Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2002 m. Nr. 3
IŠ ŽEMAIČIŲ MUZIEJAUS „ALKA“ MOKSLINIO ARCHYVO
 
VITAS VALATKA: „MOKSLINĖ – ŽVALGOMOJI IŠVYKA Į ŠĖMAS (Lauksodos apylinkė) ŽEMAITĖS BIOGRAFIJAI TIRTI. 
1955 m. birželio 21-24 d.“
 
1955 m. suėjo 110 metų nuo žymios mūsų rašytojos Žemaitės gimimo.
1946 m. Lietuvos valstybinė centrinė biblioteka, vadovaujama J. Rimanto, surengė mokslinę ekspediciją Žemaitės biografiniams duomenims tirti.
Ekspedicijos dalyviai aplankė daug Žemaitės gyventų vietovių, tarp jų jos gimtinę Bukantę, Ušnėnus. Nors ši ekspedicija pabuvojo Telšiuose, bet Telšių rajone esančiomis Žemaitės gyventomis vietovėmis nesidomėjo ir jų neaplankė.
Viena tokia Žemaitės gyventa vietovė yra Šėmos, kuriose praleistą periodą plačiai aprašo savo „Autobiografijoje”. Tačiau Šėmos iki šiol nebuvo smulkiau žinomos jokiai mokslinio tyrimo įstaigai. Jų pasigesta ir redaguojant Žemaitės albumą.
Telšių kraštotyros muziejus, siekdamas šią spragą Žemaitės biografijoje pašalinti, 1955 m. birželio 21 – 24 dienomis surengė mokslinę – žvalgomąją išvyką į Šėmas (Lauksodos apyl., Telšių r.) Žemaitės biografijai tirti.
Toliau pateikta apžvalgos medžiaga duoda apytikslį šios išvykos darbų vaizdą.

 

Džiuginėnų dvaro centrinio pastato, kuriame jaunystėje gyveno Žemaitė, fragmentas. Nuotrauka iš Žemaičių muziejaus „Alka“ fotorinkinioDIENYNAS
I diena, 1955 m. birželio 21 d.
Kol išsiruošiau į kelionę – jau ir pietų metas. Palengva, palengva atkeliavau iki Lauksodos. Oras gražus, paukščiukai čiulba, gegutė kukuoja, vėjelis kartkartėmis papusto dulkes ant kalvų. Visur jau žalia. Einu ir stebiuosi šių metų gamta. Juk jau birželio pabaiga, o gamta kaip gegužės viduryje. Medžiai tik tik išsprogę, pradėjo žydėti. Ąžuolai savo lapų dar nespėjo išskleisti, beržų šakos irgi dar pusnuogės.
Lauksodoje pirmiausiai pamatau skaityklą, į kurią, deja, nepasiseka įeiti, kaip ir į biblioteką, nes antradienis – nedarbo diena ir niekas nedirba. Įeinu į paštą. Čia sutinku Jonkienę ir su ja pradedu kalbėtis. Išsikalbu, išsiaiškinu, kas ir ko esu čia atvykęs. Paaiškinu jai, kad esu susidomėjęs Žemaite ir jos gyvenimu Šėmose. Kol kalbėjomės, su knygomis rankoje atėjo ir skaityklos vedėja. Paprašiau, kad atneštų Žemaitės biografiją. Neilgai trukus, mergina atbogino man Žemaitės raštų IV tomą.
Susitaręs su Jonkais dėl nakvynės, einu apžiūrėti kapinių, tikiuosi rasti Beniuševičiaus kapą. Tačiau veltui. Visas kapines išvaikščiojau ir tik vieną lenkišką kryželį radau, o ir tą ne Beniuševičiaus. Žvilgsnį patraukė senos lietuviškos architektūros bažnyčia ir varpinė. Bažnyčia statyta 1788 m. Statymo data parašyta ant kryžiaus bokšto viršūnėje. Kada varpinė statyta, neaišku.
Ties bažnyčios pamatais, didžiojo altoriaus gale, prikalta marmurinė lentelė su lenkišku įrašu „Feliks Godon, gimęs 1820 m., miręs 1831 m.“ Paklausiau, ką reiškia ta lentelė, ir Jonkienė man atsakė, kad tai esanti bažnyčios fundatoriaus atminimo lenta. Bet tai netiesa, nes vienuolikmetis vaikas negalėjo statyti bažnyčios. Galimas dalykas, kad čia yra kokio dvarininko, turėjusio nemažai baudžiauninkų, sūnaus kapas. Žemaitė savo autobiografijoje mini Vembūtuose gyvenusią Gadonienę. Po pasivaikščiojimo grįžtu nakvynės vieton. Jonkus parodo man pistoninį aštuoniašūvį pistoletą, papuoštą sidabru, tačiau jo muziejui perleisti jis nesutinka.

 

II diena, 1955 m. birželio 22 d.
Po nakvynės Lauksodoje išvykstu į Šėmas, vietą, kur 1856 – 1863 m. gyveno būsimoji rašytoja J. Žemaitė. Šiuo metu Šėmų dvaro centre, pasak Jonkaus, gyvena Šilenskas (kai kur autorius mini šios pavardės variantą – Šilinskas). Žemaitės laikų gyvenamojo namo išlikusi tik dalis. Sodybvietė gražioje vietoje, prie Šėmos upelio.
Vos tik išeinu iš Lauksodos, priešais mane, kiek į kairę, sutviska ežero mėlynė. Tai Lauksodos ežerėlis (taip vietos žmonių jis vadinamas). Paeinu toliau. Pasirodo, kad jis visas apsuptas raistų ir turbūt sunkiai prieinamas. Bet tas raisto skurdumas kažkaip puošia landšaftą, ir aš neiškenčiau nepadaręs nuotraukos. Virš ežero skraido rusvi paukščiai ilgais, kumpokais snapais ir klykauja. Kai kurie jų lekia tiesiog pro pat mane. Noriu nors vieną nufotografuoti. Atsegu fotoaparato dėklą, nusistatau išlaikymą ir atstumą. Laikau paruoštą aparatą rankose ir jau kai tik priskris – „šausiu“. Tačiau, matyt, paukščiai pabūgo mano saulėje blizgančio aparato ir jau iš tolo mane aplenkia. Tenka išsižadėti „šūvio“ ir tęsti kelionę toliau.
Dar kiek paėjęs, prieinu miškelį. Mažesni ir didesni spygliuočiai medeliai, saulės kepinami, skleidžia ypač malonų kvapą. Norėtųsi čia pasilikti ir traukti į plaučius tą malonų sakų kvapą. Bet stovėti ir ilsėtis nėra kada, einu toliau, prieš tai padaręs nuotrauką.
Prasideda sodybos. Priešais, pakalnėje, tarp medžių matyti sena sodyba, visai netoli, dešinėje, ant kalniuko – kita. Mano dėmesį atkreipia šalia pastarosios sodybos esantis ilgas pastatas su mažais keturkampiais langais, įstatytais palyginti aukštai nuo žemės. Nenoromis dingtelėjo mintis, gal čia jau ir yra tas Šėmų dvaras, gal šis pastatas – tai buvusi karčema. Tą mintį stiprina dar ir tai, kad sodybos pakrašty matyti slėnis su tvenkiniu, galbūt užtvenktu iš Šėmos upelio. Einu sodybon. Perlipu pintą iš virbų tvorą ir einu toliau. Kieme mane pasitinka didokas šuo ir didžiausias būrys liesiausių, įvairaus dydžio kiaulių. Įeinu į trobą. Ši baisiai apleista, beveik visi stiklai išmušti ir langai užkalti lentomis. Kai užeinu į pirmąjį kambarį, iš kito pro duris išeina jauna mergytė. Klausiu, kur gyvena Šilenskas. Mergina išsiveda į kiemą ir parodo, kur man eiti. Pasirodo, aš dar Šėmų dvaro nepriėjau. Klausiu, koks čia kaimas. Mergina atsako, kad Klibės, o ši sodyba, kurioje dabar kolūkio kiaulių ferma, anksčiau priklausė Vaitkui.
- Viskas čia sugriuvo, nieko nebėr, – baigia pokalbį mergina. Vėl einu. Štai tolokai nuo kelio matosi sodyba su pora stambokų medžių. Turbūt ta ir bus. Lipu palengva į kalniuką ir manau, kad reikės sukti iš kelio į dešinę. Užlipęs į kalvą, sutinku prie kryžiaus sėdinčią mergaitę, ganančią kelias kolūkiečių karves. Paklausiu, kur gyvena Šilenskas. Mergina parodo kaip tik mano nusižiūrėtą sodybą. Padėkoju ir pasuku pro kryžių į keliuką. Praeidamas pastebiu, kad kryžius pastatytas 1947 m. Pasirodo, pasukau nevykusiai, nes paėjau truputį, ir kelią pastojo bala. Tenka sukti iš keliuko ir eiti per šlapią pievą. Bet ir čia nesėkmė – prisėmiau abu batus. Šiaip taip pasiekiu sodybą. Matosi iš karto, kad troba sena, durys sukaltos kalvėje kaltomis vinimis. Mėginu atidaryti, bet jos nepasiduoda. Iš kitos pusės matosi dar vienerios durys, atviros. Palei šias duris sienoje du langai, tačiau abu lentomis ir skiedromis užkalti, atrodo, kad šiuo metu čia esama tvarto. Bet nieko nepadarysi, einu pro atdaras duris.
Įėjęs pamatau prisienį, kuriame grindų ir lubų nėra. Pro sijas matosi nurūkusio stogo gegnės ir lotai. Prieangyje trejos durys: dvejos priešais ir vienerios dešinėje. Šios užsklęstos stambiu kaip rungas pagaliu, sandarios ir nučiupinėtos, matyt, nuolatos varstomos. Pasibeldžiu, išgirstu „prašau“. Įėjęs viduje randu seną, ūsuotą žmogų, namų šeimininką Šilenską. Klausiu, ar jis nežino, kas šio ūkio – dvaro įkūrėjas. Mano pašnekovas atsako, kad jis girdėjęs, kad šį dvarą įkūręs Beniuševičius. Daugiau apie įkūrėją nieko nežinąs, nes čia jis parėjo, kai vedė, tik 1931 m., iki to laiko gyvenęs netoli Telšių. Mano pašnekovas – 1895 m. gimęs senukas, Valerijonas Šilenskas. Gyvena šia nuo 1931 m. su žmona, buvusia Viktorija Staršinskaite, kurią vedęs, gavo ir šią žemę. Viktorija Staršinskaitė iš tėvo amerikono gavo 20 ha dydžio dvaro centrą. Tokio pat dydžio žemės plotą iš tėvo gavo ir antroji sesuo Bumblauskienė, kuri gyvena netoliese. Staršinskas 40 ha dydžio dvaro centrą su trobesiais nupirko iš kažkokio dvarininko Šikerio, kuris visą dvarą pardavinėjo didesniais ir mažesniais sklypais. Šikeris visą dvarą, apie 100 ha, buvo nupirkęs iš Vilniaus banko, o kaip tas dvaras pateko Vilniaus bankui, pašnekovas nežino.
Šėmų dvaro 92 metų istoriją galima būtų pavaizduoti tokia schema:
Beniuševičius – nuo įkūrimo iki 1855 m.; Beniuševičienė – nuo 1855 m. iki 1864 m.; Vilniaus bankas – Šikeris – Staršinskas – Šilenskas – nuo 1931 m. iki šiandien. Šilenskas po vestuvių gavo tokią Šėmų dvaro sodybą:
1. Gyvenama troba, kurios langai, durys ir grindys sukalti kalvėje kaltomis vinimis. Trobos gavo tik pusę, iš kitos pusės Bumblauskas pasistatė sau trobą. Gyvendamas šioje troboje, Šilenskas padarė tokius pakeitimus: perdengė namo stogą, kuris, nugriovus pusę trobos, nebetiko; pertvėrė didįjį kambarį, iš lauko pusės lentomis apkalė vakarinę sieną, kitų dalių nejudino. Pasak senosios Staršinskienės, toje vietoje, kur dabar priemenė, buvęs kaminas, tačiau dar Staršinskai jį nugriovę. Anksčiau troba buvusi be kamino, dūmai rūkę pro dūmtraukį į palėpę. Šilenskas pastatęs cilindrinę, išvedęs ją per stogą.
2. Tvartai buvę dideli. Šilenskas prieš penkerius metus juos nugriovęs ir iš jų pasistatęs mažesnį tvartuką, o likusią medžiagą sunaudojęs kurui. Šiuo metu tvartų vietą tiksliai žymi tebesantys visi pamatai.
3. Jaują su žemės sklypu Šikeris pardavęs kitam ūkininkui. Šiandien dar pusė jaujos tebestovi už 300 m. į pietvakarius. Iš kitos jaujos pusės buvusio dvaro kumetyno vietoje šiuo metu pastatyta troba. Kumetynas buvęs už 350 m. į pietvakarius nuo dvaro.
4. Medžiai ir krūmai visi nauji, išskyrus tik seną klevą ir be priežiūros augančius dekoratyvinius karklelius, kurie dabar suaugę į neįžengiamus tankumynus. Ąžuolas, esantis prie sodybos, sodintas Staršinskio. Šilenskui parėjus gyventi, buvęs didelis sodas su daugybe vaismedžių. Per sodą tekėjo Šėmos upelis, sode buvo užtvenkti du tvenkiniai. Sodo pakraščiu ėjęs kelias ir buvęs nutiestas tiltas per Šėmą. Šiuo metu tilto nebelikę, o tilto polių tik liekanos kyšo iš vandens. Tvenkiniai be priežiūros taip pat užaugo žolėmis. Vaismedžiams iššalus, Šilenskas sodo pakraščius išarė ir paliko tik prie pat sodybos esančią pievelę. Iš senojo sodo nebėra nė vieno medžio, likę tik kauburėliai, kur būta kelmų, o ir tų pačių tik keletas. Dirvoje už sodybos stūkso didžiulio klevo kelmas – tai rytiniame sodo pakraštyje buvusio seno medžio, ženklinusio rytines sodo ribas, pėdsakas.
Už 100 m. į vakarus nuo sodybos yra vadinamoji Bravaro dirva, kurioje, pasak savininko, būta bravoro. Šilenskas parodė ir tą vietą prie upelio, kur dar matosi pavienių pamatų akmenų eilė.
Daugiau savininkas nieko negalįs pasakyti, gal tik jo žmona, dar ką žinotų, bet vargu. Jis siūlo pasikalbėti su kuo nors iš Kiaurakių Kagėse.
Išeiname į kiemą. Padarau planelį ir kelias nuotraukas.
Atsisveikinęs su Šilensku, užsukau į buvusio kumetyno vietoje esančią iš pirties rąstų pastatytą trobą, kurioje gyvena našlė Frajerienė su trijomis dukterimis. Išsikalbėjus su ja paaiškėja, kad ji nieko apie sodybą negali papasakoti. Ji man pataria dar pasikalbėti su Stasiu Kairiu, gyvenančiu Pakalniškių kaime, kuris visą laiką gyvena šioje vietoje, Dužinskiu Šėmose, Kiaurakyte – Katkiene Kagese, Leonu Kiaurakiu Kereliškėje ir Bakšinskiu, gyvenančiu prie Dargeliškės kapiukų. Po pokalbio grįžtu atgal į Lauksodą, nakvynės vieton.
 
III diena, 1955 m. birželio 23 d.
Lygiai devynios, ir aš po pusryčių vėl išeinu į darbą. Tiesa, prieš sėsdamas pusryčiauti nufotografavau Lauksodos varpinę. Palengva einu. Į akis spigina saulė. Praeinu Vaitkevičiaus ūkį, atseit Klibių folvarko sodybą. Ją užfiksuoju foto juostelėje. O vaizdas skurdus, jau vakar mano aprašytas.
Sutiktą artoją paklausiu, kur gyvena Bakšinskis. Pasirodo, kad visai arti. Priešais mane atbėga du dideli šunes. Gerokai teko pasišvaistyti portfeliu, kol jų atsigyniau. Troboje besėdįs Bakšinskis. Pasisakau, kas esąs ir ko norįs, t.y. kokį pasakojimą noriu iš jo išgirsti. Jis man noriai viską pasakoja, tik klausykis.
Šėmų dvarą, anot jo, pasistatė Beniušis (pasak Bakšinskio senelės). Kada jis jį pasistatė, nežinoma. Kita pusė Klibių priklausė račiui rusui, o ne Beniuševičiui (šiandieninis Daujoto ūkis).
Beniušis mirė dar baudžiavos laikais, palaidotas ne čia, o išvežtas, atrodo, į Vilnių. Po vyro mirties dvarą valdė jo žmona Beniušienė. Vieną Beniušio sūnų, mėšlus vežantį, užmušė kamisorius, atseit dvaro valdytojas, su kuriuo bajoriukas susiginčijęs. Valdytojas pagriebęs iš darbininko šakę, davęs ja per galvą ponaičiui, o šis iš karto kritęs negyvas. Po to buvęs teismas, bet, kadangi žmogžudys buvęs bajoras, bajorų teismas jo nenuteisęs. Bakšinskis pasakojo, kad Beniušio buvusios 4 dukterys ir 2 sūnūs.
Bakšinskio senelė Barbora Bidvaitė buvo nėščia nuo Beniušiuko. Kad ji dvare nesipainiotų, ponia mergaitę su Lalų ponu Underavičiumi išmainė į šunį. Šėmose Bidvaitė baudžiavoje išbuvo 15 metų: Laluose, pas Underavičių gyveno 4 metus, vėliau buvo padovanota Svirtunaičių (Vinteliškės) ponui. Tame dvare po 4 metų sulaukusi baudžiavos panaikinimo.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija