Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

MAESTRO

Svetlana Puidokienė, muzikologė

Retai kuriam meno istorikui ar teoretikui (jau nekalbant apie kitų profesijų atstovus) taip susiklosto aplinkybės, kad pavyksta ,,išsiveržti pro tvirtas, aukštas mokslų sienas” į tūkstančių eilinių tautiečių kasdieninį gyvenimą ir tiesiogiai savo darbais, idėjomis, dvasia juos brandinti, džiuginti, o kai kada net guosti...
Muzikologas, Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademijos) docentas Vytautas Venckus (1922-1997) – vienas iš nedaugelio meno tyrinėtojų, kuris pelnė daugelio Lietuvos žmonių pagarbą ir meilę. Jo vardas buvo ir yra žinomas tiek Lietuvos intelektualams, tiek atokaus kaimo vyresnio amžiaus melomanams, kuriems Vytautas Venckus buvo „dvasios penėtojas”, „brolis lietuvis”, „mielas žemietis”, ,,malonus Maestro”, o neramiais 1990-1993 metais – net Tėvynės gynėjas, į kurį jo bendraamžė skautė iš Biržų kreipėsi ugningais žodžiais ,,Budėkite, vyrai! Jūsų mintys ir balsai taip mielai klausomi tų, kurių širdy – visa Lietuva!”
Stebiesi, iš kur tas populiarumas? (1995 metais V. Venckaus ruošiama radijo laida „Koncertas-prisiminimas” sociologinėje apklausoje apie muzikines laidas pateko į dešimtuką ir užėmė 7 vietą; visi jos vertintojai buvo klausytojai išimtinai su aukštuoju išsilavinimu.). Iš kur ta garbė? V. Venckus – pirmasis iš muzikologų 1994 m. apdovanotas Auksinės Bitės prizu. Jam, pirmajam iš muzikologų, buvo skirta populiarioji LTV laida Renomė (1994 m.). Kodėl susitikimų su Vytautu Venckumi metu salės būdavo sausakimšos, o iš jaunuomenės, garbingo amžiaus damų bei ponų veidų sklisdavo šiluma ir taurus susižavėjimas?
Rodos, jis neužėmė svarbių vadovaujančių postų, neparašė monumentalių knygų, neapsigynė disertacijų, nors kadaise buvo drąsiai užsimojęs rašyti mokslinį darbą „Muzika ir religija”, tik pritrūko doram, naivokam žemaičiui „raudonos gijos” ir sveikatos. Po įvairių dramatiškų išbandymų gyveno savo gyvenimą kaip ir visi, ramiai ištverdamas jam
skirtus lemties rūpesčius, vertindamas namų jaukumą, mylimą darbą ir kuklias kasdienybės malones. Maištingai nekovojo, bet ir nenuolaidžiavo dėl aukštesnių pareigų, didesnės algos ar palankesnės nuomonės. Moralės principai, įdiegti Lietuvos provincijos inteligentiškoje šeimoje, skautiška dvasia (nuo 12 metų priklausė skautų organizacijai) apsaugojo Vytautą Venckų nuo bereikalingo blaškymosi ir suteikė jam galimybę išlikti pačiu savimi, koncentruojantis prie savo daugybės mėgstamų užsiėmimų. Todėl viską jis darė kruopščiai, negailėdamas laiko ir širdies šilumos. Be abejonės, didžioji sėkmės dalis priklausė Vytauto Venckaus talentui, kuris išsiskyrė didele menotyrininko intuicija ieškant įdomių temų, nemažu žinių kiekiu, sugebėjimu jausti ir gerbti savo klausytoją, skaitytoją ar studentą. Nepamirštamas Vytauto Venckaus asmenybės žavesys, jo natūralus paprastumas, nuoširdumas, žaižaruojantis humoro jausmas, kai kada pereinantis ir į kandoką ironiją. Lengvai bendravo su bet kokio amžiaus, išsilavinimo žmonėmis. Todėl turėjo daug ištikimų draugų, dar daugiau artimų pažįstamų. Buvimas žmonėse jam teikė džiaugsmą. Tad šitaip galima bandyti suvokti V. Venckaus sėkmingos veiklos priežastis, jos išliekamąją, ne visada materialiai išreikštą vertę.
Susipažinus su visa muzikologo Vytauto Venckaus įvairiapuse veikla išsamiau (parašyti 5 vadovėliai, jo klasę baigė 39 muzikologai, paskelbta apie 280 straipsnių, perskaityta apie 250 paskaitų miestuose, miesteliuose, surengtos 809 radijo laidos įvairiausiomis temomis – nuo Pupų Dėdės iki šiuolaikinės muzikos ir dailės sąveikos, pravesta dešimtys autorinių vakarų), perskaičius ne vieną šimtą klausytojų laiškų iš visos Lietuvos ir supratus jo mažų ar didesnių darbų poveikį visuomenei, V. Venckų galima lyginti su garsiaisiais žemaičiais – Motiejumi Valančiumi, Simonu Daukantu, šių laikų iškiliaisiais: Alfredu Bumblausku, Juozu Erlicku, Viktorija Daujotyte, Romualdu Granausku, Marcelijum Martinaičiu ir kt.
Stebiesi Vytauto Venckaus interesų platumu. Jis niekada nebuvo „įlindęs” į vieno kūrėjo ar epochos stilistinę „vagą”, nesipuikavo ypatingomis precizinėmis žiniomis. Tačiau informacijai buvo godus, todėl ir temos, kurių imdavosi, pačios kontrastingiausios. Jis visada jautė esmę, sugebėdavo atrinkti įdomiausius faktus, sukurti „intrigą”, kuri patrauktų skaitytojo ar klausytojo dėmesį. Būdavo ir tokių susitikimų su auditorija, kad moterys bei merginos atsisveikindamos šluostydavosi ašaras.
Ypač ryškiai šie muzikologo V. Venckaus kūrybos bruožai atsiskleidė unikaliame radijo laidų cikle „Koncerte-prisiminime”, kurį sudarė 712 laidų, transliuotų penkiolika metų (1982-1997). Tai buvo mylimiausias viso Vytauto Venckaus gyvenimo darbo baras, jo „gulbės giesmė”. Pasitraukęs iš visų pareigų, jis negalėjo atsisakyti šios laidos ir ją rengė iki pat paskutinės savo gyvenimo savaitės. Kiekvieno šeštadienio popietę tūkstančiai radijo klausytojų įsijungdavo pirmąją Lietuvos programą, kad pasiklausytų „dainuojančios istorijos”, kad išgirstų „tas dvi Havajų gitaros įskambytas dainas” ar „gražų valsių, kad besiklausant ašaros birėjo” (kalba netaisyta)... Šių laidų atgarsis visuomenėje buvo netikėtas ir pačiam Vytautui Venckui. Pradėjus transliuoti minėtas radijo laidas, iš karto pasipylė pilni dėkingumo laiškai. Juos rašė kaimo žmonės, inteligentai, moksleiviai. Jie dėkojo, siuntė pageidavimus, pasiūlymus , muzikines dovanas V. Venckaus „muziejui”, kvietimus pasisvečiuoti. Kai kurių klausytojų namuose ši laida buvo įsirašinėjama ar konspektuojama, kai kurie poetai laidai ir autoriui skirdavo eilėraščius, o artimas V. Venckaus draugas kompozitorius, muzikologas Vytautas Bičiūnas (1923-1999), išklausęs vieną iš laidų, skirtų Vėlinėms, paskyrė savo bičiuliui dainą „Esu mirtis” (žodžiai Bernardo Brazdžionio).
Man nusišypsojo laimė būti Vytauto Venckaus studente, kai Lietuvos konservatorijoje mokiausi muzikos teorijos. Ne tik man, bet ir daugeliui kitų jo klasės studentų, šimtams chorvedžių, kuriuos V. Venckus mokė solfedžio, jis paliko neužmirštamus prisiminimus. Ir ne vien todėl, kad buvo reiklus, griežtokas ir sugebėdavo sąmojingai vertinti mūsų pastangas ar „atostogas savo sąskaita”.
V. Venckus buvo išskirtinai dėmesingas studentams. Pedagogine patirtimi ir menininko intuicija jausdavo, kaip mes pasiruošę paskaitai, kaip mes jaudinamės atsakinėdami, teisingai įvertindavo kiekvieno galimybes, įdėtas „darbo sąnaudas”. Jis mylėjo gabius ir darbščius studentus. Tad mes, jauni, taip pat suprasdavome ir teisingai įvertindavome dėstytojo objektyvumą, jo nepasitenkinimą, jei darbas būdavo atliktas blogai. Už auditorijos durų Vytautas Venckus viską, kas vykdavo auditorijose, tarsi pamiršdavo, tėviškai domėdavosi kitais mūsų mokslais, atidžiai išklausydavo mūsų problemas, džiaugsmus, o jei reikėdavo, kiek galėdamas stengdavosi padėti. Visų pirmakursių jis išklausinėdavo, iš kokios mokyklos ar krašto jie yra atvykę mokytis į Vilnių. Sentimentus jautė provincialams (ypač žemaičiams). Sugebėdavo „prisijaukinti” net ir labiausiai „kampuoto” charakterio studentus. Mėgo bendrauti su visais laikais „spalvingomis” chorvedžių grupėmis. Gal dėl to, kad jie gražiai dainuodavo, o gal dėl to, kad buvo emociškai atviresni už mus – santūrias muzikologes ir rimtus kompozitorius, kuriuos taip pat mokė solfedžio. Todėl eilinį pavasarį trečiame kurse, išlaikius baigiamąjį solfedžio egzaminą, kiekvienos chorvedžių grupės „garbės reikalas” būdavo pakviesti Vytautą Venckų į geriausius Vilniaus restoranus ar kavines prie bajoriškai nuklotų stalų ir skambiomis dainomis, eiliuotais ditirambų posmais atsisveikinti su savo jaunatviškos dvasios Mokytoju. 0 Mokytojas visada kiekvienam atskirai taip pat atrasdavo originalų palinkėjimą šviesiai ateičiai...
O dabar – keletas eilučių iš Vytauto Venckaus biografijos:
Vytautas Venckus gimė 1922 m. gegužės 15 d. Žemaitijoje, Ylakiuose, pasiturinčioje inteligentiškoje šeimoje. Tėvas – Pranas Venckus. Jis buvo Lietuvos nepriklausomybės savanorių kariuomenės vienas iš kūrėjų, vėliau dirbo Lietuvos-Latvijos pasienio muitinės pereinamajame punkte. Jis neblogai grojo pianinu, turėjo gražų balsą. Motina – Natalija Kripaitytė-Venckienė. Ji taip pat gražiai dainuodavo, skaitydavo iš natų, vaidindavo Laižuvos šaulių vaidinimuose. Iš Ylakių Venckai persikėlė gyventi į Sedą, o tėvui susirgus – į Laižuvą, kur ir prabėgo Vytauto Venckaus vaikystė, jaunystė. Nors jaunasis Vytautas turėjo visokių talentų – nuo mažų dienų grojo gitara, balalaika, bandža, pianinu, vargonais, vėliau – vietiniuose orkestrėliuose, kūrė nedideles pjeses, neblogai piešė, pelnydamas mokytojų pripažinimą, tačiau tik besimokydamas Mažeikių gimnazijoje (1935-1939) pas geriausią Mažeikių smuikininką ir styginių orkestro vadovą, Tumo-Vaižganto mokyklos sargą ir kūriką – Martyną Jakimavičių, pajautė, kad bus Muziku! Ir nesvarbu, kurioje srityje. Tačiau nepakankamas pasiruošimas, sveikatos problemos (vaikystėje susirgo kaulų tuberkulioze, dėl to deformavosi jo kairė koja), ankstyva tėvo mirtis, lėšų trūkumas, 11 pasaulinis karas nukėlė studijų pradžią į 1945 metus, kai V. Venckui suėjo 23 metai. Pirmais studijų metais Lietuvos konservatorijoje blaškėsi, rinkdamasis specialybę (klasikiniams, akademiškiems instumentams – fortepijonui, smuikui – buvo per senas, kontrabosas ir kanklės nepatiko, savo kompoziciniais sugebėjimais nusivylė). Po metų sėkmingai save „atrado” muzikos teorijos specialybėje (prof. Jono Bendoriaus klasė). Susižavėjęs klausėsi docento Zigmo Aleksandravičiaus harmonijos, iš Rusijos atvažiavusio Konstantino Černecovo muzikos istorijos paskaitų, savarankiškai, net be instrumento, mokėsi ištisas operų partitūras. Dirbo mašininku-sekretoriumi trijose Vilniaus muzikos mokyklose, budėtoju, lektoriumi, mokytoju, kad užsidirbtų pragyvenimui ir padėtų motinai su broliu. Kiekvieną laisvesnį vakarą eidavo į Operos teatrą ir visam gyvenimui įsimylėjo tą vieną sudėtingiausių muzikos žanrų. Vėliau tapo žymiu operos kritiku, atidžiu lietuviškos operos kūrimo procesų stebėtoju.
1948 metais darbštus ir pareigingas studentas Vytautas Venckus buvo pakviestas dirbti teorinių disciplinų dėstytoju į dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – Čiurlionio menų gimnazija). Po 10 metų jau gerai žinomas pedagogas ir muzikos teoretikas V. Venckus pradėjo dirbti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Muzikos teorijos katedroje. Čia jis dirbo iki išėjimo į pensiją (1989 metų). Tačiau pailsėjęs porą metų su malonumu pasinėrė į muzikos istorijos kursą, dirbdamas ketvirčiu etato Vilniaus pedagoginiame universitete. Džiaugėsi galėdamas būsimiems istorikams populiariai kalbėti apie muziką, neaiškinant „nei diezų, nei bemolių”.
Tačiau laimingą gyvenimo laikotarpį pertraukė sunki kraujo liga, nuo kurios Vytautas Venckus mirė 1997 metų rudenį. Iki paskutiniųjų gyvenimo dienų, kaip jau buvo minėta, jis rengė savo mylimas ,,Koncerto-prisiminimo” laidas (paskutinės savo parengtos radijo laidos jis jau nebegalėjo įgarsinti). Mirties artėjimą pajautė jau pavasarį, ligos pradžioje. Visą gyvenimą buvęs pareigos žmogumi bei tvirtu žemaičiu ir paskutinei, „sau skirtai” atsisveikinimo su gyvenimu laidai, paruošė juostelę „Mano laidotuvių muzika”. Deja ji buvo atrasta knygų lentynose tik po metų nuo V. Venckaus mirties. 0 Santariškių ligoninės palatoje Vytautas Venckus paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis klausėsi Čaikovskio – jo muziką jis girdėjo ir niūniavo žengdamas Anapilio link...
 
Mes klausėm Šuberto, Bethoveno ir Bacho,
Ir Mocarto džiaugsmingų, dieviškų garsų,
Atminus tai, ir šiandien man širdis dar plaka,
Kad buvo su tavim taip gera ir šviesu.
 
(Vincas Mykolaitis-Putinas ,,Sonetai”)

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija