"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

1831 m. sukilimo vadai Žemaitijoje. Žemaitijos vyriausybė

Vaclovas Rimkus

Žemaitijos 1831 m. sausio mėnesį Vilniuje įsikūręs Vyriausiasis sukilimo komitetas užmezgė ryšius su apskričių sukilėlių komitetais, bet, kadangi Lietuvoje buvo stambūs rusų kariniai daliniai, komitetas delsė pradėti sukilimą ir laukė nurodymų iš Lenkijos.

Žemaitijos sukilimo vadai veikė ryžtingiau. Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių: kelmiškis Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai, S. Kalinauskas, D. Stravinskis, J. Suchorževskis ir kiti kovo mėnesio 17 d. susirinko Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį į pasitarimą. Komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo mėnesio 26-ąją – ir parašė sukilimo aktą. Sukilėliai nutarė nuginkluoti carinės įgulas Žemaitijos miestuose. Apie šį savo sprendimą sukilėlių vadai nutarė informuoti Vyriausiąjį sukilimo komitetą ir pasiuntė į Vilnių pasitarime dalyvavusį komiteto narį I. Jarudį.
Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis vienas pirmųjų Žemaitijoje pradėjo organizuoti sukilėlių dalinius. Jis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kurio sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šalių ir 50 raitelių. J. Gruževskis pavedė Raseinių apskrities matininkui Karoliui Jautokui, kilusiam iš Pavengrių apylinkių, sukviesti Kelmės apylinkės gyventojus ir paraginti ruošti sukilimui ginklus. K. Jautokas kovo 23 d. į savo namus Kelmės dvare sukvietė patikimus apylinkės dvarininkus, bajorus, kitus miestelėnus ir pranešė jiems, kad sukilėlių komitetas nutarė pradėti sukilimą, paragino susirinkusiuosius ruošti ginklus.
Sukilimas prasidėjo anksčiau negu buvo numatyta. Viską lėmė aplinkybės: kitą dieną nelauktai pas K. Jautoką atvyko arklius supirkinėjęs rotmistras Poplonskis. Tuo metu K. Jautoko namuose vyrai kaip tik ruošėsi sukilimui ir liejo kulkas. K. Jautoko žmonės nespėjo paslėpti kulkoms lieti skirtų formų, amunicijos ir kitos ginkluotės. Visa tai pamatė Poplonskis. Po to K. Jautokas iš karto išsiuntė pasiuntinį pas sukilimo komiteto narius, kad šis juos informuotų apie įvykį. Komitetas nutarė pradėti sukilimą nedelsiant. Sukilėlių būrys, vadovaujamas K. Jautoko, 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido į rekrūtus paimtus valstiečius ir, sukvietęs miestelėnus, paskelbė, kad prasidėjo sukilimas. Tą pačią dieną K. Jautoko vadovaujami sukilėliai užpuolė kareivius, dirbusius prie Ventos kanalo, ir paėmė į nelaisvę 6 karininkus bei 92 kareivius. Kiti kareiviai išbėgiojo.
Kovo mėnesio 26 d. ryte jungtinės sukilėlių pajėgos staiga užpuolė Raseinius. Puolime nuo Kelmės ir Nemakščių pusės dalyvavo Juliaus Gruževskio, nuo Dubysos – B. Kalinausko, nuo Ariogalos – J. Suchorževskio vadovaujami sukilėliai. Po trumpo susirėmimo sukilėliai nuginklavo paručiko Bolhorno 60 invalidų komandą, nukovė karininką Gargardą, suėmė valdininkus.
Tik apie 200 pasienio sargybinių spėjo pabėgti į Prūsiją ir ten pasislėpti. Sukilėliai per susirėmimą paėmė daug ginklų, kurių jiems itin reikėjo. Prie sukilėlių prisidėjo du rusų kariuomenės karininkai – broliai Narbutai.
Užėmę Raseinius sukilėliai sudarė laikinąją apskrities Vyriausybę, į kurią įėjo kelmiškis Julius Gruževskis, Ignas Stanevičius ir Juozas Rimkevičius. Kovo 28 d. į ją papildomai dar įėjo I. Konarskis ir L. Rutkovskis. Ginkluotųjų pajėgų viršininku išrinktas Boleslovas Kalinauskas. Sudarytoji Vyriausybė išleido atsišaukimą į gyventojus, kuriame buvo rašoma, kad ji nori savo valdžią išplėsti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Šiuo atsišaukimu Vyriausybė kvietė visus dėtis prie sukilimo. Be atsišaukimo, dar buvo išleista įvairių įsakymų ir paliepimų. Visuose dokumentuose buvo dedamas antspaudas, kuriame vaizduojamas varnas ir kartuvės.
Sukilėliai po kurio laiko buvo priversti pasitraukti iš Raseinių, tačiau po savaitės vėl juos atsiėmė.
Kovo 29 d. iš Liepojos grįžus apskrities sukilėlių slapto komiteto pirmininkui Ezechieliui Stanevičiui, komitetas visą valdžią apskrityje perdavė jam.
Raseinių apskrities sukilėlių vadovybė tuojau išsiuntinėjo pasiuntinius į kitus miestus pranešti apie prasidėjusį sukilimą. Į Upytės (Panevėžio) apskritį padėti ruoštis sukilimui atvyko Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto narys A. Preciševskis. Kražių gimnazijos prefektui Ignui Daujotui apie tai pranešė Kelmės valsčiaus dvarininkas Malinovskis. Žinia, kad sukilėliai užėmė Raseinius, tuoj pasklido Kražiuose ir kovo 26 dienos rytą grupė moksleivių: Vincentas Andriuškevičius, Mykolas Juškevičius, Leonardas Krasnickis, Hilarionas Novickis ir kiti miestelyje užpuolė sargybinius, kurie vedė rekrutus. Pastarieji buvo išvaduoti. Tą pačią dieną prefektas Daujotas apie sukilimą pranešė mokytojams ir paragino mokinius stoti į sukilėlių gretas, eiti ginti tėvynės. Netrukus į Kražius atvyko Raseinių apskrities Laikinosios sukilėįlių vyriausybės atstovai Ignas Burba ir Steponas Gruževskis. Jie norėjo suorganizuoti sukilėlių būrį iš vietos gyventojų. Vyriausybės atstovo, Kražių apylinkės dvarininko Volfgango Baublevičiaus įsakymu Kražių bažnyčioje apylinkių valstiečiams buvo viešai paskelbta, kad prasidėjo sukilimas prieš carizmą. Prefektas Daujotas ir gimnazijos mokytojai tuoj pat pasirašė ištikimybės naujajai sukilėlių valdžiai priesaiką, o gimnazijos moksleiviai buvo prisaikdinami koplyčioje. Vakare į Kražius atvykęs Teofilis Pševolskis atsivežė sukilėlių įsakymą paimti gimnazijos kasos pinigus. Kovo 29 d. visi kasos pinigai, prižiūrint sargybai, išvežti į Raseinius. Kražių miestelyje buvo suorganizuota sukilėlių policija, kuriai vadovavo gimnazijos mokytojas Joachimas Slominskis. Kražių apylinkės dvarininkas Jonas Chlopinskis kartu su atsargos majoru K. Rohozinskiu sudarė Kražių sukilėlių legioną, į kurį įstojo daug ir gimnazijos mokinių. Šio legiono dalis vėliau sudarė V. Baublevičiaus sukilėlių pulko branduolį. Kražių moksleivių būriui, įėjusiam į Baublevičiaus pulko sudėtį, vadovavo poručikas Edvardas Narbutas. Nemažai Karžių moksleivių tarnavo ir kituose sukilėlių daliniuose. J. Rimkevičiaus sukilėlių pulke buvo net 8 Kražių gimnazijos moksleiviai savanoriai: Adomas Underovičius, Jonas Baginskis, Andrius Knystautas, Zenonas Giediminas, Hipolitas Vencevičius, Tamošius Milevskis, Zacharijus Butvydas ir Karolis Skšackovskis. Mokytojas J. Ochmanas ir gimnazistai V. Andriuškevičius bei Boguslavas Bernackis buvo Raseinių apskrities Žemaitijos pirmojo ulonų pulko podporučikai. Raesinių apskrities antrajame pulke poručiku tarnavo Kražių gimnazijos mokytojas K. Guderliejus, o šios mokyklos moksleiviai M. Juškevičius, L. Krasnickis, H. Novickis, J. Guderliejus – podporučikais. Kražių gimnazijos mokytojas, filosofijos kandidatas Hilarijonas Okolovas dirbo sukilėlių valdžios įsteigtame parako fabrike, kuris buvo Žadvainių palivarke, netoli Rietavo. Kražių gimnazijos gydytojas Justinas Kochanovskis buvo paskirtas Raeiniuose veikusios sukilėlių karo ligoninės gydytoju.
Sukilimo metu Kolainių gimnazijos vadovybė paleido mokinius, kurių nemaža dalis dalyvavo sukilėlių daliniuose. Į sukilimą iš Kolainių gimnazijos išėjo ir Leonardas Biržiška.
Netrukus sukilimas apėmė visą dabartinį Kelmės rajoną. Tytuvėnuose ir apylinkės miškuose kryžiavosi sukilėlių keliai. Kurį laiką Tytuvėnuose stovėjo generolo J. Šimanovskio vadovaujami sukilėliai. Be to, apylinkėse veikė H. Cherubavičius ir P. Šemeta, kuris turėjo 3 tūkstančius pėstininkų, 500 raitininkų ir 3 patrankas. Čia buvo ir Šiaulių apskrities sukilėlių daliniai. Tytuvėnai matė G. Bagdonavičiaus, D. Stravinsko sukilėlių pulkus. Čia buvo taip pat ir generolų A. Gelgaudo, D. Chlapovskio ir F. Rolando lenkų sukilėlių kariuomenės. Tytuvėnų miškuose taip pat apsistodavo ir S. Kalinovskio bei A. Jacevičiaus vadovaujami sukilėliai, kurie miške užkasė dvi patrankas.
F. Koso ir J. Sirevičiaus sukilėliai lankėsi Kelmėje, K. Cherubavičiaus ir kiti sukilėlių daliniai stovėjo Šaukėnuose. Kražiuose ir jų apylinkėse, Užventyje, Kolainiuose veikė J. Sirevičiaus sukilėliai. Pro Pašiaušę pražygiavo A. Gelgaudo, F. Rolando ir D. Chlapovskio sukilėlių daliniai.
Sukilėliai miestuose, dvaruose gaudavo maisto, pašarų. J. Sirevičius maistu ir pašarais apsirūpino Kelmės žydų kahale. P. Šemetos sukilėlių būrys – Koreivos Tytuvėnų dvare. Koso sukilėliai gavo paramos Kelmės žydų kahale ir kt.
Atvykus į Lietuvą generolui Antanui Gelgaudui, prie jo štabo birželio 11 d. buvo sudaryta Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje. Ši Vyriausybė tvarkė tik administracinius organizacinius reikalus ir rūpinosi kariuomenės poreikiais. Visos Žemaitijos ginkluotųjų pajėgų vadas, 19 pėstininkų pulko vadas T. Simanovskis birželio 21 d. sukvietė į Tytuvėnus Šiaulių, Raseinių ir Telšių apskričių sukilėlių valdžios atstovus. Čia buvo sudaryta Žemaitijos centrinė vyriausybė iš 4 asmenų. Šios Vyriausybės pirmininku išrinktas Raseinių apskrities sukilėlių viršininkas Ezechielis Stanevičius, o nariais – Šiaulių apskrities sukilėlių viršininkas P. Šemeta, Raseinių apskrities sukilėlių valdžios atstovas S. Pšeciševskis ir Telšių apkrities sukilėlių valdžios atstovas S. Gadonas.
Minėta Vyriausybė turėjo būti prie Šimanovskio štabo ir užsiimti tik sukilėlių kariuomenės organizavimu bei jos aprūpinimu.
Birželio 30 d. Laikinajai lenkų centrinei vyriausybė Lietuvoje nesutiko patvirtinti Žemaitijos vyriausybės. Po to Žemaitijos vyriausybė nutraukė savo veiklą.

(Tęsinys kituose numeriuose) 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija