Prisiminimų gelmėse
iškyla pirmasis susidūrimas su profesionaliąja daile:
namuose, matomiausioje vietoje kabojo Vlado Karatajaus
peizažinė kompozicija, o šalia, tarsi maži drugeliai,
spietėsi Igno Piščiko Paryžiuje sukurti grafikos
darbai. Tėvas pasakojo, jog V. Karatajaus būta jo
mokinio, o geras bičiulis I. Piščikas, nujausdamas
tremtį, kadaise paprašė priglobti jo paveikslus. Iš
Sibiro platybių sugrįžęs dailininkas džiaugėsi
išsaugotais jo darbais. Kai jis viešėjo mūsų namuose,
mama ėmė tapyti, tuo daile sudomindama ir mus, savo
vaikus. Kiek pamenu, į vidurio Lietuvos rajono miestelį
dažnai atklysdavo dailininkai - jų parodos mus
pakylėdavo, skatindavo ieškoti tikrojo grožio ir gėrio
gelmių.
Ekskursai į praeitį
užvaldė sužinojus apie ketinimą pergabenti iš Kanados
žymaus išeivijos dalininko Telesforo Valiaus (1914-1977
m.) palaikus į Telšius, kur dar tebestovi T. Valiaus
namelis. Telšiuose, Alkos muziejuje, nemažai ir jo
darbų. Gražios ir vaizdingos Žemaitijos sostinės
vietos dar nepamiršo ir kitų plačiašakės Valių
giminės vaikų - Andriaus, Vytauto, Rodrigo ir Darijos,
atradusių šiame pasaulyje savo pašaukimą. Prie vieno
iš jų - Vytauto Valiaus - norėtųsi ilgėliau
stabtelėti. Šiandien graži proga kalbėti apie jį ne
tik kaip apie iškilų dailininką (grafiką, tapytoją,
knygų iliustratorių), Nacionalinės premijos laureatą,
ilgametį Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, bet ir
apie jo parodą, antrus metus keliaujančią po
Žemaitiją.
2000 m. 70-ojo gimtadienio
proga Vytautas Valius Vilniaus paveikslų galerijoje
(Chodkevičių rūmuose) ir Kauno paveikslų galerijoje
surengė retrospektyvinę savo darbų parodą Kūrybos
fragmentai. Po šių parodų, aptaręs tolesnes parodos
eksponavimo galimybes su Žemaičių žemės
žurnalo redaktore Danute Mukiene, kitais savo kūrybos
gerbėjais, nutarė kūrinių į namus nesivežti, o
leisti jiems pakeliauti po Žemaitiją. Taip jo kūryba
iškeliavo į Telšius, o iš ten, Telšių parodų salės
vadovės Genovaitės Lukauskytės ir Mažeikių muziejaus
direktorės Adelės Cholodinskienės globojama, pasuko į
Mažeikius. Po to V. Valiaus Kūrybos fragmentai
pabuvojo Klaipėdos pavekslų galerijoje (vedėja Kristina
Jokubavičienė), vėliau buvo perkelti į Plungę, kur
ją globojo Žemaičių dailės muziejaus direktorius
Alvidas Bakanauskas. 2002 m. pavasarį autorinė V.
Valiaus kūrybos paroda atidaryta Rietavo kunigaikščių
Oginskių kultūros istorijos muziejuje (direktorius Vytas
Rutkauskas). Tų pačių metų gruodyje ji pasiekė
Raseinius (direktorė Birutė Kulpinskaitė). Parodą
maloniai priėmė ir Jurbarko bei Kelmės krašto
muziejai.
Šios kilnojamos parodos
savotiškai primena prieškario Lietuvos muziejininkų ir
dailininkų ekspedicijas, kurių metu buvo renkamas
Lietuvai brangus meno palikimas bei puoselėjama meno
kūrybos reikšmė tolimiausiuose šalies kampeliuose.
Dailininkai bendraudavo su vietiniais gyventojais,
skatindavo juos kūrybai. 1908 m. Adomas Varnas, kartu su
Adalbertu Staneika tokioje ekspedicijoje fotografavo ir
piešė lietuviškus kryžius, domėjosi krašto istorine
praeitimi. Šios ekspedicijos įkvėpė ir vėliau
Čikagoje gyvenusį A. Varną sukurti daugiau negu 100
figūrų turinčią kompoziciją Mindaugo karūnavimas.
Vokietijoje ilgą laiką
gyvenęs dailininkas Algimantas Švėgžda, dovanodamas
savo darbus Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės
muziejui, prašė fonduose jo kūrinių nelaikyti, o
parodyti juos atokiau nuo meno centrų esančių regionų
žmonėms. Energinga ir veikli tapytoja Eglė
Velaniškytė, užsilikusi Salake, ne tik dėstė vaikams
piešimą, bet ir praturtino aplinkinių gyventojų
kasdienybę prasmingomis parodomis, daug gabaus jaunimo
paskatino studijuoti dailę. Ar galima išmatuoti
profesionaliosios kūrybos svarbą pragmatiškoje ir
devalvuotų kultūrinių vertybių nualintoje
visuomenėje!?
Kadaise Justinas
Vienožinskis kritikavo dailininkus, pataikaujančius
miesčioniškam skoniui, ir skatino ugdyti visuomenės
dvasinę savivoką. Šiandieninė situacija pasikeitusi:
krašto muziejai, Viliaus dailės akademijos filialai ir
gausus būrys kultūra besidominčių ir profesionaliai
pasirengusių žmonių rajonuose ir miesteliuose pilnai
pajėgūs disponuoti ir vertinti juos pasiekiančią meno
raidą.
Kodėl V. Valiaus kūriniai
keliauja po Žemaitiją, o ne kurį nors kitą
etnografinį regioną? Be abejo, pirmiausia todėl, kad
Žemaitijoje - jo kelio į didžiąją kūrybą pradžia.
Autorius, grįždamas
prisiminimais į praeitį, su didžiuliu įkvėpimu
pasakoja apie Telšių gimnaziją, savo kraštiečius
menininkus Liudą Truikį, Česlovą Kontrimą. Čia,
Žemaitijoje, yra ir į Kanadą išvykusio V. Valiaus
dėdės Telesforo Valiaus mokslų kalvė.
Telšių katedroje
būsimųjų menininkų jausmų stygas virpino vargonai.
Telšiuose juos traukė ir daug dvasinio peno davė
Žemaičių teatras. Žemaitija ir čia patirti
įspūdžiai, matyti vaizdai ir sutikti žmonės visada
liko su menininkais.
V. Valius, įstojęs į
Vilniaus dailės institutą, perėmė talentingų
dėstytojų Petro Aleksandravičiaus, Kazio Morkūno, Jono
Kuzminskio kūrybos suvokimo nuostatas. Tuo pat metu jis
jautė ir tuometinių Maskvos ideologų nuolatinį
spaudimą, pergyveno dėl to, kad ilgą laiką
sovietmečiu nesuprasta buvo M. K. Čiurlionio kūryba, XX
a. pradžios modernioji dailė. V. Valius prisimena: Metas
tada buvo slogus. Vyko trėmimai, miškuose aidėjo
šūviai. Vienų rinkimų metu buvo nušautas
architektūros katedros dekanas J. Lapšys. Nyki nuotaika
ir institute... Dėstytojai nedrįsta prasitarti apie
dailės kalbos esminius dalykus - plastinę formą,
spalvą, ritmą. Iš bibliotekos išimamos impresionistų
ir kitos modernaus meno knygos. Įsivyrauja reikalavimas:
svarbiausia - aktuali tema ir akademinis (veikiau -
natūralistinis) jos sprendimas. Nepaisant visų šių
aplinkybių, V. Valius mokėsi mąstyti ir kurti
savarankiškai. Jis domėjosi Viktoro Petravičiaus,
Vytauto Kazimiero Jonyno, Antano Samuolio, Viktoro
Vizgirdos kūryba, skaitė išsaugotus Juozo Keliuočio
Naujosios Romuvos numerius, tyrinėjo 1863 m.
sukilimo istorijos klodus, Vilniaus universiteto
dokumentiką, savo kūriniais nusilenkė Vinco Kudirkos ir
Jono Basanavičiaus atminimui.
Anot Vytauto Valiaus, laisvėjimo
iliuzijos sustiprėjo po 1956 m. N. Chruščiovui
pasmerkus Stalino kultą, jo šiurpią veiklą... (nors
tuo pat metu to paties Chruščiovo įsakymu žiauriai
buvo susidorojama su Vengrijos sukilimu).
1956-1961 m. į Maskvą
buvo atvežtos kelios didelę įtaką V. Valiaus kūrybai
turėjusios parodos - Drezdeno galerijos rinkinys,
Prancūzijos kultūros, italų dailės (Renato Gutuzo
kūryba). Jos įkvėpė naujiems ieškojimams, skatino
istorinę kultūrinę savivoką. Iš rankų į rankas
keliavo Balio Sruogos laiškas Petrui Cvirkai ir Albero
Kamiu kalba, pasakyta jam įteikiant Nobelio premiją. Tos
prasmingos mintys tapo lyg kokiu imperatyvu -
išsilaikyti, ištverti absurdo akivaizdoje, oriai
priešintis nužmogėjimui, - prisimena V. Valius.
Bandymas geriau suprasti
savo tautos skaudulius ir giliau pažinti jos šaknyse
glūdintį dvasingumą, paskatino ryžtingiems
sprendimams. Atsisakęs aspirantūros Maskvoje, V. Valius
kartu su žmona, talentinga grafike Sigute Valiuviene
ėmė tyrinėti liaudies meno kūrybinį palikimą,
muziejų fonduose atrasti tuos impulsus, kurie vėliau
išsirutuliojo į daugiašakes temines kompozicijas,
globalinius egzistencijos apmąstymus. Iliustracijos
Maironio, Vinco Mykolaičio Putino, Justino
Marcinkevičiaus, Simono Daukanto raštams, estampų
ciklai 1863 m. Lietuvoje, Planeta, Literatūrinės
parafrazės, Vilniaus architektūra, tapybos
ciklai Lietuvių liaudies motyvais, Pieta, Kapričio,
Kultūros ekologija - toli gražu ne pilna V.
Valiaus darbų ir temų pynė. Dauguma šių kūrinių
eksponuojama parodoje, keliaujančioje po Žemaitiją.
Ar sunku suprasti, širdimi
priimti V. Valiaus kūrybą, 1982 m. įvertintą Lietuvos
Valstybine premija. Beje, oficialiai V. Valius didžiausio
įvertinimo yra sulaukęs už estampų ciklą Vilnius,
sieninę tapybą Kristijono Donelaičio Metų
motyvais Vilniaus universitete, J. Marcinkevičiaus,
Janinos Degutytės, Maironio knygų iliustravimą. 1996 m.
V. Valiui buvo paskirta Nacionalinė premija. Jis yra
tapęs daugelio tarptautinių konkursų ir trienalių,
vykusių Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje,
Čekoslovakijoje, Kanadoje, JAV, laureatu.
Gilus ir dvasingas menas
visada sulaukia pripažinimo ir randa atgarsį žiūrovų
širdyse. Anot Fausto Kiršos, Tikras meno kūrinys yra
būties stebuklas, apsireiškiąs per žmogų kūrėją,
amžina kultūros apraiška grožiui ir gėriui. Gėris ir
grožis - aukščiausia žmogaus dvasios mįslė.
V. Valiaus kūrinių kalba
apeliuoja į žmogiškumo ir sielos gelmes. De
Profundis - Iš sielos gelmių. Taip pavadintas
vienas autoriaus darbas. Humanizmo pradai, Samuelio
Becketto ir Georgo Štainerio filosofijos padiktuoti
apmąstymai, muzikinės vizijos ar paprasto kaimo žmogaus
būties reliktai, etninės šventės, ekologinės
problemos - tai tik kelios dailininko kūrybos temos,
bandančios meno kalba atsakyti į daugelį klausimų -
Kas mes? Kur einame? Dėl ko gyvename?
Dailininką jaudina
nesantarvės draskoma Žemė ir besiblaškantis, vietos
nerandantis Žmogus, ekologinės katastrofos, Lietuvos
istorija ir kultūrinis paveldas. Savo darbais jis kuria
geopolitinę erdvę, kurioje intravertiniai motyvai
persipina su globaliniais išgyvenimais. Tautosakos
lyrizmas ir individualizuota forma kartais išsirutulioja
į abstrahuotus apibendrinimus. Grafikos lakštuose ar
tapybos cikluose autorius lengvai suranda tinkamiausią
formą. Ji liejasi jautriais linijų vingiais, tarsi
Kacusiko Hokusajaus Bangoje suskyla į tūkstančius
purslų, prabyla sunkia dievdirbio ranka ir aprauda
bendražmogišką kančią. Mūsų tiek nedaug. Mes
galime vienas kitą papildyti, - sako dailininkas.
V. Valiaus kūryba,
pranokusi vienos kurios nors mokyklos ar stiliaus ribas,
savo reikšmingumu galinti atsistoti šalia Antano
Samuolio ar Adomo Galdiko, šiuo metu atveria vartus
platesniam žiūrovų ratui.
***
Publikacija jau buvo
parengta spaudai, kai Žemaičių žemės redakciją
pasiekė Vytauto Valiaus laiškas, kuriame dailininkas
rašo: Mano
paroda (po Žemaičių žemę keliaujanti jau trečius
metus) perkelta į Kelmę. Buvau nuvažiavęs į
atidarymą - kokie puikūs, šilti žmonės
Rodos, jau
seniai pažįstami, vienminčiai
Nelengva jiems, deja,
niekuo negaliu padėti
Kažin, ar kalba, ar sako ką
nors jiems tie mano darbai?
Gal?.
Ir čia pat - dar viena
žinutė:
M.
Mažvydo bibliotekoje atsidarė mūsų dukters Eglės
paroda (50-mečio proga)
Mudu su Sigute (žmona Sigute
Valiuviene - red. p.) stovime kiek suglumę - kaip greitai
prašvilpė pusė šimtmečio! Tyliai džiaugiamės, kad
šalia užaugo kūryba užsikrėtęs žmogus
Eglės Valiūtės (gimė
1953 m. Kaune, gyvena, dirba ir kuria Vilniuje) kūrybos
paroda Stebėjimas pakelėje Vilniuje,
Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, veikė 2003 m.
birželio 2-28 dienomis.
