Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

 
Kryždirbystė šiandien
 
Viktoras Vitkus
UNESCO organizacijai pateiktoje „Lietuvos kryždirbystės“ kandidatinėje byloje nurodoma, kad Lietuvoje būtina suinventorinti valstybiniuose ir nevalstybiniuose muziejuose saugomus kryžius, stogastulpius, koplytėles ir jų dalis, ikonografiją – išleisti katalogą, surengti konferenciją išanalizuoti muziejų rinkinius. Būtinas glaudus ryšys ir su kolekcininkais.
Riba tarp kultūros paveldo ir šiuolaikinės kūrybos dažniausiai sąlyginė (sutartinė).
Paprastai praeitimi laikome užbaigtus laikotarpius, tokius, kurių raida nutrūko, o kūrybos galios išseko. Lietuvos paveldo apsaugos įstatymuose ši riba laikoma 1940-ieji metai (sovietų okupacijos pradžia).
Vėlesniais metais daugelis medžio drožėjų dalyvavo liaudies meno draugijų veikloje, kur kryždirbystė nebuvo pageidaujama. Tačiau individualiai kurdami liaudies meistrai ir minėtu laikotarpiu sukūrė nemažai vertingų kultūros paveldo objektų.
Minėtu laikotarpiu koplytėlės ir kryžiai, nors ir rečiau, bet vis dėlto buvo statomi prie sodybų ir kapinėse. Tuo metu kryžiai ir koplytstulpiai buvo kuriami naudojant įprastinius darbo įrankius. Be abejonės, dalis to laikotarpio mažosios architektūros objektų galėtų būti įtraukti į vietinės reikšmės paminklų sąrašus.
Kalbėdami apie minėto laikotarpio kryždirbystės objektus vertėtų prisiminti ir apie tai, kas minėta tema rašyta spaudoje.
Reikėtų prisiminti ir sveikintinas iniciatyvas.
1997 metais Panemunių regioninis parkas parengė tvarkingiausios lietuviškos sodybos konkurso nuostatus. Čia buvo numatyta išaiškinti ir parko teritorijoje esančią sodybą, kurioje būtų koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai ir kryžiai. Tai buvo vienas iš esminių vertinimo kriterijų. Tačiau savivaldybės nepritarė šiai idėjai, motyvuodamos, jog tokie renginiai yra tradiciniai kiekviename mieste ir gyvenvietėje. Bet juose prioritetas skiriamas dendrofloriniams ir kitiems aspektams.
Atliekant pokario metais pastatytų kryžių, koplytėlių, koplytstulpių apskaitą dažniausiai atkreipiamas dėmesys į gyvąją tradicinės kryždirbystės tradicijos turinį.
Kapinėse esančius objektus galima vertinti dvejopai:
1. Kūriniai, atlikti tradiciniais kryždirbystės įrankiais.
Tokių darbų jau gana nemažai. Džiugina jų originalūs sprendimai. Verta paminėti Jurbarko kapinėse pastatytą kryžių Č ir S. Žičkiams. Jis neturi griežtų skersinių formų. Netradicišką jų plastiką papildo susikertančių brūkšnių tinklas per visas plokštumas;
2. Kūriniai, atlikti netradiciniais mechaniniais įrankiais (benzo ar elektropjūklais, grąžtais ir kt.). Taikant tokią technologiją, meistrai savo kūrinius tik paskutiniuose darbų etapuose detalizuoja įprastiniais įrankiais.
Akivaizdu, kad pirmosios grupės kūriniai jau dabar sulaukia nemažo gyventojų dėmesio. Viliamasi, kad laiku šiuos liaudies meistrų darbus įvertins dailės vertybių ekspertai. Kol kas šia tema pasirodo tik pavieniai straipsniai, kuriuose dažniausiai tik fiksuojama kokybiška mažosios architektūros kaita Lietuvos kapinėse. V. Grigucevičius teigia, kad laikui bėgant keitėsi pagrindinio kryžiaus akcento – Jėzaus Kristaus – įvaizdis. Maždaug prieš dešimtmetį kenčiantį Jėzų pakeitė išskėstomis rankomis pasitinkantis Jėzus. Mažiau kančios atsispindi Kristaus, esančio Jurbarko kapinių Žičkių kryžiaus kryžmoje, veide. Didėja ir pati Jėzaus figūra (kryžius prie Skaudvilės bažnyčios šventoriaus).
 
Kryžių atstatymas
J. Markevičienė teigia, kad paveldas – daiktai iš praeities. Jie nebeatkuriami, nes tos praeities nebėra. Čia susiduriame su visuomenės ir profesionalų paveldo samprata. Minėta autorė taip pat tvirtina, kad visuomenė, tarp jų ir politikai, gali turėti savas simpatijas ar antipatijas, suvokti vertes vienaip ar kitaip, todėl būtent kultūros paveldo specialistai profesionalai privalo išaiškinti paveldo saugos prasmę ir apibrėžti tinkamiausius būdus.
Pagramančio regioninio parko planavimo schemoje sakoma, kad parko tarnyba, pasitelkdama liaudies meistrus ir kitus specialistus, turėtų pradėti tradicinių kryžių ir kitų objektų atkūrimo darbus.
Pagal įvairių laikmečių fotonuotraukas, kitą išlikusią fiksacijos medžiagą (kai jos nėra, pagal analogus ir pan.) palaipsniui turėtų būti atkuriamas Žemaitijai itin būdingas pakelės kryžių, koplytstulpių ir kt. kultūros paveldo objektų tinklas – visų pirma palei šiame projekte siūlomas turistines-pažintines trasas. Kelia nuostabą teiginys: „jos nesant – pagal analogus ir pan.“!
Dr. J. Glemža sako: „Viena svarbiausių nuostatų tai paveldo išsaugojimas. Paveldą reikia išsaugoti ne tik kaip meno kūrinius, bet ir kaip istorijos paminklus, tai yra autentiškus“. Todėl čia neturėtų būti vietos improvizacijai. Nekelia abejonių ir kitas J. Glemžos teiginys, kad atstatant kultūros vertybes, paminklus, būtina vadovautis paminklosauginiais reikalavimais. Tai turi būti pagrįsta natūrine medžiaga ir autentiškais dokumentais. Kiti specialistai pastebi, kad šiandien dažnai paveldui paliekamas tik „parodomųjų senienų“, „istorijos simbolių“ ar „praeities meno šedevrų“ vaidmuo.
Ar tikrai įsigalios vajus „smaigstyti“ koplytstulpius, stogastulpius ir kryžius? Ką tokiu „smaigstymu“ ruošiamės nustebinti, o gal linksminti? Ką bendro turi lietuvių paveldas su disneilendiškais pasažais?
Mažosios architektūros objektai anksčiau turėjo savo statymo tradicijas. Apie jas labai daug rašyta. Itin kruopščiai jiems būdavo parenkamos vietos. Žmogus visą laiką intensyviai planavo ir kūrė savo aplinką, taip, kad ji labiausiai tenkintų jo poreikius, beveik neatsižvelgdamas į gamtą ir menkai vertindamas istorinį palikimą. Ar galime atkurti senąją paminklo aplinką, kuri yra bet kokio paminklo sudėtinė dalis?
Žmogus daug ką daro ir supranta lygindamas, taigi, kontekste. Atkurdami senovišką aplinką mes padidiname senumo kiekį – vienas senas koplytstulpis ar kryžius yra vienas senas objektas, o atkurtos tvorelės, želdiniai, krūmai bei takai prie objektų – tai jau vienas senas kompleksas. Ar šiandien tai galime padaryti? Plyname lauke stovintis kryžius ar koplytstulpis dažnai atlieka tik informacinę funkciją.
Reikia sutikti su Lietuvos kryždirbystės kandidatinės bylos nuostata, kad būtina perkelti į valstybinius muziejus nykstančius ir ypatingai vertingus kryžius, koplytstulpius, koplytėlių skulptūrėlės, jų vietoje padaryti kopijas. Tačiau atstatinėti, neturint ikonografinės medžiagos, netikslinga.
 
Kryždirbystės apsauga
Paveldas visuomet yra konkrečios vietovės, konkretaus miesto, miestelio ar kaimo vertybė. Kai vietos bendruomenės nėra ar kai jos silpnos, šis paveldas lieka be jokios apsaugos. Tai itin aktualu neveikiančioms kaimo kapinėms. Specialistai mano, kad paminklosauginiu požiūriu negerai, kai „padailinant“, tvarkant senąsias kapinaites, pašalinami senųjų paminklų likučiai, juos pakeičiant kokiu bendru kryžiumi. Ši tendencija pastebima Šilalės rajone.
Kaip su senaisiais kapinių kryžiais būdavo anksčiau? Kryžiai likdavo kapinėse iki visiško sunykimo, jų niekas nešalindavo. Gyvenimiškoji filosofija labai paprasta: kryžius stovėjo iki to laiko, kol buvo gyva artimųjų atmintis. Kryžiui, koplytėlei, koplytstulpiui sunykus, ten buvusias taip baigiančias sunykti skulptūrėles, prieš pakeičiant jas naujomis, sudegindavo.
Mūsų laikais vis aktualesnė tampa kultūros vertybių apsaugos nuo vagių problema. Apie ją buvo kalbėta ir 2001 m. gruodžio 3-5 dienomis Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje apie subregioninį bendradarbiavimą vykdant UNESCO 1970 m. Nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvenciją. Konferencijoje pasiūlyta naudotis UNESCO rekomenduojama anketa, kuri pateikiama kultūros vertybių savininkui. Tokį kelių elementarių klausimų (fotofiksacija, išmatavimai ir kt.) aprašą turėtų pasidaryti ir laikyti savo žinioje pats kultūros vertybių savininkas. Įvykus vagystei, toks aprašas labai padeda policijos ar muitinės pareigūnams.
2001 metų pavasarį iš Tubinių (Šilalės r.) kaimo koplyčios pavogtos trys šventųjų skulptūros: Švč. Marijos Maloningosios, Kryžių nešančio Kristaus bei Vyskupo. Pagal nuotrauką, publikuotą „Lietuvos ryte“, Šilalės rajono kriminalinės policijos pareigūnai atpažino Kryžių nešančio Kristaus skulptūrą. Išaiškinta, kad ją pavogė Panevėžio miesto gyventojas (ai).

Mokykla
1996 m. Panevėžio rajono paminklotvarkininkas Petras Juknevičius Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijoje įdiegė mokymo priemonę „Krašto istorija“ 6 klasėms. 1998 m. analogiška
programa, papildyta skyriumi „Mažoji architektūra“ buvo pasiūlyta Raseinių švietimo
skyriui, bet pritarimo tam, kad ši programa būtų taikoma rajono mokyklose, nesulaukta.
2001 m. pradėjusios veikti Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“ planuose numatyta rengti kūrybinius seminarus. Šios bendrijos narys R. Ramanauskas vadovauja medžio drožėjų būreliui Raseinių miesto Kalno vidurinėje mokykloje. R. Ramanauskas – vienas iškiliausių kryždirbystės meistrų Raseinių rajone, todėl iš šios iniciatyvos galima tikėtis gerų rezultatų.

Bendruomenė
UNESCO pateikto veiksmų plano 14 pozicijoje sakoma, kad reikia sukurti mechanizmą,
skatinantį bendruomenę saugoti gyvąją kryždirbystės tradiciją.
1999 m. gruodžio 23 d. kreiptasi į Raseinių rajono seniūnijas dėl informacijos apie kryždirbius pateikimo. Atsakymų negauta. Ko gero, jei į savivaldybes būtų kreipęsis rajono meras, o ne dailės vertybių ekspertas, rezultatas būtų buvęs priešingas… Subjektyvumo kultūros paveldo ir jo apsaugos srityje daug.
 
Literatūra ir šaltiniai:
1. F. Marcinkas. Liaudies meno draugija. V., 1986.
2. A. Ragienė, A. Šipaila. Pagramančio regioninio parko planavimo schema. K., 1997.
3. Panemunių regioninio parko tvarkingiausios lietuviškos sodybos konkurso nuostatai. 1997.
4. J. Markevičienė. Kultūros paveldo samprata Lietuvoje: žvilgsnis į prabėgusį dešimtmetį. // Archiforma, 1998/2.
5. J. Markevičienė. Atstatymas (rekonstrukcija) istoriniame mieste: Samprata ir pagrindinės nuostatos. // Tarptautinis seminaras „Statyba istorinėje aplinkoje“. V., 1998 m. spalio 23-24.
6. D. Pivoriūnas. Želdinių tvarkymas formuojant miestų kraštovaizdį // Tarptautinis seminaras „Statyba istorinėje aplinkoje“. V., 1998 m. spalio 23-24.
7. A. Stalgys. Statyba istorinėje aplinkoje. // Tarptautinis seminaras „Statyba istorinėje aplinkoje“. V., 1998 m. spalio 23-24.
8. J. Glemža. Kultūros paveldas: tarptautiniai apsaugos standartai. // Konferencija
„Paminklotvarka 99“. V., 1999 m. spalio 13 d.
9. V. Lazdauskas. Atgimimo ir atkurtos Nepriklausomybės laikotarpio paminklai Raseinių
rajone // Kultūros paminklai / 6. 2000 m.
10. D. Varnaitė. Europos kultūrinio palikimo rūpestis. // Atgimimas. 2001 m. gruodžio 21-sausio 10 d. Nr. 46.
11. V. Grigucevičius. Paminklas, kylantis į dangų. // Mano namai. 2001 m. spalis.
12. Ištrauka iš „Lietuvos kryždirbystės“ kandidatinės bylos – UNESCO pateikto veiksmų
plano 2000-2010 m.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija