Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2002 m. Nr. 3
 
VARNIŲ REGIONINIS PARKAS
 
Konstantinas Prušinskas
Varnių regioninio parko turistinė schema. Iliustracija iš leidinio „Varnių regioninis parkas“
 
 
 
Vienas iš gražiausiai išleistų regioninius parkus reprezentuojančių leidinių – 2002 m. „Latutės“ leidykloje (Kaunas) spaudai parengta knygelė „Varnių regioninis parkas“. Teksto autoriai – Varnių regioninio parko darbuotojai, fotografai: Irena Zimblienė, Mindaugas Kirstukas ir Romualdas Barauskas.
Pačioje pradžioje – trumpa vizitinė regioninio parko kortelė. Iš jos sužinome, kad parkas „įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 dieną, siekiant išsaugoti Žemaičių centrinio ežeringo kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. (…) Šiuo metu parkas apima per 33000 ha plotą. Teritorijos pietuose stūkso Bilionių piliakalnis, Šiaurėje – Šatrija ir Luokė, rytuose – Pavandenė, Girgždūtė, Spingė, vakaruose – Vembūtai ir Minijos ištakų draustinis.
Direkcijos adresas: Ožtakių kaimas, Varnių seniūnija, Telšių raj. LT-5633. Tel. (8-294) 47296, tel./faksas (8-294) 47415
El. p. varniu-rp@telsiai.omnitel.net.“
Jei Jūs apsilankėte Biržuvėnų dvare, Janapolėje, Luokėje, Pavandenėje, Požerėje, Varniuose, užkopėte į garsiuosius Žemaičių piliakalnius – Bilionių, Burbiškių, Girgždūtės, Medvėgalio, Moteraičio, Sprūdės, Šatrijos, Vembūtų, Žąsūgalos, Jūs lankėtės Varnių regioniniame parke…
Maloniai nuteikia jau pati pirmoji pažintis su juo. Anot parko šeimininkų, „svečiui, keliaujančiam po Varnių regioninį parką, nepakartojamą įspūdį sukelia galingos kalvos ir puikūs vaizdai nuo jų į tarpukalvių lomas ir lygumas“.
Čia įsteigti net devyni kraštovaizdžio draustiniai: Bilionių, Biržuvėnų, Girgždūtės, Medvėgalio, Pavandenės, Sietuvos, Šatrijos, Vembūtų, Žąsūgalos. Tiek pat geomorfologinių draustinių: Apvaršuvos, Aukštagirės, Bėkšvės, Drujos, Jaušaičių, Kietkalnio, Medvalakio, Spingės, Žiograkalnio. Pagirgždučio draustinis – pedologinis. Keturi draustiniai – hidrografiniai: Lūksto, Minijos ištakų, Ventos ištakų, Virvytės. Dubulio draustinis – botaninis, Biržulio – botaninis – zoologinis, Stervo – gamtinis. Parko teritorijoje yra ir 5 telmologiniai draustiniai: Antkantų, Baltežerio, Debesnų, Kauklių, Sydeklio. Pabiržulio draustinis – archeologinis, o Luokės ir Varnių – urbanistiniai.
Plačiai žinomi Debesnų, Paršežerio, Kauklių, Antkantų, Sydeklio, Stervo, Baltežerio pelkynai. Debesnų telmologiniame draustinyje įrengtas 2 km ilgio Debesnų botaninis takas lankytojus supažindina su unikalia žemapelkės augalija.
Išskirtinis šis parkas savo vandens telkiniais. Jo teritorija teka svarbiausios Žemaitijos upės: Minijos, Ventos, Virvytės, Kražantės, Akmenos upės ir nemažai upelių: Domantas, Garduva, Ungurys, Sietuva, Mava, Nakačia.
Itin daug lankytojų kasmet sutraukia didžiausias ir bene unikaliausias šiose vietose Lūksto ežeras. Jo plotas – 1016 ha, ilgis 6,15 km, giliausia vieta – 7 m. Ežeras išmeta gintarą. Liepos mėnesį prie jo tūkstančius jaunų žmonių sutraukia Lietuvoje populiarus tradicinis tarptautinis muzikos festivalis „Bliuzo naktys“.
Garsūs šiose apylinkėse ir kiti ežerai: Stervas, Paršežeris, Biržulis, Pučkežeris, Viekšnalių, Baltežerio, Gūšros, Gludo, Medainio, Venių, Sydeklio, Pluotinalio, Saloto, Kliokio, Didovo (iš jo išteka Minija).
Žemaitijos kultūrinis atgimimas prasidėjo minint Biržulio ežero baseino archeologinių tyrinėjimų dešimtmetį – ta proga istorikų iniciatyva buvo surengta mokslinė konferencija, kurioje pirmą kartą gimė idėja įkurti Žemaičių kultūros draugiją, kuri vienytų Žemaitijos kultūra ir istorija besidominčius žmones.
Taigi kuo ypatingas tas Biržulio ežeras?
Tyrinėjimai parodė, kad pirmieji žmonės prie jo ir Lūksto ežerų kūrėsi dar prieš 10 tūkst. metų prieš Kristų. Archeologai čia jau yra suradę apie 50 akmens amžiaus gyvenviečių, kapinynų, Kundos, Narvos, Indoeuropiečių ir vėlesnių kultūrų pėdsakų.
Regioninio parko centras – Varniai, miestelis, išsistatęs tarp garsiųjų Žemaičių Biržulio ir Lūksto ežerų, abipus Vartai į  Vembūtų piliakalnį. Danutės Mukienės nuotrauka Varnelės upės. Istoriniuose šaltiniuose (kryžiuočių kronikose) minimas jau nuo XIV a. 1413 m. apkrikštijus Žemaitiją, ši gyvenvietė buvo pasirinkta Žemaičių vyskupijos centru. Tokį statusą Varniai turėjo 1417-1864 metais. Po 1417-ųjų čia pradėta statyti katedra, vyskupo dvaras, kapitula. Žinoma, kad 1421 m. katedra čia jau veikė. 1469 m. Varniuose atidaryta pirmoji Žemaitijoje parapijos mokykla (įsteigė Žemaičių vyskupas Motiejus II). 1491 m. vyskupas Matynas miesteliui suteikė Kulmo savivaldos teises. 1635 m., tarpininkaujant Žemaičių vyskupui J. Tiškevičiui, karalius Vladislovas Vaza Varniams suteikė Magdeburgo teises ir herbą (centre – šv. Jurgis).
Po 1863 m. sukilimo prasidėjus represijoms, 1864 m. Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių buvo perkeltas į Kauną. Gyvenimas palaipsniui čia aprimo. Šiuo metu garbingą istorinę praeitį mena gražiai sutvarkyta senoji miesto dalis, restauruota buvusi Varnių kunigų seminarija (1757 m. pastatyta vyskupo J. Lopacinskio rūpesčiu). Ji garsėjo ne tik čia dėsčiusiais profesoriais, savo auklėtiniais, bet ir didžiule – beveik 600 tūkst. tomų – biblioteka. Restauruotame kunigų seminarijos pastate dabar kuriamas Žemaitijos vyskupijos muziejus. Šalia jo stovi didingas paminklas pirmųjų lietuviškų knygų, išleistų Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, autoriui (vertėjui) kanauninkui Mikalojui Daukšai ir šių knygų iniciatoriui, mecenatui vyskupui Merkeliui Giedraičiui (skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas). Išdidi, gražiai restauruota Varnelės upelio pakrantėje – 1691 m. statyta Šv. Petro ir Povilo katedra, iškilusi vietoje sudegusios pirmosios Žemaičių vyskupijos katedros. Jos rūsiuose ilsisi Žemaičių vyskupų – daug kuo Lietuvos kultūrai nusipelniusio Juozapo Arnulfo Giedraičio ir Simono Giedraičio – palaikai. Netoli katedros stovi senoji Šv. Aleksandro bažnyčia.
Ilgą laiką Varniai buvo ir vienas svarbiausių Lietuvos kultūros centrų. Čia kurį laiką gyveno Žemaičių didysis vyskupas Motiejus Valančius, istorikas ir rašytojas Simonas Daukantas, jau minėtas Mikalojus Daukša ir Merkelis Giedraitis, istorikas Motiejus Strijkovskis, rašytojas Antanas Vienažindis, poetas Antanas Strazdas, vyskupas ir „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas, biologas, pamokslininkas Jurgis Pabrėža, 1863 m. sukilimo dalyvis Antanas Mackevičius, daug kitų iškilių žmonių.
Varniai daug kam asocijuojasi su Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi. Senojoje miesto dalyje išlikęs pastatas, kur vyskupas gyveno, o priešais jį – „Valančiaus darželis“ – skveras, kur Lietuvos Atgimimo metais atstatytas 1927 m. vietos šviesuolių rūpesčiu pastatytas, 1951 m. sovietų valdžios įsakymu nugriautas ir vietos gyventojų daugelį metų slėptas paminklas Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui.
Šiuo metu Varniai – valsčiaus centras. Prie jo glaudžiasi Ožtakių ir Gintalų gyvenvietės.
Kelių, vedančių į Telšius, Varnius, Užventį ir Kuršėnus, sankryžoje – gilią praeitį menantis Luokės miestelis, nuo rajono centro Telšių nutolęs 21 km. Jo centre, kaip ir daugelyje kitų panašių Lietuvos gyvenviečių, išlikusi senoji aikštė, o joje – Laisvės paminklas. Istoriniuose šaltiniuose Luokės miestelis pradėtas minėti taip pat XIV a. Čia pastatyta ir viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje (1416-1417 metais), čia kurį laiką buvo vyskupo dvaras ir vyskupijos rezidencija. Nuo 1425 m. iki XIX a. Luokę valdė žemaičių vyskupai. XVI a. Luokė buvo vienas iš trijų Žemaitijos vyskupijos dekanato centrų. Čia yra garsaus šio krašto žemaičių dievdirbio Augustino Potockio (1884-1945) kapas, šiose apylinkėse užaugo prof. Blažiejus Čėsnys, daug kitų iškilių žmonių. Luokę garsino ir legendinis žemaičių „svieto lygintojas“ Tadas Blinda, gyvenęs čia XIX a. pabaigoje. Šis miestelis garsus ir raganų istorijomis. Yra išlikusių žinių, kad šiose apylinkėse vykdavo „raganų medžioklės“, kad dar XVII a. pabaigoje žemaičių bajorų teismuose buvo nagrinėjamos „raganavimo“ bylos, kad šie teismai ne vieną pripažintą „raganą“ yra nuteisę ir myriop – sudeginti.
Vos už penkių kilometrų į rytus nuo Luokės – gražuolė Šatrija, dabartinių pagonių šventovė. Šiame krašte dar galima rasti žmonių, kurie pasakys, kad Šatrija, kaip ir anksčiau, kartą metuose sutraukia visos Lietuvos raganas ir velnius, kurie čia iškelia didžiulę puotą ir siaučia iki gaidžių. Tokią naktį šiukštu paprastam žmogui čia atklysti...
Važiuodamas pro Luokę, nesusilaikai neužkopęs ant Šatrijos, nuo kurios, kaip ir nuo daugelio kitų gražiųjų šio krašto kalvų, atsiveria neišmatuojamos, miškais ir gojais apaugusios, tai didesnėmis, tai mažesnėmis kalvomis nusėtos, žodžiais sunkiai nusakomos Žemaitijos platybės.
Kita Varnių regioninio parko gyvenvietė, mažai kuo savo istorine praeitimi nusileidžianti Varniams ir Luokei, yra Janapolė. Tokį vardą jai davė XVIII a. rezidenciją šioje gyvenvietėje įsikūręs Žemaitijos vyskupas Jonas Lopacinskis. Iki minėto laiko tai buvo Veiviržėnai. Taip miestelis ir dabar daugumos vadinamas. Čia nuo 1421 m. iki pat XIX a. vidurio buvo žemaičių vyskupo dvaras. Pirmosios žinios apie Veiviržėnuose esančią bažnyčią mus pasiekia iš XVIII a. – 1748 m.
Ketvirtoji didesnė Varnių regioninio parko gyvenvietė – Požerė. Ji – Šilalės rajono teritorijoje, Paršežerio pakrantėje. Nuo čia iki Varnių – 13, Laukuvos – penketas kilometrų. XVIII a. – XX a. pradžioje Požerėje būta dvaro. Jį yra valdę Zaleskiai ir Stachelbergai. XX a. pradžioje rusų valdžios nurodymu dvaras buvo išdalintas čia atvykusiems gyventi rusams. Greitai jis buvo nugyventas – dabar jau nieko, kas pasakotų apie dvaro didingą praeitį, nelikę. Didikus Zaleskius miestelyje primena tik 1771 m. jų pastatyta medinė Jėzaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia. Ši iš pušinių rąstų suręsta dviaukščio bokšto bažnyčia, garsėja keturiais vietos darbo gražiais mediniais altoriais ir čia apie 1800-uosius metus iš sunykusios Ivoniškio dvaro savininko medinės koplyčios perkelta stebuklais pagarsėjusi Kristaus Atsimainymo skulptūra, anais laikais sutraukdavusi daugybę maldininkų. Požerės bažnyčioje 1841 m. dirbo kunigas Antanas Bogužas, nepriklausomos Lietuvos metais – kunigas Antanas Skinderis.
Paminėtina ir netoli Viekšnalio ežero įsikūrusi Viekšnalių gyvenvietė, nuo kurios iki Luokės – 6 km. Istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė pradedama minėti 1850 m. Vietos gyventojai ją Beibeliu (Beibele) vadino. Spėjama, kad tokį pavadinimą jai davė čia gyvenę žydai.
Medinė, dvibokštė bažnyčia miestelyje pastatyta 1912 m. Kurį laiką, kai čia dirbo kunigas Juozas Kojelis, Viekšnaliai garsėjo ir kaip kultūros centras – kunigas buvo giliai išsilavinęs, poliglotas, turėjo sukaupęs didžiulę religinės literatūros biblioteką, kurioje buvo knygų keliomis užsienio kalbomis. Šią biblioteką J. Kojelis padovanojo Telšių kunigų seminarijai. Paskutiniąsias savo gyvenimo dienas kunigas praleido Kretingoje. Ten jis buvo ir palaidotas.
Viekšnaliuose veikia etnografinis muziejus.
Garsūs regioninio parko teritorijoje trys išlikę dvarai: Biržuvėnų, Pavandenės ir Barzdžių. Įdomiausia – ilgą laiką garsiajai Žemaitijos Gorskių giminei priklausiusio dešiniajame Virvytės krante įsikūrusio Biržuvėnų dvaro praeitis. To paties pavadinimo gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose paminėta jau 1253 m. (2003 m. sueis 750 m.). Nuo XV a. Biržuvėnai buvo karališkasis dvaras, kurį valdė karaliaus vietininkas. Čia yra šeimininkavęs ir žemaičių karuža Jonas Sebastijonas Kenstartas, pajūrio seniūnas Aleksandras Vaina, jo žmona Felicijana Belikevičiūtė-Vainienė, Tverų seniūnas Mikalojus Gorskis, Ona Gorskienė. 1940-aisiais O. Gorskienei pasitraukus į Austriją, dvaras buvo nacionalizuotas.
Vienuolika prieš 200 metų perstatyto dvaro pastatų sulaukė mūsų dienų.
Apsilankius šiame dvare vertėtų paieškoti ir dvaro parko gilumoje esančios legendomis apipintos šaltiniuotosios Laumės pėdos. Nuo seno eina garsas, kad jei labai norėdamas išgyti, tapti jaunesniu atsigersi iš tos pėdos ir nusiprausi jos vandeniu, norai gali išsipildyti.
Knygoje „Mūsų Lietuva“ B. Kviklys mini ir kitą šio dvaro įžymybę – baltą kryžių prie dvaro tvenkinio. Čia apsilankęs Ignas Končius savo laiku buvo suskaitęs 36 įbrėžimus. Kiekvienas jų žymėdavo dvaro tvenkinyje nuskendusį žmogų ir buvo vadinamas krikštu.
Šiandien dvaro tolimesniu likimu rūpinasi Žemaičių kultūros draugija. Šio krašto kultūros puoselėtoja A. Simonavičiūtė daug dirba, kad Biržuvėnuose veiktų, lankytojus džiugintų turtingas, įdomus etnografijos muziejus.
Savo kultūrine praeitimi itin garsus vaizdingoje Gludo (Bludo) paežerėje stovėjęs didingas Pavandenės dvaras. Istoriniuose šaltiniuose dvaras pradedamas minėti XVI a. viduryje. Pirmasis jos šeimininkas turėjo būti Pavandenės dvarininkas Jonas Burba Gervydas. Vėliau dvarą valdė Jono sūnūs Stanislovas ir Mykolas Burbos. Po to dvaro šeimininkėmis tapo Stanislovo Burbos dukros, J. Tiškevičius, Boufalas, žemaičių stalininkas Antanas Gedgaudas, nuo XIX a. pradžios – Danilavičių giminė. Iš jų dvarą įsigijo Sakeliai, buvę paskutinieji šio dvaro šeimininkai. Apie dvare vykusį kultūrinį gyvenimą daug ką pasako tas faktas, kad, nacionalizuojant dvarą, iš jo į Žemaičių „Alkos“ muziejų buvo atvežta garsioji klasicizmo laikotarpio drobė – P. Smuglevičiaus tapyta „Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę“. Iš rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos, kuri keletą metų Pavandenės dvare dirbo namų mokytoja, rašytinio palikimo sužinome, kad šis kūrinys kabėjo rūmų trečiojo aukšto didžiajame kambaryje, kur stovėjo fortepijonas, Marija mokydavo dvarininko Sakelio vaikus.
Iš gražiųjų Sakelių rūmų šiandien likęs vien šabakštynas, net priėjimo prie Gludo ežero beveik nelikę. Rūmus nugyveno pokario metais čia sukelti bežemiai.
Netoli minėtos vietos – Sklepkalnis. Pietrytiniame jo šlaite būta originalios Sakelių giminės kapavietės. Ji taip pat sunaikinta. Daugelio Sakelių šeimos narių palaikus apdairūs žmonės dar prieš vandalams sunaikinant šį unikalų kultūros ir istorijos paminklą iš minėto mauzoliejaus perkėlė į Sklepkalnio viršuje esančias paprastas kaimo kapinaites, kuriose ilsisi ir pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis Rainiuose nukankinto Zigmanto Sakelio palaikai.
1926 m. ant įspūdingo Biržulio ežero kranto, netoli kelio Janapolė – Pavandenė, pastatyta Barzdžių dvaro sodyba ir mokykla paskutiniais metais grąžinta buvusio dvaro šeimininko Julijono Marčiaus dukrai Irenai Andriuškienei. Dvaras restauruojamas.
Varnių regioninio parko teritorijoje net penketas kalnų: Aukštagirė, Spingė, Gaudkalnis, Žąsūgala, Žiograkalnis.
Seniausių architektūrinių paminklų – piliakalnių – parko teritorijoje vienuolika: Bilionių, Burbiškių, Girgždūtės, Medvėgalio, Moteraičio, Pilalės, Sprūdės, Sebų, Šatrijos, Širmės, Vembūtų. Iš jų, daugelio dievkalniais vadinamų, paskutiniaisiais metais bent jau žemaičių dėmesio labiausiai sulaukia netoli Tverų esantys Vembūtai. Prieš porą metų, lankydamas šias vietas, Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktorius ir Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Stasys Kasparavičius, priėjo išvados, kad kaip tik ant šio piliakalnio galėjo būti Ipatijaus kronikoje (XIII a.) paminėta pirmoji istoriniuose šaltiniuose aprašyta Žemaitijos pilis (Vykinto) Tviriment (Tvirement) – apie tai plačiau rašyta 2001 m. pirmame „Žemaičių žemės“ žurnalo numeryje. Šio spėjimo minėtą vietovę paskutiniaisiais metais pradėję tyrinėti mokslininkai nėra paneigę, nėra dar ir patvirtinę.
Mūsų pristatomame leidinyje „Varnių regioninis parkas“ rašoma, kad piliakalnis stūkso „prie mažo bevardžio upelio. Iš vakarų ir šiaurės piliakalnį juosia šio upelio slėnis. Šlaitai statūs, 13 m aukščio, į pietus nuo aukštumos piliakalnį juosia pylimas. Jo išorinis šlaitas siekia 6 m, o nuo aikštelės – 4 m. Pati aikštelė ovalo formos, 40 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 30 m pločio. Jos šiauriniame krašte yra išskleisto pylimo žymių“. (…) Jei Vembūtų piliakalnis iš tikrųjų buvusio Vykinto miesto teritorija, tai, kaip rašoma mūsų cituojamame leidinyje, „Ipatijaus metraštyje minima Vykinto pilis Tvirement yra vienintelė visiems rusų metraščiams žinomų šio laikotarpio Žemaitijos pilių. Iš metraščio atrodo, jog tai šio krašto centras, turėjęs stiprius įtvirtinimus ir galėjęs „priglausti“ daug gynėjų. 1251 m., kai vyko kova tarp Mindaugo ir prieš jį sukilusių vasalų, šiame „Vykinto mieste“ stovėję ne tik žemaičių, bet ir polovcų bei rusų kunigaikščio Danilo pulkai. Visas Vembūtų pilies kompleksas rytų kryptimi tęsiasi daugiau nei vieną kilometrą. Tai rodo, kad Vembūtų pilis buvo vienas stambiausių gyvybinių objektų Žemaitijoje. Šiuose įtvirtinimuose galėjo būti telkiamos gausios karinės pajėgos. Tuo šis objektas pralenkia ir netoli jo esančių Medvėgalio, Burbiškių ir Plinijos pilių galimybes.
Kai kurie istorikai iki šiol dažnai nurodydavo, kad Vykinto pilis galėjo būti ant Plinijos piliakalnio, tai yra 13 km į šiaurę nuo Tverų. Deja, minėtai paskirčiai šis piliakalnis yra per mažas. Kito tinkamesnio objekto prie Tverų taip pat nėra. Tik prie Vembūtų piliakalnio rastas ištisas įtvirtinimų ir gyvenvietės kompleksas leidžia teigti čia buvus Žemaičių pilį Tverement, tai yra „Vykinto miestą“.
2001 m. rugpjūčio mėnesį Žemaičių kultūros draugija žemaičius pirmą kartą pakvietė į didžiąją talką ant Vembūtų piliakalnio. Čia iš įvairių Lietuvos pakraščių susirinkę žemaičiai ant jo ir apie jį praskynė pirmuosius takus. Neseniai Vembūtų piliakalnis įtrauktas į Varnių regioninio parko organizuojamų ekskursijų maršrutus.
Na, o žemaičių talkos kol kas vis dar spėjamoje Vykinto miesto teritorijoje tampa tradicinėmis. Į jas besirenkantys žemaičiai nedviprasmiškai sako, kad vienokiu ar kitokiu atveju jie čia tą miestą pastatys…
Kiekvienas Žemaitijos piliakalnis – dalelė šio krašto istorijos. Apie ją – kitose mūsų publikacijose. Gana nemažai informacijos apie tai pateikta ir knygelėje „Varnių regioninis parkas“. Ja naudojomės ir rengdami spaudai šią publikaciją bei straipsnį „Žemaičių dievkalniai“.

Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija