Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Tadas (Tadeušas) Pranciškus Oginskis (1712–1783)


LDK valstybės ir politikos veikėjas kunigaikštis Tadas Pranciškus Oginskis – Marcijono Mykolo Oginskio (1672–1750) sūnus,  Igno Oginskio brolis. Jis buvo Lietuvos didysis kancleris, Trakų kaštelionas (1744–1770 m.), Trakų vaivada (1770–1783)  ir Vitebsko vaivada, Rietavo, Ašmenos, Vetboro ir Pževalsko seniūnas. Valdė Maladečną (Oginskio giminei jis priklausė 110 metų), perstatė ten buvusius rūmus ir įkūrė savo rezidenciją. Rūmuose turėjo didelę ir vertingą biblioteką, paveikslų galeriją.
1737 m. vedė lietuvaitę Izabelę Radvilaitę. Ašmenoje ji įsteigė keletą labdaringų organizacijų vargšams, kurios vadinosi Izabelijomis. Tadas Pranciškus Oginskis su žmona Izabele susilaukė dviejų sūnų: Andriaus Oginskio ir Pranciškaus Ksavero Oginskio. Izabelė mirė 1761 metais.

Tadas Pranciškus Oginskis 1763 m. vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Rietavo seniūno Kristupo (Kristoforo) Tiškevičiaus našlė Jadvyga Zaluskytė-Tiškevičienė. Tada T. P. Oginskis kaip pasogą gavo Rietavo dvarą. Taip Oginskiai atsirado dabartinio Plungės rajono teritorijoje.

Jadvyga taip pat garsėjo gerais darbais. Ji steigė ir išlaikė prieglaudas, buvo Vilniuje statomos ligoninės našlaičiams ir pamestinukams fundatorė
Tadas Pranciškus mirė 1783 m. Maladečinoje. Jo palaikai buvo perkelti į Vilnių ir palaidoti Šventų Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje, kurios fundatoriumi jis buvo.

Pagrindinės Tado Pranciškaus Oginskio rezidencijos buvo Maladečina ir Hanutos kaimas. Jam priklausė ir Lučiojai, Tadulinas, Izabelinas (pavadintas pirmosios žmonos garbei), Zalesė, Aborkai.

Maladečiną Oginskiai valdė 110 metų. Čia T. P. Oginskis perstatė rūmus ir įkūrė savo rezidenciją. Rūmuose jis turėjo didelę ir vertingą biblioteką, paveikslų galeriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje yra saugomi du leidiniai (Gardino seime pasakytų kalbų protokolai (Dyariusz mow..., Vilnius: akademijos spaustuvė, 1745; keturių puslapių leidinėkis, spėjama, kad išspausdintas 1746 m. Varšuvos seimo dokumentų sąvade, – padėkos kalba už suteiktą Trakų kašteliono pareigybę) , kurių autorius – Tadas Pranciškus Oginskis. D. Narbutienė publikacijoje „Oginskiai ir knyga: iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“ rašo: „Šis kelių veikalų autorius [...] mums įdomus ir dėl to, kad Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje yra išlikusi jo asmeninei bibliotekai priklausiusi knyga – 1699 m. Vilniuje išėjęs lotyniškas maldynas Scientia sanctorum [...]“ [1]

 „Anot V. Kisarausko, enciklopedinio pobūdžio veikalo „Lietuvos knygos ženklai“ autoriaus,  Tadas Oginskis turėjęs ir savo bibliotekos ekslibrisą – 1747 m. sukurtą knygos nuosavybės ženklą – klijuojamą grafinį lakštelį.

Po Tado mirties jo nuosavybė kaip palikimas atiteko sūnums. Zalesę gavo Pranciškus Ksaveras Oginskis.

Išsamiau svarbiausi T. P. Oginskio gyvenimo faktai yra nušviečiami Kazimiero Bartaševičiaus darbe „Tadas Oginskis ir jo 1712–1783 m. dienoraštis“ (išleistas 1914 m.). Čia jis rašo: „Tadas Pranciškus gimė 1712 m. rugpjūčio 26 dieną. Būdamas dvidešimties metų amžiaus (1732 m.), jis jau buvo Vitebsko deputatas Varšuvos seime (aktyviai dalyvavo keliant jame sumaištį; apie tai pats kunigaikštis dienoraštyje rašė: „Respublikoje tokių skandalų dar nėra buvę“), vėliau, 1733 m. seime, dalyvavo kaip Breslaujos pavieto deputatas. Tarp Augusto III ir Leščinskio prasidėjus kovai dėl sosto, kunigaikštis palaikė pastarąjį. 1736 m. pacifikaciniame seime (į sostą įžengus Augustui III) jis, kaip Vitebsko deputatas, buvo išrinktas į Lietuvos komisiją, svarsčiusią galimybes padidinti Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės lėšas. Netrukus kunigaikščiui buvo patikėtos Lietuvos didžiojo raštininko pareigos. Buvo vedęs kunigaikštienę Izabelę Kotryną Radvilaitę. Sužadėtuvės įvyko 1737 m. vasario 27 d. Lachvoje, pas kunigaikštį Mykolą Kazimierą Radvilą Žuvelę. Jie susituokė tų pačių metų rugsėjo 22 d. Kareličuose.

1738 m. Kazimieras Oginskis su žmona Rozalija perdavė savo broliui Tadui valdyti Hanutą ir Maladečiną su palivarkais. 1739 m. senato pasitarimui nutarus, karalius kunigaikščiui Tadui atidavė Ašmenos seniūniją, o prie raštininko pareigų pridėjo ir jo karališkosios didybės pulkininko vardą. Oginskiai į Ašmenos seniūniją atvyko 1740 m. gegužės mėnesį, kai kunigaikštis prisiekė Ašmenos žemės teisėjui Baranovičiui. Tuo metu Oginskiai gyveno Taduline, kur 1740 m. balandžio 13 d. gimė jų pirmasis sūnus Andrius Marcijonas Joakimas (Andriaus vardą jis gavo kazokų karų laikų kankinio, palaimintojo Andriaus Bobolos garbei). Sūnų pakrikštijo 1741 m. sausio mėnesį. Į ta proga surengtą puotą atvyko daug svečių, iškilmės tęsėsi keturias dienas.

1744 m. Gardino seimas kunigaikštį Tadą išrinko seimo maršalka. Seimas taip ir neišsprendė vieno iš pagrindinių klausimų – dėl kariuomenės padidinimo. „Nenorime išsigelbėjimo“, – kalbėjo maršalka seimui, – „atėjus šimtmečiais geidžiamam metui. Tad nekaltinkite nieko ir patys dėl savęs liekite ašaras!“ Tąsyk kunigaikštis, prieš tapdamas senatoriumi, paskutinį kartą dalyvavo seimo veikloje. Vėliau, lapkričio mėnesį, jis buvo paskirtas Vilniaus kaštelionu.

Vitebsko pavieto Tadulino kaime kunigaikštis Tadas pastatė bažnyčią ir bazilijonų vienuolyną. 1757 m. kaštelionas savo sūnui Andriui perdavė Ašmenos seniūniją, o Pranciškui Ksaverui – Pževalsko. Tais pačiais metais jis kartu su žmona pradėjo parapijos bažnyčios bei kunigų trinitorių vienuolyno statybą Maladečinoje. Oginskiai jau buvo pradėję gyventi Maladečine, kur kunigaikštis Tadas renovavo senuosius kunigaikščių Zbaraskių rūmus. 1761 m. lapkričio 7 d. mirė kašteliono žmona. 1762 m. vasario 15 d. ji buvo palaidota naujoje bažnyčioje. Po dviejų metų Sienoje kunigaikštis susituokė antrą kartą – dabar su Rietavo seniūno Kristupo Tiškevičiaus našle Jadvyga Terese Zaluskyte. Rietavas tapo Oginskių giminės nuosavybe. Nuo to įvykio praėjus beveik šimtui metų, čia gimė Mykolo Kleopo Oginskio anūkai – paskutiniai giminės palikuonys pagal vyriškąją liniją.

Mirus Augustui III, kaštelionas rėmė Stanislovo Augusto įžengimą į sostą, vėliau jo paprašė Trakų vaivados pareigų.

T. P. Oginskio ir jo žmonos lėšomis 1768 m. spalio 7 d. į Maladečinos bažnyčią buvo atgabentos relikvijos iš Romos, o 1772 m. į Sienos pranciškonų bažnyčią – šv. Fortunato relikvijos. Svarbiausias filantropinis Jadvygos Oginskienės nuopelnas buvo 1766 m. Vilniuje pradėję veikti jos įkurti pamestinukų ir našlaičių namai arba Kūdikėlio Jėzaus įstaigos.

1770 m. pradžioje mirė Trakų vaivada Aleksandras Pociejus ir balandžio 7 d. kunigaikštis Tadas gavo lauktas pareigas. Jo atvykimo į Trakų vaivadiją proga čia vyko didelės iškilmės, kunigai pasakė daug panegirikų. Tuo metu T. P. Oginskis gyveno Ašmenos paviete, Hanutoje, kurią pasirinko kaip savo paskutinę rezidenciją. Ten apie 1765 m. pastatė rūmus ir dvarą (sugriauti po 1939 m.).

Oginskių giminės gyvenamoji vieta ir visuomeniniai interesai iš Vitebsko žemėse esančio Tadulino vėl persikėlė į Maladečiną, Hanutą, Zalesę, Ašmeną, Vilnių, Trakus ir Rietavą. Giminė tuo laiku grįžo į savo pavardės kilmės vietoves – Lietuvą. Paskutiniais gyvenimo metais kunigaikštis pastatė Dievo Kūno koplyčią Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. T. P. Oginskio rūpesčiu 1780 m. šiai koplyčiai iš Romos buvo atsiųstos Šv. Teofilio relikvijos.

Kunigaikštis mirė 1783 m. lapkričio 25 d. Hanutoje. Jis buvo palaidotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčios, kuri dabar vadinama ir Oginskių vardu, rūsyje.“

 

1. Narbutienė D., „Oginskiai ir knyga: iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 87.

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija