Į pradžią

 Į pradžią

Iš Žemaičių „Alkos“ muziejaus mokslinio archyvo
 
Vitas Valatka: „Mokslinė-žvalgomoji išvyka į Šėmas (Lauksodos apylinkė) 
Žemaitės biografijai tirti. 1955 m. birželio 21-24 d.“

(Tęsinys. Pradžia 2002 m. Nr. 2)

Paminklinio akmens atidengimas Šėmose. 1995 m. Atidengia prof. Viktorija Daujotytė ir kultūrologas Vytautas Balčiūnas. Danutės Mukienės nuotrauka
o Beniušienės mirties dvarą paveldėjo jos dukters vyras Šikeris, kuris paskui išpardavė dvarą sklypais. Beniušienė palaidota Telšiuose. Jau bus 60 metų, kaip pasakotojas čia gyvena. Jis dar gerai atsimena dvaro pastatų išdėstymą. Šiandien stovinčios jaujos pusė jau ne Beniušio statyta. Ją 1906 m., iš Šikerio nupirkęs žemę, pastatė Jogminas. Senoji Beniušio jauja ir daržinė buvo arčiau upelio, eglyne.
Stonkai buvo kumečiai Pakulniškių kumetyne, pas Underavičių, o Girdvainis – miško sargas. Jo troba stovėjo prie Kagių.
Po tų kalbų einame abu nufotografuoti Dargeliškės kapukų, kurie, pagal jo senelės pasakojimą, esą iš tų laikų, kada mūsų krašte siautusi cholera ir labai daug žmonių išmirę. Padariau nuotrauką – joje užfiksavau kapukus ir valstietį Petrą Bakšinską, žymiausią kaimo pasakotoją. Jo išvaizda kiek keistoka, bet apranga (galifė kelnės, marškiniai, ir kerziniai batai) šiai vietai labai būdinga. Paplitęs ir jo nešiojamos kepurės tipas.
Čia pat klausiu, kur dar galėtume nueiti. Jis man pasiūlo užsukti į Dargeliškę pasižiūrėti vietos, kuri labai graži, ir pasiteirauti, gal ten gyvenanti moteris dar turi pinigų, kuriuos ankstesnis tos vietos savininkas buvo radęs.
Pakeliui jis man papasakojo, kad baudžiavos laikais Dargeliškė priklausiusi dvarininkui Ūkiui, dar vadinamam Verija. Vieną šito Ūkio palikuonę Bakšinskis dar atsimenąs. Ji jau buvusi tokia silpna, kad viena nebepereidavusi per lieptą. Bakšinskis tuo metu netoli liepto ganęs karves. Ūkio palikuonė, priėjusi lieptą, atsisėsdavusi ir laukdavusi ateinant kokio žmogaus, kuris pervestų ją per lieptą. Kartą priėjęs jis prie sėdinčios senės ir, šiai paprašius, pervedęs ją per lieptą. Už tai gavęs 10 kapeikų ir išgirdęs jos skundą lenkiškai, kad dabar turi nuo mužikų malonės priklausyti, o seniau pati pasikinkiusi penkis mužikus važiuodavusi.
Užeiname į Onos Šiekštaitės sodybą. Įsikalbame. Klausiu, gal turi kokių eksponatų. Ji sako, kad turinti kažkokį senovišką pinigą, kurių visą krūvą buvęs radęs Bružiskis. Šitų pinigų esą ir muziejuje, nes Pranas Genys buvęs pas juos atvažiavęs ir likusius pinigus paėmęs muziejui. Ji suranda man dar vieną monetą. Bakšinskis apsiima man parodyti radimo vietą. Pasirodo, kad ji visai netoli nuo Dargeliškės kapelių. Nusipaišiau planelį ir padariau dvi nuotraukas.
Atsisveikinęs su Bakšinskiu, vėl pasuku į Šėmas – noriu patikrinti Bakšinskio pasakojimą apie dvaro pastatų išsidėstymą, sužinoti, kaip atrodė dvaro rūmai iki jų nugriovimo.
Šilinskienė, gerokai jaunesnė už savo vyrą, triukšminga moteris, mielai sutinka papasakoti apie viską, kas mane domina.
Pasirodo, kad ją tėvai iš Amerikos parsivežę 3 metų amžiaus. Iš pradžių jie apsigyvenę kažkur kitur. Puikiai atsimenanti, kad kai ji turėjo 10 metų, tėvai nusipirkę šį dvaro centrą. Dvaro pastatai buvo išsidėstę panašiai, kaip sakė Bakšinskis, skirtumas tik tas, kad jis nenurodė, kur stovėjo arklidės. Jomis jis palaikė svirną, o svirnu – buvusią kalvę. Arklides ir abares nuo rūmo skyrė dekoratyvinių krūmų ir alyvų klombos, kurių netvarkingos atžalos dar ir šiandien toje vietoje išlikusios. Sodo pakrašty buvo didelis klevas.
Gyvenamasis namas, kaip ji atsimena, buvęs nenugriautas. Jis pradėtas griauti tik prieš ištekant jos vyresniajai seseriai. Pasakotoja tuomet jau turėjusi 17 ar 18 metų. (...)
Namo gale, palėpėje, esančioje sodo pusėje, buvo įrengti du kambariai. Jie turėjo po vieną langą ir vadinosi galerija, Panelių mokykla. Joje mokėsi ponų dukterys. Greta šių kambarių dar buvęs mažas kambarėlis, „Kninginė“. Čia mokinės ir mokytoja laikė knygas.
Griaunant namo galą, nuo viršaus nugriovė ir galeriją, kurią pardavė Berneckiui į Žarėnus. Iš jos šis pasistatė namuką. Dabar ten gyvena Lukošius. Nugriautojo galo apačioje buvę trys dideli rūsiai, kuriuose buvusios net koklinės krosnys. Dabar rūsiai jau užversti. Siena tarp salono ir salės buvusi lengvai išgriaunama ir, pasakotoja ne kartą girdėjusi, kad per vestuves ar šiaip per didesnius pokylius ponai abu kambarius sujungdavę, o paskui vėl sieną atstatydavę. Siena kaip buvusi, taip ir dabar tebėra iš tų pačių rąstų.
Kada paminėjau Bakšinskio pasakojimą apie Ūkio palikuonę, Šilinskienė man papasakojo tokį padavimą.
Dargeliškėje baudžiavos laikais gyvenęs labai žiaurus ponas Verija, kuris be gailesčio kankinęs baudžiauninkus. Nebežinodami ką daryti, dvylika baudžiauninkų susitarę nešti į Kretingą vienuoliams dvylika mišių. Vieną dieną išbėgę slapčiomis iš dvaro į Kretingą pas vienuolius. Jie paprašę vienuolių, kad šie vienu metu laikytų 12 mišių, prašydami aukščiausiąjį, kad nubaustų jų priešą. Kas tas priešas, vienuoliams baudžiauninkai nepasakė. Po tų 12 mišių baudžiauninkai grįžę iš Kretingos namo, į Verijos dvarą. Kol jie suvaikščiojo su savo mišiomis ten ir atgal, praėjo kelios dienos, per kurias jie pas poną nedirbo. Atėjo į dvaro laukus ir dreba sustoję, nes žino, kad klius nuo pono į kailį. Laukia pakrūmėse vakaro, kad tik ponas nepamatytų. Tuo metu kilęs baisus viesulas, medžiai linkę prie žemės ir pro baudžiauninkus viesulo ruožu prabėgęs didžiulis juodas šuo. Baudžiauninkai, stebėdamiesi viesulu, pradėję eiti artyn dvaro ir jau iš tolo išgirdę baisiausią triukšmą dvare. Pasirodo, kad ponas Verija nuvirtęs aukštielninkas skersai lovos ir nusibaigęs. Numiręs atrodęs labai baisiai: akys atmerktos, išsprogusios, liežuvis išlindęs kaip pasmaugto. Tie baudžiauninkai tada supratę, kad tas šuo buvęs velnias, kuris pro juos prabėgęs pasmaugti pono. Per laidotuves ponas buvęs toks pat baisus, nes akių užmerkti ir liežuvio į burną įkišti niekas negalėjęs. Į laidotuves suvažiavę daugybė ponų ir kunigų. Palaidojo šeimininką jo paties žemėje išmūrytame rūsyje. Po laidotuvių dalis ponų dar pasilikę nakvoti našlės dvare, tačiau negalėję žmoniškai išsimiegoti, nes, vos tik sutemo, kambariuose kažkas pradėjęs kelti baisiausią triukšmą – tą naktį velnias tampė po rūmus pasiimtąjį poną. Kitą naktį irgi buvo taip pat, niekas negalėjęs pamiegoti. Ponai, pasikvietę kunigus, šventino namus, bet niekas nepadėję, poną velnias kas naktį partemdavo į rūmus. Tada ponų ir kunigų už didelius pinigus buvęs pasamdytas vienas baudžiauninkas, kuris turėjęs nukirsti mirusiam ponui galvą, per ausis perkišti šermukšnio vytį ir galvą karste padėti prie kojų taip, kad begalvis pono lavonas ištiestomis rankomis jos nepasiektų. Tas baudžiauninkas taip ir padaręs. Nukirtęs ponui galvą, perkišęs per ausis šermukšnio šakelę ir galvą padėjęs prie kojų galo. Nuo to laiko ponas baladotis po dvarą nustojęs, nes jis nebegalėjęs pasiekti savo galvos, o velnias jos uždėti ponui negalėjęs, nes per ją buvęs perkištas šermukšnis – medis, kurio velnias bijo.
Pono lavono rūsyje nebepaliko, o išnešė ir įmetė į pelkę. Šiandien toje vietoje, kur, anot padavimo, palaidotas ponas, pelkė atrodo juoda – kelių metrų plote auga tik juodos samanos ir jose neišdygsta nė viena žolelė.
Šilinskienės motina buvo kilusi nuo Žąsūgalos. Dažnai ji pasakodavo savo dukroms atsitikimą, nutikusį jos tėvui, tai yra pasakotojos seneliui. Šis buvo žymus meistras, statė namus, bažnyčias. Buvęs jis ir baisus girtuoklis. Kiek uždirbdavęs pinigų, tiek karčemoje palikdavęs, į namus parveždavęs tik maisto produktus. Kartą jis buvo užprašytas turtingo gaspadoriaus į Žaduvėnų kaimą statyti trobos. Nuėjęs jis ten ir sumūrijęs pamatus. Pokaičio metu atgulęs ten pat, prie statybos, po medžiu. Meistras miegodamas pajutęs, kad jį kažkas žadina. Pakėlęs akis ir pamatęs gražiai apsirengusį ponaitį su skrybėle ir lendre rankoje. Tas ponaitis ir sakąs meistrui, kad čia trobos nestatytų. Meistras paklausęs, kodėl negalima. Ponaitis atsakęs, kad čia esą paslėpti jo pinigai, todėl, jei meistras norįs statyti trobą, tai tegu pamatus perkelia pora mastų toliau, kad pamatai nekliudytų pinigų. Tada meistras paklausęs ponaičio, kas jis toks esąs. Šis atsakęs, kad esąs Luokės vargonininkas. Meistras pastebėjęs, kad ponaičio nosis be skylučių. Po to pasakotojos senelis paklausęs, ar jis negalįs išsikasti sau tų pinigų. Ponaitis atsakęs, kad ne, nes pinigai esą skirti dvyliktai kartai, skaičiuojant nuo pinigus užkasusiojo. Nueidamas ponaitis pagrasinęs meistrui, kad jei statys namą ant pinigų ar paims ne jam skirtus pinigus, gali nukentėti.
Po pokaičio meistras pradėjęs savininkui sakyti, kad pamatus pastatę ant šaltinio, ir jeigu pastatysiąs trobą, tai ji būsianti labai drėgna. Pasiūlęs perkelti pamatus pora mastų į šoną. Savininkas nusijuokęs ir pasakęs: „Matyt nori dar degtinės gauti. Nieko. Statyk ant šių pamatų trobą ir tiek. Tegu ji būna, kaip sakai, drėgna. Mano amžiui jos užteks“.
Mato meistras, kad taip gaspadoriaus perkalbėti nepasiseks. Tada ir papasakojęs viską, ką matęs ir girdėjęs per pokaitį. Gaspadorius tuo apsidžiaugęs, po pietų visus darbininkus paleidęs namo ir išsikasęs pinigus. Dalį pinigų pasiūlęs ir meistrui už pasakymą, bet šis imti atsisakęs, nes bijojęs, ir paprašęs, kad geriau duotų maistu. Pridėjęs gaspadorius vežimą visokių produktų, kuriuos meistras parvežęs savo žmonai ir vaikams į Žąsūgalą. Meistras trobą pastatęs toje ponaičio uždraustoje vietoje.
Neilgai naujojoje troboje laimingai gyveno gaspadorius. Vos tik jis išleido savo vienturtę dukrą už žento, tas tuojau ją užmušė. Tada susirgo žmona – neaiški liga sutraukė ją į kamuoliuką. Penkerius metus ta moteris, susirietusi į kamuoliuką, išcypė, o po to numirė. Pats gaspadorius greitai apako.
Šį padavimą, kaip tikrą atsitikimą, Šilinskienės motina ne kartą pasakojo savo vaikams.
Palikęs kalbią šeimininkę, vykstu toliau į Pakulniškių kaimą ieškoti vadinamojo dėdės Kairio. Išeidamas iš Šėmų dvaro sodybos neiškenčiu nepadaręs vienos nuotraukos – įamžinu Šėmų sodybos tvorą, buvusių tvartų pamatus.
Pakulniškių Kairį, pasirodo, ne taip jau lengva surasti, nes tie Pakulniškių ūkininkai gyvena visi po mišką išsimėtę, sodybas skiria miško, eglyno ar pušyno juosta arba neišbrendamas raistas. Dirvos, kaip ir Šėmose, jau apsodintos pušaitėmis. Keliaudamas nuklydau į šoną, nes kelių nėra, o takai kryžiuojasi, prapuola ir vėl atsiranda. Pasirodo, mano nueita pas Jackų. Iš čia jau takeliu pasileidžiu tiesiog į Kairių sodybą. Takas mane nuvedė į liūną, kuris beveik apsupęs sodybą. Ėjau paraisčiu kokius 300 metrų – iki liepto. Sodyboje radau Kairį, Bakšinskienę, jos senelę Riškienę.
Kairys nešnekus, į kalbas nesileido. Pasakė tik tiek, kad Tarvadų dvare matęs baudžiauninkų plakimo kubilą su išpjova galvai įkišti.
Panašų kubilą ir rimbą plakimui mačiusi ir Bakšinskienė, 33 metų moteris, būdama dar maža, Smilgių kaime, Rubiževičiaus ūkyje.
Žymiai šnekesnė besanti senoji Riškienė, kuri klausiama mielai atsakinėjo. Jai 88 metai, tačiau dar guvaus proto, daug mačiusi ir viską puikiai prisimenanti. Užaugusi Lelų dvare. Iš čia pat kilusi ir jos motina – ji dar ėjusi į baudžiavą.
Riškienė papasakojo, kad Kairių sodyba buvo pastatyta tuojau po baudžiavos panaikinimo, kai du broliai Kairiai čia gavę iš Underavičiaus žemę; ankščiau jie gyvenę Žarėnuose.
Baudžiavos laikais Šėmų dvaras priklausęs Beniušiui. Ne Beniušis jis buvo, o Beniuševičius, tik žmonės Beniušiu vadino. Turėjęs jis daug dukterų, o sūnaus – nė vieno. Viena duktė ištekėjusi už Šikerio, jai ir atitekęs dvaras. Šikeraitė ištekėjusi už Radzevičiaus, kuris dvarą išpardavęs. Dvaras buvęs didelis, stovėję daug pastatų, kurių šiandien nebėra.
Sukilimo metais tos Beniušaitės šelpusios sukilėlius, kurių buvę pilna Lalų, Šėmų ir kaimyniniuose miškuose. Dažnai apsistodavę sukilėliai ir pas Lalų poną Underavičių. Sukilėlius gaudė caro kariuomenė. Sukilime dalyvavę ne tik ponai, bet ir kunigai, paprasti žmoneliai.
Dargeliškės kapinėse esą palaidota apie 50 sukilėlių, kuriuos miške nušovė caro kazokai.
Baudžiavos metais paprasti žmonės neturėjo jokios valios. Ponas ką norėjo, tą darė. Jei norėjo, galėjo užmušti, nušauti, į šunį išmainyti.
Toks Dargužas Berkinėnuose 7 metų amžiaus buvo grandine pririštas prie šuns būdos ir laikomas šunimi, ir pareigas turėjo eiti šuns, kitaip sakant, turėjo saugoti pono naudą ir loti, kai kas nors užeidavo į kiemą.
Kairaitė-Zaiderienė buvo prievarta paimta į dvarą Griškontiškiuose pas dvarininką Girkontą. Dvare ji dirbo mergės darbus. Vieną kartą, kai poniai nepatiko jos atliktas darbas, ši supykusi trenkė mergai svirno raktu per nosį. Tuomet svirnų raktai buvo dideli, smūgis buvęs toks stiprus, kad įlaužęs Kairaitei nosį. Gydytis mergos ponia neišleido, ir paliko Kairaitė visam amžiui sulaužyta, baisia nosimi.
Pasakodavę jai seni žmonės, kad pas Šiukštą Medingėnuose žmones plakdavę pririštus prie klevų, į kuriuos būdavo įsuktos geležinės grandys.
Ir pats gyvenimas seniau buvęs labai sunkus. Geležies beveik nebuvę, o jei ir buvo, tai neturtingam žmogui beveik neįperkama. Šakės, kastuvai, plūgai ir kiti padargai buvo iš medžio, tik patys galai apkaustyti geležimi. Ratai irgi buvę beveik be geležies. Pasakotoja dar atsimena, kad ratus dirbdavę be zvanų. Paimdavo liepos medį, sulenkdavo jį, užmaudavo ant ratpėdžių, ir jau ratas.
Žmonės pasakoja, kad Plinijos piliakalnį supylė švedai. Kartą švedai čia atsikraustę padėti lenkams kariauti su maskoliais. Jie jokios bendros su vietiniais gyventojais neturėjo. Išsimūriję rūmus, apipylę juos žemių kalnu ir gyvenę. Toks tatai apipiltų rūmų kalnas esąs ir Paplinija. Švedų arkliai ganėsi apie kalną lankose. Tačiau niekas prie jų prieiti negalėjęs, nes švedai parsivežę pempes, kad šios sargybą eitų – anksčiau būk tai mūsų krašte pempių visai nebuvę, švedai jas čia atvežę. Tos pempės stovėdavusios ratu apie besiganančius pabalnotus švedų arklius ir, jei tik kas mėgindavęs prie arklių prieiti, pempės pradėdavusios klykti, ir arkliai pabėgdavę.
Kai rusai užėmė Lietuvą ir lenkus sumušė, švedai irgi nebeturėjo ką daryti, reikėjo išsinešdinti, iš kur atkeliavę.
Tokiais tat pasakojimais apdovanojo mane senutė Riškienė. Atsisveikinęs palieku ją ir išeinu tolyn, teisingiau pasakius, į Lauksodą. Pagal mano planą, aš rytoj jau turiu būti Telšiuose.
Mano komandiruotės planas jau beveik visai įvykdytas. Šėmos, Žemaitės gyvenvietė, apžiūrėta, Žemaitės minėtos vietovės užfiksuotos, pusėtinai iš pasakojimų jau galima atkurti ir senąją Šėmų dvarvietę – to ir siekiau pradėdamas šią žvalgomąją išvyką.
 
 
IV diena. 1955 m. birželio 23 d.
 
Lauksodoje valgydamas pusryčius pradėjau kalbėtis su pas šeimininkę užėjusia 92-jų metų senute Česnakauskiene. Ji visą gyvenimą praleidusi Lauksodoje, jos tėvai jau buvę laisvi, tik tėvų tėvai buvę baudžiauninkai, apie kurių gyvenimą nieko neprisimenanti. Apie Šėmas taip pat jokių pasakojimų nežinanti, nes tais smiltynais negi domėsies – juose nieko gero nebuvę.
Taip aš iš jos nieko gero ir nepešiau.
Papusryčiavęs dėl visa ko apylinkės taryboje nusirašiau iš ūkininkų knygų Šėmų, Klibių ir Dargeliškių kaimų gyventojų pavardes. Komandiruotę palikau vizituoti, o pats išėjau į Kareliškę. Tenai dar norėjau susitikti buvusio Šėmų baudžiauninko Kiaurakio palikuonį Leoną Kiaurakį.
Ėjau tiesiog per Krėpštų mišką. Keturis kilometrus paėjęs, išėjau iš miško prie Kareliškės dvaro, o iš čia, liežuvio vedamas, persikėliau per Miniją ir atėjau pas Kiaurakį, kuris gyvena prie pat miško. Tai Eigirdžiuose mokytojaujančios Imelienės tėvas, gimęs 1889 m. Pradėjau klausinėti šio to apie sukilimą ir Šėmas. Iš pradžių atsakinėjo nenoriai, o paskui įsidrąsino ir papasakojo, ką prisiminė.
Šalia Šėmų yra pelkės, vadinamos Kagėmis. Tų pelkių viduryje yra dirvonėlis, vadinamas Mergų kokne (virtuvė). Šio vardo kilmės aiškinimą jis girdėjęs iš savo tėvo, kuris pasakojęs, kad tame Mergų koknės dirvone sukilimo metais savo laikiną stovyklą buvo įkūrę sukilėliai (kai ponai buvo sukilę prieš rusus, kad baudžiava būtų atšaukta). Į tą stovyklą pas sukilėlius ateidavo ir moterų. Dėl to ir gavusi kalva tokį vardą. Kur tie sukilėliai iš dirvono išsidangino, nežinia.
Ponai sukilime buvo ne vieni, ragino su jais eiti vargšus valstiečius. Jeigu savo noru nėję, tai dvarininkai samdę juos už pinigus.
Į sukilimą buvo išėjęs šėmiškis Ignacas Rimgaila. Besitrankydamas su sukilėliais, nukritęs nuo arklio, išsisukęs koją – taip ir likęs visam amžiui raišas. Jo vyresnis brolis buvęs pas Beniušienę eiguliu. Kai Kiaurakiai išsilaisvino iš baudžiavos, iš Šėmų ponų gavo 12 dešimtinių žemės, už kurią bankui 40 metų kasmet mokėdavo po 30 rublių. Pasakotojas atsiminė, kaip jo tėvai baigė mokėti paskolą. Žemė buvusi atmatuota Kagės papelkiuose, toje vietoje dabar gyvena Kliova ir Katkus. Kagės šiandien vadinamos Klibėmis. Vietiniai žmonės tą Klibių pakraštį papelkyje vadina Kagėmis.
Kai jau buvo panaikinta baudžiava, tai pas mužikus produktų pirkti atbėgdavusios Beniušaitės. Pinigais nemokėdavo, o tik duodavo leidimą šienauti pelkėje ar nusikirsti pušį.
Visai kitokie ponai buvę dar baudžiavos laikais, kai jie turėję valią paprastiems žmonėms. Pasakotojo motina minėdavusi, kaip jos motina (Leono Kiaurakio senelė) buvusi pono primušta. Kartą ji rinkusi jaujoje bulves. Krupenęs pro šalį ponas Beniušis. Užėjęs pas ją į jaują ir norėjęs ją išniekinti. Bet ši pradėjusi šaukti ir bėgti. Tada ponas prisivijęs ją ir su lazda primušęs taip, kad nebepaėjusi.
Būdavę dvaruose ir tokių atsitikimų, kad baudžiauninkai atkeršydavo skriaudėjams.
Buvęs kažkokiame dvare baisiai blogas urėdas, kuris be jokios malonės skriausdavęs baudžiauninkus. Kai paėdė vienam baudžiauninkui širdį, tai jis su kirviu po laiptais patykojo urėdo ir jį, lipantį laiptais, užmušė. Niekas to nepamatė ir niekaip negalėjo išsiaiškinti, kas urėdą nugalabijo. Tada ponas įsakė visiems baudžiauninkams eiti išpažinties, o kurie nėjo, tuos mušė. Priverstas eiti išpažinties buvo ir urėdo žudikas. Per išpažintį tokią nuodėmę negi paslėpsi; reikia pasisakyti. Kai tik pasisakė, kunigas tuojau pono tarnams liepė jį suimti, nes jis esąs žmogžudys. Taip ir žuvęs tas žmogelis vien todėl, kad per išpažintį pasisakęs savo nuodėmę.
Toliau pašnekovas nuklydo prie religinių temų, pradėjo klausinėti, ar tikrai Mozė pervedė žydus iš Egipto jūros dugnu, kada buvo užpulta Pompėja, kodėl ten buvę tokie meistriški dirbiniai, o pas mus randami tik laukinių įrankiai.
Žinoma, man reikėjo į juos atsakyti. Mėginau vėl grąžinti jį prie mane dominančio pokalbio, bet jis tylėjo, sakėsi nieko nebeatmenąs.
Atsigėriau iš šulinio vandens ir išėjau. Išėjęs į Žarėnų-Telšių vieškelį, palengva slinkau namo. Keliu eiti nelabai malonu, nes labai daug dulkių, kurios pakyla nuo pravažiuojančių mašinų ir ilgai nenusėda.
Einant į Telšius, reikia perkopti per Žemaitijos kalvų virtinę, kurių grožis nuostabus. Tai Krėpštų kaimo vaizdai.
Pakeliui eidamas užsukau į vieną sodybą, taip sau, dėl įdomumo, gal ką nors sužinosiu ar gausiu. Reikia pasakyti, kad komandiruotės metu eksponatų rinkimu beveik neužsiėmiau, daugiau stengiausi rinkti rašytinę medžiagą. Todėl ėjau ne tik ten, kur galėtų būti eksponatų, bet ir ten, kur žmonės galėtų papasakoti apie tai, kas mane konkrečiai šį kartą domino. Žinoma, ir ten klausiau, ar neturi ko nors senesnio. Dažniausiai sulaukdavau atsakymo, kad ne. Paminėdavau tokius smulkius daiktus, kuriuos galima įsidėti į portfelį ar kišenę. Stambesnių ūkio įrankių rinkti negalėjau, nes buvau apsistojęs už 4,5 km. nuo darbo vietos, tad stambaus eksponato iki ten neštis negalėjau. Taip dirbdamas tegavau tik vieną eksponatą – Romos monetą. Jeigu būčiau turėjęs pinigų, būčiau galėjęs nupirkti aštuonvamzdį pistoletą, kurio savininkas prieš 3 metus už 100 rb. nepardavė Maksimavičiui.
Pasiteiravau sutiktą moteriškę, ar ji neturi ko nors, kas tiktų muziejui. Sako, kad esąs patvartyje labai gražus akmenėlis, kaip muilas, ir nuėjo man jo atnešti. Tikrai nuostabus ovaliai nušlifuotas akmuo. Mūsų muziejuje šis jau trečias toks man nežinomos paskirties akmuo. Rastas jis Rubežaičių kaime, Norvaišos žemėje, dirvoje, vadinamoje Padomiške, kuri yra kalvoje. Kalno šlaituose molis nederlingas, o viršuje juodžemis derlingesnis. Netoli dirvos, ant nedidelio stataus kalnelio, yra senkapiai. Klausinėjau, ar daugiau ko neradę šioje vietoje, gal ant kalno viršūnės aptinkama anglių, pelenų ar ko nors panašaus. Eksponatą perleidusi moteriškė sakėsi nieko panašaus nepastebėjusi. Buvęs vyras kažkur savo žemėje buvo radęs akmeninį kirvuką, kuris nežinia kur nusimetęs.
Ant komodos stovėjo skulptūrėlė. Paprašiau juokais, kad perleistų.
- Neškis, – sako. 
Imu ir tą. Einu linksmas namo. Nors ir nedaug gavau eksponatų, bet užtat nemažai užrašiau naujienų – įgyvendinau svarbiausią išvykos tikslą. Tuo ji ir baigėsi. Per 4 ekspedicijos dienas nuėjau 45 kilometrus.

 


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija