Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

T a u z a i
 
Parengė Konstantinas Žalgiris
 
Abipus kelio Plungė–Skuodas išsidėstęs, apie 4 km į šiaurės vakarus nuo Mosėdžio nutolęs Mosėdžio seniūnijai priklausantis Tauzų kaimas – vienas iš labiausiai archeologų, etnologų dėmesį ilgą laiką traukusių kaimų Skuodo rajone. Nedaug kas iš žilos senovės čia iki mūsų dienų išliko. Svarbiausi praeities paminklai sunaikinti XX a. 4–8 dešimtmetyje, jų prieš tai gerai neištyrus. Tuo tarpu krašto tyrinėtojai, konkrečiai Ignas Jablonskis dėl šiems paminklams gresiančio sunaikinimo pavojaus būgnais buvo pradėjęs mušti nepriklausomos Lietuvos laikais.
 
 
Tauzų kaimas
 
Reljefas čia lygus. Iš tolo kraštovaizdyje išryškėja grupė vienkiemių sodybų, kurios išsidėsčiusios abipus kelio. Dalis sodybų, jau gerokai apnykusios.
Tauzų kaimas pažymėtas 1733 m. Mosėdžio inventoriuje, kuriame minimi 5 kaimo gyventojai. 1756 m. dvaro surašymo dokumentuose kalbama apie aštuonis rėžiais valdomus septynių valakų dydžio ūkius ir vieną, esantį prie Bartuvos upės. Iš vėlesnių dokumentų matosi, kad kaime gyventojų skaičius sumažėjo. 1778 m. Tauzų kaime buvo 12 dūmų. Sodybų skaičius čia nesikeitė iki 1841 m. Mosėdžio dvaras 1842 m. tapo valstybiniu. 1844 m. Tauzuose visus kaimo reikalus tvarkė bendruomenė. Kaimo sodybos buvo susitelkusios arčiau Udralių. Dirbami laukai supo jas iš pietų iki upės ir rytų, pievos ir ganyklos plytėjo vakarinėje ir šiaurės vakarinėje teritorijos dalyje. Sodybiniai sklypai buvo netaisyklingai išdėstyti palei susikertančius kelius keliomis eilėmis. Kadangi valstiečiai turėjo po keliolika rėžių žemės ir buvo ją sunku apdirbti, 1933 m. gyventojai Žemės tvarkymo departamento paprašė kaimą išskirstyti į viensėdžius. 1937 m. dar neišskirstytame kaime buvo 35 savininkai, kuriems priklausė 182 rėžiai. 1939 m. pradėta, o 1940 m. užbaigta kaimą skirstyti į vienkiemius. Skirstant žemes paaiškėjo, kad bendroje Tauzų ganykloje yra degintinis kapinynas.
1980 m. kaimo teritorijoje vykusi melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus dalį Tauzų kaimo sodybų. Čia liko tik penkios sodybos prie kelio. 1981 m. sunyko Juozo Serapino sodybiniai statiniai. Likusios sodybos nebuvo tinkamai prižiūrimos, sparčiai nyko. Bendra kaimo planinė struktūra neišliko.
Savo darbe „Tauzų k., Skuodo raj. (...)“, šį kaimą yra aprašiusi ir J. Racevičienė (LSAMTI, b. 28, p. 5–14).
Tauzų kaimą tyrinėjusi N. Tarnauskienė XX a. 9-ajame dešimtmetyje čia dar išskyrė keturias sodybas ir jas konkrečiai aprašė (LKPC PA, F11, Ap. 2, b. 26):
1. Stanislavos Galdikienės sodyba (dabar priklauso Konstantinui Gedminui – red. p.). Vakarinė kelio Plungė–Skuodas pusė, 4 km į šiaurės vakarus nuo Mosėdžio. Sodybos sklypas artimas kvadrato formai. Sodyboje – tvartas, troba (statyta XIX a. pab.), rūsys. Visi pastatai orientuoti rytų–vakarų kryptimi. Sodyba perimetru apsodinta medžiais, pietinėje jos dalyje – vaismedžių sodas. Liepos, kaštonas, uosis akcentuoja įvažiavimą į sodybą.
2. Juozo Kažio sodyba. Suformuota XIX a. vid. 1983 m. ji atiteko Valei Jonkuvienei. Sodyba taisyklingos formos sklype, apribota trijų kelių. Šiaurinę ir vakarinę ribas žymi aukštaūgių kaštonų, eglių, beržų eilės. Vaismedžiai – centrinėje sklypo dalyje, pastatai – šiaurės rytinėje dalyje. Troba (statyta 1855 m.) ir tvartas (statytas 1861 m.) orientuoti rytų–vakarų kryptimi.
3. Juozo Serapino koplytstulpis. Jis žymi buvusios sodybos, kuri sunyko 1981 m., vietą. Koplytstulpis –  prie kelio į šiaurę nuo Kazio Galdiko sodybos apželdintoje vietoje, atgręžtas į rytus. Ant jo inicialai: „1825“ (pastatymo laikas) ir „R. P.“ (reikšmė neišaiškinta). Tai liaudiškas, kresnų proporcijų mažosios architektūros statinys, būdingas šiam regionui.
4. Onos Paulauskienės sodyba. Ji suformuota rytinėje kelio pusėje, pakilesnėje vietoje, taisyklingos formos sklype. Statiniai išdėstyti sklypo centre, išilgine, rytų–vakarų kryptimi, lygiagrečiai. 1731 m. pastatyta troba pagrindiniu fasadu orientuota į pietus. Netoli, lygiagrečiai jai, 1740 m. pastatytas svirnas. Sodybos apželdinimas menkas. (Iš O. Paulauskienės sodybos į architektūros paminklų sąrašus buvo įtrauktas tik svirnas. Dabar ši sodyba priklauso K. Viršilui ir A. Bereniui – red. p.).
 
Sunaikinti Tauzų pilkapiai ir kapinynas
 
Neabejotina, kad Tauzų kaimas XX a. pradžioje archeologams galėjo atskleisti iškalbingą žemės knygą, kuri būtų galėjusi mokslininkams padėti įminti nemažai šio krašto istorijos mįslių. Tokių tyrinėjimų (esminių) čia nebuvo atlikta, o ir vykusių tyrimų medžiaga vėliau buvo primiršta, senovės pėdsakai kolūkių laikais buldozeriais sunaikinti. Archeologiniai paminklai buvo apnaikinti arba tiesiog sunaikinti. Laikui einant, nežinant, kas iš tiesų šio kaimo teritorijoje anksčiau būta, pradėtos maišyti sąvokos ir pan. Apie tai akivaizdžiai liudija ir Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos archyve saugomi dokumentai. Štai 1974 m. Lietuvos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos žvalgomosios ekspedicijos Skuodo rajone ataskaitoje (LKPC PA, F. 27, Ap. 1, b. 45) nurodoma, kad „paminklų apsaugos sąraše įrašytas Tauzų piliakalnis, vadinamas Pilale. Vietoje paaiškėjo, kad čia apie 2,5 km į šiaurę nuo Mosėdžio, kairiajame Bartuvos krante, tarp ariamų laukų yra paliktas neariamas apie 30x45 m medžiais apaugęs plotas. Jis anksčiau buvęs didesnis, tęsęsis labiau į vakarus, bet pastaruoju metu dalis medžių nupjauta ir jų kelmai sustumti neariamo ploto vakariniame pakraštyje.
Paliktojo neariamo ploto viduryje yra apie 10 m skersmens ir apie 1 m aukščio kalvelė nuolaidžiais šlaitais. Tai Pilalė. Ji jokiu būdu ne piliakalnis, o greičiau išlikęs vienas atskiras pilkapis.
Bene 1963 m. apie 50 m į šiaurę nuo Pilalės buvo pradėtas kasti žvyras. Rasta žmonių ir arklių kaulų, daug įvairių metalinių ginklų ir papuošalų, kurie buvę sudėti kolūkio valdyboje. Atvykęs kažkoks pilietis ir, paėmęs visus tuos dirbinius, išvežęs juos į Kauno muziejų, tačiau ten iki šiol niekas tų dirbinių, atrodo, kad nematė...“
Minėtame Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos archyve (F. 1, Ap. 1, b. 36, p. 173–184) saugomas kraštotyrininko, muziejininko Igno Jablonskio 1938 m. spalio 29 raštas tuometinio Vytauto Didžiojo kultūros (dabar karo – aut. p.) muziejaus direktoriui. Čia pažymėta: „turiu tikslą atkreipti tamstų dėmesį į neatidėliotiną šių vietų (Tauzų pilkapių – red. p.) ištyrimo reikalą. Ypač pravartu būtų tuoj, dar 1939 m., ištirti nedidelį degintinį kapinyną Tauzų km. bendrose ganyklose, nes artimiausiu laiku kaimas bus skirstomas viensėdžiais ir kapinynas virs ariama dirva...
Tauzų kaime esamas kapinynas gana didelis ir jo ribų neturėjau progos nustatyti, kur kapų yra, matyti iš pridedamo brėžinio. Dėl patikrinimo vieną kapą atkasiau. Apie pusę metro nuo žemės paviršiaus, įskaitant ir kapo pagrindą, buvo anglių ir pelenų likučių. Kapo buvimas buvo aiškus.“
Kitame, 1938 m. lapkričio 3 d. rašytame laiške to paties muziejaus direktoriui, I. Jablonskis perspėja, kad, jei nebus tvarkomi Tauzų  pilkapiai, jų teritorija gali būti pradėta arti ir čia liks tik ariama žemė, kaip tai jau atsitiko su Udralių kaimo degintiniais kapais, kur, anot I. Jablonskio, „kaimui išsibarsčius viensėdžiais, ganyklas išplėšė ir kapinyno nebeliko nė žymės“.
Dar kitame, 1939 m. balandžio 21 d. I. Jablonskio rašytame laiške tam pačiam muziejaus direktoriui, siūlomas galimas pilkapių apsaugos būdas: „atsimenant, kad šiose vietose jau nuo seno lietuvių gyventa, šių senovinių paminklų globojimas bet kuriai apylinkės jaunimo organizacijai duotų nemažai moralinės naudos.“ Iš šio laiško matyti, kad I. Jablonskis norėjo dalyvauti tolimesniuose pilkapyno tyrinėjimuose: „kadangi panašūs tyrimai mane nepaprastai domina, todėl maloniai Tamstų prašyčiau leisti ir man tyrimo darbuose dalyvauti“.
Minėto archyvo byloje Nr. 36 „Dokumentai dėl Kretingos apskrities Darbėnų, Gargždų, Mosėdžio, Palangos, Salantų ir Skuodo archeologijos paminklų apsaugos 1922–1941“ (LKPC PA, F. 1, Ap. 1, b. 36) saugomas dokumentas, kuriame yra P. Baleniūno 1940 m. vasario 14 d. komandiruotės į Tauzų kaimą ataskaitos fragmentas. Čia rašoma, kad „Tauzų kaimo bendrose ganyklose yra daug pilkapių. Jie nedideli, apvalūs, nuo 2,5 iki 3,5 skersmens. Pilkapiai apdėti akmenimis, daugumos pilkapių centre yra didelis akmuo 100x120–140 cm. Pilkapių vainiko akmenys truputį didesni už visus kitus užmestus akmenis. Dydis 50x30–30x20 cm. Vidury užmestieji akmenys yra 20x30–20x15 cm. Vienam pilkapy akmenų užmesta iki 100–150. Iš viso ištyriau 4 pilkapius.“
Toliau komandiruotės ataskaitoje konkrečiai aprašomi visi 4 pilkapiai. Vieno tokio aprašo tekstas: „Pilkapis I. 3 m 30 cm. skersmens, apvalus, taisyklingo kontūro. Pilkapio centre uždėtas didelis akmuo 100x125 cm. Aplinkui akmenį, nuėmus dirvožemį iki pilkapio vainiko, pasirodė akmenų grindinys. Akmenys užmesti beveik vienas ant kito, įvairaus dydžio – 30x20 ir 10x3 cm. Pilkapio centrinis didysis akmuo 50 cm įsmigęs į žemę. Nuėmus pirmąją eilę akmenų, buvo pastebėta smulkių anglių. Po didžiuoju akmeniu buvo pastebėta daugiau anglių ir degėsių, nedidelė dubens pavidalo apie 100 cm skersmens ir 60 cm gylio nuo žemės paviršiaus duobelė. Anglys daugumoje buvo ąžuolo ir pušies. Radinių jokių nerasta. Degintų kaulų nepastebėta.“ Panašūs ir kitų pilkapių aprašymai.
1987 m. vykusios archeologinių paminklų žvalgomosios ekspedicijos dalyviai turėjo išsiaiškinti dviejų tuo metu į paminklų sąrašus įtrauktų Tauzų kapinynų esamą būklę – Pirmojo  (AV 1150) ir Antrojo (AR 1629).
Ekspedicijos dalyviai konstatavo, kad pirmasis kapinynas apaugęs medžiais. Palei jį buvo verčiami laukuose surinkti akmenys ir metalo laužas. G. Zabielos parengtoje ekspedicijos ataskaitoje nurodyta, kad neaišku, kodėl po 1981 m. vykusios MMT žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Skuodo rajone kapinynas, iki to laiko paminklų sąrašuose buvęs įrašytas kaip senkapis, vadintas Pilale, buvo įvardintas kaip pilkapis. Anot ataskaitą parengusio G. Zabielos, kalvelė visiškai nepriminė pilkapio, tad  pasiūlyta šią vietą laikyti kapinynu – kalvelė labai jau panaši į kaimo kapines.
Toje pačioje 1987 m. ekspedicijos ataskaitoje nurodyta, kad Tauzų kapinynas II (AR 1629) užima nedidelės kalvelės rytinę dalį. Rytiniame kalvelės pakraštyje yra buvęs karjeras, tačiau XX a. 8-ajame dešimtmetyje užlygintas. Tuo metu buvo sunaikinta ir dalis karjero pakraštyje buvusių kapų. G. Zabiela nurodo, kad nežinoma, kiek kapų buvo sunaikinta iki kapinyno suradimo, neaišku, ar kapinynas iš viso dar yra išlikęs. Visa kapinyno teritorija per kažkokį nesusipratimą suarta, nors ir buvo prieš tai pažymėta betoniniais riboženkliais, kurie ariant lauką nebuvo paliesti. Spėta, kad taip atsitiko dėl to, jog čia žemę arę kolūkiečiai dėl netinkamo žemių išskyrimo tiesiog sumaišė, kur prasideda, o kur baigiasi paminklų apsaugos ribos. Žvyrduobės vietoje tuo metu žemė taip pat buvo ariama.
Ekspedicijos dalyviai konstatavo, kad Tauzų kapinynai į archeologijos paminklų sąrašus įtraukti nelogiškai. Jų teritorijas skiria tik 10 m pločio šlapias žemės ruožas, einantis vakarų–rytų kryptimi, kurį skersai kerta dabar jau nenaudojamo kelio pylimėlis. Nurodyta, kad reikėjo ne dirbtinai sukurti naują paminklą, o praplėsti pirmojo kapinyno teritoriją į šiaurę, įjungiant į ją ir antrąjį kapinyną. Rekomenduota tai padaryti artimiausioje ateityje, išbraukiant Tauzų kapinyną I iš archeologijos paminklų sąrašų kaip Tauzų kapinyno II dalį. Anot ekspedicijos dalyvių, reikalingi žvalgomieji tyrinėjimai abiejuose kapinynuose: kapinyne I – nustatyti, kas tai yra, o kapinyne II – ar jis dar išlikęs. Nurodyta, kad būtina nutraukti žemės darbus antrojo Tauzų kapinyno teritorijoje. 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija