"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Tadas Daugirdas

Donatas Tytuva

Ariogalos miestelio kapinės – ant stataus Dubysos skardžio. Bet kuriuo metų ir paros laiku čia – ypatinga aura, chrizantemomis prisodrintas oras ir ramybė…. Išėjusiųjų pasaulis…
Greta kuklių, tačiau visada gražiai prižiūrimų kapų – dar 1850 metais Plemborgo dvaro savininko Stasio Daugirdo pastatyta mūro koplyčia. Joje ilsisi Daugirdų giminės nariai. Vienas iš jų – Tadas Daugirdas (1852 02 27-1919 11 01), archeologas, etnografas, kraštotyrininkas, dailininkas, rašytojas, Kauno miesto muziejaus kūrėjas.

Tado Daugirdo pasaulėjautą formavo lenkiškos kultūros aplinka, tačiau išliko Lietuvos patriotas, tikras žemaitis. Raseinių krašto žmonėms T. Daugirdas daugiau žinomas kaip archeologas.
Gimė Tadas Daugirdas buvusioje Naugardo gubernijoje (Torbine). Kai jam buvo ketveri, tėvai grįžo į Plemborgo dvarą (dabar Daugirdų kaimas Ariogalos apylinkėse). Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Po 1863 m. sukilimo mokslą tęsė Rygoje, vėliau – Vilniuje. Tuo laiku jam didelę įtaką darė dailininkai Eduardas ir Alfredas Riomeriai. Tadas pradeda svajoti ir pats tapti dailininku. 1869 m. įstojo į Vilniaus paišybos mokyklą, po metų studijas pratęsė Sankt Peterburgo meno akademijos Peizažų skyriuje, 1872-1876 metais – Miuncheno meno akademijoje. Garsiu menininku T. Daugirdas netapo, nors XIX a. pabaigoje jis ir sukūrė nemažai taikomojo meno kūrinių, kuriuose ryškūs liaudies meno elementai. Be to, T. Daugirdas projektavo ir vitražus Kauno miesto muziejui, kelioms bažnyčioms, dekoravo poeto Maironio buto lubas, 1910, 1914 metais Vilniuje vykusioje Lietuvių dailės draugijos parodoje eksponavo taikomojo ir vaiduojamojo meno kūrinius. Vėlesniais metais daugelį kartų jis yra konsultavęs Lietuvos miestelių teatrų darbuotojus scenografijos srityje, pats kūrė dekoracijas įvairiems spektakliams. Beje, Tadas Daugirdas ir pats yra parašęs bei režisavęs nemažai scenos veikalų. Prieš I pasaulinį karą jis buvo aktyvus Kauno kultūrinės visuomenės narys, režisuodavo „Dainos” draugijos spektaklius, piešė dekoracijas, vertė, rašė scenos vaizdelius. 1911 m. kauniškiai buvo pakviesti į T. Daugirdo režisuotą S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Jauniklių” spektaklį. 1913 m. Biržuose išspausdintas scenos veikalų rinktinė, į kurią įtraukti du T. Daugirdo kūriniai („Girkalnio užgavėnės”, „Tėtė pakliuvo”) ir jo išversta V. Perzynskio pjesė „Idealus gyvenimas”. Be šių kūrinių, jis dar yra parašęs ir daugiau scenai skirtų veikalų: „Manios vestuvės’, „Ugnis užgeso” ir kt.
Paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais Tadas Daugirdas aktyviai bendradarbiavo ir spaudoje, ypač darg rašė archeologijos tema. Jo publikacijos būdavo spausdinamos „Lietuvoje”, „Vilniaus žiniose”, „Lietuvos ūkininke”, „Draugijoje”, „Viltyje”, „Žemdirbyje” ir kituose lietuviškuose leidiniuose. 1937 m. išspausdinta dalis Tado Daugirdo atsiminimų iš Pirmojo pasaulinio karo.
Geras meno pažinimas jam labai pravertė 1907 m. pradžioje tapus Kauno miesto konservatoriumi, o vėliau (nuo 1909 m. sausio 23 d.) ir šio muziejaus direktoriumi. Tadui Daugirdui padedant 1913 m. sankt Peterburge vykusioje smulkiosios pramonės parodoje buvo įrengtas Lietuvių dailės draugijos lietuviškas skyrius.
Tadas Daugirdas buvo žinomas ir kaip politikas. Jis – 1905 m. Vilniaus seimo narys. 1917 m. kartu su J. Basanavičiumi ir A. Žmuidzinavičiumi dalyvavo komisijos, kuri rengė Lietuvos tautinės vėliavos projektą, darbe. Tuo laiku jis kūrė ir Vyčio projektus bei Lietuvos miestų herbus.
Daug vertingos dokumentinės medžiagos apie Tadą Daugirdą surinkta ir užrašyta Raseinių krašto istorijos muziejuje.
Didžiausio įvertinimo nusipelno Tado Daugirdo nuopelnai Lietuvos ir konkrečiai Žemaitijos archeologijai. Ja T. Daugirdas susidomėjo dalyvaudamas kraštotyrinėse ekspedicijose. 1881 m. spalio mėnesį jis atkasė pirmą priešistorinį kapą Jasnagurkoje (Paluknyje), netoli Šiluvos. Savo radiniais jis sudomino garsius to meto archeologus A. H. Kirkorą ir G. Osowskį. Pirmieji sėkmingi kasinėjimai T. Daugirdą tarsi užbūrė. Jis ima studijuoti proistorę, rinkti senienas, aprašinėti senovės paminklus. Jo archeologiniai kasinėjimai tada būdavo bandomojo pobūdžio. Dirbta šioje srityje daug:
1882-1883 m. buvo tęsiami naujojo geležies amžiaus kasinėjimai Jasnagurkoje;
1884-1885 m. – kasinėti senojo geležies amžiaus pilkapiai Kuršėnų valsčiaus Visdergių kaime;
1885 m. – naujojo geležies amžiaus plokštiniai kapai Šaukėnų valsčiaus Titvydiškių kaime;
1885-1886 m. – naujojo geležies amžiaus plokštiniai ir degintiniai kapai Salantų valsčiaus Imbarės kaime;
1886 m. – žalvario amžiaus pilkapiai Bogory Gorne, Darbutų piliakalnis Betygalos valsčiuje, senojo ir vidurinio amžiaus kapai Šaukėnų valsčiaus Paklibakių kaime, senojo bei vidurinio geležies amžiaus akmenų vainikais apdėti pilkapiai Kurtuvėnų valsčiaus Gilvyčių kaime;
1909 m. kartu su L. Krzyvickiu ir A. Žmuidzinavičiu tyrinėjo Dūkšto piliakalnį Salako apylinkėse;
1911 m. su L. Krzyvickiu vėl grįžo prie Darbutų piliakalnio kasinėjimų, tyrinėjo III-IV a. plokštinius kapus Vilkijos valsčiaus Lauksvydų kaime, Seredžiaus valsčiaus Laukiškių kaime.
Dalį archeologinių tyrinėjimų medžiagos T. Daugirdas paskelbė spaudoje, dalis liko rankraščiuose, kuriuos perėmė saugoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių skyrius.
Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose dažnai minimi T. Daugirdo žvalgomieji kasinėjimai Darbutų piliakalnyje (Bielskio kalne). Čia jo darbas nebuvo itin sėkmingas. 1886 m., aptikęs akmens grindinį, T. Daugirdas tyrinėjimus šioje vietoje nutraukė. Iš viso tada čia buvo ištyrinėtas 86,5 kv.m žemės plotas. Pakartotinai, kaip minėta, čia sugrįžo 1911 m.
Vis dar daug paslapčių gaubia T. Daugirdo pirmuosius kasinėjimus Šiluvos seniūnijos pilkapiuose (vietiniai gyventojai juos vadindavo Jasnagurkos, Milžinkapiais, Kapmilžiais). Prie šių pilkapių T. Daugirdas dar buvo sugrįžęs 1882-1883 m. Tyrinėjimo medžiaga, gerai padaryti tyrinėjimų brėžiniai buvo išspausdinti Varšuvos žurnale "Pamietnik Fizyjograficzny" (t.VII, 1887 m.). Paskelbti
kasinėjimų rezultatai buvo itin įdomūs. Savotiškai įdomi ir šių kasinėjimų priešistorė. Pasakojama, kad vienas pilietis pas Šiluvos laikrodininką ar skardininką pamatė senovinį bronzinį papuošalą. Pasidomėjo iš kur jie. Sužinojo, kad tokius daiktus žydui atneša Josnagurkos kaimo bernai. Žydelis pigiai šiuos daiktus įsigydavo, keletą jau buvo ir perlydęs. T. Daugirdas, išgirdęs šią istoriją, ėmėsi kasinėjimų. Jis nuosekliai ištyrinėjo 17 kapų. Čia buvo rasti išlikę palaidotų žmonių griaučiai ir greta jų daugybė bronzinių daiktų ( papuošalų, ginklų). Tai rodė, kad čia buvo laidojami gana pasiturintys žmonės. Prie kiekvienų griaučių pilvo srityje jis rado ir stambokus lauko akmenis. Kodėl jie čia buvo padėti, T. Daugirdui išsiaiškinti nepavyko. Kapuose rasta ir geležies dirbinių. T. Daugirdas nebandė nustatyti, kokios tautybės žmonės čia palaidoti ir kokiame amžiuje. Į šiuos klausimus atsakyti jis paliko Vilniaus archeologų suvažiavimui. Į šį suvažiavimą buvo pakviestas ir pats archeologas. Ar jis jame dalyvavo, neaišku.
Tadas Daugirdas XIX a. pab.-XX a. pr. buvo plačiai žinomas archeologas. Jis buvo išrinktas įvairių mokslo draugijų nariu, 1882 m. – Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu korespondentu, 1885 m. – Krokuvos Mokslo akademijos nariu korespondentu, 1907 m. – Lietuvių mokslo draugijos nariu, lenkų mokslo bičiulių draugijos nariu korespondentu, Lenkijos kraštotyros draugijos nariu, Krokuvos mokslo akademijos antropologinės komisijos bendradarbiu.
Tadas buvo išsilavinęs ir labai darbštus. Žmonės jį gerbė. Tarpukario metais viena iš Raseinių gatvių buvo pavadinta T. Daugirdo išgarsinto Jasnoguros, o vėliau – TadoDaugirdo vardu.
Tadas Daugirdas buvo sukaupęs turtingą archeologijos, etnografijos ir istorijos eksponatų kolekciją, kurią demostruodavo įvairiose parodose. Vertingiausią kolekcijos dalį saugojo savo tėvų dvare Plemborge. Tuometinės caro valdžios atstovai taip pat buvo susidomėję šia kolekcija, tačiau T. Daugirdas savo namuose tokių lankytojų matyti nepageidavo ir jiems kolekcijos neparodė.
Norėdamas, kad eksponatai būtų labiau prieinami Lietuvos visuomenei, savo kolekciją T. daugirda vėliau perdavė Kauno miesto muziejui. Už tai jam buvo paskirta kukli pensija ir nedidelis butukas Kaune, kuriame gyveno ir pradėjęs dirbti muziejuje.
Daugirdų šeima, kaip ir T. Daugirdas, nebuvo lojali caro valdžiai. Žinoma, kad Tado brolis Kostas Daugirdas platino iš Prūsijos atvežamą lietuvišką spaudą.

Šaltiniai:

1. Glukovskis K. Kauno gubernijos knygutė – atmintinė. 1882.
2. Raseinių rajono gamtos, kultūros ir istorijos paminklų katalogas. Vilnius. 1983.
3. Berteškaitė D. Iš Tado Daugirdo gyvenimo (1852-1919) // Kraštotyra. Nr.23. Vilnius. 1989.
4. Rimkus K. Iš Ariogalos valsčiaus. // Raseimų rajono laikraštis "Naujas rytas". 1994 02 09.
5. Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius. 1995. P.22.
6. Lietuvių enciklopedija. T. 4. 1954. P. 354, 355.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija