Į pradžią

 Į pradžią

LIETUVOS ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ 
visuomeninės kultūros organizacijos
Šiandien, kai Lietuvoje vėl ir vėl atgimsta diskusija apie naujos administracinės reformos būtinumą, apie tai, kad naujų administracinių regionų pagrindu Lietuvoje galėtų tapti istoriškai susiformavę etnografiniai regionai, dažnai klausiama, kiek tai priimtina mūsų visuomenei, kiek tokį poreikį jaučia minėtuose regionuose gyvenantys žmonės.
Šioje publikacijoje – išsamiau apie tai, kokia minėtais klausimais Lietuvos etnografiniuose regionuose veikiančių, regionų kultūros, švietimo žmones vienijančių, jų interesus dažniausiai atstovaujančių visuomeninių kultūros organizacijų pozicija, kokie šių organizacijų užmojai, veiklos kryptys, mastai, kuo jos viena į kitą panašios ir kuo skiriasi.
 
 
Visuomeninę organizaciją – Aukštaičių akademiją, kuri ėmėsi burti to krašto šviesuomenę ir atstovauti regiono kultūrinius interesus, aukštaičiai įkūrė tretieji Lietuvoje. Tai įvyko 1995 m. Akademijos pirmininkas – Rokiškio rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas Petras Blaževičius. Tai organizacija, jungianti kultūros, mokslo, šveitimo ir kitų sričių specialistus bei entuziastus.
Visuomeninės organizacijos tikslas – fiksuoti ir išlaikyti Aukštaitijos, kaip etninės Lietuvos dalies, savitumą, propaguoti iškiliausių Aukštaitijos žmonių pasiekimus, burti aukštaičius, gyvenančius ir dirbančius kituose Lietuvos regionuose bei užsienyje, kultūrinei saviraiškai ir kultūrinei veiklai, siekti gilesnio Aukštaitijos miestų ir rajonų tarpusavio kultūrinio pažinimo ir bendradarbiavimo, inicijuoti ir koordinuoti akademijos narių, jos skyrių, visos Aukštaitijos kultūrinį gyvenimą.
 
Pagrindinės veiklos kryptys:
 
Mokslinė-tiriamoji
Svarbiausias metų renginys – mokslinė konferencija. 2002 m. vyko jau septintoji Aukštaitijos akademijos konferencija. Jos tema – „Aukštaitija ir tautodailė“. Ankstesnių konferencijų temos: „Aukštaitija ir kalba“, „Aukštaitija ir knyga“, „Aukštaitija ir muzika“ ir kt. Taigi konferencijos organizatoriai ima konferencijos vieną aktualią regionui kultūros-švietimo temą ir ją išsamiai išanalizuoja. Konferencijų medžiaga išleidžiama atskirais leidinėliais. Iš kitų akademijos darbų dėmesio nusipelno atskirų Aukštaitijos vietų mitologijos tyrinėjimai.
 
Edukacinė
Aukštaitijos akademija veikliems, sumaniems regiono gyventojams organizavo programų projektų rašymo mokymus.
 
Kultūrinė
Iš Aukštaičių akademijos paskutiniais metais suorganizuotų kultūrinių renginių svarbiausi būtų šie: Aukštaitijos dainų šventė, respublikinis seminaras „Aukštaitiškas kostiumas“, progra-ma „Aukštaitijos baroko kelias“.
Paskutiniuoju metu Aukštaičių akademija, kaip ir daugelis kitų panašių kultūros visuomeninių organizacijų, jaučia lėšų trūkumą, todėl priversta apriboti savo veiklą. Nemažinamas dėmėsys tik tradicinėms metinėms mokslinėms konferencijoms.
Aukštaičių akademijos rektorius P. Blaževičius pripažįsta, kad aukštaičių etninis judėjimas toli gražu neprilygsta žemaičių, nei savo masiškumu, nei emocijomis.
Galimos Lietuvos administracinės reformos klausimai Aukštaitijoje yra analizuojami. Aukštaičiai pripažįsta, kad dabartinis administracinis suskirstymas Aukštaitijos interesus nelabai atitinka – Joniškis, Pakruojis, Radviliškis priklauso Šiaulių apskričiai, kuri yra pusiau aukštaitiška, pusiau žemaitiška. Aukštaičių akademijos rektoriaus nuomone, tai nepadeda šioje apskrityje puoselėti aukštaitiškas kultūros tradicijas. P. Blaževičius pritaria Lietuvos etninės kultūros globos tarybos idėjai pakoreguoti Lietuvos administracinį suskirstymą, suformuojant naujas apskritis (administracinius Lietuvos vienetus) remiantis etnografiniu pagrindu. Anot Aukštaitijos akademinjos rektoriaus, tai būtų labai naudinga skatinant etnoregionų vystymą, tradicijų tyrinėjimą. Lietuvą suskirsčius į tokio pobūdžio regionus, būtų labai patogu dalyvauti ES fondų skelbiamose programose. Tai padėtų vystytis regionams visomis prasmėmis. Etnoregionų vystymuisi, suklestėjimui jis būtų idealus.“ Tačiau Aukštaičių akademijos rektorius per daug vilčių į šį užmojį nededa: „Aš nelabai tikiu, kad kas nors atsižvelgs į etnoregionų patriotų siūlymus. Jau seniai pradėtoje administracinėje reformoje į šitą šauksmą neatsižvelgiama.“
Aukštaičių akademija ir jos rektorius, vykstant Lietuvoje diskusijoms dėl galimos naujos administracinio suskirstymo reformos, iniciatyvos nesiėmė, tačiau savo poziciją šiuo klausimu Aukštaitijos akademija yra išsakiusi Etninės kultūros globos taryboje.
Tarmės išsaugojimas, kiek matyti, aukštaičiams taip pat nėra labai aktuali tema. Anot P. Blaževičiaus, „kadangi lietuvių bendrinė kalba sukurta aukštaičių kalbos pagrindu, mes jokių pretenzijų neturime. Tarmės, be abejo, yra svarbu ir gražu. Aukštaitijos mokyklose tam tikro masto rūpinimosi, kad aukštaičių tarmė išliktų, yra, bet ypatingų akcijų šiuo klausimu mes nerengiame. Aukštaičiai neturi tokio poreikio kaip žemaičiai.“
Aukštaitijos akademijos rektorius pripažįsta: „Mūsų organizacija labai giliai neina.“ Tai akivaizdu ir iš to fakto, kad apie aukštaičių kultūrinius sambūrius šiandien už Aukštaitijos ribų beveik iš viso nieko nežinoma. Kituose miestuose, na kad ir sostinėje Vilniuje, aukštaičių kultūros organizacijos kuriasi kaip savarankiški dariniai, pavyzdžiui, rokiškėnų, pasvaliečių klubai. Jų tikslas yra padėti Vilniuje gyvenantiems kraštiečiams susitikti, pabendrauti, bet tai į etninį judėjimą neišauga.
Gana pasyvią (lyginant su žemaičiais ir dzūkais) aukštaičių nuostatą savo regiono atžvilgiu akcentuoja ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja Virginija Kondratienė, daug prisidėjusi kuriant regionų tarybas Lietuvoje. Anot jos, kuriant regiono tarybą Aukštaitijoje, aukštaičiai laikėsi tokios pozicijos: „įsteikim, o po to matysim – gal mums kažkas ir pavyks.“ Kol kas tai vienintelis istoriškai susiformavęs etnografinis regionas, kuris dar neturi savo periodinio leidinio. Dzūkijai leidžiama „Dainava“, Suvalkijai – „Suvalkija“, Žemaitijai – „Žemaičių žemė“. V. Kondrotienės nuomone, bendro regionui periodinio leidinio formavimas yra vienas iš visuomenės raiškos būdų bei ženklas, kad visuomenė pajėgia savo problemas spręsti pati ir bando pati įtakoti valstybės valdymą. Aukštaitijoje to nėra.
 
 
Dzūkijos regiono kultūrinių organizacijų bendriją atstovauja visuomeninė organizacija Dzūkų kultūros draugija (toliau – DKD). Ji buvo įstaigta per pirmąją visuomeninių organizacijų kūrimosi bangą -1991 m. Alytuje. Pirmininke išrinkta Onutė Suncovienė.
DKD nuostatose rašoma, kad ši organizacija telkia Dzūkijoje gyvenančius ir iš jos kilusius žmones, o taip pat ir tuos, kurie domisi šio krašto gyvenimu, kultūra, kalba, papročiais. Pagrindinis organizacijos tiklas – puoselėti Dzūkijos kultūrą, jos gyventojų tautinę savimonę. Šis tikslas įgyvendinamas per kultūros ir kitų sričių specialistų santalką, dzūkų etninio paveldo globą, krašto kultūros propagavimą Lietuvoje ir pasaulyje.
Konkreti DKD veikla vyksta per įvairius dzūkų kultūros renginius (parodų, seminarų, konferencijų, kongresų, kitokių susitelkimų organizavimą), literatūros leidimą, bendradarbiavimą su kitomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis. Svarbi sritis yra ir tradicinių amatų bei verslų skatinimas, dzūkų folkloro ansamblių veiklos globa ir propagavimas.
Išskirtiniai DKD renginiai, kokių neorganizuoja jokia kita Lietuvos regionų organizacija – kongresai. I Dzūkijos kultūros kongresas įvyko 1995 m. Jame buvo pabandyta apimti krašto problemų visumą (tuo kongresas ir skiriasi nuo seminaro, eilinės konferencijos, kuri dažnai, nors ir giliau, bet analizuoja tik vieną kokį nors svarbesnį klausimą ar sritį). Dzūkijos kongreso metu veikė įvairių krašto gaminių mugė, buvo surengta mokslinė-istorinė konferencija, įvyko II Dzūkų dainų šventė, veikė daug įvairių parodų, ekspozicijų, skirtų menui, amatams, leidybai ir kt. Kongresas buvo labai efektingas DKD žingsnis, nes jis sugebėjo išjudinti Dzūkijos visuomenę. DKD atstovo Vygando Čapliko nuomone, „tokio tipo draugijoms, kurios turi teritorinį pagrindą, gyventojų bendruomenės remiasi ilgalaike krašto istorija, ne tiek svarbus organizacijos narių gausumas, kiek sugebėjimas aktyvinti krašto žmones, pasinaudoti išblaškytomis, t.y. už krašto ribų esančiomis, intelektualinėmis pajėgomis, organizuoti tokius renginius, kurie kaip galima visapusiškiau atskleistų krašto kultūrinį unikalumą, orientuotų į jo išlaikymo strategiją ateityje. Dzūkai tą pastebėjo pirmieji. Lietuvos kultūrinis gyvenimas labai paįvairėtų, jei tokius kongresus rengtų Aukštaitija, Sūduva ir Žemaitija. Galima būtų juos derinti ir laike, kad galėtume vieni kitus savo patirtimi paremti.“ 2003 metais, pažymint Dainavos krašto 750 metų sukaktį, nuspręsta surengti II Dzūkijos kultūros kongresą.
Kitas DKD išskirtinis bruožas yra platesnis regioninės problemos suvokimas, peržengiant savo regiono ribas. Dzūkai linkę rūpintis ne tik savo regionu. Jie imasi iniciatyvos budinti ir kitus Lietuvos regionus. Jų idėja organizuoti kongresus istorinėse žemėse, kur būtų nagrinėjami regionų plėtros klausimai, išties verta dėmesio.
Lietuvoje veikia nuolatinė Lietuvos kultūros kongreso organizacija (gal regionams atsiras poreikis bendradarbiauti). Minėta organizacija įsikūrė 2002 metais, po Antrojo Lietuvos kultūros kongreso. Skirtingai nuo pirmojo kongreso, jis buvo decentralizuotas, jo konferencijos vyko ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje bei Šiauliuose. Tai geras žingsnis link tolygios kultūros plėtros Lietuvoje, tačiau kongresai turi pasiekti ir mažesnius miestus, neapeiti ir istorinių žemių sostinių, tokių kaip Alytus, Marijampolė, Telšiai. ES įsitvirtino graži tradicija: keisti žemyno kultūrinės sostinės vietą. Tą galėtume ir mes įgyvendinti, vienais metais paskelbdami Lietuvos kultūros sostine Alytų, kitais – Telšius ir t.t.
Dar vienas svarbus Dzūkų kultūros draugijos bruožas – siekimas ieškoti ryšių su panašaus pobūdžio užsienio organizacijomis. Nemažai bendraujama su Suomijos regionu Šiaurės Karelija. Pavyko išleisti bendrą leidinį su tame krašte veikiančia ir su Lietuva ryšius palaikančia „Donelaičio“ draugija. Anot V. Čapliko, „Formulavome ir kultūrinio bei ūkinio bendradarbiavimo sutarties tekstą, bet mums ją pasirašyti sutrukdė tai, kad Dzūkijoje nėra krašto savivaldos. Nukreipėme savo bendradarbiavimą į konkrečius renginius – seminarų ir parodų organizavimą. Vienas jų buvo ilgalaikis – užtruko du metus, naudingai pasitarnavo ne tik Dzūkijai, bet ir aukštaičiams, sūduviams ir žemaičiams. Renginys vadinosi „Karelijos ratas Lietuvoje“, nes jame dalyvavo šio krašto specialistai. Seminarus lydėjo kilnojama informacinė paroda „Suomijos Šiaurės Karelija Europos Sąjungoje“, kurioje buvo pateikta medžiaga apie šio regiono valdymą, mokslą, kultūrą, spaudą, ūkį, turizmą, informacinius centrus ir kartografija. Šis kompleksinis renginys, 1997 m. prasidėjęs Alytuje, vėliau per Marijampolę, Telšius, 1999 m. birželį baigėsi Utenoje. Telšių saminaras įvyko 1999 m. kovo 25 d. ir vadinosi „Europos Sajungos regioninė politika ir Žemaitijos savivalda“. Tada susipažinau su Žemaičių kultūros draugija. Nuo to laiko žemaičiai man tapo labai artimi. Būdami susitelkę, nuovokūs galime vieni kitiems padėti.“
DKD atstovo V. Čapliko nuomone, visoms etnografinius regionus atstovaujančioms organizacijoms Lietuvoje reikia būti labai akylioms – stebėti, kas darosi tokių organizacijų gyvenime užsienyje, ypač ES valstybėse, kur per regioninę politiką ir struktūrinius fondus gerokai remiama tokių kraštų ekonominė plėtra, taip pat mokslinių institucijų, regionų intelektualinių pajėgų stiprinimo ir išsaugojimo veikla. Be tokių pajėgų regionai neturi pilnavertės ateities.
Pastaruoju metu dzūkai, antrieji po žemaičių, iškėlė regioninės reformos bei regionų kultūros puoselėjimo idėją net į aukščiausią valstybinį lygmenį – LR Seime įsteigta Dzūkų seimūnų parlamentinė grupė. V. Čapliko nuomone, dabar bus lengviau įgyti visuomenės ir Lietuvos vyriausybės vadovų palankumą sprendžiant regionų kultūros puoselėjimo klausimus.
Virginija Kondratienė, regionų etninės kultūros globos tarybų kūrimo iniciatorė, prisimena: „Man labai įsiminė regioninės tarybos steigimas Dzūkijoje. Dzūkai labai šiltai priėmė, sutiko. Jautėsi supratimas bei pačių žmonių noras. Jiems tai buvo natūralu ir suprantama. Jie suprato, kad tai jiems patiems reikalinga, o ne mums, iš Vilniaus atvažiavusiems.“
 
 
 
Organizacijos, kuri atstovautų Suvalkijos, kaip atskiro regiono kultūros bendruomenės, interesus, nėra. Suvalkiečiai ypatingo poreikio telktis į vieną organizaciją nejaučia. Tačiau panašią funkciją atlieka Prano Vaičaičio kultūrinė draugija. Vadovas – Albinas Vaičiūnas. Ji įkurta 1993 metais. Iš pradžių organizacijos pagrindinis tikslas buvo prižiūrėti žymaus Suvalkijos visuomenės veikėjo P. Vaičaičio tėviškę. Vėliau organizacija ėmė leisti P. Vaičaičio raštus. Jau šešeri metai draugijos nariai leidžia etninės kultūros žurnalą „Suvalkija“, kuriame spausdinami mokslo darbai, susieti su Suvalkija. Apie šį žurnalą buriasi suvalkiečiai, besidomintys krašto kultūra bei istorija.
Žurnalo leidėjai yra užmezgę ryšius su Lenkijoje, Suvalkuose, leidžiamo, apie jotvingių istoriją rašančio žurnalo „Jotvingis“ leidėjais, turi net savo atstovę Amerikoje veikiančioje Lietuvių bendruomenės vakarų apygardoje.
Imtis organizuoti platesnio masto veiklos arba spręsti svarbesnes regiono kultūros, švietimo problemas suvalkiečiai nesiima. „Suvalkijos“ redaktorius Zenius Šileris sako, kad galbūt tokios iniciatyvos imsis dabar įsteigta Suvalkijos regiono taryba. Nors itin didelių vilčių į tą tarybą jis ir nededa: „Suprantu, jei būtų decentralizuotos lėšos, o dabar?.. Net tokiam leidiniui kaip „Suvalkija“ skirti lėšų ji neturi galimybių“. Anot Z. Šilerio, sunku patikėti, kad mes greitai galėsime kalbėti apie istoriškai susiformavusius Lietuvos etnografinius regionus kaip apie atskirus Lietuvos administracinius vienetus – maža mūsų valstybė, užsienyje Lietuvą daug kas laiko vienu regionu... Taigi visokiose komisijose šnekama apie decentralizavimą, bet negi vilniečiai sutiks atiduoti regionams dalį lešų?
„Suvalkijos“ redaktorius Z. Šileris linkęs protingai regionų reformai pritarti, tačiau vis dėlto laikosi tos pozicijos, kad tai būtų tik gražus žaidimas: „Lietuva pakankamai maža. Juk ne su arkliais į Vilnių važiuojam. Ministerija kaip ant delno internete.“ Ir apskritai, anot suvalkiečių, „ką jūs norit, tą su ta Suvalkija ir darykit...“
Kaip ten bebūtų, savo regiono teritoriją, kur kas ir su kuo ribojasi, suvalkiečiai žino puikiai. „Suvalkija – tai Vilkaviškio vyskupija. Tai nekintamas dydis. Mums priklauso ir Kaunas iki Nemuno. Yra net pavadinimas – Suvalkijos dzūkas. Yra Vilniaus dzūkai ir Suvalkijos. Visa Užnemunė yra mūsų. Net apie Merkinę dar rašom. Regionas yra gana griežtai apibrėžtas. Ir Kaliningrado sritis čia pat. Ir Mažąja Lietuva mes rūpinamės,“ – tvirtina „Suvalkijos“ redaktorius.
Suvalkijos visuomeninių kultūros organizacijų judėjimo išskirtinis bruožas – vietoje vienos, visą regioną atstovaujančios organizacijos, čia gana stipriai veikia atskirų miestelių bendrijos. Sintautai organizuoja viso pasaulio sintautiečių suvažiavimus. Daug kas gali pavydėti Zanavykų bendrijai nuveiktų darbų; ji rengia ir šakiečių krašto enciklopediją (išleisti trys tomai, ruošiamasi išleisti dešimt). Zanavykai buriasi ir Vilniuje, ir Kaune.
 
 
 
Kalbant apie etnografinius regionus atstovaujančias visuomenines kultūros organizacijas Lietuvoje, labiausiai išsiskiria Žemaitija. Jei kituose regionuose tokių organizacijų yra po vieną, daugiausiai dvi, tai Žemaitijoje jų kur kas daugiau. Keturios iš jų įregistruotos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje, vienija žmones, gyvenančius visoje Lietuvoje, gana aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime. Išsamiau apie jas:
 
Įkurta 1988 m. Telšiuose. Taigi žemaičiai yra etninius regionus atstovaujančių organizacijų Lietuvoje pradininkai. Ją įkūrė Žemaitijos kultūriniu palikimu, jos dabartimi ir ateitimi susirūpinę žemaičiai. Jos pirmininku pirmaisiais metais buvo išrinktas Stasys Kasparavičius, kuris šiai draugijai vadovauja iki šiol. Svarbiausias ŽKD tikslas – kelti Žemaitijos gyventojų kultūrą, istorinę savimonę, stiprinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Per visą gyvavimo laikotarpį nuveiktus ŽKD darbus sunku ir išvardinti. Tai daugybė masinių kultūrinių renginių, paminklų statymas, Žemaitijos simbolikos atkūrimas, įtvirtinimas, krašto istorijos tyrinėjimai, Žemaitijos šviesuolių atminimo įamžinimas. ŽKD skyriai įkurti beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose. Surengti IV draugijos suvažiavimai. 1994 m. vasarą Plungėje, Oginskių rūmuose, atidarytas Žemaičių dailės muziejus, surengtos kelios pasaulio žemaičių dailininkų parodos.
Draugijoje didelis dėmesys skiriamas žemaitiškos kalbos reikalams, jos sugrąžinimui į viešąjį gyvenimą. Žemaičių kalba iš pradžių leistas laikraštis „A mon sakaa?“, o nuo 1993 m. – žurnalas „Žemaičių žemė“ (redaktorė Danutė Mukienė). Žemaitiški skyreliai, atskiri puslapiai žemaičių kalba spausdinami daugelio Žemaitijos rajonų ir miestų laikraščiuose. Organizuojamos laidos žemaičių kalba per radiją ir televiziją (tiek Lietuvos mastu, tiek ir regione). Įkurtas ŽKD Informacinis kultūros centras Vilniuje. Jis rūpinasi ir Žemaitijos kultūros populiarinimu internete. Daug dėmesio skiriama leidybai.
Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skirta planuotai naujai Lietuvos administracinio suskirstymo reformai. Žemaičiai pirmieji iškėlė idėją, kad Lietuvos administracinis suskirstymas turi būti pakoreguotas ir atliktas naujus administracinius vienetus sudarant etnografinių regionų pagrindu. Tuo klasimu ŽKD atstovai ne kartą inicijavo susitikimus, pasitarimus ir su aukščiausiais šalies vadovais.
Kita šiandien žemaičiams aktuali problema – žemaičių kalbos integravimas į švietimo sistemą. Bandant spręsti šį klausimą, organizuojamos Žemaitijos mokytojų konferencijos.
Originalūs žemaičiai savo raiškos formomis – nė vienas kitas Lietuvos regionas savo kultūros draugijos pažymėjimų nevadina pasais...
 
 
Ši visuomeninė organizacija įkurta jau veikiant Žemaičių kultūros draugijai. Vadovas – istorikas, Vilniaus dailės akademijos prorektorius profesorius Adomas Butrimas. Akademija vienija mokslininkus ir kultūros darbuotojus, kurie tyrinėja Žemaitijos krašto istoriją, kultūrą, šių dienų kultūros procesus. Organizuojamos ekspedicijos, mokslinės konferencijos (jos tradicinės, vyksta beveik kasmet), parodos. Daug dėmesio skiriama knygų leidybai. Bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos leidykla jau išleisti 9 tęstinės knygų serijos „Žemaičių praeitis“ tomai.
 
 
Įkurta 1996 m. Vadovė – etnomuzikologė, Lietuvos muzikos akademijos doktorantė, Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja Loreta Mukaitė. Organizacija vienija Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose studijuojantį žemaičių jaunimą, siekia ugdyti jų etninį sąmoningumą. Korporacija rūpinasi, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos mokytis ir bendrauti Žemaitijos krašto istoriniu ir kultūriniu paveldu besidomintiems žmonėms, skatina juos įsitraukti į krašto kultūrinį gyvenimą.
Akademinio žemaičių jaunimo korporacija inicijavo jau keletą metų besitęsiantį žemaičių kultūrinį bendradarbiavimą su Lenkijos Respublikos Pamario kašubų krašto kultūriniu susivienijimu, konkrečiomis šio regiono kultūros ir švietimo įstaigomis. Iš kašubų žemaičiai pasimokė, kaip reikia puoselėti savo krašto kultūrą, gaivinti tai, kas atrodo jau prarasta.
 
 
Fondas įkurtas 1999 m. Jis rūpinasi parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, socialinės globos ir rūpybos sritims, kultūrine ir edukacine veikla. Didžiausias Fondo tikslas – įkurti Vilniuje Simono Daukanto namus (Žemaičių kultūros, švietimo, mokslo ir akademinio jaunimo centrą, kuriame veiktų Žemaičių informacijos ir kultūros centras, Žemaičių akademija, biblioteka, parodų, koncertų ir repeticijų salės, kompiuterių klasė, būtų patalpos, pritaikytos gyventi Vilniuje studijuojančiam žemaičių jaunimui ir į centrą atvykstantiems svečiams). Tokio centro užuomazgos, bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi, jau matyti. Tačiau savų patalpų fondas neturi, todėl šių namų veikla yra sąlyginė.
 
* * *
Dar vienas reiškinys, liudijantis, kad etninis žemaičių sąmoningumas yra gana stiprus – Žemaičių parlamentinės grupės sukūrimas Lietuvos Seime. Tai rodo, kad Žemaitijos, kaip atskiro etnografinio, istorinio regiono, kultūros tradicijų puoselėjimas yra aktualus ir iš Žemaitijos kilusiems politikams ar bent jų daliai.
Žemaičių aktyvumą, rūpinantis savo krašto kultūra, akcentuoja ir Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja V. Kondratienė: „Skirtumas atskiruose regionuose yra tikrai didelis. Žemaičiai yra labai konsoliduoti, jų visuomeninės struktūros stiprios. Steigiant regioninę tarybą Žemaitijoje, šio regiono atstovų didžiausias rūpestis buvo, kad į tą tarybą pakliūtų kuo mažiau „klerkų“. Jie mano, kad pati visuomenė gali daug ką padaryti.“
Baigiant visuomeninių organizacijų, atstovaujančių etnografinius Lietuvos regionus, apžvalgą, verta būtų atkreipti dėmesį į vieną DKD atstovo ir Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) eksperto, Regioninių tarybų komisijos pirmininko Vygando Čapliko mintį. Jo nuomone, tolimesniam Lietuvos regionų vystymuisi nepaprastai svarbu yra visų jų institucijų ir organizacijų susitelkimas, tarpusavio kooperacija ir įvairiapusis bendradarbiavimas, neišskiriant net konkurencijos: „Šioje srityje mes esame gerokai atsilikę, nes, turėdami įvairių visuomeninių organizacijų, aktyvių žmonių, nesugebame bendromis jėgomis veikti, sutelktai spręsti problemų, siekti savo tikslų. Visose Lietuvos istorinėse žemėse veikia įvairios organizacijos, atskiros jų net labai aktyviai reiškiasi, nuveikė prasmingų darbų, pavyzdžiui, Suvalkijos Zanavykų draugija, Lietuvos Šiaurės „Žiemgala“, Utenos „Indrajos“ klubas, tačiau iki šiol neturime šių organizacijų vieningo koordinacinio centro, nekalbant apie galimą ir reikalingą asociaciją. Bet pirmas žingsnis šioje srityje jau padarytas. Iniciatyvą parodė Etninės kultūros globos taryba prie LR Seimo – pakvietė Lietuvos istorinių žemių atstovus pasirašyti bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindinis tikslas – atkurti etnografinius-istorinius Lietuvos regionus, nustatyti jų ribas ir saugoti jų kultūrinį savitumą. Ją pasirašė visų istorinių žemių atstovai (Aukštaitijos vardu – Aukštaičių akademijos rektorius Petras Blaževičius, Suvalkijos – P. Vaičaičio draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas, Mažosios Lietuvos – Prūsos ir Mažosios Lietuvos fondo viceprezidentas Valdemaras Šimėnas, Žemaitijos – ŽKD pirmininkas Stasys Kasparavičius, Dzūkijos – Vygandas Čaplikas, EKGT – tarybos pirmininkas Algimantas Astrauskas ir direktorė Virginija Kondratienė). Tai jau aiškus siekimas bendradarbiauti, koordinuoti savo veiklą. Jei mums pavyktų įsteigti koordinacinį istorinių žemių centrą, o dar geriau asociaciją, jau galėtume siekti žymiai aukštesnių tikslų, daryti didesnę įtaką Lietuvos regioninei politikai, bendradarbiauti su ES institucijomis ir žemyno tokio tipo tarptautinėmis organizacijomis. Reikėtų galvoti ir apie regionų atstovavimą Briuselyje, jau nekalbant apie savo problemų greitesnį ir aktyvesnį sprendimą.
Neišspręstų klausimų dar labai daug. Ne kiekvienas regionas turi savo atributiką – herbus ir vėliavas, dar neišleistas nė vienos žemės šiuolaikinis žemėlapis, neturime visuomeninių organizacijų žinynų, kraštų enciklopedijų, kitos būtiniausios informacijos, kuria galėtume patys naudotis ir pasauliui pasiūlyti.
Svarbus įvykis šiais metais – visose istorinėse žemėse įsteigtos EKGT regionų tarybos, kurios yra tam tikri pakankamai savarankiški EKGT padaliniai. Be abejo, šioms taryboms reikia pakankamai daug laiko, kad jų veikla įsibėgėtų, kad jų nariai suprastų savo nemažas galimybes formuojant regioninę šalies politiką, vykdant kokybišką etninės kultūros problemų vertinimą bei ruošiant šios srities analitines ekspertizes.“

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija