Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

ŠVENTĖS STEBUKLO BELAUKIANT 

 

2002-ųjų metų pabaigoje, Kūčių ir šv. Kalėdų išvakarėse, Žemaičių kultūros draugijos informaciniame kultūros centre vyko pokalbis apie kalendorinių švenčių gyvąją tradiciją. Jame dalyvavo Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojos Inga Kriščiūnienė ir Loreta Mukaitė, Vilniaus etninės veiklos centro darbuotojai Marija Liugienė ir Stasys Kavaliauskas, Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ nariai Margarita Gaubytė, Milda Paškauskaitė, Vaidas LENGVINAS, būrys „Žemaičių žemės“ žurnalo bendradarbių. Pokalbį vedė „Žemaičių žemės“ žurnalo redaktorė Danutė Mukienė.

 

Marija Liugienė: Kūčios - šeimos šventė. Todėl tokį vakarą nuo seno dzūkai vieni pas kitus labai nelakstydavo. Žmonės laikėsi papročių, bet daug ką, gyvendami bendruomenėje, ir vienas iš kito perimdavo: sueina po tokių švenčių į būrį ir dalinasi savo patirtimi: aš tą, o aš va šitaip dariau…Kaip, kas ir kur vykdavo, labai priklausydavo nuo konkrečios šeimos. Kiekviena kažką savo turėdavo.

Pas mus šeimoje taip jau susiklostė gyvenimas, kad ne mamytė, o tėvulis buvo tradicijos nešėjas.

Svarbiausia - šventės laukimas ir pasiruošimas Kūčioms. Iki Kūčių skolos turėdavo būti atiduotos, visi pašaliai, pirkia sutvarkyta, išbieliavota naujai, ir naujos užuolaidėlės iš popieriaus iškarpytos, ir apie abrozdus naujais popieriukais apvedžiota, sodas naujas padarytas.

Eglutė pas mus atsirado labai neseniai, kai aš buvau kokių 15 metų. Puošdavome ją savo gamybos papuošalais, tik jau vėliau iš miesto parveždavo tų blizgančių stiklinių žaislų.

Prieš Kūčių vakarienę visada atnešdavo šieno, padėdavo po staltiese, po to jau ruošdavo stalą. Augindavome nemažai gyvulių - ir karvių, ir avių būdavo, iš ryto to šieno iš po staltiesės visiems turėdavo bent po kuokštelį užtekti, todėl paserviruoti stalą būdavo gana sunku.

Mes, vaikai, labai laukdavome švenčių. Mama ruošdavosi Kūčioms, Kalėdoms - vaišes gamindavo, o mes kentėdavome, laukdavome. O taip viskas kvepia, tai mamai po virtuvę sukantis! Po to, kai jau susėsdavome prie Kūčių stalo, valgyti iš karto dar nebūdavo galima - reikėdavo poterius sukalbėti. Giedodavome ir „Sveikas, Jezau gimusis“. Mes sakydavome „Linksminkimos ir džiaukimos“ - seną formą naudodavome.

Tėvulis laužydavo plotkelę ir visiems palinkėdavo to, ko, jo požiūriu, konkrečiam šeimos nariui labiausiai reikėdavo: senesniems linkėdavo sveikatos, merginoms - susirasti bernelius ir ištekėti, visokių kitokių gėrybių; tėvas gerai žino, ko palinkėti vaikams. Ta dvasinė dovana, tas palinkėjimas anksčiau būdavo labai svarbus. Tokių dovanų, kokias per Kalėdas dabar dovanoja, anksčiau nebūdavo. Kada tokios kalėdinės dovanos, kaip dabar kad dovanojamos, yra mieste atsiradusios, negalėčiau pasakyti, nes gyvenau kaime.

Mes per Kūčias tradiciškai valgydavome barščius, su baravykais ir aliejumi uždarytus. Mums, vaikams, tai nebūdavo labai laukiamas patiekalas, tačiau reikėdavo pradėti valgyti nuo jo, tai ir valgydavome, laukdami, kada ateis eilė šližikams (kūčiukams, prėskučiams), silkių, žuvų patiekalams.

Pavalgius prasidėdavo burtai. Būdavo jie tokie patys, kokie ir dabar kad visoje Lietuvoje žinomi. Traukdavome iš po staltiesės šieną, iš šešėlių burdavome.

Žinodavome, kad einant miegoti ant stalo šiek tiek vaišių, šaukštą reikia vėlėms palikti. Ryte atsikėlę žiūrėdavome, ar jie neapversti. Jei apversti - tai ženklas, kad žmogus, valgęs su tuo šaukštu, gali mirti. Bet neatsimenu atvejo, kad kada būtų numiręs žmogus, kurio šaukštą surasdavome apverstą.

Iš ryto gyvuliams išnešdavo tą Kalėdų rytą namuose po staltiese buvusį šieną. Na o po to jau visi ir į bažnyčią važiuodavome.

Kai jau tų Kalėdų sulauki, viskas labai greitai vyksta. Pats svarbiausias - tas laukimas, tas ruošimasis šventei.

Be abejo, mieste daug kas pasikeitė.

Burtai… Kur tu čia tą obelaitę apsikabinsi, ką tu iš to balkono žiūrėdamas tame danguje įžiūrėsi?! Daug ką praradome, bet daug ką norėdami galime ir atrasti. Daugelio papročių miesto sąlygomis jau ir nebeįmanoma išlaikyti. Kur čia kokių gyvulėlių kalbančių nueisi pasiklausyti?! Kaime sąlygos visai kitokios - mieste jų nepakartosi. Mieste vis dėlto galima tas tradicijas puoselėti, tik reikia sugebėti į viską kiek laisviau žiūrėti. Interpretacijos reikia daugiau. Pagrindinius elementus, kad ir per Kūčias, reikia išlaikyti: tas švarinimasis prieš šventes, tas atsiprašymas, tie palinkėjimai. Nėra sudėtinga ir to šieno atsinešti, jo po staltiese padėti ir tuos tradicinius burtus daryti.

Formuojasi naujos, gražios tradicijos, kad ir tų kalėdinių dovanų. Jos gražios, tomis dovanėlėmis, kad ir pačiomis mažiausiomis, galime vienas kitą sušildyti, todėl nėra prasmės jų guiti lauk iš mūsų gyvenimo.

 

Inga Kriščiūnienė: Dėl kalėdinių dovanų… Mūsų, Švenčionių krašte, Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje būdavo priimta Kūčių vakarą palikti paserviruotą stalą ir šaukštus ant stalo. Jei iš ryto po savo šaukštu žmogus rasdavo riešutą, geriausiai dvigubą (keimarį), tai būdavo suprantama kaip didžiausia dovana jam. Ne visi iš ryto rasdavo tokių dovanų. Jei koks nusikaltęs vaikas atsikelia iš ryto, nubėga prie stalo, pakelia šaukštą, o ten riešuto nėra, jam tai didžiausia bausmė ir nelaimė… Tas Kalėdų riešutas (keimaris) - didžiausia dovana, visų metų jo darbų ir elgesio įvertinimas.

Dėl plotkelės… Dzūkijoje plotkelę tėvulis (namų šeimininkas) laužydavo ir dalindavo kiekvienam šeimos nariui, o Suvalkijoje - kiekvienas turėdavo po atskirą plotkelę ir kiekvienas Kūčių vakarą savo plotkelę laužydavo ir ja pasidalindavo su kitais šeimos nariais, tuo pat metu kažką tai ypatingo savo artimiesiems palinkėdamas, kiekvienam palinkėjimui suteikdamas didžiulės prasmės. Prieš šventes visi apgalvodavo, ką kam palinkės. Šią tradiciją daug kas savo šeimose yra išlaikęs iki šiol.

Šiuo metu įprastos kalėdinės dovanos atsirado pirmiausia mieste. Kiek mes esame domėjęsi, tradicija susiformavo apie XX a. šeštąjį-septintąjį dešimtmetį. Tačiau net ir dabar kaimuose gyvenančios močiutės tokios tradicijos iki šiol nepripažįsta - aišku, joms tam ir pinigų neatlieka. Manau, kad tų dovanų atsiradimas į mūsų lietuviškų Kūčių, Kalėdų švenčių tradicijas įnešė kiek nesveiką atmosferą. Tie, kurie sugeba, kas išmoningi, dabar tų dovanų dalinimą labai gražiai apžaidžia. Dovanos šiuolaikinėje šeimoje dabar per Kalėdos - neišvengiamas atributas. Gražiausia, kai šeimoje ir paprastą, ir šventės dieną tokia atmosfera, kai jos nariai vienas kitam yra dovana, savo buvimu ir elgesiu vienas kitą džiugina.

 

Margarita Gaubytė: Vis dėlto yra dar nemažai šeimų, kuriose nėra tos dabartinių kalėdinių dovanų tradicijos. Kiti sąmoningai to neleidžia daryti, nes žino, kad ne visi šeimos nariai yra vienodai pajėgūs tų dovanų parūpinti. Tokiose šeimose ir dabar daugiausia orientuojamasi į dvasines dovanas, į tai, ką žmogus savo rankomis, talentu sugeba padaryti. Daugelyje mokyklų nuo mažens vaikai mokomi daryti kalėdines ir kitokias dovanas. Iš pirmo žvilgsnio smulkmenos žmogui gali suteikti kur kas daugiau malonumo negu ta amerikoniško stiliaus dovana, gražiai supakuota ir perrišta didžiuliu blizgančiu kaspinu. Pirktinėje dovanoje dažnai nėra tos šilumos, kurią žmogus įdėtų ją pats darydamas.

 

Milda Paškauskaitė: Tačiau nuo gyvenimo niekur nepabėgsi. Šiais laikais mes dažnai esame taip užsiėmę, kad tiems savo pačių rankomis padarytoms dovanoms tikrai nebelieka laiko. Tada vienintelė išeitis - parduotuvė. Tie, kurie iš tiesų savo mylimiems ir artimiems žmonėms ta dovanėle nori suteikti malonumo, dažniausiai neperka pirmo pasitaikiusio daikto. Dovaną jie bent jau mintyse išrenka dar prieš kelis mėnesius iki švenčių, o paskui kantriai jos ieško - tai, ką norisi žmogui padovanoti, net ir šiais laikais išrinkti gana sunku. Bent jau mes, mūsų šeimos nariai, prieš šventes ieškome dovanos ne bet kokios, o būtent tam ar kitam žmogui… Kalėdinė dovana mūsų šeimoje yra kur kas labiau svarbi, negu gimtadienio dovana - ne kainos ar dydžio prasme, o įteikimo ceremonija. Dovanėlę įduodi kiekvienam asmeniškai, linkėdamas tai, ką esi širdyje išnešiojęs.

 

Marija Liugienė: Dovanas gauti visada malonu…

Inga Kriščiūnienė: Pritariu Marijai. Dovanas ypač malonu gauti vaikams. Dalis jų nuo pat mažens taip suauga su ta Kūčių-Kalėdų nakties stebuklų tradicija, kad net ir miegoti Kūčių vakarą stengiasi įsitaisyti kur nors šalia eglės, nors ir ne visada tai būtų patogu. Visus nepatogumus atperka tai, kad prabudęs iš karto pamatysi po eglute padėtas dovanėles. Kai kurie vaikai ir pačiu Kalėdų seneliu pasirūpina: prieš eidami miegoti jie jam ant stalo padeda pieno, sausainių, kitokių gardėsių, kėdę prie stalo pastato, kad tik atėjęs Kalėdų senelis galėtų prisėsti, pailsėti ir pasistiprinti. Tai, aišku, žaidimas, bet jis labai tikras, išgyventas, gražus. Šiuo atveju ne tiek svarbi ta dovana, kiek vaiko ruošimasis šventei. Jis stengiasi ir geresnis, ir atidesnis būti, kad tik Kalėdų senelis jo neaplenktų, iš kitų neišskirtų.

Kūčios, kaip ten bebūtų, pirmiausia yra tikėjimo dalykai. Daug kas iš to, kas susiję su religija, šiandien jau yra nunykę, ypač mieste. Todėl šeimos, kurios yra netikinčios, turi tikrai nemažai žinoti ir būti išradingos, kad ta šventė netaptų tuštybe, kad tie momentai, kurie susiję su tikėjimu, būtų pakeisti dalykais, kurie padėtų formuoti gražų žmogaus vidinį pasaulį.

 

Danutė Mukienė: Su nostalgija kalbame apie tai, ką prarandame. Tai suprantama. Tačiau gyvenimas eina ir konkrečiame laike, konkrečioje vietoje, šeimoje, pradeda formuotis ir susiformuoja naujos tradicijos, jos formos, dažnai daug ko pasiskolinusios iš kitų kraštų. Ar tai blogai? Manau, kad ne, išskyrus tuos atvejus, kai tradicija iš esmės iškreipiama, atmiešiama alkoholiu, nepadoriomis orgijomis. Lengviausiai pažeidžiama tai, ką stengiamasi dirbtinai išlaikyti, įtvirtinti… Be abejo, kultūros žmonių pareiga formuoti žmonių požiūrį į tuos dalykus, šviesti visuomenę, aiškinti tradicijų ištakas, esmę.

 

Inga Kriščiūnienė: Kodėl Kūčios yra išlaikiusios daugiausiai papročių? Tai pati uždariausia šeimos šventė ir jokios politinės sistemos, jokios partijos toms šeimos tradicijoms, ypač jei tai religinga šeima, didelės įtakos nepadarė. Tai nėra bendraliaudinė šventė. Todėl labai verčia susimąstyti informacija, karts nuo karto pasiekianti Lietuvos liaudies kultūros centrą, kad štai vienoje ar kitoje vietoje buvo pamėginta Kūčių vakaro šventę perkelti į kultūros namus. Sunkiai net ir įsivaizduojama, kaip tai galėtų būti. Bet tai kai kur yra daroma. Galime tai suprasti nebent tuo atveju, kai į kultūros namus tą vakarą sukviečiamos vienišos močiutės, kad jos ten Kūčių vakarą pasijaustų kaip šeimoje ir neliūdėtų. Nerimauti verčia kiti faktai - kultūros namų darbuotojai praleisti Kūčių vakarą į kultūros namus kai kur kviečia viso kaimo, miestelio gyventojus… Toks renginys, aišku, niekuo neprisidės prie tradicijos puoselėjimo. Abejoju, ar tokius renginius konkrečioje Kūčių situacijoje reikėtų vertinti teigiamai.

 

Marija Liugienė: Gali būti, kad į taip organizuotas šventes sueina žmonės, kurie nežino, ką veikti per tas šventes… Tokių žmonių šiandien Lietuvoje jau gana nemažai.

 

Vaidas Lengvinas: Šiais laikais šalia mūsų gyvena tikrai labai daug žmonių, kurie visiškai nieko nežino apie lietuvių tradicines kalendorines šventes, papročius. Tas pats ir su jaunomis mamomis. Jos nežino, ką konkrečios šventės metu reikia daryti ir lengviausią išeitį randa perskaičiusios skelbimą apie tai, kad viename ar kitame pramogų centre organizuojama kokia nors šventė, na kad ir vaikams. Nurodytą dieną, valandą nueina, sumoka ir… Praeina valanda, antra - vaikas jau ir įspūdžiais apipiltas, ir dovanas namo nešasi…

Inga Kriščiūnienė: Tokie renginiai, ypač vaikams, be abejo, pateisinami per Kalėdas. Nemažai šiais laikais organizuojama ir adventinių renginių, nors gal ir ne visada gerai jie vyksta. Dabar Lietuvoje yra paplitusi tradicija kviesti į ikimokyklines, bendrojo lavinimo įstaigas atskirų švenčių metu gastroliuojančias pusiau profesionalių menininkų grupeles. Jos dažnai parengia koncertinę programą, kuri nieko bendro su tikrosiomis švenčių tradicijomis neturi, neblogai pareklamuoja save, gauna užsakymus, nuvyksta į kolektyvus ir čia surengia koncertus. Įspūdis lyg ir padarytas, žmonės susirenka, pamato, išgirsta. Po to šios įstaigos vadovai savo darbų ataskaitose gali pasidėti pliusiuką, o kur pačių vaikų, jų auklėtojų kūryba, ruošimosi šventei stebuklas, kur ieškojimai, atradimai ir praradimai? Tos iš miestelio į miestelį ant ratų keliaujančios dirbtinės šventės jokios naudos tikrosios tradicijos puoselėjimui neduoda.

Kūčioms jokios visuotinės pritemtos šventės netinka.

Manau, kad dažniau turime susimąstyti ir kas dabar darželiuose per Naujųjų metų šventę darosi. Anksčiau visoje Lietuvoje tėvai kartu su vaikais visokias kaukes darydavo, šventėms ruošdavosi, o dabar darželio auklėtojos, pavyzdžiui Vilniuje, nuveda vaikus į „Lėlės“ teatrą ir… čia jiems šventė jau surengta - viskas tuo ir baigiasi.

Manau, kad šių dienų lietuviai, net ir jauno amžiaus, bent jau minimumą informacijos apie kalendorines šventes, jų tradicijas turi, todėl didelės problemos patiems kūrybingai tas šventes praleisti, pagal tradicijas pasidengti stalą, žaidimus organizuoti, tradiciškai burtis nėra problemos. Aišku, jei nori, kad viskas vyktų iš esmės, žinių reikia turėti daug.

Mūsų gamta yra pakrikusi. Burtas anksčiau kažką tai galėjo reikšti, dabar tas dangus ir žemė, bent jau mieste, lyg tai yra susimaišę. Ir tas burtas, kuris buvo atliekamas anuo metu ir dabar, jis neatlieka tos funkcijos, nesuveikia visi tie energetiniai dalykai, bet mes vis dėlto tai darome, mes žaidžiame tuos burtus, suteikdami tam prasmę. Susitariame su draugais ar kaimynais, kad šunį konkrečiu laiku į balkoną išvestų, kad jis buriantis palotų, kad vėl kas iš kur kokius tos šventės burtams būdingus signalus duotų. Tai taip pat yra gana daug. Esmės gal ir nelieka, bet tai yra žaidžiama, informacija apie tradiciją perimama, puoselėjama.

Kas laukia ateityje? Sunku pasakyti. Mes džiaugiamės tuo, ką šiandien turime, kad dabartiniame gyvenime tos mūsų tradicijos, kad ir kiek transformuotos, su tam tikromis interpretacijomis, bet randa sau vietos.

Manau, kad ateityje pas mus bus taip, kaip ir kitose šalyse. To „gyvenimo ant nieko“ žmonės atsikanda. Jie eina, važiuoja iš didmiesčių į kaimus ir ypatingai per šventes ieško to, kas yra tose vietose tradiciška, kas toli nuo varginančios miesto kamšaties, kompiuterių, mašinų.

 

Stasys Kavaliauskas: Kalbame apie tai, kas yra ir ką reikia daryti. Reikalai yra labai blogi. Tai rodo ir etnosociologiniai tyrinėjimai. Etninės kultūros reikalai vietose prigęsta. Trūksta mokytojų, kurie galėtų etninės kultūros pagrindus dėstyti mokyklose. Pats požiūris į etninę kultūrą yra toks, kad ji gali egzistuoti, bet ją reikėtų integruoti į dalykinę sistemą. Tai reiškia, kad yra atskiri taškai, kurie nesusijungia. Nėra harmonijos, nėra visumos, nėra sistemos. Tas pats ir su tradicinių kalendorinių švenčių papročiais. Tradicinėje šventėje kaip niekur kitur koncentruojasi visa etninė kultūra. Sakyčiau, kad čia yra ta pati aisbergo viršūnė. Visi tie dalykai, kurie yra apačioje, kurie mums paprastai nematomi, išlenda per tas tradicines šventes. Jei tu pats turi ką nors ten, giliau, tai pasirodo ir per tą tradicinę šventę. Jei nieko tavo viduje nebėra likę, tai ir ta tradicinė šventė pasidaro labai vargana. Susėdi prie stalo ir nėra ką daryti. Nėra vienybės, tarpusavio supratimo, šventė - atsitiktinis dalykas.

O kodėl taip yra? Labai blogai su etninės tradicijos perdavimu. Anksčiau iš kartos į kartą tas tradicijas perduodavo šeima. Šeima dabar tos funkcijos nebeatlieka ir nebegali atlikti. Antra, didelės svarbos tame tradicijos perdavimo procese atlikdavo bendruomenė, ypač kaimo bendruomenė. Daugelis švenčių, išskyrus Kūčias (šeimos šventę), buvo visos bendruomenės šventė. Taigi ir bendruomenė savo funkcijų nebeatlieka. Vadinasi, tą šventę reikia pradėti reguliuoti iš šono. Žmones reikia pradėti mokyti tas šventes rengti. Tai padaryti gali tik ugdydamas etninės kultūros supratimą nuo pirmųjų žmogaus gyvenimo metų: ikimokyklinėse vaikų įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose ir panašiai. Ypatingai svarbios tos etninės kultūros pamokos pradinėse klasėse. Nėra dabar tokia bloga padėtis. Pvz., vyresniųjų klasių moksleiviai pagal sociologines apklausas linkę į mitologiją, simboliką, apeigą. Reikia jiems duoti tik postūmį, informacijos pateikti, kad galėtų visus tuos dalykus apmąstyti. Po to jie patys pagal save darys, susitvarkys, kai norės.

Mūsų, etninės kultūros sferos darbuotojų, uždavinys ir būtų šviesti, skatinti žmones, parodyti, kaip reikia daryti. Manau, kad ypatingą dėmesį turėtume skirti vaikams. Mums reikia prisiimti tas funkcijas, kurias atlikdavo bočius, mama, tėvelis, bendruomenė.

Mokykloms, ikimokyklinėms įstaigoms pirmiausia reikia ieškoti žmonių, kurie tai galėtų daryti. Jei blogai darai - geriau iš viso nedaryti. Blogai darydamas tik žmones nuo tų dalykų atbaidysi ir etninės kultūros niekam nereikės.

 

Marija Liugienė: Kita problema - tradicinių švenčių dideliame mieste organizavimas visuomenei. Vilniuje tuo užsiima Etninės veiklos centras. Darbas šioje srityje išties nelengvas. Iki šiol neturime nei ekspertų komisijos, nei ko nors panašaus, kurie pasakytų, kad tai bus gerai, o tai ne. Aš, ko gero, būčiau už tai, kad atsirastų žmonės, kurie aprobuotų tų visuomenei skirtų švenčių scenarijus, scenografiją. Žmonių, norinčių įgyvendinti savo idėjas, šiais laikais mūsų Vilniuje nemažai. Vienas labiau įtikėjęs vienu dalyku, kitas - kitu. Praktika rodo, kad tas, kuris stipresnis, tas dažniausiai savo idėją ir prakiša. Ką mes padarome, dažniausiai žiniasklaida parodo visai Lietuvai, ir Lietuva tai supranta kaip pavyzdį. Tačiau mes nemanome, kad mums visada pasiseka, kad mes kartais neklystame. Manau, kad mūsų centre nesurasime nė vieno žmogaus, kuris sutiktų su viskuo, kas čia yra daroma. Vienas dalykas per konkrečią šventę pasiteisina, kitas ne. Organizuojant šventę didelio miesto visuomenei, svarbus pats šventės skambesys, pagrindinių jos akcentų išryškinimas. Viena šventė prigyja, kita ne.

 

Stasys Kavaliauskas: Čia iškyla problema - tradicinės kalendorinės šventės integravimas į šiuolaikinę miesto kultūrą. Vienaip šventė gali vykti Kaune, kitaip Vilniuje. Tą šventę padaryti tokią, kokia ji buvo prieš 100-200 metų, pasiskaičius vien senuosius jų aprašus, jau nebeįmanoma. Gyvenimas keičiasi. Konkrečius naujus akcentus įneša kiekviena diena. Mes žinome, kad ir mūsų senosios tradicijos, papročiai nuo pat savo ištakų, net ir seniausiais laikais, keitėsi. Tokie procesai ir dabar vyksta visose folkloro srityse. Folkloras yra gyvas judėjimas. Jei sustotų, tai amen - nebėra kūrybos, tobulėjimo, proceso. Tada paveikslėlį ant sienos pasikabinai, rankas sunėrei, ir viskas. O tu numirsi ir nieko nebebus.

 

Marija Liugienė: Daug ką ir gero esame pasiekę paskutiniais metais. Kai kurios šventės ne taip seniai jau buvo lyg tai ir visai užmirštos, tačiau etnokultūros specialistams, renginių organizatoriams sistemingai ir nuosekliai dirbant buvo atgaivintos. Kai kas ir neprigijo, tarkime kad ir Lygiadieniai Vilniaus mieste. Mes labai stengėmės Lygiadienių tradiciją atgaivinti, bet nepavyko: pavasario Lygiadienį pakeitė oficiozinė Žemės diena, o rudens Lygiadienis Vilniuje transformavosi į Sostinės dienas.

Tuo tarpu Užgavėnės Vilniuje labai prigijo - Vilniuje apsigyvenę žemaičiai Lietuvos atgimimo metais ją prikėlė ir dabar ši šventė čia jau visuotinė. Blukio vilkimo šventę visaip stengėmės atgaivinti, bet vilniečiai jos nepasigavo.

 

Stasys Kavaliauskas: Gerai prisimenu, kaip pirmąjį kartą kokia 20 Vilniaus žemaičių per Užgavėnes išėjo į Vilniaus gatves ir kokio tai atgarsio sulaukė. Niekas iš pradžių net negalvojo, kad čia taip visi Užgavėnėmis susižavės, kad jos išaugs į visuotinę miesto šventę, nes čia anksčiau Užgavėnių niekas nešvęsdavo. Žmones patraukia tie teatralizuoti momentai. Gali įsijungti į šią šventę kaip lygus su lygiu be didesnių pastangų - pasidarei kaukę, atitinkamai apsirengei ir jau sukiesi šventės šurmulyje.

Atsimenu Užgavėnes Telšiuose prieš gerus 40 metų. Niekas ten tos šventės neorganizuodavo, o ateina Užgavėnių diena, ir tradiciniu laiku miesto centrinėje Respublikos gatvėje - šurmulys didžiausias. Kai tik imdavo temti, niekieno neorganizuojami kaukėmis pasipuošę žmonės, o jų čia susirinkdavo po 200 ir daugiau, išeidavo į gatves.

 

Loreta Mukaitė: Kai kuriose Žemaitijose vietose, kur blukio vilkimo tradicija nuo seno gyva, ji iki šiol yra išlikusi. Aišku, jos puoselėjimu rūpinasi ten veikiantys folkloro kolektyvai, žmonės, besidomintys etnine kultūra.

Aš manau, kad prie etninės veiklos centrų vertėtų įsteigti ekspertų komisijas, kurios pasidomėtų čia rengiamų tradicinių švenčių koncepcija, kiek ji atitinka tos šventės esmę.

Dažniausiai konkrečiose vietose, ten, kur tos šventės organizuojamos, etninės kultūros darbuotojai neblogai žino to miesto, jo gyventojų specifiką, poreikius, ir, atsižvelgdami į tai, ieško tokių būdų ir tokių šventės formų, kurios sudomintų ir patrauktų daug žmonių. Vilniaus etninės veiklos organizuojamų švenčių daugeliui formų aš iš esmės pritariu. Gal, etninės kultūros specialistų, ekspertų nuomone, tų tradicinių elementų kitą kartą būna ir nepakankamai, bet jei įpinsime į tuos renginius kartu su senais ir naujoviškus elementus, akcentus, tos šventės, tie įvykiai užsifiksuos žmonių atmintyje. Žmonės atsimena tą Morę, kurią degina ar skandina per Užgavėnes, žino, kad toks akcentas toje šventėje turi būti, kad yra tos kaukės ir panašiai. Tai užsifiksuoja ir žmonių, kurie apie Užgavėnes iš viso nieko nežinojo, atmintyje.

Reikia išlaikyti tradicijas, mūsų kalendorines šventes. Jų mes turime daug ir gražių. Jos ir visa, kas priskiriama etninei kultūrai, mūsų tautą išskiria iš kitų. Tuo mes įdomūs sau, įdomūs pasauliui. Svarbiausias klausimas, kaip surasti tokias darbo, šventės organizavimo formas, kurios galėtų konkuruoti su vakarietiškomis.

Kalėdų nuotaikomis mes dabartinių verslininkų, žiniasklaidos priemonių dėka pradedame gyventi iki švenčių likus mėnesiui ir daugiau laiko. Tačiau nieko toje šventės reklamoje nėra lietuviško, tradicinio - vos ne kas antra daina apie Kalėdas dainuojama angliškai. O juk nė kiek ne blogesnės mūsų lietuviškos dainos, netgi priešingai. Tik tie, kurie tas reklamas rengia, mūsų dainų dažnai nežino arba dėl neišmanymo jų nevertina. Tokiais pat keliais lietuviams brukamos ir iš kitų Europos šalių atėjusios švenčių tradicijos. Gyvename tokiomis sąlygomis, todėl, manau, dažniau, suėję kartu su reklamos, verslo, prekybos žmonėmis, mes, etnokultūros specialistai, turime kelti klausimus, kokias naudoti reklamos, darbo formas, kad mūsų tradicija galėtų konkuruoti su amerikoniškąja? Norėdami būti savimi, turime atsispirti tam, kas mums svetima. Paskutiniais metais bent jau per Kalėdas amerikoniška tradicija ima viršų.

 

Margarita Gaubytė: Forma ir esmė, vidus. Tai, kokios šventės mums patiems reikės, tokią mes ją turėsime. Daugelyje šalių ta amerikoniška tradicija taip ir nesugebėjo išsilaikyti, nes buvo gilios, tvirtos tos šalies tradicijos, tvirtas tautos stuburas. Žmogui, kurio požiūris į vieną ar kitą šventę yra susiformavęs, kuris savo vidumi netuščias, jam varyk nevaręs amerikonišką reklamą, jis darys tai, kas jam reikalinga, kas jam atrodys įdomu ir prasminga. Mes dažnai skubame, norime greitai padaryti, todėl griebiamės neesminių, mums svetimų dalykų. Viduje turime jausti poreikį kitaip elgtis, daryti tai, kas mums, lietuviams, būdinga. Be abejo, kalbant apie visą tautą, to nepasakysi.

 

Inga Kriščiūnienė: Esu istorikė. Kalbame apie kalendorines šventes ir aš susimąstau: o ką aš apie jas žinojau būdama mokinė, studentė, kokį mes Universitete gavome supratimą apie tai. Turiu pasakyti, kad informacija apie šių švenčių esmę, jų tradicijas mums tada buvo tabu, informacijos apie jas negalėjome net ieškoti.

Mokytojai, darželių auklėtojai, kurie turi ugdyti vaikų, jaunimo etninę kultūrą šiandien, dažnai universitetus ir institutus baigė tuo metu. Jie, jei tuo nesidomėjo vėliau, neturi reikiamo supratimo apie etninę kultūrą, mūsų papročius, tradicijas ir šventes. Jie nemoka elementarių lietuviškų dainų. Vadovėliai, kurie yra dabar parašyti, taip pat neatlaiko kritikos. To, ko reikia jauno žmogaus etninei kultūrai ugdyti, ten nerasi. Kodėl? Todėl, kad jas rašo tam tikrų disciplinų specialistai, kurie nėra gavę jokių etninės kultūros pagrindų. Jie to nesimokė anksčiau, nežino, tuo nesidomi ir dabar. Dainos, paprotinė medžiaga… Čia - užburtas ratas. Lietuvoje mažai paruošiama etninės kultūros specialistų, kurie turėtų dirbti su jaunimu, nėra pakankamai žmonių, kurie galėtų ruošti tuos specialistus. Lietuvoje dažniausiai „kepami“ choreografai, chorvedžiai - jų yra labai daug, jų visur pilna. Net ir etnokultūros darbuotojų didžiąją dalį sudaro choreografai, chorvedžiai. Dirba lituanistai, istorikai, o etnokultūros specialistus ant rankos pirštų gali suskaičiuoti. Kiekviename rajone dabar yra žmogus, atsakingas už etnokultūrą. Lietuvos liaudies kultūros centras rūpinasi, kad kiekviename rajone toks žmogus dirbtų. Dirba, bet kai pasižiūrime į jų išsilavinimą, tai pamatome, kad etnokultūros specialistų ten labai mažai. Dirba žmonės, turintys buhalterio išsilavinimą, dirba ir veterinarijos specialistas. Nėra tai blogai, jei tas žmogus tyrinėja etnokultūros dalykus, gerai juos žino, jei jis kokiame stipriame folkloro kolektyve yra praėjęs kapitalią etnokultūros mokyklą, kurios net ir humanitarinės aukštosios mokyklos auklėtiniai jam gali pavydėti. Tačiau dažnai etninės kultūros srityje dirbantys žmonės neturi to stuburo, kurio jiems reikėtų. Jie neturi į ką atsiremti. Mes sakome: Jūs eikite, klauskite pas močiutes, naudokitės darbe savo surinkta medžiaga, bet tą močiutę išklausti irgi reikia sugebėti, reikia žinoti, ko jos paklausti ir kaip. Būna atvejų, kai dalis rajonų etnokultūros darbuotojų kviečia specialistus iš Vilniaus, kad šie pamokytų jų žmones, kaip lieti žvakę iš vaško, kai tuo tarpu tame pačiame rajone, mieste, kaime trys bobulės tas žvakes iš vaško lieja nuo senų laikų. Dažnai žmonės neturi elementaraus supratimo, kaip reikia etninės kultūros srityje dirbti.

Manau, kad sėkmės etnokultūros srityje nesulauksime tol, kol nebus esminių pasikeitimų švietimo sistemoje. Lietuvoje trūksta gerų specialistų. Etnomuzikologų, kurie turi atitinkamą išsilavinimą ir dirba plačiąja prasme visai Lietuvai, su žmonėmis, šiandien viso labo taip pat tik kelis turime.

Džiaugiamės folkloro ansambliais. Lietuva jais labai turtinga. Jų turime apie 900. Baltijos šalyse panašiai tokios proporcijos: Lietuvoje - 1000, Latvijoje - 100, Estijoje - 10. Be abejo, tai nėra visai tikslu, tačiau savo folkloro kolektyvų skaičiumi mes gerokai lenkiame kaimynus. Latvių folkloro kolektyvuose žmonės jau labai drąsiai groja akordeonais ir jie džiaugiasi, kad groja. Pas mus dar to nėra, nes dar išlaikyta tradicinė kaimo kapelų muzikantų sudėtis. Mes dedame didžiulį minusą tam folkloro kolektyvui, kuriame muzikantas groja akordeonu, bet nesame apsidraudę, kad artimiausiu laiku ir pas mus nebus taip, kaip Latvijoje.

Folkloro kolektyvais, organizuojant tradicines kalendorines šventes, faktiškai remiasi visa Lietuva. Be šių kolektyvų, šiandien labai sunku išsiversti. Pravesti tradicinį renginį šiaip atsitiktinai sukviesti žmonės negali. Priežastis ta, kad jie neturi tokio darbo patirties ir etninės kultūros pagrindų.

Koks procesas dabar vyksta kaime su folkloru (dainuojamuoju, pasakojamuoju ir kt.)?

Močiutėms kartais tos dainos, kuriomis taip domisi folkloro kolektyvai, atrodo jau nebegražios. Nuvažiuoja į kaimą ekspedicijų dalyviai, užrašo tas dainas, iššifruoja, išmoksta, įtraukia į savo koncertines programas, dainuoja, šoka, pasakoja, po kurio laiko vėl važiuoja, vėl užrašo… Bobulės (pateikėjos), iki šiol nelabai ir vertinusios tai, ką mokėjo nuo mažumės, žiūri į tuos užrašinėtojus išpūstomis akimis ir ima mąstyti, kas čia vyksta, kaip čia yra, kad tai, kas joms atrodė visai nieko neverta, kitiems atrodo taip įdomu ir scenoje fantastiškai skamba. Žmonės, supratę, kad jie turtingi ta tradicija, savaime jau yra vertybė, buriasi į folkloro kolektyvus, paskui save kitus patraukia, ir jau žiūrėk kaimas visai kitoks, kaimas atgijo…

Toks procesas pas mus vyksta.