Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje

Viktoras Vitkus

Lietuvoje metalo liejyba suklestėjo XVII a. pirmoje pusėje. Šis verslas buvo labai susijęs su karo reikmenų bei varpų gamyba. Ekonominis vystymasis privertė gerinti kelių ir vandens susisiekimą. Kartu su Nemuno laivybos keliu efektyviai veikė didysis traktas iš Karaliaučiaus per Jurbarką, Skirsnemunę, Veliuoną, Seredžių, Vilkiją į Josvainius, Kėdainius, Upytę.
Nuo šio trakto pirkliai vežė gaminius į kitas Lietuvos vietoves. Manoma, kad buvo gabenami ir metalo gaminiai, tarp jų ir lietiniai kryžiai, tvorelės, dekoro elementai ir kt.
Šie gaminiai buvo vežami ir iš neoficialios Mažosios Lietuvos sostinės Tilžės. Iš negausiai firminiais ženklais pažymėtų kryžių sužinome, kad jie buvo gaminami Šilutės ir Klaipėdos dirbtuvėse. Beje, yra ir kitų liejyklų žymėjimų.
Turtingi Lietuvos dvarininkai leisdavo sau parsigabenti juos iš plačiai savo veiklą reklamavusių Tilžės ir Karaliaučiaus liejyklų. Žinomi kai kurių Tilžės meistrų vardai: R. Bertchatas, F. Gruberis, A. Pelzas, O. Beckmanas ir kt. Pargabentus lietinius modulius surinkdavo dvarų ir dirbtuvių kalviai bei meistrai. Iš 19 atskirų dalių surinktas aukščiausias Raseinių rajone lietinis kryžius, stovintis Viduklės kapinėse.
Daugiausiai iš Mažosios Lietuvos lietinę kapinių įrangą gabendavosi Tauragės, Jurbarko, Raseinių evangelikai liuteronai, kurių artimieji ilsėjosi jų konfesijos vietos kapinėse.

Kapinių įranga
Raseinių, Tauragės, Kelmės, Šilalės rajonuose daugiau paplitę ažūriniai neobaroko stiliaus kryžiai, kurių aukštis siekia vos metrą. Jie dažniausiai buvo statomi ant aukštesnio tašyto akmens pjedestalo. Kryžiai ir kita įranga evangelikų liuteronų kapinėse daugiau būdinga Mažajai Lietuvai. Jie neogotikinio stiliaus, centre yra įrašai apie mirusiuosius ir palaidojimo datas. Tai griežtų formų kryžiai, neturintys perkrauto dekoro. Tai pasakytina apie dalį kryžių, esančių katalikų kapinėse. Užsakovai patys pasirinkdavo kryžių dydžius ir puošimo kiekį, kuris dažnai sudarydavo erzinančios eklektikos įspūdį.
Tyrinėtojai pastebi, kad XIX a. Vakarų Europos lieta metalo plastika Lietuvoje turėjo didelį populiarumą, tačiau šioje meno srityje nebuvo pasiekta aukšto meninio meistriškumo. Toks pavyzdys yra Viduklės senosios kapinės, kur palaidota daug Viduklės krašto iškilių žmonių, tarp jų rašytojo Simono Stanevičiaus giminės, ir čia pastatyta nemažai metalinių kryžių. Tokių kapinių yra ir Tauragės rajone, Nemakščiuose, Kelmėje, Šiluvoje, Raseiniuose.
Manoma, kad XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje paplito metaliniai apvadai. Tai siejama su metalurgijos suklestėjimu Vokietijoje. Kapinių lietinė metalo įranga per Mažąją Lietuvą atėjo į kaimyninius regionus. Šia įranga ypatingai pasižymėjo evangelikų-liuteronų kapinės. Iki šių dienų yra išlikusių šių metalo plastikos dirbinių. Dauguma metalinių lietinių apvadų sustatyta iš kelių sekcijų priklausomai nuo užsakovo pageidavimo. Jie jungiami taip pat lietiniais elementais. Beje, vėliau lietiniai tvorelių dekoro elementai rado sau vietą ir montuojant kaltines metalo tvoreles.
Dažniausiai lietinių metalinių tvorelių apvadai buvo neobarokinio stiliaus, rečiau neogotikinio, neoklasicistinio ir bydermejerio. Žemesni, 25-35 cm aukščio, apvadai Lietuvoje buvo mažai paplitę. Šiuo metu ir taip jau retai kur išlikusius lietinio metalo aptvarus daž-niausiai randame gerokai apdaužytus.
Šeimos kapuose ant tvorelių buvo kabinami kartušu puošti lietiniai medalionai. Juose buvo informacija apie mirusiuosius. Tokie medalionai buvo tvirtinami ir ant kaltinių kryžių. Raseinių evangelikų-liuteronų kapinėse juos teko matyti sumontuotus 45 laipsnių kampu ant betoninių stulpelių.
Pokario metais lietinės metalo kapinių įrangos poreikis vis mažėjo. Buvo tik nedidelių išimčių.
Prie tokių išimčių priklauso ir skulptoriaus Šimonio kapas senosiose Kelmės kapinėse. Kai kur buvo gaminami kaltiniai mirusiųjų biustai, bareljefai, dekoro elementai.

Naikinimas ir sunykimas
Lietinė metalo plastika Lietuvoje daugiausiai buvo naudojama gaminant kapinių įrangą.
Nuo 1944 m. prasidėjo sistemingas jų naikinimas. Dr. Martynas Purvinas šį laikotarpį vadina „sovietiniu etnocidu”. Architektė Marija Purvinienė yra rašiusi: „Evangelikų kapinių teritorijos – tai atskira paveldo rūšis, kuri sovietiniais metais tendencingai buvo ištrinama iš istorinės atminties, iškeliant cinišką vulgarumą, materializmo postulatą – rūpinamės gyvaisiais.” Beje, 1973 m. išleistame Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše, nerasime informacijos apie neveikiančias kapines ir jų įrangą. Istorijos paminklų sąraše nurodytos sovietinių karių ir aktyvistų kapinės bei kapai. Visa tai turėjo tam tikras pasekmes.
Be jokių skrupulų dalis Raseinių evangelikų-liuteronų ir I pasaulinio karo kapinių ploto „atiteko” piliečiui P. Bagdonui. 1993 m. vasario 24 d. „Respublikos” laikraštis išspausdino žinutę, kurioje buvo pranešama, kad „(...) Pagaliau Respublikos kultūros paveldo inspekcijos pastangomis po pusmečio derybų su Merija ir Savivaldybe, buvo atstatyta liuteronų ir žuvusių I pasauliniame kare vokiečių kapinių teritorija. Sovietmečiu jos buvo sumažintos.”
Kadangi dauguma lietinės metalo plastikos įrangos buvo į Lietuvą atgabenta atskirais moduliais, ji vietose buvo surenkama. Taip buvo daroma su tvorelėmis, kryžiais, paminklais bei jų pjedestalais. Sudėtingesnius gaminius, taip pat ir neogotikinio stiliaus koplytėles (Šilalės r. Girdiškės kaimo, Raseinių r. Viduklės miestelio kapinės bei kt.), surinkdavo vietiniai meistrai.
Pavasarinis žemės „judėjimas”, korozija bei kiti veiksniai veikė jungimo detales.
Taip atsirasdavo plyšiai, paminklų ar kitų gaminių moduliai dažnai atsiskirdavo. Nuo neobarokinio stiliaus kryžių nukrisdavo metaliniai (tarp jų buvo ir spalvoto metalo), Nukryžiuotieji. Vieną tokį originalios liejybos formos Nukryžiuotąjį, 1994 metais teko aptikti Raseinių r. Betygalos miestelio kapinėse. Dabar kapinėse vietoje senų matome Nukryžiuotojo skulptūrėlių švininius, dar dažniau aliuminio pakaitalus. Jie netekę ekspresijos, dramatiškumo, nes gamintojai nesuka sau galvos dėl liejybos formų tobulumo. Žmonės, kuriems nepriimtinas toks kičas, individualiai pasigamina skulptūrėles, bareljefus, horeljefus ir juos pritvirtina.
Metaliniai kryžiai buvo gaminami iš nevienodos kokybės metalo, todėl ir jų ilgaamžiškumas nevienodas. Dažnai atrodo, kad neseniai pagaminta metalo įranga buvo stipriai paveikta korozijos.
Įvairių konfesijų kapinėse matome daug nulūžusių kryžių. 1996 m. rudenį Jurbarko r. Vadžgirio kapinėse teko suskaičiuoti 30 vnt. lietinių ir kaltinių kryžių. Tikintieji juos surinko ir sudėjo prie varpinės sienų. Visi kryžiai buvo nulūžę ties jungimu su akmenų pjedestalais. Taip dažnai atsitinka dėl to, kad ant postamentų dažniausiai susikaupia vanduo. Jis per ilgą laiką paveikia metalą. Geležies korozijos sluoksnį sudaro deguonies turintys geležies ir kalcio junginiai. Geležies korozija atmosferoje yra elektrocheminės prigimties. Tam kad gaminius apsaugotume nuo korozijos, santykinė drėgmė turi būti 50 procentų. Lauko sąlygomis tai neįmanoma.

Lietinės metalo plastikos reikšmė
Kalbėdami apie kapinių įrangos metalo plastiką prioritetą atiduodame kaltiniams gaminiams. Lietinė produkcija lieka antrame plane. Kaip susiformavo ir kodėl susiformavo šis požiūris?
Viena iš priežasčių – nuomonė, kad dauguma metalo plastikos standartizuota. Tačiau ji savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų regionų bei Mažosios Lietuvos. Atskirų liejyklų gaminiai skyrėsi savo kokybe bei meniškumu, buvo jie ir skirtingų mokyklų. 1983 m. Lietuvos gamtos, istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose kapinės jau yra aprašomos. Tačiau ir čia apsiribojama tik žodžiais „geležinis (iai) kryžiai (iai)”. Jie neskirstomi į kaltinius, lietinius, nieko nekalbama apie kitą įrangą.
Tai dalinai sovietmečiu suformuotos nuostatos į nekrokultą pasekmė. Sovietiniams ideologams buvo nepriimtina, kad puikus viduramžių miestas Karaliaučius, vadintas šiaurės Venecija, savo laiku diktavo metalo liejybos madas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Čerbulėnas K. Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika. Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 3. V, 1966;
2. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. V., 1973;
3. Lietuvos TSR Raseinių rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. V., 1983;
4. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. T. 1. V., 1987;
5. Minkevičius J. Lietuvos architektūros istorija (Nuo seniausių laikų iki XVIII a. vidurio) T. 1. V., 1988;
6. Petraskienė I., Vedreckienė L. Archeologinių radinių pirminis konservavimas. V., 1990;
7. Šilas V., Sambora H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. V., 1990;
8. Purvinas M., Purvinienė M. Senų kapinių Klaipėdos krašto rytuose kultūrologiniai tyrimai. K., 1998;
9. Vitkus V. Aptverti spygliuota viela // Lūšies žvilgsnis. 1998 06 05, Nr. 4;
10. Purvinas M., Purvinienė M. Klaipėdos krašto metaliniai lieti kryžiai // Kultūros paminklai / 5, 1998;
11. Purvinas M., Purvinienė M. Senųjų kapinių Lauksargių-Bitėnų ruože kultūrologiniai
tyrimai // Kultūros paminklai / 6, 2000;
12. Mažosios Lietuvos enciklopedija (A-K). V., 2000.

PUBLIKUOJAMŲ piešinių sąrašas:
1. Raseinių evangelikų-liuteronų kapinės. Tvorelės lietinė dekoro detalė;
2. S. Stanevičiaus giminės kapų tvorelės lietinė dekoro detalė (Viduklės kapinės);
3. Kryžiaus stiebo dekoro elementas. Jurbarko kapinės;
4-5. Kryžiaus stiebo dekoro elementai. Skirsnemunės kapinės;
6. Kryžiaus galų dekoras. Raseinių evangelikų-liuteronų kapinės;
7-10. Būdingi kryžių galų dekorai;
11. Skulptoriaus Šimonio kapo tvorelės modulis. Kelmės senosios kapinės;
12-13. Lietinės metalo dekoro detalės, taikomos kryžmų puošimui;
14. S. Stanevičiaus giminės kapų tvorelės fragmentas.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija