Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

Kultūros struktūros plėtros politika Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje (Vokietija)

Seminaro „Regioninė kultūros politika“, vykusio 2001 m. spalio 29-31 dienomis
Vilniuje, pranešimas

Dr. Arnim Brux, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės urbanistikos, 
kultūros ir sporto ministerijos darbuotojas

Ši publikacija apie Vokietijos Federacinės Respublikos Šiaurės Reino-Vestfalijos (ŠRV) žemės regioninę kultūros politiką, kuri čia vystoma nuo 1995 metų. ŠRV žemei tai buvo naujų prioritetų, naujų modelių kūrimo laikotarpis.
Reformos, apie kurias kalbama šioje publikacijoje, susijusios su kultūros sferos struktūra, su santykiais tarp valstybės ir regionų, taip pat žemės kultūros politikos ir savivaldos kultūros politikos santykiu, ir klasikinio kultūros rėmimo, kuris pagrinde skiriamas įvairioms kultūros sritims (pvz. vaizduojamiesiems menams, muzikai, teatrui ir kt.) plėtra.
Regioninė kultūros politika gali būti pavyzdžiu: regiono identiteto puoselėjimui; bendradarbiavimo ir tinklų kūrimo regione skatinimui; organizacinių struktūrų reformoms ir plėtrai; projektų finansavimo sinergetiniams efektams.

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė užima 34 milijonų kv. metrų plotą. Joje gyvena 18 milijonų gyventojų. Taigi tai daugiausiai gyventojų turinti Vokietijos federacinė žemė (apie penktadalis visų VFR gyventojų). Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė ekonominiu požiūriu yra stipriausia federacinė žemė. Čia sukuriama apie 22 proc. Vokietijos Federacinės Respublikos bendro vidaus produkto (BVP) ir beveik 10 proc. Europos Sąjungos BVP. Čia veikia apie 40 proc. didžiausių 100 Vokietijos įmonių. Žinoma ŠRV žemė turi ir ekonominių bei užimtumo politikos problemų, kurios susijusios su mūsų žemės pramonės istorija ir struktūros reformomis. ŠRV žemė buvo tradiciškai laikoma Vokietijos pramonės širdimi bei anglies ir plieno gavybos centru. Tačiau bėgant laikui situacija pasikeitė. Jei septintojo dešimtmečio pabaigoje kalnų metalurgijos pramonėje dirbo apie 30 proc. darbuotojų, tai šiandien mažiau negu 8 proc. visų žemės užimtų darbuotojų. Ir artimiausiu laiku tęsis struktūros reformos, t.y. antrinis sektorius (perdirbimo pramonė ir pan.) vis mažės. Trečiojo sektoriaus sritys, tokios kaip telekomunikacijų, medijų, aplinkosaugos, pagal visas prognozes turėtų ir toliau augti ir užpildyti užimtumo rinkoje likusias spragas. Nuo dešimto dešimtmečio vis svarbesnę vietą ŠRV žemės ekonomikos vystyme užima kultūra. Pagal įvairius paskaičiavimus kultūros sektoriuje dirba mažiausiai 255 tūkst. gyventojų. Apie 4 proc. visos ŠRV žemės apyvartos sudaro kultūros sektoriaus apyvarta. Menininkų, kultūros institucijų sukurtas kasmetinis produktas siekia 80 milijardų Vokietijos markių. Šio ekonomikos sektoriaus augimas gali būti įvardintas tokiais skaičiais: prieš dešimt metų apyvarta kultūros ekonomikos srityje siekė 2,7 proc. visos apyvartos ir sudarė 28 milijardus Vokietijos markių, lyginant su aukščiau minėtais rodikliais.

Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kultūros rėmimas

Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos konstituciją už kultūros ir meno rėmimą visų pirma atsakingos federacinės žemės bei miestų savivaldos ir miestelių organai. Šis federacinių žemių kultūros suverenumas yra vienas pagrindinių žemių autonomijos faktorių.
Kultūros sritis Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje yra susitelkusi municipaliniame lygmenyje. Didžioji kultūros įstaigų dalis, išskyrus tas, kurios veikia kaip fondas (pvz. ŠRV žemės dailės kolekcija), priklauso miestams arba bent jau dalinai yra municipalinės. ŠRV žemėje, pavyzdžiui, nėra valstybinio dramos arba operos ir baleto teatro.
Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės miestuose gausu kultūros įstaigų. Čia kuria tiek pasaulinio garso choreografės Pinos Bausch vadovaujamas šokio teatras, tiek mažos profesionalios šokio trupės, gausu tiek didelių municipalinių dramos bei operos ir baleto teatrų, tiek mažų avangardinių teatro studijų, čia koncertuoja tiek didžiuliai simfoniniai orkestrai, tiek pavieniai muzikantai, yra didelių dailės kolekcijų, o taip pat specializuotų muziejų ir mažų galerijų. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje yra 450 muziejų, 300 dailės parodų salių, 30 meno draugijos, 450 teatrų, 13 operos ir baleto bei muzikinių teatrų. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje taip pat gausu garsių tarptautinių festivalių.
Be profesionalių menininkų, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje kultūros ir meno srityje dirba šimtai tūkstančių mėgėjų, kurie užsiima daugiausia muzikine veikla orkestruose ir choruose, kameriniuose ansambliuose ir muzikos draugijose.
Federacinė žemė remia municipalinius organus ir pabrėžia tam tikrus kultūros politikos akcentus. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje visuomeniniam kultūros rėmimui išleidžiama apie 2 milijardus Vokietijos markių; apie 335 milijonus Vokietijos markių skiria žemės vyriausybė.

Regioninė kultūros politika

Iš pradžių norėčiau apibrėžti pagrindinius regioninės kultūros politikos tikslus.
Pagrindinis regioninės kultūros politikos tikslas yra Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės regionų rėmimas ir skatinimas sukurti savo išskirtinį kultūrinį profilį, kartu stiprinant regiono patrauklumą ir identitetą tiek regiono viduje, tiek už jo ribų.
Turi būti išvystyti kultūros prioritetai, kurie padėtų išryškinti regiono kultūros ypatumus bei jame gyvenančių žmonių savimonę. Tai susiję ir su vizijomis apie naujas bendradarbiavimo formas. Kultūros pagalba regionas gali pasirodyti kaip pajėgus, atviras pasauliui, dinamiškas, įdomus, kitaip tariant „patrauklus” ir tokiu būdu pritraukti naujus investuotojus, kadangi kultūros pasiūla yra vienas svarbesnių teigiamų kriterijų vertinant regiono gyvenimo kokybę bei patrauklumą.
Kokių tikslų siekia regioninė kultūros politika ir kaip šie tikslai įgyvendinami?
Regioninės kultūros politikos tikslai:
1. Regiono kultūros savimonės stiprinimas;
2. Bendradarbiavimo ir tikslų kūrimo regione skatinimas (sinergetiniai efektai);
3. Patikimų struktūrų sukūrimas;
4. Ryšiai su kitomis visuomenės gyvenimo ir politinėmis sferomis.

Regiono kultūros savimonės stiprinimas

ŠRV žemė suskirstyta į 10 kultūros regionų. Šių regionų ribos nebūtinai sutampa su administracinių ar ekonominių zonų ribomis. Kiekvieno regiono ribos, jų identitetas, apibrėžia tokie kriterijai: tipinės regiono savybės, pvz. landšaftas, vyraujantis architektūros stilius, emocinis gyventojų ryšys su regionu, pramonės istorijos raidoje susiklostę ryšiai bei kultūros istorija.
Taigi regionas yra ne tiek fizinis ar geografinis, bet daugiau socialinis ir kultūrinis fenomenas.
Kaip kultūros regiono pavyzdys gali būti imama Ruro sritis, kuri pagrinde susiformavo per savo pramonės istoriją. Kitas pavyzdys būtų ruožas palei Reino upę, kuriame yra tokie didmiesčiai kaip Kelnas, Diuseldorfas, Bona. Reino sritis laikoma viena seniausių, turtingiausių, gyviausių ir spalvingiausių Europos kultūros regionų. Šis regionas garsėja savo moderniais, įvairiapusiškais ir pripažinimą pelniusiais muziejais, teatrais ir muzikos renginiais bei institucijomis.
Atsižvelgiant į kiekvieno regiono tikslus, profilį, prioritetus suformuluojamos kiekvieno regiono kultūros politikos gairės. Jų pagalba bandoma išryškinti atskirų regionų identitetą.
Pavyzdys – Ruro sritis:
Ruro srityje, kuri tradiciškai laikoma pramonės regionu, kai kurie pramonės objektai buvo išsaugoti kaip kultūros renginių erdvės. Buvo nuspręsta ne nugriauti kai kuriuos pramonės objektus, bet juos perstatyti ar pritaikyti kultūros centrų veiklai. Pavyzdžiui, nebenaudojamuose ir perstatytuose cechuose, koksavimo įmonėse, staklių gamyklose, plieno liejyklose ar geležinkelio depuose vyksta projekto „Muzika pramoninėje erdvėje” renginiai, kurių metu skamba klasikinė ir šiuolaikinė muzika.
Pavyzdys – Žemutinė Reino sritis.
Šis regionas dėl savo geografinės padėties istoriniu ir kultūriniu požiūriu labai artimas Nyderlandams. Dalinai ir dėl šios priežasties buvo nuspręsta į šio regiono kultūros politikos gaires įtraukti labai svarbų aspektą, būtent bendradarbiavimą su kaimynine valstybe. Vystant Vokietijos-Nyderlandų kultūrinį dialogą įvairiose kultūros srityse buvo įgyvendinti bendri projektai (bendri Vokietijos ir Nyderlandų literatūros, parodų ir teatro projektai).
Žemutinė Reino sritis garsi savo landšafto grožiu ir muziejų gausa. Taip susiformavo tokie regiono profiliai, kaip „Muziejai – landšaftas“, „Menas – gamta“.
Bendradarbiavimas tarp Vokiečių ir Nyderlandų gyventojų šiame regione įgyvendinant bendrą kultūros politiką gali vykti įgyvendinant bendrus viešųjų ryšių plėtros, bendrų turizmo skatinimo priemonių, bendrų muziejų lankytojų kortelių įsteigimo, bendrų parodų organizavimo ir t. t. projektus.
Visos šios regionų koncepcijos buvo paskatintos „iš apačios“, o ne nuleistos iš kažkur „aukščiau“.

Bendradarbiavimo ir tinklų kūrimo regione skatinimas (sinergetiniai efektai)

Regioninė kultūros politika siekia skatinti bendradarbiavimą tarp kultūros institucijų ir menininkų. Visų pirma bandoma įveikti vietinį egoizmą ir mąstymą labai siaurais kultūros sričių apibrėžimais.
Tik bendradarbiaujant municipaliniams organams su kultūros institucijomis, ūkio subjektais su menininkais gali teigiamai vystytis regiono kultūros gyvenimas. Svarbus tokio bendradarbiavimo aspektas yra sinergetiniai efektai, t.y. kuo daugiau partnerių bendradarbiauja viename projekte, tuo daugiau savo lėšų jie gali sutaupyti. Taip pat svarbu, kad tokio bendradarbiavimo dėka gali būti gaunami kultūros ir meno požiūriu aukštos kokybės produktai, kurių viena institucija ar municipaliniai organai nepajėgtų įgyvendinti. Norėčiau paminėti keletą pavyzdžių: keli miestai, kurie bendrai išlaiko simfoninį orkestrą arba teatrą; teatrai, kuriantys bendrus spektaklius; muziejai arba menininkai, rengiantys bendras parodas; džiazo klubai, bendrai organizuojantys festivalį; chorai, bendrai organizuojantys koncertus; miestai, bendrai įrengiantys skulptūrų parką arba organizuojantys bendrą festivalį; kultūros įstaigos, bendrai dirbančios marketingo srityje.
Visų pirma tai reiškia, kad reikia pradėti vieniems su kitais kalbėtis. Iš pradžių tai buvo gana sudėtingas procesas, nes diskusijų pagalba turėjo būti išryškinti ne tik regiono profiliai, bet ir bendri projektai. Daugeliui kultūros įstaigų, miestų savivaldybių atstovams, menininkams buvo gana sunku diskutuoti apie bendrų tikslų įgyvendinimą. Iš pat pradžių visoje federacinėje žemėje ir atskiruose jos regionuose buvo daug diskutuojama apie regioninės politikos privalumus.
Vyko daug seminarų, diskusijų, idėjų mainų (biržų), kol galiausiai buvo suformuluota regiono kultūros politikos koncepcija (gairės):
Regiono kultūros politikos koncepcijos vystymo žingsniai: esamos padėties analizė (tyrimas ir neformali diskusija; pirmasis renginys I Seminaras (vizijos); II seminaras (profiliai); koncepcijos projekto parengimas; vieša diskusija regione; idėjų ir informacinė birža; III seminaras ir kt.
Į koncepcijos parengimą buvo svarbu traukti kuo daugiau regiono politikų, administracijos atstovų, kultūros institucijų atstovų, menininkų.

Patikimų struktūrų sukūrimas

Norint įtvirtinti regioninę kultūros politiką, būtina sukurti patikimas struktūras. Regionuose buvo sukurta tokia struktūra (kai kuriuose regionuose yra tam tikrų specifinių ypatumų): koordinaciniai biurai; „regioninės kultūros politikos” darbo grupės, tarybos; merų, atsakingų už kultūrą, reguliarūs posėdžiai.

Koordinaciniai biurai

Kiekviename regione buvo įsteigtas regioninės politikos koordinavimo biuras. Šiame biure dažniausiai dirba vienas ekspertas/-ė/ ir vienas sekretorius/-ė/ (dažnai pusė etato). Šis biuras iš pradžių buvo finansuojamas iš federacinės žemės lėšų. Laikui bėgant biuro finansavimą perima regiono miestų savivaldybės. Yra atvejų, kai toks biuras finansuojamas fondo lėšomis.

Koordinacinio biuro užduotys:

1. Regioninės kultūros politikos regioninis koordinavimas;
2. Ryšiai su kultūros skyriais savivaldybėse, kultūros institucijomis ir menininkais;
3. Ryšiai tarp federacinės žemės, regiono;
4. „Regioninės kultūros politikos” darbo grupės veiklos koordinavimas;
5. Naujų projektų skatinimas;
6. Paraiškas naujiems projektams teikiančių asmenų konsultavimas;
7. Viešųjų ryšių ir marketingo organizavimas;
8. Seminarų ir konferencijų organizavimas;
9. Regioninės politikos atstovavimas regione.
Visos šios užduotys gali būti atliekamos tik dirbant etatiniams darbuotojams.

„Regioninės kultūros politikos” darbo grupės

Kiekviename regione buvo įkurtos „regioninės kultūros politikos“ darbo grupės-tarybos, kurias sudaro kultūros administravimo, kultūros institucijų ir meno srities atstovai, savo patirties dėka konsultuojantys kultūros ministeriją svarstant gautas projektų paraiškas. Ši darbo grupė-taryba dirba tobulindama ir toliau vystydama regioninės kultūros politikos gaires.

Reguliarūs merų, atsakingų
už kultūrą, posėdžiai

Kai kuriuose regionuose vyksta reguliarūs merų, atsakingų už kultūros sritį, ir savivaldybių kultūros skyrių vadovų posėdžiai, kurių metu svarstomi tolimesni regioninės kultūros politikos klausimai bei didesnės apimties bendri projektai.

Ryšiai su kitomis visuomenės gyvenimo ir politinėmis sferomis

Vienas pagrindinių regioninės kultūros politikos uždavinių yra remti projektus ir priemones, reikalingas regiono kultūros gairėms įgyvendinti. Šiam uždaviniui atlikti iš federacinės žemės lėšų skiriama nuo 11 iki 13 milijonų Vokietijos markių. Projektai dalinai finansuojami federacinės žemės vyriausybės, t.y. projektų vykdytojai savo ruožtu turi įnešti savo lėšas, rėmėjų paramą ir pan.
Svarstant projektų paraiškas vadovaujamasi regiono specifinio profilio kriterijais, o taip pat dešimties aspektų sąrašu, kuris atitinka pagrindinius regiono kultūros politikos uždavinius:
1. Projektai ir priemonės, gerinantys regiono kultūros struktūrą, kultūros pasiūlos, koordinavimo, tinklų kūrimo ir darbo pasidalinimo požiūriu. Kultūros pasiūla reiškia regiono teatrų, orkestrų, muziejų, bibliotekų, muzikos mokyklų, suaugusiųjų švietimo centrų, nepriklausomų meno centrų, pavienių menininkų skaičius regione.
2. Projektai ir priemonės, gerinantys informacijos sklaidą ir įvairių sistemos tinklų kūrimą regione (pvz. bendra kultūros renginių reklama, pasidalinimas duomenų bazėmis, bendrų duomenų bazių kūrimas, bendrų interneto svetainių kūrimas, kultūros serverių įdiegimas ir pan.).
3. Projektai ir priemonės, gerinantys koordinavimą tarp atskirų kultūros sričių (pvz. suderinti lankymo sąlygos, darbo laiką ir pan.) ir tobulinantys kultūros srities marketingą (pvz. muziejų lankytojų kortelės įdiegimas ir pan.).
4. Koordinuoti ir bendri kultūros renginiai (pvz. susitarimas dėl programų, prioritetų, bendrų renginių ar renginių ciklų, apimančių visą regioną arba tik jo dalį).
5. Kultūros darbuotojų tobulinimo priemonės (pvz. kultūros forumų, diskusijų, kitų tobulinimo modelių kūrimas).
6. Projektai, pagrįsti nauju bendradarbiavimu tarp kultūros ir ekonomikos srities regione (pvz. sponsoringas).
7. Priemonės, padedančios išsaugoti kultūros paveldą regione (kilnojamą ir nekilnojamą, pvz. paminklosaugos objektų panaudojimas kultūros tikslams, istorinių parkų kūrimas, pramonės paminklų paskirties pakeitimas, naudojant juos kultūros tikslams, pvz. menininkų dirbtuvėms).
8. Projektai, gerinantys gyvenimo kokybę regione per kultūros apjungimą su kitomis sritimis, pvz. miestų plėtra, paminklosauga, ekonomika, turizmu, sportu, jaunimo užimtumu (pvz. Šiuolaikinio meno turistinė gatvė).
9. Ypatingos apimties ar svarbos renginių organizavimas, kurie suteikia regionui prestižo.
10. Naujų kultūros įstaigų kūrimas ir naujų bendradarbiavimo formų skatinimas (tačiau tik pirminis kūrimosi laikotarpio finansavimas, pvz. personalo išlaidų apmokėjimas).

Reziumė

Projektas, žinoma, neprivalo atitikti visų dešimties reikalavimų. Tačiau, kuo labiau projektas atitinka regiono profilį ir regiono kultūros politikos gaires, tuo daugiau šansų jam gauti federacinės žemės finansavimą. Sprendžiant projekto rėmimo klausimą taip pat labai svarbus meninės kokybės aspektas.
Teko pastebėti, kad lengviau pavyksta parengti projektų paraiškas, atitinkančias bendrus regiono kultūros politikos tikslus nei regiono profilį. Patirtis rodo, kad ateityje būtų prasminga kartais peržiūrėti regiono profilio aprašymą dėl jo įgyvendinimo galimybių, kadangi regioninės politikos nereikia traktuoti kaip neliečiamo ir išbaigto produkto, o daugiau kaip besivystantį procesą. Šis procesas gali trukti porą ir daugiau metų. Jis turi būti toliaregiškas ir suteikiantis galimybes visiems suformuluotiems tikslams įgyvendinti.
ŠRV žemės patirtis rodo, kad nepaisant federacinės žemės ir regionų pasipriešinimo šiai naujai programai, regioninė kultūros politika įsitvirtino federacinės žemės kultūros politikos metmenyse.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija