"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Kazimiero Klimavičiaus „PAWINASTES KRIKSCIONISZKAS”

Vaidas Šeferis

Vaidas Šeferis gimė 1974 m. Tauragėje. Mokėsi Vilniaus 40-ojoje vid. moklykloje (dabar “Minties” vid. m-kla). 1993-1999 m. studijavo Vilniaus Universitete lietuvių filologiją. 1996 jam suteiktas bakalauro, o 1999 m. – magistro kvalifikacinis laipsnis. 1998-1999 m. Herderio premijos laureato Just. Marcinkevičiaus teikimu stažavosi Vienos universitete Austrijoje. Nuo 1999 m. rudens semestro yra Vienos universiteto doktorantas. Šiuo metu gyvena ir studijuoja Vienoje.
V. Šeferis yra paskelbęs straipsnių Lietuvos kultūrinėje spaudoje, skaitęs pranešimus “Santaros – Šviesos” ir kt. konferencijose. Domisi įvairiais Lietuvos kultūrinio gyvenimo aspektais nuo senosios literatūros iki pramoginės spaudos, pritaria žemaičių kultūriniam sąjūdžiui ir palaiko jį.
Diplominiai darbai:
Bakalauro darbas Struktūrinės vertės pramoginėje spaudoje. 1997 m. Darbo vadovas – doc. dr. Saulius Žukas. Darbo recenzentas – doc. dr. Kęstutis Nastopka.
Magistro darbas Algirdas Landsbergis ir modernieji XX a. antros pusės literatūros kontekstai. 1999 m. Darbo vadovas – doc. dr. Giedrius Viliūnas. Darbo recenzentė – doc.dr. Aušra Martišiūtė.
Svarbiausi straipsniai ir publikacijos:

  • Sąmonės dirginimas pramoginės spaudos mistiniuose tekstuose in: Semiotika. Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė, Vilniaus universiteto A. J. Greimo centro studijos, Vilnius, baltos lankos, 1997.
  • Skausmingai atvira poezija. „Metai”, 1998 nr. 11 (O. Baliukonytės „Elgetaujanti saulė”. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998)
  • „Mirusiųjų” kelionė baigėsi. „Šiaurės Atėnai”, 1998 08 15, nr. 31 (425). (S. Parulskio „Mortui sepulti sint”. Vilnius, „Baltos lankos”, 1998.)
  • Turėti ir neturėti, „Metai”, 2000, Nr. 4.

Apie Kazimierą Klimavičių

Gimęs apie 1720 m., studijavo Vilniaus Jėzuitų Akademijoje, kur 1747 m. gavo filosofijos ir laisvųjų menų magistro laipsnį. Įšventintas kunigu, pradžioje buvo Žemaičių vyskupijos vikaru. Vėliau – Laižuvos klebonas ir Alsėdžių dekanas (1767 m.) 1773 m. pastatė Laižuvoje naują medinę bažnyčią. Vyskupas Steponas Giedraitis 1786 m. pasiuntė jį kartu su dekanu Mykolu Maciukevičium į Šiluvą ištirti vykusių prie Šiluvos Šv. Marijos Panos paveikso stebuklų. Kadangi nuo 1781 m. Laižuvos klebonu buvo paskirtas Juozapas Arnulpas Giedraitis, tai, matyti, jau tais metais Klimavičius buvo paskirtas klebonu į kitą parapiją. Mirė po 1786 m.

(Pagal: Vaclovas Biržiška, „Aleksandrynas”, II t., V., 1990 m.)

Apie „Pawinastes Krikscioniszkas”
K. Klimavičiaus „Pawinastes krikscioniszkas, arba Katechizmas” pirmą kartą išspausdintas 1767 m. Vilniuje, Jėzuitų Akademijos spaustuvėje. Vėliau susilaukė dar trijų leidimų: 1806 m., 1828 m. ir 1830 m. Tai – 190 puslapių knygelė, kurią sudaro apie du šimtai klausimų ir atsakymų, suskirstytų į šešias „dalis pamokslų”, trumpa pratarmė (“Zalecijmas Skaytitojuw”) bei „Atpuskų” skyrelis, įdėti knygos pradžioje.

K. Klimavičiaus knyga pasirodė kartu su kitais tuo metu išpopuliarėjusiais leidiniais – „Pėdeliu miros” (1750 m.), „Žyvatu pono ir dievo mūsų Jėzso Kristuso” (1753 m.) ir, žinoma, žymiąja Alšausko „Broma” (1753 m.). Šitaip K. Klimavičiaus katekizmas įsiliejo į J. Lebedžio pastebėtą tendenciją, kad „XVIII šimtmečio antroje pusėje regėti dažnesnis lietuvių kalbos vartojimas viešajame gyvenime.” (IV. 113)

Katekizmas – religinės literatūros žanras. Jis nepatogus tuo, kad yra (daugiau ar mažiau) kanonizuotas, tad negali laisvai atspindėti savo meto kultūrinės gyvybės. Tam kur kas labiau tinka pamokslai (plg. IV. 104). Vis dėlto čia išdrįsome pateikti K. Klimavičiaus katekizmo kultūrinės interpretacijos štrichus. Domino, ar negalėtumėm pamatyti kokių iškalbingesnių XVIII a. pabaigos visuomeninės sąmonės apraiškų K. Klimavičiaus „Pavinastyse”. Nors tai daugiau imanentinė šio katekizmo analizė – skaitant K. Klimavičių viena akimi žvilgčiota į kitą įžymų katekizmą – 1595 m. M. Daukšos. Išankstinių nuostatų šiame darbe išvengti neleido V. Kavolio ir D. Kuolio knygos, taip pat autoriaus konfesinė priklausomybė.

Gyvenimas yra malda
“Dielko Ponas Diewas sutwiere zmogu?
Diel to, idant zmogus, Pona Diewa pazintu, miletu (...) ir, iam tarnaudamas pakolei giwena ant sweto, po smercia Dągui butu.” (I. 2)

Tokiais žodžiais K. Klimavičius pradeda savo knygelę, jais pasakydamas žmogaus gyvenimo prasmę bei tikslą. „Jam amžinai tarnaudamas, pakolei gyvena ant svieto” – į šią frazę remiasi pagrindinė vertybinė XVIII a. krikščionio orientacja: Dievas – viskas, šis pasaulis – niekas. Nors K. Klimavičiaus „Pawinastes” yra palyginti išsamus katekizmas, visus kitus jame pateikiamus mokymus bei krikščionio apsisprendimus galime apibendrinti šia pagrindine nuostata. Žmogaus gyvenimas skleidžiasi kaip nuolatinė pastanga regėti Dievą ir siekti jo malonės. Šią pastangą apipina įvairūs rūpesčiai: kad sielos žvilgsnis nuo Dievo šviesos į pasaulio margumą nenukryptų, kad išganymo laimės į sotų pilvą ir lepinamą kūną neiškeistumėm, kad beliaupsinant Viešpatį nuobodulys sielon neįsimestų, kad išdidumas ir puikybė dūšioje neįsiimtų ir Šėtonui džiaugsmo neteiktų.

Pavinasčių autorius visa savo išmintimi stengiasi žmogui padėti, kad šis kuo arčiau Dievo šviesos išliktų. O būdas tam tėra vienas – dievobaimingas gyvenimas. Tuo arčau Dievo esi, kuo dažniau meldiesi. Ir į naivų klausimą „Kurio ciesu reykia melsties?” (I. 30) pateikiamas vienintelis galimas atskymas: „Wysados, be parstojimo, o asabliway rito ir wakara.”

Šitaip jau pirmuose K. Klimavičius katekizmo puslapiuose atsiskeidžia barokinė žmogaus pasaulėjauta. „Asmuo savo gyvenimą turįs tvarkyti, atsižvelgdamas (...) į amžinybę.” (VI. 138)

Jei Mažvydui tik žemėje įsitvirtinęs žmogus gali kopti į dangaus karalystę (apie kunigus sako: „A iei kurssai tikra ūkia rediti nemak, kuriu budu bažničie dieva redis?” (II. 141)), tai K. Klimavičius čia mąsto jau atvirkščiai: „Kursay pawszedna diena Misios S. klauso tasai cieso netrotija ant darbo, bet daugesne nudirbs uz kytus.” (I. 42) Iš tiesų: Dievas – viskas, šis pasaulis – niekas.

Apie baroko pasaulėjautą prirašyta pakankamai daug. Jai aptarti iš XVIII a. lietuviškų raštų dažniausiai atsiverčiama Alšausko „Broma”. K. Klimavičiaus „Pawinastes” negali lygintis su šios, anot V. Kavolio (V. 219), „peklos knygos” ekspresija ir vaizdingumu. Bet būtent savo ramesne kalbėsena, intymesne stilistika ir racionalia argumentacija ji atskleidžia kitokių Lietuvos baroko bruožų, nei ekstatiškas pamaldumas ir pragaro sieros baimė.

Metafizika šiapus

“Dusie zmogaus abrozdu Pona Diewa ira (...) par sujednoima walos sawa su wale Pona Diewa (...)” (I. 2,3)
Kaip tą valią „jednoti”, kad nepapiktintum Dievo, skaitytojui K. Klimavičius siūlo nemaža patarimų. Tačiau pagrindinis būdas – religinės apeigos. Katekizme išsiskiria „Pamokslas Ape Mišias Szwętas” (I. 38-43). Be abejo, mišių misterija visada buvo krikščionybės šerdis. „Tiek wozija mišias Szwętas, kiek smertis Christusa Pona.” (I. 41) Tačiau M. Daukša 1595 m. „Katekizme” mišioms aptarti skiria du sakinius, trumpai pagraudendamas: „(...) reikia prieg miszei / su didžiu nobažnumu / ir wiežliwumu pribut'.” (II 269) K. Klimavičiaus „Pamokslas (...)” – išplėtota panegirika katalikiškoms mišioms, kurią sudaro 11 klausimų ir tiek pat išsamių atsakymų. Tai liudija pakitusį santykį su bažnytinėmis apeigomis, mišių svarbos religinėje praktikoje didėjimą. „ (...) klausidamas žmogus nobažnay Mišiu S. daugesne pelna; ne kaypo kad palgrimawotu wisa amzi sawo, wysus turtus, ant ubagu, iszduotu (...).” (I. 40) Žinoma, šv. mišių auka M. Daukšos laikais savo semantika nesiskyrė nuo XVIII a. mišių (“Ira tay afiera Kuna, Pona musu JEZUSA Christusa (...)” (I. 38), tačiau šios apeigos vertybiniai akcentai XVIII a. kur kas ryškesni. Mišios atsiskleidžia kaip garantuoto šventumo erdvė. Žmogus čia saugus nuo nuodėmės, kuri šiaip jau tyko visur ir visada: „Serga Diewas žmogu nuog grieku smertelnu, kuris nobažnay kauso Misios S.” (I. 42) Galbūt baroko inovacija mišių sampratos raidoje yra ryškus maginio jų aspekto pabrėžimas. „(...) par kožnas misias; wienas griesznikas, pagrizta pas Diewa.” „Klausidamas žmogus Misiu S. nesęsta, ir ne slabnieja.” (I. 41) Žmogus, dalyvaudamas mišose, priverčia savo naudai veikti metafizines jėgas. Savo valingu apsisprendimu – ateiti mišiosna – jis gali lemti kitų sielų likimą, net (savo) laiką sustabdyti. Mišių magija rodo anapusinį pasaulį veikiant tarsi „automatiškai”, dėsningai. Dievo keliai ima atrodyti ne tokie jau nežinomi. Juo įdomiau, kad būtent ši maginė mišių semantikos pusė pamoksle yra išplėtota labiausiai. Jei kitiems aspektams aptarti pakanka 1-2 sakinių, tai šis dėstomas net trijuose puslapiuose.

Maginiai mišių bruožai išsiskleidžia knygos pasakotojui atsakant į klausimą „Kokie ira pazitkay, isz klausima Misiu Szwętų?” (I. 40) „Pažitkas”, nauda – dar vienas ryškus K. Klimavičiaus svarstymų aspektas. Jis svarbus ne tik mišioms aptarti, bet iškyla visose katekizmo paliečiamose temose. „Kokias, mums daro pazitkus Kriksztas S.?” (I. 113), „Kokie ira pazitkai isz prieimtos Dirmawonias ?” (I.115) ir pan.

Nauda žmogui iš šių gėrybių pirmiausia, žinoma, dvasiška: atleidžiamos nuodėmės, daugėja Dievo malonės, įgyjame „prowas ing Dangu” (I. 113) ir t. t. Bet naudos galime tikėtis ir čia, savo nuodėmingoje žemiškoje būtyje: „Walgimas, ir gieryma, ižklausius Misios, geriaus Macija.” (I. 41), šventas vanduo „Peles, ziurkes, ir kitas biauribes, (...) isz namu ir kitu wietu (...) iszgiena, ir iznaykina.” (I. 50)

Pasitikėdamas Dievu, jo klausydamas esi apdovanojamas materialiai, dar šiapusiniame pasaulyje. Vis dėlto ryškiausiai tikėjimo nauda išsiskleidžia anapusybės fone. „Malda klausancia Misiu S. greyciaus bus iszklausita, (...). Dalis Koronies (...) giwems ir mirusems, atsyleidzia, tiems kurie klauso misiu, (...). Kiek Misiu, par giwenima sawa, kas iszklauso, tiek prie smercia ant patiekas, priebus szwętuju.” (I. 40-42)

Taigi lankydamasis mišiose „investuoji” į savo išganymą. „Pažitko”, naudos semantika čia svarbi tuo, kad sąmonės erdvėje ji yra žinojimo, o ne vilties objektas. Žmogus gali žinoti, kiek jis nusipelnė būti išganytas, ne vien nuolankiai tikėtis. Kaip paskata ir dvasiškas „pažitkas” žadami įvairiausio masto atlaidai. „Ira Atpusku simtas dienu, už kozna sukalbiejima [maldos] nobažna, (...).” (I. 47) „[Popiežiai] tiems, kurie par pusi adinos, gieray ir nobažnay klauso Pamokslu, (...) pazwalijo Atpusku simta dienu” (I. Zalecijmas Skaytitojuw). Atlaidų dalijimas (tuo pačiu ir tikimybė būti išganytam) pasidaro panašus į savotišką kainoraštį, pagal kurį gali skaičiuoti savo dvasinę naudą. Štai švento vandens galia, priklausomai nuo to, kokia proga juo esi „pakrapijamas”, svyruoja nuo vienos nuodėmės atleidimo iki „atleydyma grieku pawszednu, cielu wienu metu.” Šitaip išganymo malonė ir stebuklas nejučia imama aptarinėti skaičiais. Viena vetus, tai galėtume laikyti katalikybės vulgarizacija, efektyviu būdu plėsti katalikiškąją krikščionbę liaudyje. Kita vertus, vartojama kapitalistinė naudos sąvoka paryškina racionalųjį žmonių tikėjimo aspektą. Jis dar labiau išryškėja, kai permetame K. Klimavičiaus katechizacinę laikyseną bendresniu žvilgsniu. Jo dėstomos Dievo tiesos yra ne tik Viešpaties stebuklo, ne tik Malonės dialektikos aiškinimas, bet ir dieviškos tvarkos žemėje skleidimas. Štai Dekalogo ir šventų sakrametų aptarimas (o tai – pusė katekizmo) plėtojamas beveik vien socialiniais aspektais. Pvz., malonė artimui skleidžiasi kaip krikščionio ir „kitų”, bendruomenės santykių modelis: pamokyk, sudrausk, paguosk. Arba štai ketvirtuoju Dievo įsakymu yra reglamentuojami santykiai šeimoje, samdinių teisės ir pareigos, tėvų prievolės vaikams ir vaikų tėvams. Krikšto sakramento aptarime pamokoma, kaip elgtis nesėkmingo gimdymo metu (neduoti moteriai uždusti; darant Cezario pjūvį, nepažeisti vaisiaus ir pan.)

Dievas čia niekad neišnyksta iš akiračio. Bet jis skleižiasi kaip „Dievas troboje”, kaip kasdienybės tvarkytojas. Tiek, kiek mistiškai jis dalyvauja mišiose, regimas duona ir vynu ostijoje, tiek rupiai, būriškai jis tvarkosi už bažnyčios durų. Jis sielojsi visai nedangiškais reikalais: samdinių algomis, vestuvių teisėtumu, sutuoktinių santykiais. Tad šalia V. Kavolio pastebėtos tendencijos, kad XVIII a. „nuo Sirvydo svarstomų gyvenimo „nesubrendusiame sviete” problemų dėmesys nugrimzta į pragaro kančias” (VII. 119), galime regėti išliekančią ir paveikią pastangą per Dievą reguliuoti šiapusybę.

Mylėti ir bausti

Mažvydas atveda Dievą į Lietuvą. Dar ir dabar siela sudreba prieš galingą ir rūstų visagalį:
Aš essmi panas dievas tava, mačnas,
Kierštauięsis, atląkąsis piktenibes tievu ant sunu ig trete ir kietvirta eyle gimines (...) (III. 123)

Nenustoja Dievas grasinti ir K. Klimavičiaus katekizme:
Dielko Baznicia S. teypo sunkiey karojey nepaslusznius?
Idant anu uparą ir piktibe parlausztu, ir ant giero kielo atwestu.
Idant kite bijotus, ir tokiu dayktu nedarytu. (I. 100)

Tačiau greta skaitome ir intymumo intonacijomis skambantį žmogaus kreipimąsi į visagalį: „Pone Diewe Wysagalis, Sutvertoi mana miliausis, (...)” (I. 179). Šią metafizinio intymėjimo tendenciją V. Kavolis pastebi analizuodamas Donelaičio Dievą: „Dievas reiškia nebe prievolę, kaip Mažvydui, bet intymų rūpestį. (...) santykis su dievu spontaniškas ir jaukus (...).” (V. 219)

Taip tampa suprantamesnis K. Klimavičiaus išplėtotas svarstymas apie malonę kaip visos krikščionybės esmę. Per ją ir per meilę ateina Dievas į žmogų, nebe per kerštą:

Kuri cnata ira gadniause, ir wozniause?
Malone. (...)
Kas tay ira malone?
Ira tay dowena Pona Diewa nepriegimta, kuri mileme Pona Diewa už wysus dayktus, (...).” (I. 52)

Jei M. Daukšai „meila” tėra „treczias daiktas krikszczioni priwalus” (II. 211), tai K. Klimavičiui „wysas kitas cnatas fundavojes ant malones.” (I. 52) Meilės tema krikščionybėje labai svarbi, ir čia apie ją nekalbėtume, jei ne viena keista aplinkybė. Būtent meilę ir intymumą skelbianti baroko religinė retorika palydima rūsčiausiais grasinimais kitaminčiams:
Pagonis, Ziday, ir wysy Heretykay ar ne bus Danguy?
Ne bus, nie wienas, (...) (I. 4)
Iškalbus yra tkėjimų svarstymas, kai palyginame M. Daukšos ir K. Klimvičiaus laikysenas.
[M. Daukša]
Kodrin szitą Bažnicžią wadini: wiena
Todrin' iog wienelopai tiki ing Diewą / ir turi wieną mokslą / ir wienus Sakramentus. (II. 149)
[K. Klimavičius]
Kieles ira Wieras ant swieto?
Wiena tyktay teysinga Wiera Kataliku Rimo (...) o kitas, katros Wierom szaukes, niera tay Wieras, bet tiktai bluday paklidimai herezyas, (...). (I. 9)

M. Daukšai, atrodo, pakanka katalikybę apibrėžti iš vidaus, vientisumo aspektu, o K. Klimavičiui svarbiausia apsibrėžti kitų konfesijų atžvilgiu. M. Daukšai rūpi krikščionybės įtvirtinimas, jis smerkia tik senąjį tikėjimą, stabmeldystę (“kurie garbiną vgnį / žeminą / giwates žalczius (...) Diewo atsižada / ir pristoia welnop (...)” (II. 225)), o K. Klimavičiaus laikais krikščionybė purifikuojasi, rūšiuodama to vieno krikščionių Dievo garbintojus į tikrus ir ne. Šitaip tampa įmanoma greta krikščionikos meilės mokymo rašyti:

Su iszkieyktu, ne walnu, nie wienam žmoguy kalbiete, parstoinete, ne walnu, pas ij rasite, su jo gierte, walgite, ne walnu laba diena duote, kiepure nuotraukte, (...).” (I. 100)

Keista, kad XVI a., kuris, rodosi, arčiau konfesinių karų ir konfliktų, M. Daukša sugeba kalbėti nuosaikiau ir ramiau, nei šneka XVIII a. krikščionys. Viena vertus, tai istorijos nulemtas kitimas, susijęs su krikščionybės virtimu tradicine religija, su religinio sąmoningumo formų kitimu, kita vertus, meilės ir neapykantos derinimas tame pačiame diskurse dar kartą parodo baroką kaip kraštutinumų kupiną epochą.

K. Klimavičiaus „Pawinasčių” stilius
Jei A. Tereškino svarstymus straipsnyje Stiliaus ir žanro problemos M Alšausko ir K. Lukausko pamoksluose (IV. 104) imtumėm už gryną pinigą, tai stilistinė K. Klimavičiaus „Pawinasčių” analizė galėtų būti labai rimtas dalykas, nes „stilius esti kultūros, kaip visybės, manifestacija”, o „Į atskiro kūrėjo stilių įsilieja dominuojančos kultūros idėjos, problematika, įpročiai (...).” (IV. 104) Čia nesikeliame užduoties tą kultūros visybę atskleisti. Tiesiog įdomu pažvelgti į K. Klimavičius katekizmą subjektyvesniu, sentimentalesniu žvilgsniu.

Kai pasidedame priešais M. Daukšos ir K. Klimavičiaus knygeles, labai aiškiai regėti, kaip pasikeitė katechizavimo interesai ir būdai per tuos 172 metus, juos skiriančius. M. Daukša dėjo pamatus „vierai krikščioniškai”. Todėl ir mokymas jo trumpas, griežtas, sausas. Tai matėme lygindami jo ir K. Klimavičiaus aptariamų mišių „matmenis”, tą patį regme ir kitur: K. Klimavičius visas katekizmo temas išplėtoja 3-4 kartus išsamiau. Štai penktasis Dievo įsakymas M. Daukšos katekizme užima 7 eilutes – vienas klausimas ir vienas atsakymas, o K. Klimavičius jam skiria tris puslapius, kuriuose pateikia 12 klausimų ir tiek pat išsamių atsakymų (I. 74-76). Tačia ne klausimų kiekis, o jų stilius labiausiai skiria XVI ir XVIII amžiaus katekizmus. Įdomu, kad M. Daukšos knygelėje klausimai ir atsakymai pateikti kaip „mistro” (mokytojo) ir „mokytinio” pokalbis. Mokytojas griežtai klausia, mokinys stropiai atsako:
M. Bylokig poterų!
Mo. 1. Tėwe mūsu kuris essi dąguose (...) (II. 161)
K. Klimavičiaus katekizme situacija atvirkščia. Klausinėja mokinys, o jam atsako mokytojas (apie tai sprendžiame iš to, kad visas didaktiktinis mokymo krūvis tenka vien atsakymams). Mokinio klausimai dažnai peržengia „būtino” mokslo ribas ir primena paprasčiausią smalsavimą: „Ar turies Swętieje Danguje Karunas ant galwos?” (I. 4) „Ar ira Danguje Saule ir Zwaigzdes?” (I. 5) Galima drąsiai spėti, kad K. Klimavičius rašydmas katekizmą pasinaudojo savo patirtimi, sukaupta kunigaujant provincijoje. Žinodamas prastuomenės poreikius ir išmanymą, jis nedraudžia mokiniui uždavinėti net pačius naiviausius klausimus:
Prie paties priemimo Szwencziausio Sakramento, kaypo reykia uzsilaikytie?
1. Nereyke grusties par kitus gwaltu. (...) 3. Ant liezuwio, ne po liezuwiu, imte Komunikanta. 4. Nekrimste dantimis Komunikanto, bet iš lengwo nurytie. (...)
Kada tropyjas Komunikantas priekibes wirszui burnos, ka reykia daryte?
Reykia pasilukete, pakol atdreks, (...) bet pirštu nereykia ruszoti. (I. 136)
Ar ira teypo kaypo prascokay mislije, jog po priemimo [paskutinio patepimo] Sakramento, reykia kanicnay mirte? (I. 143)

K. Klimavčiaus katekizmas jau ne iek „moksalas”, kiek „gilinimasis”. Todėl viena tema varijuojama įvairiais aspektais, prie tų pačių klausimų grįžtama kituose knygos skyriuose. Taip, matyt, siekiama suaktyvinti sakitytojo atmintį, įtaigiau pateikti krikščionybės mokymą. Plg. teksto atkarpas iš knygos pradžios ir pabaigos:

O nutrotytie [padabenstwa Diewuy] ar galem kaypo?
Galem per grieka smertelna.
Po nutrotyjimo (...) ar begalem (...) atgaut ana?
Galem, per Sakramenta tiktay pakutos Szwentos. (I. 3-4)
Ar gali [Diewo malone] , kokiu spasabu nutrotytie?
Gali par dasileydima grieko smertelno.
Ar gali ana (...) vel atgaute?
(...) Per Sakramenta pakutos szwentos. (I. 167)

K. Klimavičiaus laikais buvo sugebėta ne tik įsiklausyti į liaudies katechetinius rūpesčius, bet toli pažengta ir davsios pažinimo srityje. K. Klimavičius moko žvelgti į savo vidinį pasaulį su stebėtina įžvalga ir kritiškumu. Štai sąžinę perkratyi siūloma specialiu metodu, kuris išdėstomas kaip vienuolika punktų „darant rokunda sumnenios” (I. 123). Reikią atminti visus Dievo įsakymus, prisiminti, ką pastaruoju metu esi kalbėjęs, galvojęs, padaręs. Jei atmintis sušlubavo, tai privalai pagalvoti: 1. kur šiandien buvai, 2. su kuo bendravai, 3. ką tuo metu galvojai (I. 123).

Įžvalgiai pateikiami nurodymai einant išpažities. Kad nuodėmes išpažįstantysis iš tiesų sąžiningai atliktų šią pareigą, pateikiami netinkamų išpažinčių pavyzdžiai:

Tokios ira 8: 1. Spawiedne luterska [be smulkaus nuodėmių išvardyjimo] 2. Farizaiska [kada kas tik iš mažų nuodėmių „spaviedojas”] 3. Sztukauna [“kaip ing bowelnas iwyniojes sawiedojas, kad Kunigas nesupranta”] 4. Iszmokta [“tus wienus griekus sako”] 5. Historyczna [“su historijomis, priekalbomis nereykalyngomis”] 6. Greyta [“be rokundo sumnienios ir aktu pakutos”] 7. Sausa [“be gailesio”] 8. Puyki [“be iokios pawinawones ir pakaros”] (I. 120)

Tokia analitinė žvelgsena į sielos gudrybes, matyt, susiformavo besimokant Jėzuitų Akademijoje. Įžvalga, nedogmatyvus pasakojimas, paprastumas pelno daug simpatijų K. Klimavičiaus stiliui dar ir šiandien. Bene labiausiai čia norėtųsi pabrėžti jo sugebėjimą kalbėtis su skaitytoju nuoširdžiai, ne sausu pamokslininko tonu, bet intymiomis intonacijomis. Štai kalbant apie devintąjį Dievo įsakymą, pasakotojo balsas nejučia pasikeičia:

Neuzgiena Ponas Diewas, idant niekokia pageydima ant kuniszku dayktu nejaustumem, nes tie dayktay, musu naturay pagiedusiai, ira priegimti. (...) Be misliu ir pagieydimu zmogus negale bute, bet razumas žmogaus nepawinas ira [tam] vieta szirdie dote (...). (I. 92)

Tokios katekizmo vietos, kaip ši, labiausiai skaina matyti minėtąjį racionalumą K. Klimavičiaus siūlomoje krikščionybės sampratoje. Atrodo, K Klimavičius bus buvęs kur kas nuosaikesnis už M. Alšauską, grasinusį gyvatėmis, sieromis ir ugnimis už nuolaidas kūnui savo. Todėl K. Klimavičiaus „Pawinastes” norėtųsi apibūdinti kaip knygą, papildančią nusistovėjusį Lietuvos XVIII a. (religinės) literatūros vaizdą. Pasitaikančios barokinės eksklamacijos suartina ją su to meto šedevru – Alšausko „Broma”. Tačiau kiti katekizmo bruožai – „pažitkų” matematika, Dievo tiesų skleidimasis socialinėje plotmėje, intymumas – leistų K. Klimavičių laikyti „nuosaikiojo baroko” kūrėju. Kartu tai ir liaudiškasis barokas bei liaudiškoji krikščionybės versija. Gal tik savo įžvalgia sielokrata K. Kimavičius primena elitinius baroko rašytojus, pvz., Lancickį ir jo meditacijų pratimus.

K. Klimavičiaus „Pawinastes” reikėtų įdėmiau patyrinėti katekizmo kaip žanro aspektu, išmanančio žvilgsnio prašosi jo inovacijos Sakramentų, Malonės ir kitų teologijos temų dėstyme.

Baigti publikaciją norėtųsi pasiduodant „Pawinasčių” įtakai – pritariančiai šyptelėti į šiuos iš XVIII amžiaus ataidinčius žodžius:
Bet nuog malones Diewo ir artimo, diel Pono Diewo, negali niekas yssikalbiete, tyktay reykia noriete ir storotes miliete, tury wale, tury szirdi, tiktay noriek ir darik.

ŠALTINIAI
1.
Klimavičius, K., „PAWINASTES KRIKSCIONISZKAS, arba KATECHIZMAS (...)”, Vilnius, 1767 m.
2. Daukša, M., „Mikalojaus Daukšos 1595 metų ktekizmas”, Vilnius, 1995 m.
3. Mažvydas, M., „Pirmoji lietuviška knyga”, Vilnius, 1974 m.

TEORINĖ LITERATŪRA
1. „Senosios literatūros žanrai”, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 1992 m.
2. Kavolis, V., „Žmogus istorijoje”, Vilnius, 1994 m.
3. Kuolys, D., „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje”, Vilnius, 1992 m.
4. Kavolis, V., „Represinė sistema Lietuvių kultūroje”, Metmenys, 1988 m. Nr. 54

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija