"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Mažosios architektūros raida Raseinių, Tauragės ir Jurbarko rajonuose

Viktoras Vitkus

JAV kraštotyrininkas Bernardas M. Kovalevskis teigia, kad lietuviškų kryžių kilmė – tai
iššūkis visoms skubotoms analizėms, toms siurrealistinėms-ateistinėms fantazijoms apie
Saulę bei Mėnulį. Šiandien matome pagausėjusią mažosios architektūros statybą. Stebime
formų, išraiškos evoliuciją. Vis dažniau ši evoliucija artėja prie kičo. Šis reiškinys jau buvo
žinomas ir anksčiau. Dar 1901 metais „Tėvynės Sarge” buvo sakoma, kad kryžių
statytojams nerūpėjo pastatyti gražų (kryžius tai kryžius!) kryžių. Tuometinė situacija buvo
apibūdinta taip: „0 dabar pamislijo, sukeitė du plonų rąstgalių, prikergė mažutę, bjauriai
išpjaustytą „Dievo munką”; arba įsmeigė storoką mietą, ant kurio užmauna „koplyčėlę” su
daugybe bjauriai padirbtų stovylų, ir sakos kryžių pastatydinę!”
Pradedantiesiems meistrams vertėtų pasidomėti mažosios architektūros kūrimo ir statymo
tradicijomis, juolab, kad puikūs koplytstulpių ir stogastulpių pavyzdžiai eksponuojami Šilalės raj. Upynos amatų muziejuje.

Statymo vietos
Apibendrinus Lietuvos mažosios architektūros tyrinėtojų medžiagą galima teigti, kad iki
1940 metų paminklai buvo statomi:
1. Sodybose;
2. Pakelėse;
3. Kelių sankryžose;
4. Prie upelių;
5. Kapinėse;
6. Bažnyčių šventoriuose;
7. Miestelių ir kaimų gatvėse bei aikštėse.
Dabar minėtą sąrašą jau galime gerokai papildyti:
1. Draustiniuose ir regioniniuose parkuose;
2. Įstaigų kiemuose bei pastatų eksterjeruose;
3. Buvusių sodybų vietose;
4. Sudegintų, sunaikintų ir ištremtų kaimų vietose;
5. Rezistentų išniekinimo bei kovų vietose.
Analizuojant mažosios architektūros raidą Raseinių, Tauragės, Šilalės ir Jurbarko rajonuose, atskirai reikėtų išskirti sovietinį laikotarpį, kai medžio drožėjai gaudavo nurodymus sukurti darbus, kuriais būtų "šlovinama taika, darbas, soc. laimėjimai ir kt. Šie kūriniai „papuošdavo” miestų parkus, skverus. Jie stebėtinai greitai buvo paskelbiami saugomais paminklais (Tauragės raj. Jūros krantinės ansamblis). Taip būdavo stengiamasi tautodailininkus atitraukti nuo tikrųjų jų meno ištakų, liaudies tradicijų.
Šiandien susiduriame ir su netradiciniu požiūriu į liaudies skulptūrų statymo vietos parinkimą. Taip atsitiko ir su kryžiumi, pastatytu Kryžkalnyje. Pagal statybos fundatoriaus V. Laurinavičiaus sumanymą šis 14 metrų aukščio kryžius turėjo stovėti pajūryje, Palangos miesto teritorijoje – jis buvo skirtas iš jūros nesugrįžusiems atminti. Tačiau leidimo statyti pajūryje nebuvo gauta. Nesutikčiau, kad dėl to kalta buvo Palangos savivaldybė. Žinomas tas faktas, kad kryžius buvo pradėtas kurti iš anksto neparinkus jam stovėjimo vietos.
Po to, kai palangiškiai nepatenkino prašymo, Kauno apskrities viršininko administracija sutiko, kad kryžius būtų statomas buvusio Kryžkalnio monumento vietoje. Pastatė, tačiau… Visur aplinkui čia dar matosi buvusio monumento pėdsakai… Gal iš pradžių šią teritoriją reikėjo apvalyti nuo buvusio monumento ansamblio liekanų…

Statymo progos ir priežastys

Nuo seno buvo žinomos tokios mažosios architektūros statymo priežastys ir progos:
1. Šeimoms ir kaimo bendruomenėms svarbūs įvykiai;
2. Tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingų datų paminėjimai;
3. 1863 metų sukilimo aukų atminimas;
4. Lietuvos nepriklausomybės sukaktys;
5. Vytauto Didžiojo metinės;
6. Bažnyčiai svarbūs įvykiai.
Šios tradicijos (gal reikėtų išskirti tik trečią poziciją) tęsiamos iki šiol. Istorinė tematika yra pplati.
Neretai gyventojai, iliustruodami gatvės pavadinimą, pastato stogastulpį ir gatvės pradžioje
(stogastulpis Vyteniui Raseinių miesto Vytenio gatvės pradžioje).
Devintame dešimtmetyje kai kurios įstaigos ir įmonės jubiliejų proga pasipuošė savo globėjų šventųjų skulptūrėlėmis. Tauragės rajone ilgą laiką labai populiarus buvo šv. Florijonas.
Švęsdami jubiliejus mažosios architektūros objektais pasipuošė ir kaimai bei gyvenvietės
(Gaurė, Lauksargiai, Tauragės raj.)

Stiebų forma

Pastebima koplytstulpių stiebų formos ir aukščio kaita. Vis dažniau jie tampa žemesni

(Varnėnų km. Paliepių sen. Raseinių raj.; Mažonų seniūnijos (toliau – sen.), Tauragės raj.). Paprastėja jų forma (Skirsnemunės sen. Jurbarko raj.). Pasitaiko, kad pastatomas koplytstulpis ir visiškai neapdirbus medžio stiebo (Varnėnų km. Paliepių sen. Raseinių raj.) arba tik nežymiai jį nušlifavus (Lauksargiai, Tauragės sen.). Tai natūralus medžio kamienas su nupjautomis šakomis.

A. Varnas 1926 metais užfiksavo tokio stiebo stogastulpį Maskvitų kaime (Betygalos sen.
Raseinių rajonas), priskirdamas jį prie seniausių Lietuvoje. Beje pasitaiko ir kryžių, surestų iš neapdirbtų medžio kamienų (Laukuvos sen. Šilalės raj.)
Kalbant apie naujos formos stiebus reikia paminėti koplytstulpį Mažonų seniūnijoje(Tauragės rajonas). Tai metalinėmis detalėmis papuoštas šešiakampės prizmės formos stiebas.
Netoli Adakavo gyvenančio tautodailininko V. Lietuvninko koplytstulpių stiebai pasižymi
turtinga faktūra. Jis naudoja horizontalias rėvas arba augalinio ornamento elementus.
Dažnai iškalamas informacinis tekstas. V. Lietuvninko sukurtų koplytstulpių yra Skaudvilės

Seniūnijoje (Tauragės raj.) ir Nemakščių seniūnijoje (Raseinių raj.). Kryžių bareljefose augalinį ornamentą naudoja Nemakščių (Raseinių raj.) meistras Z. Liekis. Taip yra iškaldinami ir skersiniai, ir stiebai.
Koplytėlės taip pat keičiasi. Vis dažniau jos įgauna stačiakampės prizmės formą.
Didesni pasidarė langeliai.

Skulptūrėlės

V. Tumėnas savo darbuose nurodo, kad senosios lietuvių liaudies skulptūros buvo dažytos ir
įvairiaspalvės. Be abejo, tam įtakos turėjo baroko stiliaus bažnytinė dailė, jos
spalvingumas, įvairių medžiagų – aukso, spalvoto marmuro, tinko, medžio derinimas.
Sunykusias ir išvogtas skulptūrėles pakeitė ryškiai dažytos gipsinės. Dažniausiai tai buvo
Marijos Maloningosios skulptūrėlės (Nolėčių km., Betygalos sen. Raseinių raj. koplytstulpis).
Pakabinamų koplytėlių medinius Nukryžiuotuosius pakeitė blizgantys metaliniai (Kušeliškės km., Šiluvos sen. Raseinių raj.). Tai galima priskirti kičui.

Skulptūrėles pagal tradiciją apkabinėdavo rožančiais, karoliais, kryžiukais. Į koplytėlę dėdavo įvairiaspalvių kaspinėlių, dirbtinių gėlių, mažų veidrodėlių ir kt. Dabar dar pasitaiko ir religinės tematikos paveikslų reprodukcijų. Kai kurių „votumų” prasmė ir simbolika iki šiol nepaiškinama (Vytogalos km. Upynos sen. Šilalės raj.)

Medžiagos

Kuriant tradicinę lietuvių mažąją architektūra kartu dirba medžio ir geležies apdirbimo meistrai. Turėdami puikią intuiciją jie atlieka ir kitas funkcijas. Šiandien susiduriame su labai netikėtais jų sprendimais. Štai karpant kryželius, saulutes bei pusmėnulius kalvį pakeičia skardininkas. Tokių pavyzdžių vis daugėja. Labai nesuprantamas medžiagų rinkinys panaudotas kuriant Kryžkalnio kryžių.

Žurnale spausdinamų piešinių sąrašas

1. Tauragės raj. Lauksargių seniūnijos koplytstulpio stiebas
2. Tauragės raj. Skaudvilės mst. koplytstulpio stiebas
3. Raseinių raj. Paliepių seniūnijos Varnėnų km.koplytstulpio stiebas
4. Jurbarko raj. Skirsnemunės seniūnijos koplytstulpio stiebas
5. Tauragės raj. Mažonų seniūnijos koplytstulpio stiebas

Literatūra ir šaltiniai:

1. Įvairios žinios. Iš Raseinių // Tėvynės sargas. 1901 Nr. 4 ir 5.
2. A. Varnas. Lietuvos kryžiai. 194-ios fotografiškai atliktos kryžių nuotraukos. l dalis K.
1926.
3. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. K.,1930.
4. V. Juodakis. Balys Buračas. V., 1963.
5. Z. Žemaitytė. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra irjos meistrai. Dailėtyra. V., 1981.
6. V. Tumėnas. Dievukai su tikrais apdarais // Šerma. 1990/5 (218).
7. K. Šešelgis. Mažoji architektūra.V., 1990.
8. Bernardas M. Kovalevskis. Lietuvių pakelės kryžiai. Lietuviųtauta. V., 1999.
9. K. Vytenis. Vietoj Kryžkalnio lietuvės. // Naujas Rytas. Nr.1 (7543). 2000 01 05.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija