Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

VERBOS
 
Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Velykas (balandžio mėnuo). Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros.
Todėl Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba nešdamiesi ten verbą.
Anot kalbininkų, Verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio virbas. Atseit, anksčiau per Verbas Lietuvoje būdavo šventinamas kadagys – virbas. Žinoma, kad Rytų Aukštaitijoje žmonės, per Verbas eidami į bažnyčią, prie kadagio dar prideda ir ką tik pradėjusio sprogti beržo, žilvičio šakelę („kačiukų“), o kai kas į puokštelę įkomponuoja dar ir pernykščių ąžuolo lapų.
Pietryčių Lietuvoje žmonės į bažnyčią nešdavosi popierinių gėlių puokšteles, kurios būdavo pritvirtinamos prie medinio kotelio.
Šiaulių krašte bažnyčioje šventindavo kadagio šakeles, kurios būdavo papuoštos popierinėmis karpytomis gėlytėmis.
Vilniaus kraštą garsinančios didžiulės ir įvairiaspalvės verbos (Vilniaus verbos) anksčiau buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės. Iš pradžių jos buvo paplitusios tik maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Jos raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami sausučių žiedelius, nudažytas skiedreles, įvairiaspalvius džiovintus augalus. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau dažniausiai būdavo pusės metro ilgio. Jų storis labai įvairuodavo. Šiais laikais verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Jų galima įsigyti Vilniaus Kaziuko mugėse, Verbų sekmadienį prie bažnyčių.
Verbų kūrėjai šiandien daug interpretuoja, išplatina verbas į šonus, imituoja medžio šakas. Tokios verbos dažnai didžiulės (vieno metro ar net aukštesnės), netradicinių spalvų. Anot tyrinėtojų, tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos, pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.
Nuo seno Verbų sekmadienį žmonės stengdavosi kuo anksčiau atsibusti ir iš anksto pasiruošta kadagio šaka nuplakti miegalius. Žinomas paprotys plakant sakyti magiškus žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ Tokia verba nuo seno būdavo plakama ne tik namuose, bet ir išėjus iš bažnyčios (paskutinis paprotys dabar jau nunykęs).
Iki mūsų dienų daug kur tikima, kad per Verbas pašventinti kadagiai, žilvičiai gali apsaugoti nuo negandų. Dar ir šiandien, ką tik iš bažnyčios parnešta verba pasmilkoma troba, kiti sodybos pastatai – tai juos turi saugoti nuo gaisrų, audrų, kitų negandų. Daug kur verbų šakeles dėdavo ir ant mirusiųjų kapų.
 
Senoliai sako:
 
* Sukirsk vaikui verbos šakele – geriau augs.
* Kad per javapjūtę juosmuo neįskaustų, Verbų sekmadienį, eidamas į bažnyčią, verbą (dažniausiai kadagio šakelę ar kartu su ja padarytą puokštelę) surišk raudonu vilnoniu siūlu. Pašventintą parsinešk namo, siūlą nurišk ir, prasidėjus darbymečiui, susirišk juo juosmenį.
* Jei labai pradėjo skaudėti dantį ar ausį, parūkyk, pasmilkyk ją verba.
* Kad bitės būtų sveikos, į kopinėjamų bičių avilį įdėk verbos šakelę.
* Užėjus audrai, verbą sudegink krosnyje arba bent ja pasmilkyk namus ir apie juos – atitolinsi audros debesis.
* Jei nori gero derliaus, sutrintų verbų spyglių įmaišyk į pirmosios sėtuvės grūdus.
Jei nori, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių, verbos šakelę įkišk į dirvą.
* Jei nori, kad sėkmingai išsiristų viščiukai, verbos dūmais aprūkyk po višta perėti dedamus kiaušinius ir pasmilkyk perekšlę vištą.
* Kad gyvuliai vasarą gerai ganytųsi, verbos šakele paliesk, pasmilkyk pirmą kartą į laukus išgenamus galvijus.
* Kad upelio vanduo būtų švaresnis, vienoje ir kitoje jo pusėje įsmeik po verbos šakelę.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija