o
Beniušienės mirties dvarą
paveldėjo jos dukters vyras Šikeris,
kuris paskui išpardavė dvarą
sklypais. Beniušienė palaidota
Telšiuose. Jau bus 60 metų, kaip
pasakotojas čia gyvena. Jis dar gerai
atsimena dvaro pastatų išdėstymą.
Šiandien stovinčios jaujos pusė jau
ne Beniušio statyta. Ją 1906 m., iš
Šikerio nupirkęs žemę, pastatė
Jogminas. Senoji Beniušio jauja ir
daržinė buvo arčiau upelio, eglyne.
Stonkai
buvo kumečiai Pakulniškių kumetyne,
pas Underavičių, o Girdvainis -
miško sargas. Jo troba stovėjo prie
Kagių.
Po tų
kalbų einame abu nufotografuoti
Dargeliškės kapukų, kurie, pagal jo
senelės pasakojimą, esą iš tų
laikų, kada mūsų krašte siautusi
cholera ir labai daug žmonių
išmirę. Padariau nuotrauką - joje
užfiksavau kapukus ir valstietį
Petrą Bakšinską, žymiausią kaimo
pasakotoją. Jo išvaizda kiek
keistoka, bet apranga (galifė
kelnės, marškiniai, ir kerziniai
batai) šiai vietai labai būdinga.
Paplitęs ir jo nešiojamos kepurės
tipas.
Čia pat
klausiu, kur dar galėtume nueiti. Jis
man pasiūlo užsukti į Dargeliškę
pasižiūrėti vietos, kuri labai
graži, ir pasiteirauti, gal ten
gyvenanti moteris dar turi pinigų,
kuriuos ankstesnis tos vietos
savininkas buvo radęs.
Pakeliui
jis man papasakojo, kad baudžiavos
laikais Dargeliškė priklausiusi
dvarininkui Ūkiui, dar vadinamam
Verija. Vieną šito Ūkio palikuonę
Bakšinskis dar atsimenąs. Ji jau
buvusi tokia silpna, kad viena
nebepereidavusi per lieptą.
Bakšinskis tuo metu netoli liepto
ganęs karves. Ūkio palikuonė,
priėjusi lieptą, atsisėsdavusi ir
laukdavusi ateinant kokio žmogaus,
kuris pervestų ją per lieptą.
Kartą priėjęs jis prie sėdinčios
senės ir, šiai paprašius, pervedęs
ją per lieptą. Už tai gavęs 10
kapeikų ir išgirdęs jos skundą
lenkiškai, kad dabar turi nuo
mužikų malonės priklausyti, o
seniau pati pasikinkiusi penkis
mužikus važiuodavusi.
Užeiname
į Onos Šiekštaitės sodybą.
Įsikalbame. Klausiu, gal turi kokių
eksponatų. Ji sako, kad turinti
kažkokį senovišką pinigą, kurių
visą krūvą buvęs radęs
Bružiskis. Šitų pinigų esą ir
muziejuje, nes Pranas Genys buvęs pas
juos atvažiavęs ir likusius pinigus
paėmęs muziejui. Ji suranda man dar
vieną monetą. Bakšinskis apsiima
man parodyti radimo vietą. Pasirodo,
kad ji visai netoli nuo Dargeliškės
kapelių. Nusipaišiau planelį ir
padariau dvi nuotraukas.
Atsisveikinęs
su Bakšinskiu, vėl pasuku į Šėmas
- noriu patikrinti Bakšinskio
pasakojimą apie dvaro pastatų
išsidėstymą, sužinoti, kaip
atrodė dvaro rūmai iki jų
nugriovimo.
Šilinskienė,
gerokai jaunesnė už savo vyrą,
triukšminga moteris, mielai sutinka
papasakoti apie viską, kas mane
domina.
Pasirodo,
kad ją tėvai iš Amerikos
parsivežę 3 metų amžiaus. Iš
pradžių jie apsigyvenę kažkur
kitur. Puikiai atsimenanti, kad kai ji
turėjo 10 metų, tėvai nusipirkę
šį dvaro centrą. Dvaro pastatai
buvo išsidėstę panašiai, kaip
sakė Bakšinskis, skirtumas tik tas,
kad jis nenurodė, kur stovėjo
arklidės. Jomis jis palaikė svirną,
o svirnu - buvusią kalvę. Arklides
ir abares nuo rūmo skyrė
dekoratyvinių krūmų ir alyvų
klombos, kurių netvarkingos atžalos
dar ir šiandien toje vietoje
išlikusios. Sodo pakrašty buvo
didelis klevas.
Gyvenamasis
namas, kaip ji atsimena, buvęs
nenugriautas. Jis pradėtas griauti
tik prieš ištekant jos vyresniajai
seseriai. Pasakotoja tuomet jau
turėjusi 17 ar 18 metų. (...)
Namo
gale, palėpėje, esančioje sodo
pusėje, buvo įrengti du kambariai.
Jie turėjo po vieną langą ir
vadinosi galerija, Panelių mokykla.
Joje mokėsi ponų dukterys. Greta
šių kambarių dar buvęs mažas
kambarėlis, Kninginė. Čia
mokinės ir mokytoja laikė knygas.
Griaunant
namo galą, nuo viršaus nugriovė ir
galeriją, kurią pardavė Berneckiui
į Žarėnus. Iš jos šis pasistatė
namuką. Dabar ten gyvena Lukošius.
Nugriautojo galo apačioje buvę trys
dideli rūsiai, kuriuose buvusios net
koklinės krosnys. Dabar rūsiai jau
užversti. Siena tarp salono ir salės
buvusi lengvai išgriaunama ir,
pasakotoja ne kartą girdėjusi, kad
per vestuves ar šiaip per didesnius
pokylius ponai abu kambarius
sujungdavę, o paskui vėl sieną
atstatydavę. Siena kaip buvusi, taip
ir dabar tebėra iš tų pačių
rąstų.
Kada
paminėjau Bakšinskio pasakojimą
apie Ūkio palikuonę, Šilinskienė
man papasakojo tokį padavimą.
Dargeliškėje
baudžiavos laikais gyvenęs labai
žiaurus ponas Verija, kuris be
gailesčio kankinęs baudžiauninkus.
Nebežinodami ką daryti, dvylika
baudžiauninkų susitarę nešti į
Kretingą vienuoliams dvylika mišių.
Vieną dieną išbėgę slapčiomis
iš dvaro į Kretingą pas vienuolius.
Jie paprašę vienuolių, kad šie
vienu metu laikytų 12 mišių,
prašydami aukščiausiąjį, kad
nubaustų jų priešą. Kas tas
priešas, vienuoliams baudžiauninkai
nepasakė. Po tų 12 mišių
baudžiauninkai grįžę iš Kretingos
namo, į Verijos dvarą. Kol jie
suvaikščiojo su savo mišiomis ten
ir atgal, praėjo kelios dienos, per
kurias jie pas poną nedirbo. Atėjo
į dvaro laukus ir dreba sustoję, nes
žino, kad klius nuo pono į kailį.
Laukia pakrūmėse vakaro, kad tik
ponas nepamatytų. Tuo metu kilęs
baisus viesulas, medžiai linkę prie
žemės ir pro baudžiauninkus viesulo
ruožu prabėgęs didžiulis juodas
šuo. Baudžiauninkai, stebėdamiesi
viesulu, pradėję eiti artyn dvaro ir
jau iš tolo išgirdę baisiausią
triukšmą dvare. Pasirodo, kad ponas
Verija nuvirtęs aukštielninkas
skersai lovos ir nusibaigęs. Numiręs
atrodęs labai baisiai: akys
atmerktos, išsprogusios, liežuvis
išlindęs kaip pasmaugto. Tie
baudžiauninkai tada supratę, kad tas
šuo buvęs velnias, kuris pro juos
prabėgęs pasmaugti pono. Per
laidotuves ponas buvęs toks pat
baisus, nes akių užmerkti ir
liežuvio į burną įkišti niekas
negalėjęs. Į laidotuves suvažiavę
daugybė ponų ir kunigų. Palaidojo
šeimininką jo paties žemėje
išmūrytame rūsyje. Po laidotuvių
dalis ponų dar pasilikę nakvoti
našlės dvare, tačiau negalėję
žmoniškai išsimiegoti, nes, vos tik
sutemo, kambariuose kažkas pradėjęs
kelti baisiausią triukšmą - tą
naktį velnias tampė po rūmus
pasiimtąjį poną. Kitą naktį irgi
buvo taip pat, niekas negalėjęs
pamiegoti. Ponai, pasikvietę kunigus,
šventino namus, bet niekas
nepadėję, poną velnias kas naktį
partemdavo į rūmus. Tada ponų ir
kunigų už didelius pinigus buvęs
pasamdytas vienas baudžiauninkas,
kuris turėjęs nukirsti mirusiam
ponui galvą, per ausis perkišti
šermukšnio vytį ir galvą karste
padėti prie kojų taip, kad begalvis
pono lavonas ištiestomis rankomis jos
nepasiektų. Tas baudžiauninkas taip
ir padaręs. Nukirtęs ponui galvą,
perkišęs per ausis šermukšnio
šakelę ir galvą padėjęs prie
kojų galo. Nuo to laiko ponas
baladotis po dvarą nustojęs, nes jis
nebegalėjęs pasiekti savo galvos, o
velnias jos uždėti ponui
negalėjęs, nes per ją buvęs
perkištas šermukšnis - medis, kurio
velnias bijo.
Pono
lavono rūsyje nebepaliko, o išnešė
ir įmetė į pelkę. Šiandien toje
vietoje, kur, anot padavimo,
palaidotas ponas, pelkė atrodo juoda
- kelių metrų plote auga tik juodos
samanos ir jose neišdygsta nė viena
žolelė.
Šilinskienės
motina buvo kilusi nuo Žąsūgalos.
Dažnai ji pasakodavo savo dukroms
atsitikimą, nutikusį jos tėvui, tai
yra pasakotojos seneliui. Šis buvo
žymus meistras, statė namus,
bažnyčias. Buvęs jis ir baisus
girtuoklis. Kiek uždirbdavęs
pinigų, tiek karčemoje palikdavęs,
į namus parveždavęs tik maisto
produktus. Kartą jis buvo
užprašytas turtingo gaspadoriaus į
Žaduvėnų kaimą statyti trobos.
Nuėjęs jis ten ir sumūrijęs
pamatus. Pokaičio metu atgulęs ten
pat, prie statybos, po medžiu.
Meistras miegodamas pajutęs, kad jį
kažkas žadina. Pakėlęs akis ir
pamatęs gražiai apsirengusį
ponaitį su skrybėle ir lendre
rankoje. Tas ponaitis ir sakąs
meistrui, kad čia trobos nestatytų.
Meistras paklausęs, kodėl negalima.
Ponaitis atsakęs, kad čia esą
paslėpti jo pinigai, todėl, jei
meistras norįs statyti trobą, tai
tegu pamatus perkelia pora mastų
toliau, kad pamatai nekliudytų
pinigų. Tada meistras paklausęs
ponaičio, kas jis toks esąs. Šis
atsakęs, kad esąs Luokės
vargonininkas. Meistras pastebėjęs,
kad ponaičio nosis be skylučių. Po
to pasakotojos senelis paklausęs, ar
jis negalįs išsikasti sau tų
pinigų. Ponaitis atsakęs, kad ne,
nes pinigai esą skirti dvyliktai
kartai, skaičiuojant nuo pinigus
užkasusiojo. Nueidamas ponaitis
pagrasinęs meistrui, kad jei statys
namą ant pinigų ar paims ne jam
skirtus pinigus, gali nukentėti.
Po
pokaičio meistras pradėjęs
savininkui sakyti, kad pamatus
pastatę ant šaltinio, ir jeigu
pastatysiąs trobą, tai ji būsianti
labai drėgna. Pasiūlęs perkelti
pamatus pora mastų į šoną.
Savininkas nusijuokęs ir pasakęs:
Matyt nori dar degtinės gauti.
Nieko. Statyk ant šių pamatų trobą
ir tiek. Tegu ji būna, kaip sakai,
drėgna. Mano amžiui jos užteks.
Mato
meistras, kad taip gaspadoriaus
perkalbėti nepasiseks. Tada ir
papasakojęs viską, ką matęs ir
girdėjęs per pokaitį. Gaspadorius
tuo apsidžiaugęs, po pietų visus
darbininkus paleidęs namo ir
išsikasęs pinigus. Dalį pinigų
pasiūlęs ir meistrui už pasakymą,
bet šis imti atsisakęs, nes
bijojęs, ir paprašęs, kad geriau
duotų maistu. Pridėjęs gaspadorius
vežimą visokių produktų, kuriuos
meistras parvežęs savo žmonai ir
vaikams į Žąsūgalą. Meistras
trobą pastatęs toje ponaičio
uždraustoje vietoje.
Neilgai
naujojoje troboje laimingai gyveno
gaspadorius. Vos tik jis išleido savo
vienturtę dukrą už žento, tas
tuojau ją užmušė. Tada susirgo
žmona - neaiški liga sutraukė ją
į kamuoliuką. Penkerius metus ta
moteris, susirietusi į kamuoliuką,
išcypė, o po to numirė. Pats
gaspadorius greitai apako.
Šį
padavimą, kaip tikrą atsitikimą,
Šilinskienės motina ne kartą
pasakojo savo vaikams.
Palikęs
kalbią šeimininkę, vykstu toliau į
Pakulniškių kaimą ieškoti
vadinamojo dėdės Kairio. Išeidamas
iš Šėmų dvaro sodybos neiškenčiu
nepadaręs vienos nuotraukos -
įamžinu Šėmų sodybos tvorą,
buvusių tvartų pamatus.
Pakulniškių
Kairį, pasirodo, ne taip jau lengva
surasti, nes tie Pakulniškių
ūkininkai gyvena visi po mišką
išsimėtę, sodybas skiria miško,
eglyno ar pušyno juosta arba
neišbrendamas raistas. Dirvos, kaip
ir Šėmose, jau apsodintos
pušaitėmis. Keliaudamas nuklydau į
šoną, nes kelių nėra, o takai
kryžiuojasi, prapuola ir vėl
atsiranda. Pasirodo, mano nueita pas
Jackų. Iš čia jau takeliu
pasileidžiu tiesiog į Kairių
sodybą. Takas mane nuvedė į
liūną, kuris beveik apsupęs
sodybą. Ėjau paraisčiu kokius 300
metrų - iki liepto. Sodyboje radau
Kairį, Bakšinskienę, jos senelę
Riškienę.
Kairys
nešnekus, į kalbas nesileido.
Pasakė tik tiek, kad Tarvadų dvare
matęs baudžiauninkų plakimo kubilą
su išpjova galvai įkišti.
Panašų
kubilą ir rimbą plakimui mačiusi ir
Bakšinskienė, 33 metų moteris,
būdama dar maža, Smilgių kaime,
Rubiževičiaus ūkyje.
Žymiai
šnekesnė besanti senoji Riškienė,
kuri klausiama mielai atsakinėjo. Jai
88 metai, tačiau dar guvaus proto,
daug mačiusi ir viską puikiai
prisimenanti. Užaugusi Lelų dvare.
Iš čia pat kilusi ir jos motina - ji
dar ėjusi į baudžiavą.
Riškienė
papasakojo, kad Kairių sodyba buvo
pastatyta tuojau po baudžiavos
panaikinimo, kai du broliai Kairiai
čia gavę iš Underavičiaus žemę;
ankščiau jie gyvenę Žarėnuose.
Baudžiavos laikais Šėmų dvaras
priklausęs Beniušiui. Ne Beniušis
jis buvo, o Beniuševičius, tik
žmonės Beniušiu vadino. Turėjęs
jis daug dukterų, o sūnaus - nė
vieno. Viena duktė ištekėjusi už
Šikerio, jai ir atitekęs dvaras.
Šikeraitė ištekėjusi už
Radzevičiaus, kuris dvarą
išpardavęs. Dvaras buvęs didelis,
stovėję daug pastatų, kurių
šiandien nebėra.
Sukilimo
metais tos Beniušaitės šelpusios
sukilėlius, kurių buvę pilna Lalų,
Šėmų ir kaimyniniuose miškuose.
Dažnai apsistodavę sukilėliai ir
pas Lalų poną Underavičių.
Sukilėlius gaudė caro kariuomenė.
Sukilime dalyvavę ne tik ponai, bet
ir kunigai, paprasti žmoneliai.
Dargeliškės
kapinėse esą palaidota apie 50
sukilėlių, kuriuos miške nušovė
caro kazokai.
Baudžiavos metais paprasti žmonės
neturėjo jokios valios. Ponas ką
norėjo, tą darė. Jei norėjo,
galėjo užmušti, nušauti, į šunį
išmainyti.
Toks
Dargužas Berkinėnuose 7 metų
amžiaus buvo grandine pririštas prie
šuns būdos ir laikomas šunimi, ir
pareigas turėjo eiti šuns, kitaip
sakant, turėjo saugoti pono naudą ir
loti, kai kas nors užeidavo į
kiemą.
Kairaitė-Zaiderienė
buvo prievarta paimta į dvarą
Griškontiškiuose pas dvarininką
Girkontą. Dvare ji dirbo mergės
darbus. Vieną kartą, kai poniai
nepatiko jos atliktas darbas, ši
supykusi trenkė mergai svirno raktu
per nosį. Tuomet svirnų raktai buvo
dideli, smūgis buvęs toks stiprus,
kad įlaužęs Kairaitei nosį.
Gydytis mergos ponia neišleido, ir
paliko Kairaitė visam amžiui
sulaužyta, baisia nosimi.
Pasakodavę
jai seni žmonės, kad pas Šiukštą
Medingėnuose žmones plakdavę
pririštus prie klevų, į kuriuos
būdavo įsuktos geležinės grandys.
Ir pats
gyvenimas seniau buvęs labai sunkus.
Geležies beveik nebuvę, o jei ir
buvo, tai neturtingam žmogui beveik
neįperkama. Šakės, kastuvai,
plūgai ir kiti padargai buvo iš
medžio, tik patys galai apkaustyti
geležimi. Ratai irgi buvę beveik be
geležies. Pasakotoja dar atsimena,
kad ratus dirbdavę be zvanų.
Paimdavo liepos medį, sulenkdavo jį,
užmaudavo ant ratpėdžių, ir jau
ratas.
Žmonės
pasakoja, kad Plinijos piliakalnį
supylė švedai. Kartą švedai čia
atsikraustę padėti lenkams kariauti
su maskoliais. Jie jokios bendros su
vietiniais gyventojais neturėjo.
Išsimūriję rūmus, apipylę juos
žemių kalnu ir gyvenę. Toks tatai
apipiltų rūmų kalnas esąs ir
Paplinija. Švedų arkliai ganėsi
apie kalną lankose. Tačiau niekas
prie jų prieiti negalėjęs, nes
švedai parsivežę pempes, kad šios
sargybą eitų - anksčiau būk tai
mūsų krašte pempių visai nebuvę,
švedai jas čia atvežę. Tos pempės
stovėdavusios ratu apie
besiganančius pabalnotus švedų
arklius ir, jei tik kas mėgindavęs
prie arklių prieiti, pempės
pradėdavusios klykti, ir arkliai
pabėgdavę.
Kai
rusai užėmė Lietuvą ir lenkus
sumušė, švedai irgi nebeturėjo ką
daryti, reikėjo išsinešdinti, iš
kur atkeliavę.
Tokiais
tat pasakojimais apdovanojo mane
senutė Riškienė. Atsisveikinęs
palieku ją ir išeinu tolyn,
teisingiau pasakius, į Lauksodą.
Pagal mano planą, aš rytoj jau turiu
būti Telšiuose.
Mano
komandiruotės planas jau beveik visai
įvykdytas. Šėmos, Žemaitės
gyvenvietė, apžiūrėta, Žemaitės
minėtos vietovės užfiksuotos,
pusėtinai iš pasakojimų jau galima
atkurti ir senąją Šėmų dvarvietę
- to ir siekiau pradėdamas šią
žvalgomąją išvyką.
IV
diena. 1955 m. birželio 23 d.
Lauksodoje
valgydamas pusryčius pradėjau
kalbėtis su pas šeimininkę
užėjusia 92-jų metų senute
Česnakauskiene. Ji visą gyvenimą
praleidusi Lauksodoje, jos tėvai jau
buvę laisvi, tik tėvų tėvai buvę
baudžiauninkai, apie kurių gyvenimą
nieko neprisimenanti. Apie Šėmas
taip pat jokių pasakojimų
nežinanti, nes tais smiltynais negi
domėsies - juose nieko gero nebuvę.
Taip aš
iš jos nieko gero ir nepešiau.
Papusryčiavęs
dėl visa ko apylinkės taryboje
nusirašiau iš ūkininkų knygų
Šėmų, Klibių ir Dargeliškių
kaimų gyventojų pavardes.
Komandiruotę palikau vizituoti, o
pats išėjau į Kareliškę. Tenai
dar norėjau susitikti buvusio Šėmų
baudžiauninko Kiaurakio palikuonį
Leoną Kiaurakį.
Ėjau
tiesiog per Krėpštų mišką.
Keturis kilometrus paėjęs, išėjau
iš miško prie Kareliškės dvaro, o
iš čia, liežuvio vedamas,
persikėliau per Miniją ir atėjau
pas Kiaurakį, kuris gyvena prie pat
miško. Tai Eigirdžiuose
mokytojaujančios Imelienės tėvas,
gimęs 1889 m. Pradėjau klausinėti
šio to apie sukilimą ir Šėmas. Iš
pradžių atsakinėjo nenoriai, o
paskui įsidrąsino ir papasakojo, ką
prisiminė.
Šalia
Šėmų yra pelkės, vadinamos
Kagėmis. Tų pelkių viduryje yra
dirvonėlis, vadinamas Mergų kokne
(virtuvė). Šio vardo kilmės
aiškinimą jis girdėjęs iš savo
tėvo, kuris pasakojęs, kad tame
Mergų koknės dirvone sukilimo metais
savo laikiną stovyklą buvo įkūrę
sukilėliai (kai ponai buvo sukilę
prieš rusus, kad baudžiava būtų
atšaukta). Į tą stovyklą pas
sukilėlius ateidavo ir moterų. Dėl
to ir gavusi kalva tokį vardą. Kur
tie sukilėliai iš dirvono
išsidangino, nežinia.
Ponai
sukilime buvo ne vieni, ragino su jais
eiti vargšus valstiečius. Jeigu savo
noru nėję, tai dvarininkai samdę
juos už pinigus.
Į
sukilimą buvo išėjęs šėmiškis
Ignacas Rimgaila. Besitrankydamas su
sukilėliais, nukritęs nuo arklio,
išsisukęs koją - taip ir likęs
visam amžiui raišas. Jo vyresnis
brolis buvęs pas Beniušienę
eiguliu. Kai Kiaurakiai išsilaisvino
iš baudžiavos, iš Šėmų ponų
gavo 12 dešimtinių žemės, už
kurią bankui 40 metų kasmet
mokėdavo po 30 rublių. Pasakotojas
atsiminė, kaip jo tėvai baigė
mokėti paskolą. Žemė buvusi
atmatuota Kagės papelkiuose, toje
vietoje dabar gyvena Kliova ir Katkus.
Kagės šiandien vadinamos Klibėmis.
Vietiniai žmonės tą Klibių
pakraštį papelkyje vadina Kagėmis.
Kai jau
buvo panaikinta baudžiava, tai pas
mužikus produktų pirkti
atbėgdavusios Beniušaitės. Pinigais
nemokėdavo, o tik duodavo leidimą
šienauti pelkėje ar nusikirsti
pušį.
Visai
kitokie ponai buvę dar baudžiavos
laikais, kai jie turėję valią
paprastiems žmonėms. Pasakotojo
motina minėdavusi, kaip jos motina
(Leono Kiaurakio senelė) buvusi pono
primušta. Kartą ji rinkusi jaujoje
bulves. Krupenęs pro šalį ponas
Beniušis. Užėjęs pas ją į jaują
ir norėjęs ją išniekinti. Bet ši
pradėjusi šaukti ir bėgti. Tada
ponas prisivijęs ją ir su lazda
primušęs taip, kad nebepaėjusi.
Būdavę
dvaruose ir tokių atsitikimų, kad
baudžiauninkai atkeršydavo
skriaudėjams.
Buvęs
kažkokiame dvare baisiai blogas
urėdas, kuris be jokios malonės
skriausdavęs baudžiauninkus. Kai
paėdė vienam baudžiauninkui
širdį, tai jis su kirviu po laiptais
patykojo urėdo ir jį, lipantį
laiptais, užmušė. Niekas to
nepamatė ir niekaip negalėjo
išsiaiškinti, kas urėdą
nugalabijo. Tada ponas įsakė visiems
baudžiauninkams eiti išpažinties, o
kurie nėjo, tuos mušė. Priverstas
eiti išpažinties buvo ir urėdo
žudikas. Per išpažintį tokią
nuodėmę negi paslėpsi; reikia
pasisakyti. Kai tik pasisakė, kunigas
tuojau pono tarnams liepė jį suimti,
nes jis esąs žmogžudys. Taip ir
žuvęs tas žmogelis vien todėl, kad
per išpažintį pasisakęs savo
nuodėmę.
Toliau
pašnekovas nuklydo prie religinių
temų, pradėjo klausinėti, ar tikrai
Mozė pervedė žydus iš Egipto
jūros dugnu, kada buvo užpulta
Pompėja, kodėl ten buvę tokie
meistriški dirbiniai, o pas mus
randami tik laukinių įrankiai.
Žinoma,
man reikėjo į juos atsakyti.
Mėginau vėl grąžinti jį prie mane
dominančio pokalbio, bet jis tylėjo,
sakėsi nieko nebeatmenąs.
Atsigėriau
iš šulinio vandens ir išėjau.
Išėjęs į Žarėnų-Telšių
vieškelį, palengva slinkau namo.
Keliu eiti nelabai malonu, nes labai
daug dulkių, kurios pakyla nuo
pravažiuojančių mašinų ir ilgai
nenusėda.
Einant
į Telšius, reikia perkopti per
Žemaitijos kalvų virtinę, kurių
grožis nuostabus. Tai Krėpštų
kaimo vaizdai.
Pakeliui
eidamas užsukau į vieną sodybą,
taip sau, dėl įdomumo, gal ką nors
sužinosiu ar gausiu. Reikia pasakyti,
kad komandiruotės metu eksponatų
rinkimu beveik neužsiėmiau, daugiau
stengiausi rinkti rašytinę
medžiagą. Todėl ėjau ne tik ten,
kur galėtų būti eksponatų, bet ir
ten, kur žmonės galėtų papasakoti
apie tai, kas mane konkrečiai šį
kartą domino. Žinoma, ir ten
klausiau, ar neturi ko nors senesnio.
Dažniausiai sulaukdavau atsakymo, kad
ne. Paminėdavau tokius smulkius
daiktus, kuriuos galima įsidėti į
portfelį ar kišenę. Stambesnių
ūkio įrankių rinkti negalėjau, nes
buvau apsistojęs už 4,5 km. nuo
darbo vietos, tad stambaus eksponato
iki ten neštis negalėjau. Taip
dirbdamas tegavau tik vieną
eksponatą - Romos monetą. Jeigu
būčiau turėjęs pinigų, būčiau
galėjęs nupirkti aštuonvamzdį
pistoletą, kurio savininkas prieš 3
metus už 100 rb. nepardavė
Maksimavičiui.
Pasiteiravau
sutiktą moteriškę, ar ji neturi ko
nors, kas tiktų muziejui. Sako, kad
esąs patvartyje labai gražus
akmenėlis, kaip muilas, ir nuėjo man
jo atnešti. Tikrai nuostabus ovaliai
nušlifuotas akmuo. Mūsų muziejuje
šis jau trečias toks man nežinomos
paskirties akmuo. Rastas jis
Rubežaičių kaime, Norvaišos
žemėje, dirvoje, vadinamoje
Padomiške, kuri yra kalvoje. Kalno
šlaituose molis nederlingas, o
viršuje juodžemis derlingesnis.
Netoli dirvos, ant nedidelio stataus
kalnelio, yra senkapiai. Klausinėjau,
ar daugiau ko neradę šioje vietoje,
gal ant kalno viršūnės aptinkama
anglių, pelenų ar ko nors panašaus.
Eksponatą perleidusi moteriškė
sakėsi nieko panašaus
nepastebėjusi. Buvęs vyras kažkur
savo žemėje buvo radęs akmeninį
kirvuką, kuris nežinia kur
nusimetęs.
Ant komodos stovėjo skulptūrėlė.
Paprašiau juokais, kad perleistų.
-
Neškis, - sako.
Imu ir
tą. Einu linksmas namo. Nors ir nedaug
gavau eksponatų, bet užtat nemažai
užrašiau naujienų - įgyvendinau
svarbiausią išvykos tikslą. Tuo ji ir
baigėsi. Per 4 ekspedicijos dienas
nuėjau 45 kilometrus.
