"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

VITAS VALATKA 

2000-aisiais metais Žemaičių kultūros draugijos redakcija, bendradarbiaudama su Telšių muziejininkais, sukūrė Žemaičių muziejaus „Alka” skaitmeninę svetainę Internete: http://zam.mch.mii.lt
Šio leidinio „Mokslo ir švietimo” skyriuje pristatomi visų muziejaus mokslinių darbuotojų paskutiniųjų metų mokslo darbai, svarbiausios publikacijos ir kt. Poskyryje „Muziejaus kūrėjai” išskirtinė vieta tenka buvusiam Žemaičių muziejaus „Alka” direktoriui, iškiliam Lietuvos archeologui, kraštotyrininkui ir muziejininkui Vitui Valatkai. Jam skirtuose tinklapiuose praėjusiais metais pradėtas ir šiemet tęsiamas redakcijoje parengto Vito Valatkos rašytinio palikimo, publikavimas. Neprarandama vilties artimiausiu laiku visus šiuos Vito Valatkos darbus sudėti į knygą. Na, o kol jos nėra,  su Vitu Valatka gana plačiai galima susipažinti Internete.
Tiems, kas neturi galimybes žvilgtelėti ten, siūlome trumpą pažintį su Vitu Valatka mūsų žurnale.

Vitas Valatka gimė Telšių apskrityje, (dabar Plungės raj.), Keturakių kaime 1927 metų sausio 26 d. Tėvai buvo mažažemiai valstiečiai. 1941-1945 m. Vitas mokėsi Plungės, vėliau Telšių gimnazijose. Buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau jos nebaigė. Kurį laiką dirbo mokytoju kaime, Telšių bibliotekoje. 1947 metais jį tuometinis Telšių muziejaus direktorius Bronius Švėgždavičius pakvietė dirbti į muziejų. Kvietimą Vitas priėmė spalio 15 d. Iš pradžių jis dirbo muziejaus fondų saugotoju, vėliau – vyresniu moksliniu bendradarbiu. 1957 m. įstojo į  Vilniaus Universitetą neakivaizdžiai studijuoti istoriją. Pablogėjus sveikatai, IV kurse studijas nutraukė.
Vitas Valatka dirbdamas muziejuje nuolat rengė kraštotyros ekspedicijas, dalyvaudavo archeologiniuose kasinėjimuose. Jų metu buvo surasta, muziejui perduota daug unikalių ir muziejaus rinkinius labai praturtiniusių eksponatų. Vertingi jo atradimai Siraičių kaime (Telšių raj.)  1956 m., prie Džiugo piliakalnio. 1958 m. birželio mėn. V. Valatka tyrinėjo Gargždo lauko kapinyną Juodsodės kaime (Telšių raj.). 1959-1962 metais –  Plinijos piliakalnį. 1963 m. vasarą Istorijos instituto archeologijos sektoriui rekomendavus buvo pradėti tyrinėti Plungės rajono Vienragių kaimo pilkapiai, kurie datuojami I-II amžiais.  1964, 1966 metais archeologas ėmė tyrinėti plokštinį Maudžiorų IV-X a. kapinyną Kelmės rajone. 1967 m. – Plungės rajono Akmenskinės kaimo kapinyną.
1956-1976 m. Vitas Valatka surengė 17 archeologinių ekspedicijų Žemaitijoje. Be jau paminėtų vietovių, jis tyrinėjo dar ir Skėrių senkapį, Renavo piliakalnį (Mažeikių raj.), Paragaudžio kapinyną (Šilalės raj.), Kukių kapinyną, Zastaučių pilkapyną (Mažeikių raj.), Žaduvėnų pilkapius (Telšių raj.).
Rengdavo ir žvalgomojo pobūdžio išvykas, kurių metu yra išaiškinęs nemažai  archeologijos paminklų.
1968 m. Telšių muziejuje buvo įrengta ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui. Jos autorius – V. Valatka.
Jis kaupė ir muziejaus mokslinį archyvą, į kurį jam pavyko įtraukti apie 1000 darbų.
Kurį laiką V. Valatka buvo ir Telšių kraštotyros muziejaus direktorius, tačiau šios pareigos jam buvo nepriimtinos ir V. Valatka vėl grįžo prie mokslinio darbo.
Vitas Valatka daugelį metų buvo Telšių miesto, rajono kultūrinio gyvenimo geroji dvasia. Būdamas didelis Vytauto Mačernio kūybos gerbėjas, jis vienas iš pirmųjų šiame krašte ėmė organizuoti poeto jubiliejų paminėjimus.
Mirė Vitas Valatka 1977 m. rugpjūčio 23 dieną. Tą dieną į Anapus išėjo vienas iškiliausių XX a. Telšių krašto žmonių. Apie tai iškalbingai pasakoja jo rašytinis palikimas, kurį iki pat šiol globoja ir propaguoja Vito Valatkos žmona  Laimutė Valatkienė. Redakcija dėkoja jai už suteiktą galimybę paskelbti dalį šio rašytinio palikimo „Žemaičių muziejaus ALKA” svetainėje Internete, „žemaičių žemės” žurnale.

PUSLAPIAI IŠ VITO VALATKOS DIENORAŠČIŲ

1950 m. birželio 3 d., šeštadienis
Duobėtu keliu sunkvežimis krato mūsų kaulus. Bet argi tai svarbu. Viskas užmirštama, viskas nutolsta, lieka tik tie turtingi gamtovaizdžiai. Gamta stebina mūsų akį. O mūsų penketukas pakeliui į Luokę ja stebimės.
Viekšneliai. Mažas, nesenas bažnytkaimis, anksčiau vadintas Beibeliu. Tik 1912 m. pastatyta bažnyčia. Viskas dar nauja, kaip reikiant nesusikristalizavę. Susirenka būrys jaunuolių. Jie pašoka tautinių šokių. Tokių mažiai miesto paliestų jaunuolių aš dar nebuvau matęs. Kiek čia nuoširdaus naivumo, kiek savotiškos Lietuvos kaimo dvasios. Ir čia tikrai mus sutinka kaip savą, artimą, mielą svečią. Tokiame kaime pasijunti esąs tarp savų, esąs tarp tų, kurie tokie artimi savo dvasia tai senajai nykstančiai kaimo dvasiai, kurią vis labiau veikia miesto įtaka.
Tikriausiai ir ta kaimo romantika išnyks, nugalės ją miestas.

1950 m.  lapkričio 4 d.
Kažin kaip man save vertinti savosios pasaulėžiūros atžvilgiu? Ar mano
Gyvenimas bent per nago juodymę atitinka mano idėjas?
Dirbu muziejuje. Ruošiu ekspozicijas. Bet ar iš to yra visuomenei naudos?
Juk kai kas tik pažiūri ir daugiau nieko.
Ne. To per maža. (…) Vakar vakare pagalvojau, kad ir tai pačiai
muziejininkystei galiu duoti kai ką daugiau negu pareiga. Juk aš galiu tirti, studijuoti ir duoti kai ką naujo. Kažko visai naujo, žinoma, nesukursiu, tik paruošiu, palengvinsiu darbą studijuosiantiems, kai ką užfiksuodamas, ko
vėliau jau nebebus galima padaryti.
(…)
Žmonės !
Leiskite jūs man amžinai skristi į saulę, bet niekada jos nepasiekti.
Leiskite amžinai dainuoti ir niekada nebaigti.
Aš norėčiau gyventi taip, kad niekada nemirčiau.

Telšiai, 1951 m. kovo 2 d.

„Nuo vulgarumo ir smulkmeniškumo turi mus išvaduoti nauji žmonės, kurių pasirodant taip nekantriai ir aistringai laukia visa, kas yra geriausio, šviesiausio mūsų visuomenėje.”
„Vidaus priešui nieko nepadarysi paprastu ginklu. Iš jo tegalima išsivaduoti tiktai pakeitus drėgną ir ūkanotą mūsų gyvenimo atmosferą, kurioje jis gimė, išaugo ir sustiprėjo, ir apsiautus save tokiu oru, kuriuo jis negali kvėpuoti.”
N. Dabrolinkovas

Štai pora minčių, kurios išvaduoja mane iš minčių chaoso. Štai kelias, kuriuo aš turiu eiti.
Aš matau, kad mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie nori išvaduoti pasaulį iš vulgarumo, smulkmeniškumo, nežmoniškumo, melo, klastos ir egoizmo. Tokių yra daug. Jie laukia, jie ieško būdų, kaip tai padaryti. Jie supranta, kad reikia ką nors daryti, kad tas priešas būtų nugalėtas.
Ir štai... Pasirodo, kad tas būdas paprastas, kad nereikia nei didvyrių žygdarbių, nei aukų.
Pakeisti atmosferą. Pakeisti tą supuvusį orą, pakeisti tą seną pasaulėžiūrą ir priešas bus nugalėtas. (…)

1951 m. balandžio 12 d.
Grožis.

Koks bebūtų žmogus, kiekvienas turi grožio jausmą. Ir žmogaus tikslas yra priartėti prie grožio. Ir reikia žinoti, kad Ateties Žmogus yra lygiai susijęs ir su grožiu. Ateities žmoguje bus priartėta prie absoliutaus grožio ir prie gėrio, nes grožis yra viena iš gėrio priemonių, o ne tikslas patsai sau. Grožis nėra dėl grožio. Jis tarnauja gėriui.
Kuo daugiau pasauly grožio, tuo didesnis ir gėrio laipsnis. Ar gali žmogus gėrėdamasis muzikos garsais tuo pat metu galvoti apie kerštą savo kaimynui ! Ar galima susižavėjus plastiniu šokiu, tuo pat metu degti kam nors neapykanta. Ne. Kuo daugiau pasauly grožio, tuo mažiau blogio, tuo arčiau Ateities Žmogaus. Vienas grožis gali priartinti žmoniją prie gėrio.
Kada pasauly viešpatavo naktis – žmogus buvo žvėris, kada pasirodė grožio žara – jis virto žmogumi, kada pradėjo aušti – atsirando žmonės, o kada užtekės saulė – Ateities Žmogus.
Taip. Ateities Žmogus gyvens grožio rojuje, gyvens danguje, kurį bažnyčia nukėlė į pomirtinį gyvenimą.

1951 m. rugsėjo mėn. 16 d.
Žmonės !
Ar jums teko kada nors garbinti vieną žmogų, o paskui po vienos kitos dienos jį smerkti ?
Ar jums teko garbinti kilnias idėjas, o paskui staiga jas niekinti?
Taip. Tikrai teko.
Jūs tai padarėte todėl, kad jūs buvote ne žmonės, o minia.
"Osana jam – Prikryžiuoti jį".
Štai minios nuotaika.

Minia yra paklusniausias, o kartu ir nepastoviausias gaivalas. Minia vieną
dieną aukština, o kitą – smerkia. Niekas pasaulyje taip greit nesikeičia kaip
minia. Ir visada tas tampa garsus, kas pajėgia sau patraukti minią, nes minia
charakterio, savo įsitikinimų ir balso neturi. Ji seka vienu, tiki vienu ir kalba už
tą vienas.
Teisingai V. Hugo yra pasakęs, kad dviejų nereikia. Reikia, kad kas nors būtų
vieno arba tūkstančio.
P.S Tai įspūdžių pluoštelis parėjus iš kino seanso pamačiu filmą
Susipažinkite su Džan Dou"

1955 m. gruodžio 27 d. 
... Vienoje šeimoje – keturi nusikaltėliai. Juk tai gėdinga, baisu. Jeigu pažvelgsime į kitas šeimas, pamatysime tą patį. Visur nusikaltėliai, daugiausiai vagys bei spekuliantai. Tiesiog siaubingas nusikalstamumas. Niekas šiandien apie tai viešai nekalba, bet jis egzistuoja. Juk vien „Masčio" fabrike kasmet šimtai sulaikomi už vagystes. Argi mūsų tauta tokia buvo prieš 15-20 metų. Ne. Šis dalykas atkeliavo į mūsų kraštą kartu su „rytų kultūra" kaip vienas jos reiškinių, sukeltų ekonominės padėties. Visiems aišku, kad 500 rb. atlyginimo pakanka tik skurdžiam maistui. O žmogus ne vien duona gyvas: jam reikia ir pastogės, ir šilumos, ir šviesos, ir drabužio. O tam įsigyti pinigų, uždirbtų sąžiningai, neužtenka. Savo patyrimą demonstruoja mūsų mokytojai, įvairūs „...ovai", atėję padėti mums suręsti komunizmo statinio. Ir sugundo jie mūsų tautietį. Savo pavyzdžiais pastumia jį prie nusikaltimo.
Tad štai viena blogybė, atsiradusi mūsų šalyje komunizmo statybos metais, dėl dviejų priežasčių:
1. Ekonominio lygio kritimo;
2. „Mokytojų" pavyzdžio. (…)

1957 m. balandžio 31 d.
(…)
Žmogus… Jis panašus į riešutą. Riešuto kevalo paviršius visiems matomas ir iš jo sprendžiama apie branduolį, kurio, neperkandus kevalo, niekas nemato. Tačiau riešutai vertinami ne dėl matomo kevalo, o dėl nematomo branduolio.
Žmogaus esmė taip pat yra ne išorė, kurios pasireiškimus visuomenėje mes stebime, o dvasia, tas branduolys, kurį ne kiekvienas gali pasiekti. Žmogaus esmė – tai jo vidus. Nors žmogus gyventų ramiausiai, jo dvasia niekada nebus rami. Ji visada ko nors ieškos, ko nors sieks. Tačiau tai, kas vyksta anapus kevalo, retai kada pajėgia išsiveržti į paviršių. Todėl ir lieka mums žmogaus esmė nepažįstama ir nesuprasta. Aišku, ne mes esame kalti dėl to, kad nesuprantame kito žmogaus pasaulio, kuris yra paslėptas nuo mūsų akių.
O ten, anapus kevalo, yra nuogas žmogus. Jeigu mes jį pamatytume visame jo nuogume, mes jo tikrai išsigąstume. Juk ten pilna žemų aistrų, nerealių, juokingų fantazijų ir dar daug ko. Ten žmogus ne veidmainis. O prasiskverbęs pro kevalą mūsų vidaus pasaulis visada įgyja veidmainiškumo. (…)

1957 m. birželio 8 d., šeštadienis
Tai greičiausiai buvo 1937 metų žiema. Į mano rankas iš mokyklos knygynėlio pateko Tarasenkos knygutė „Praeities vartai".
Tada aš pirmą kartą sužinojau, kad yra tokie mokslininkai archeologai, kurie iš žemėje likusių daikų tiria mūsų žmonijos praeitį, gyventojų kultūrą.
Ach, kaip aš tada norėjau tapti archeologu, kasinėti, atskleisti praeities paslaptis.
Visą vasarą su broliais tik ir žaidėme archeologinius kasinėjimus.Vienas kuris rūsiuose prislėpdavo visokių daiktų, o paskui kitas tą vietą kasinėdavo ir atkurdavo kito sugalvotą mintį ir situaciją.
Ar aš tikėjausi tapsiąs archeologu ?
Ne. Norėti norėjau, o juo būti negalvojau. Aš buvau tik antro skyriaus moksleivis, tad ar galėjau tikėtis, kad man kada nors teks tapti archeologu.
Tačiau, gyvenimas taip susiklostė, kad aš, praėjus lygiai dvidešimčiai metų, surengiau pirmuosius savarankiškus archeologinius kasinėjimus. Tas noras, gimęs prieš 20 metų, šiandien išsipildė.
O jeigu man dar pasiseks įstoti ir baigti universitetą, tai būtų tikrai mano svajonių viršūnė.

1957 m. lapkričio 22 d.
Atrodo, kad aš jau sveikesnis. Greitai vėl galėsiu pradėti dirbti. Vakar vakare buvo atėjęs Snarskis. Papasakojo, kad Klaipėdos ir Šilutės muziejai neatsilieka, žengia palengva pirmyn, progresuoja.
Dar jis man papasakojo, kad mane nori išplėšti iš Telšių ir iškraustyti į Trakus ar Palangą, kad ten muziejuje direktoriaučiau. Na, bet kažin ar pasiseks mane išguiti iš Telšių. Man atrodo, kad aš susigyvenęs su savo žeme, su savo muziejumi, niekur iš Telšių nesijudinsiu.
Daug kas mano sumanyta, daug kas pažįstama. Lieka tiktai dirbti, gilinti žinias.
Anksčiau, kada aš dar nestudijavau, kada tebuvau mokslo ieškantis žmogelis, tada gal mokslo troškimas būtų išvijęs arčiau mokslinio darbo. O dabar… Dabar man nebėra jokio noro palikti Telšius. Juk mano pasaulis čia. Mano tikslas dirbti Telšių muziejuje ir padaryti jį mokslo šventove. Joks kitas muziejus neturi tokios bazės ir tokių galimybių kaip mūsiškis. Čia man niekas neberūpi, išskyrus mokslinį darbą. Man nerūpi jokie remontai, jokie kurai, finansiniai planai. Niekas. Aš rūpinuosi savo darbu.
Aš turiu tikslą kaupti šiame muziejuje istorinę medžiagą, turtinti jo fondą ir padaryti jį geru muziejumi su turtingu fondu, turtinga medžiaga iš mūsų krašto. Čia aš galiu kur kas daugiau sukaupti medžiagos, nes žmonės pažįstami, medžiaga žinoma, galiu numanyti, kur ką surasti. Pagaliau ir savosios tėviškės patriotizmas nelabai leistų man palikti gimtąjį kraštą ir išeiti dirbti į kitą rajoną, kito rajono naudai. Man atrodo, kad turiu pasilikti čia ir dirbti savo rajono praeities tyrimo darbą.
O gal mano vietoje dirbantis žmogus daugiau padarytų negu aš? Gal mano užsėsta vieta trukdo tikro mokslininko darbui? Kažin. Pažįstu aukštamokslius muziejų darbuotojus Kretingoje, Šilutėje, pagaliau tuose pačiuose Trakuose. Kol kas jie dar labai maža tapadarė. Rezultatai nekokie. Tas pats turbūt būtų ir Telšiuose, kitam užėmus mano vietą. Šiuo metu mes nors eksponatų daugiau surenkame, o tai muziejui yra didelis pliusas.

1962 m. rugsėjo 17 d.
Šiandien mano gyvenime lyg ir šventė. Prieš 15 metų, 1947 m. rugsėjo 17 d., pradėjau dirbti Telšių kraštotyros muziejuje.
Atrodo, kad tai buvo tik vakar. O paskaičiuoji – didelis laiko tarpas. Per tą 15 metų nesėdėta, o dirbta. Daug eksponatų suvilkta į muziejų. Daug galvota apie ekspozicijas. Šiemet mūsų muziejus įrašė 10000-ąjį inventorinį eksponato numerį. O kada atėjau dirbti, eksponatų tebuvo 6000. Vadinasi, tie 4000 eksponatų atsirado mano akivaizdoje. Dauguma jų mano rankomis iščiupinėti, išmatuoti, aprašyti. Dauguma eksponatų parvilkti portfelyje, arba paprastai rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčulių, Kestaičių ir kitų vietovių. Kiek eksponatų partempiau negaliu pasakyti. Tikriausiai daug. Manau, kad mano daliai kasmet tenka bent po 100 daikčiukų.
1957 m. prasidėjo mano mokslinė veikla. Pirmas darbas – Žemaitės biografijos ekspedicija į Šėmas. O toliau jau archeologo darbas. Nuo 1959 m. pradėjau kaupti medžiagą apie 1918-1919 metus. Dar metais vėliau pradėjau rinkti medžiagą apie linų augimo ir apdirbimo papročius. Kada šią medžiagą sukaupsiu – nežinia. Tikriausiai gaišiu ir vargsiu kaip Mickevičius visą amžių, nes medžiaga taip lengvai neatsiranda – kada išvyksti, kada ką sutinki ir užrašai. O laikas bėga.
Šiais metais pradėjau vadovo darbą kraštotyros draugijoje, kurios kūrimosi buvau liudininkas, kurią stebėjau nuo pat pirmojo, steigiamojo, posėdžio. Mano vadovaujamo skyriaus veikla dar silpna, bet šiokie tokie rezultatai jau matyti. Kol kas darbas vyksta tik man dalyvaujant, teisingiau pasakius, mokant narius dirbti. Toliau matysime. Gal jie pradės dirbti savarankiškai, kaupti medžiagą. O tai bus. Iš daugybės narių atsisiras tokių, kurie dirbs patys, savarankiškai, kurie tikrai pajudins kraštotyrą iš mirties taško, kurie sukaups medžiagą ateities kartoms.
Tokios mintys lydi mane 15 metų darbo muziejuje sukakties dieną.
Kyla klausimas, kiek aš dar galiu dirbti muziejuje? Kokie įsisukę vėjai gali mane išblokšti iš šios citadelės? O ta citadelė, ramybės pilis, kurioje glūdi amžių paslaptys, nemirtingoji praeities kartų kūryba mane paviliojo, patraukė, pasidarė man labai brangi, sava. Muziejus – tai lyg manęs paties dalis. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų, tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškojusį garbės ir nekopusio karjeros laiptais žmogelį.
Tai būsiu aš. Būsiu ne visai numiręs – mano dalelė bus išlikusi gyva mano darbuose.
Su šia diena ir baigiau šį dienoraščio sąsiuvinį.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija