinėje sodybos pusėje, prie parko, kur stovėjo malūnas ir kumetynas. Į rytus nuo rūmų buvo parkas – miškas su nauja tvenkinių sistema, paįvairinta supiltomis salomis ir poilsio kalvelėmis. Netoli buvo įkurtas ir žvėrynas. Sodybos centras buvo aptvertas mūrine tvora su įvažiuojamaisiais vartais, žvėrynas buvo atskirtas gražia medine tvora.
Miškas – parkas baigėsi Anuvos slėnio pievomis, pereinančiomis į dirbamos žemės zoną, o šiaurės vakaruose plytėjo miškai. Visas Beržėnų dvaras tuo metu turėjo 4838 dešimtines žemės. Parko ir dvaro pastatų rekonstrukcija, palivarkų pastatų statyba užtruko iki pat XIX a. pabaigos. 1893 m. ten dirbo pirklys Heršas Birkmanas iš Rygos, dvaro rekonstrukcijos rangovas.
Deja, panašu, kad statybomis buvo per plačiai užsimota. Būtent statybos tapo viena iš pagrindinių Čapskių prasiskolinimo priežasčių. 1902 – 1903 metais Beržėnų dvarui buvo paskelbtas bankrotas, nuo kurio Stanislovą Čapskį išgelbėjo pusbrolis – plungiškis kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jis perpirko praskolintą dvarą ir pagal sutartį Beržėnų sodybos valdytoju paskyrė Stanislovą Čapskį.
Beržėnų dvaro istorija baigėsi liūdnai:
Per Pirmąjį pasaulinį karą Beržėnų dvaro rūmai nenukentėjo, tačiau Čapskiams tais laikais jau priklausė tik dvaro centras. 1923 m. Beržėnų dvare buvo 29 sodybos ir 145 gyventojai, o Beržėnų kaime – 11 sodybų ir 99 gyventojai. 1940 m. 133,3 ha Beržėnų dvaro žemės priklausė našlei Jadvygai Čapskienei iš Potuliekių, bet buvo konfiskuotas nepaliekant žemės normos.
Po Antrojo pasaulinio karo centriniuose rūmuose gyveno įvairūs žmonės, kurį laiką čia veikė ūkio kontora. Pastatai greitai buvo apleisti ir palikti likimo valiai. Buvo naudojamas tik ūkinis kiemas, kur veikė kolūkio ferma. Dvaro koplyčia buvo paversta Beržėnų kultūros namais. Naujas kelias dirbtinai atskyrė koplyčią nuo parko, į kurį įsiterpė kelios naujos sodybos, tuo sudarkydamos šiaurės vakarų parko zoną.
Vėliau dalis buvusio parko su centrinių rūmų griuvėsiais, buvusiu fligeliu bei sargo nameliu ir skalbyklos pastatu atiteko Šiaulių autobusų parko sveikatingumo stovyklai. Rūmai sovietiniais metais pradėti remontuoti, bet nebaigti. Tai, kas buvo padaryta, vėl naikinama.
Buvę Beržėnų dvaro rūmai ir parkas yra vienas iš žymiausių, šiuo metu geriausiai išlikusių XIX a. antrosios pusės neogotikinių dvarų sodybų architektūros ansamblių, tvirtai įėjęs į architektūros istoriją. Todėl, atsiradus galimybei pilnai jį atstatyti, reikėtų nepamiršti ir apie jo paminklinės vertės atkūrimą.
 
Naudota literatūra:
1. A. Vajevodskaitė. Beržėnų dvaras (Žemaičių kultūros draugijos informacinio centro archyvas); 
2. Mūsų Lietuva, T. IV. Paruošė Bronius Kviklys. Vilnius, 1991. P. 473.A.
 

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija