Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS
 
Kou žemaitē liaudės dainininkā pasakuo 
aple dainas ėr dainiavėma?
 
Sungailienė Loreta
 
Jau kelis metus iduomaujous žemaitiu fuolkluoro, užrašiniejo ė tīriniejo senuovėnės žemaitėškas dainas. Per tou laika nieka ėš nieka kėta negėrdiejau tēp taiklē, so tuokio ėšmanīmo ė gėlio pajautėmo pasakuojint aple tas žemaitėškas dainas, anū atlėkėma, kap ėš patiū dainininku. Nu pėrmuos sava ekspedicėjės Žemaitėjuo dėinuos jiemiau rinktė tus pasakīmus, paaiškėnėmus, pasakuojėmus. Nemažā anū ė knīnguos radau. Tėn īr daugībė vaizdingu dainū karalieniu ė karaliu prėsėmėnėmu ėšgoldīta. Ožsėspīriau parklausītė ė ėššiproutė keliuolėka garsa ė vaizda joustu, katras par ekspedicėjės bovau ėrašiusi, puokalbius so riktingās žemaitiu dainū pateikiejēs. Nesėgailiejau kelės dėinas atvargusi – daug iduomībiu radau. Vėskou sorėktavuojau ė tamstuoms siūlau paskaitītė.
 
Meilė, pagarba liaudės dainā
Saka, ka žemaitis neskob paruodītė sava jausmus, emuocėjės, bet ka kalba ēt aple dainas, kuožnos tuo krašta dainininks pasakīs, ka daina šėrdi nuramėn, gīvenėma palėngvėn ė ūpa pakel. Vėsė dainininkā džiaugas liaudės dainuoms, mīl ė gerb anas. Be dainū niekor – ni pri darbū, ni pri linksmībiu.
„Liūdnas tuoks gīvenėms be dainiūm...<...> Aš dėdelē apgailo tus, kurėi netor tuokiūm jau balsū, kurėi negal padainioutė... Senuovėšku dainiūm nates gražės bova...<...> dar mona tuos dainės īr gerbamas...” (Kaniavienė M.)
„Aš nežėnau, a munėi natės, a munėi žuodē – munėi tink dainelės vėsas! Muoku dešimtimis – ne puo vėina dainelė sutelp mona galvelie! Dainelės īr mona omžėnė draugā!”(Šoblinskātė S.)
„Aš dėdlē didžioujous, ka aš ton senuovė pakieliau. Tas dainas sava tievū sugroužėnau, šuokius pakieliau...“ (Mizinienė V.)
 
Kāp žemaitē liuob ėšmuoktė liaudės dainū?
Mažne kuožnos dainū pateikies liuob nu pat mažėns gėrdietė, kāp tievelē a buočelē dainiou. Je katruo truobuo bus dainininku, mozėkontu, pasakuoriu, tujau ė vākā ims karto dainioutė, grajītė. Vākā – nu tievū, anū tievā – nu sava tievū. Tuoki tatā bova ta liaudės dainū muokīkla – ėš lūpu i lūpas.
„Močiutė buva verps su rateliu ir dainious. <...> Tēp ir išmuokau tū dainū, mon anuos kažkaip isirašė.“ (Mečienė V.)
„Gīveniės išmuoka gīventė ir dainioutė. Juk girdi, kāp kėtė dainiou. Kas žiuoplīs – neisided, vo aš liūb isidieso.“ (Jonutis P.)
„Mama lingoujint dainious. Trumpas tuokės vaikėškas balabeikas. Vo tieva tuokės jau stėpresnės tuos dainas bova.<...> Aš iš karta nu pat maža pri tū stipriū dainū šuokau. <...> Nu kuokiū pėnkiū-šešiū metu aš vėina traukiau, vo jau nu kuokiū dešimtėis metu lėipė dainioutė ė bendrā. Tėi susiedā jau vėsė žėnuomė bova, tā aš nebijuojau, dainiavau laisvā. <...> Dainioutė nebijuojau, nes aš dėdlē prigodusi jau bovau pri sava diediu, tetū dainioutė.“ (Mizinienė V.)
„Tievā so kaimīnās po darbū liūb sueis i truoba ė pasidainūdami, pasirokūdami dā nomū darbus nudirbs – verpė, pončius soka, klumpes, samčius, šaukštus druožė. Dirbdami padainiūs, nebūtū istuoriju pasiklausīs, o vaikā ant pečiaus tupiedava ė klausīdava. Paskiau sava tarpi susirinke viska miegdžiuodava. Tēp daug dainū išmuokta.“ (Teniukienė B.)
Ožvės geriau liuob būtė pėiminīms. Nugins kor karvės i pėivas a pamėškės ė dainious, ė riekaus. Vėns kėta nuories prišauktė. Vuo je vėinam pakīries ganītė, isilėps i miedi ė dainious. Mažeikiu ė Akmenės kraštūs pėiminis liuob „atsėolioutė“ – gerklė pėrštās drebins ė šauks:
Oi ginali, ginali,
Kuoks tėn didžiausis pėiminalis,
Šėn gink, šėn ganīk,
Šėn karvelės pavarīk, o lio lio!
Ka Plateliū daininikė Kaniavienė Magdalena bova pėimenė, aple anou kaimīnā liuob tēp pasakuotė: . „Jau Butkaus pėimenė dainiou, nerēk darbininku bavadintė – rītuo līs.“ Saka, ka tēp liuob ė atsėtėks. Ė kāp anuos šėrdės muokiejė nujaustė, kumet tas lītus bus?!
Kėta karta žmuonės liuob skėrtė, kas gerā dainiou, vuo kas pru šali trauk. Vākams paaiškins, ka žėnuotom, kuoks īr gers dainiavėms:
„Ka maža bovau, girdieso, ka laukūs žmuonės dainiou. Bet mon – dainiou ė vėskas. Mama tujau atskėrs ėš tuo garsa ė sakīs: „Vuo tėn vedontīsis tas jau gerā, bet tū tarieju nieka nier. Kažkāp plerp, kėts par daug šauk.“ <…> Arba: liuob vežtė laiduotė. No važioudamis ė gėiduos vėso kelio. No, mama ė klausīsės. Tujau sakīs: „No nieka, dėdlē bjaurē gėiduojė. Mustās bova kas maišous. Maišė, plerpė kažkas, ne jau, ne maduo“. Vo je gražē bus, tā sakīs: „Če jau klausīkės ė nuoriek“. (Mizinienė V.)
 
Kumet kaima žmuonės liuob dainioutė?
Senās laikās dainas liuob skombies par vėsas šeimuos, kaima bėndruomenės švėntės, par patalkius, vakaruškas (kap Končios Ėgnos rašė, par „nibrės“) ė tēp par bikuokius jaunima susiejėmus. Dainiavėms bova ė dvasinis kaima žmuoniū puoreikis, ė svarbi gīvenėma īvīkiu, darbū dalės:
„Dainūdavom eidamė i darbus, pabaigėn darbus, par šventes, veseles, į kariūmenė išleisdamė. <...> Be dainuos – juoki šventė.“ (Giedraitienė B.)
„Dainiavuom subatvakarēs, dainiavuom par švėntės, sobiegėmus, par pintuvės, veselė. Dainū bova ė pri lėnū ė pri rugiū, talkuos ė patalkiūs...“ ( Kaniavienė M.)
„Mūsa kaims dėdlē dainings bova. Vėinė kėtėms ējė i talkas. Laisvesnė valondelė – tujau susistuojė, muni i vėduri istom – ė tik šauk.“ (Buivīdātė B.)
„Gerai dainiavau, šokau, žinojau, kokias dainas prīš šliūba, pu šliūba, keltuviu rīta dainiūjemas, kokiom dainom jaunūji sugraudinti.“ (Druktenienė E.)
„Vuo griebdamė, je netuolėj nu vėins kita, nu ė šauksem!.. Arba rugius pjaunont. Šitā jau nu pradalgies gala prasidedi, ēt jau dvėjau, abe trīs – nu ė dainiousi, už ontra pradalge kuol pradiesi... Nu vakara jau ka palēs, toukart ejuom ba baimes dainioudamis lig pat miestele.“ (Šoblinskātė S.)
Ožvės daugiausē dainū bova ėšdainiouta per šėinapjūtė, rogepjūtė, lėnamini, kasont dorpės, kolont javus. Kėtė ūkininkā i talka liuob pavadins tuokius kaimīnus, katrėi turies gerus balsus, so katrās dainas liuob gerā krėstė:
„Ka dėrbsem kuokius darbus, jau reikies ė talka kaimīnus pasėvadintė. Tievoks sakīs: „Rēk tus pasėvadintė, ė vėskas. Anėi vīrs su žmuona gerā dainiou, padainiousem, vėskon.“ Reišk paskėrs darbininka dar ė pagal daina. Arba talkas bus rudini, kolsem. No ėr tarsės tievoks su monėm, kon vadinsem i talka. Ton, ton, ton. Sakīsem, ka rēk pasėvadintė, ka gražē dainiouto. Ka vėsė gėrdieto, ka pas Tranauski talka īr, gražē dainiou. No gerā, ė pasivadinsi vaikiu tuokiū gražēs balsās, seniesniu žmuoniū, ka jau galieto užtrauktė dainelė.“ (Mizinienė V.)
Kuožnam darbou, ožvės rogepjūtē, dainininkā liuob pritaikītė specelės dainas. Dabā jau anuos geruokā primėrštas – vėns kėts dainininks dā išlingoun „Ēso ė kalnus“ aple rugieliu pjuovėma, vo šeinapjūtės valiavėmu šėndėin jau musintās niekor nebožrašīsi. Nebdėrb kaima žmuonės tuokiū darbū būrēs, nebdainiou ė tū senūju darba dainū. Ožtat vakaruškuos liuob skombietė vėsuokės dainas – kuoki tink, kuoki gerā sokimb, tuokė ė liuob trauktė:
„Per vakaruškas išeidavom laukun dainiūtė, ka visi girdietu. Tuoki mada buva prasiviedinti.“ (Teniukienė B.)
„Vakarėliūs daug dainiūdava, ka sueidava kuokiū pinkiū ūkiu žmuonis i vīna stuba pu gegužiniu pamaldū. Dainiūdava būriais. Vīns būrīs pradiedava, iširinkdava gražiausias, kad galietu sutarti.“ (Giedraitienė B.)
 
Kor ė kāp liuob žmuonės dainioutė?
Vėsė dainininkā pasakuo, ka geriausē žemaitėškas dainas skomb laukė – gali palēstė balsa, onšauktė ėš vėsuos šėrdėis. Vuo kāp gerā īr dainioutė pri opės arba ežera, kor garsos būn da macniesnis ėr platiesnis!..
„A Jezus Marie! Kad aš ton daine („Serbentetė ar ne ougelė“) dainiouju, monėi vėsė tėi dvara darbā akīsė ruoduos. On Kuniga upes tūs laukūs ka liūbam dainioutė, ontruo pusie ežera, Pluokštinie, visi girdiejė vėin dainė ton – vėsas dainės, ne tik ton vėina!“ (Šoblinskātė S.)
Laukė dainiava garsē, dėltuo, ka patīms dainininkāms tēp liuob patėktė, ka kaimīnā girdietom, vo truobuo nu tuokė garsė šaukėma liuob ė lėmpas užgestė! Ė par pagraba Kalnus liuob dėdlē garsē šauktė. „Vuo kėtēp, atruoda, puonou Dėivaliou nenueis ni ta malda“ (Andriekutė R.).
 
Kuoks liuob būtė dainininku būrīs?
Žemaitiu liaudės dainas īr daugebalsės – dainioujėmas kelēs balsās. Pu vėina dainininkams nedėdlē patink dainioutė. Ka anuo paprašā padainioutė, atkert: „Ėr kāp aš če vėns dabā kruokso, ar aš kuoks dornios...“ Vėsėms būrie dainioutė īr linksmiau. Raseiniu rajuonė, Gėrkalnė kaimė, liuob dainioutė didilis būrīs jaunima – kuokiū pėnkiū ūkiu žmuonės sueis i vakarieli, susiskėrstīs i gropelės, kam geriau balsā sokrimt, ė trauks daina vėina pu kėtuos. Vo Kazlauskis Pietris pasakuojė, ka Kretinguos rajuona Tinteliu kaimė vīra liuob dainioutė nedėdeliem gropeliem: „Trīs ketorė vīrā ka liuobam gėiduotė – žīmē gražiau liuob skombietė. Vo je plieš daugiau – gadėn tujau, ė vėskas. Neleisdavuom tū, katrėi namuok.“
Daina liuob vestė vėns dainininks, kėtė liuob pritartė, prišauktė. Katros pėrms pradies daina, tas „vėskou ė reguliou“, vo kėtė dainininkā stėngies anam pritartė. Je daina praded do dainininkā, ta „kėts kėtam i balsa išauk, itaika, nieka neišein, negražē gaunas“. Vo je kas miegėn maišītė ožvediejou, kėtė anou pabar: „A to negėrdi, a ausū netori, kāp če īr? Gėrdi, kas ved, tam pritartė rēk“ (Mizinienė V.).
Vedontīsis ė pritariejē tor ne tik sava meluodėjės, bet ė sava pavadėnėmus: ožvedies, pravadnīnks, pirmininks; tariejē, pritariejē, ožtariejē, tūravuotuojē. Vėdontīsis daina gal ne tik ožvestė, bet ė pravestė, ėšvestė, vedžiuotė, užtrauktė, šauktė, šauktė pu pėrmo, dainioutė pėrmo, jimtė pu pėrmo, pėrmo pajimtė, būtė pirmininkė. Tūravuotuojē ne tik pritartė, bet ėr ožtartė, atitartė, prišauktė, ontšauktė, onšauktė ėš paskuos, padietė, ėštoravuotė, basavuotė, pribasavuotė, basavuotė vėrš balsa.
Dainioutė galiejė vėsė, katrėi gerus balsus toriejė ė prėtartė muokiejė. Vėinas dainas liuob vīrā so muotrėškuoms karto dainioutė, kėtas – atskėrā vėinė liuob plieštė. Andriekutė Regina ėš Palonguos prisėmėn, ka jaunūmenē liuob patėktė varžītėis, kas daugiau ė geriau padainious. Tumet vīru ė muotrėšku repertuars skīries. Vīra dainiava kara dainas („aple jouda varna, aple kara“), linksmas, energingas aba skombės tēstėnės dainas – „šonkės tronkės dainuškas arba tuokės vėsā kor rēk šauktė ėš pėlva gala“. Muotrėškas daugiau ringava vestuviu, šeimuos, našlaitiu dainas, romansus („api meilė, šeimīninius rēkalus“, „api rūtu darželius“).
 
Kāp pateikiejē vadėn dainas?
Ka dainininku paklausi, kuokės īr tuos liaudės dainas, tonkē anėi saka, ka liūdnas aba linksmas. Kėta karta, ka paprašā, dā ė truopniau paaiškėn: šonki tronki daina, linksmā ėškėlnuojema, pakromtuoma dainie, linksma jumuoristėnė daina; liūdna, ėlga daina, ėštėsėnė daina, liūdna, ėšlingoujema daina ėr kt. Pagal tus nupasakuojėmus, apibūdėnėmus, gal skėrtė ketorės dainū gropės, kor dainas skėras sava karakterio, nuotaika, ritmo, ėšdainiavėmo:
1. Lietas, tēstėnės, ėlgas danas – tėnsamas, patesamas, senuobėnės, ėlgas, lėngvas.
2. Tēsamas dainas, katrū meluodėjės rēk ėšvingioutė, ėšbangoutė – (ėš)lingoutėnės, ėšlonkoujemas, ėšvingioujemas, ėšlonkstuomas, ėšvingioujemas.
3. Linksmas, jumuoristėnės, akcentouta ritma dainas – šonkės tronkės, pakromtuomas, ėškėlnuojemas, statē dainioujemas.
4. Garsės, skombės, līgaus ritma dainas – laukėnės, onšaukamas, užtaramas, užriekamas, ėštėsėnės, ėšėlgėnės.
Kuoks gal būtė dainiavėms?
Aple garsi dainiavėma, pateikiejē saka: šauktė, ėššauktė, šauktė ėš pėlva gala, garsē šauktė, našē šauktė, ėššauktė, dėdėlē riektė, plīšautė, ožtrauktė, smarkē dainioutė, stėprē dainioutė, atsėdiejos dainioutė:
„Katra bus šaukama, tā jau našē šauksem, katra ne – lėngviau“
„Je kuoki daina īr ėšlonkoujema, rēk ėšlonkoutė, vok ka ne, statē rēk dainioutė. (Gricienė L.)
„Vibracėju nebova, dainiavėms līgus ėr ėš pėlva gala, sakė, šauktė, rēk“. (Andriekutė R.)
Ramės, līrėnės dainas jau vėsā kėtēp rēk dainioutė: ramē ėšdainioutė, švelnē dainioutė, lierinē dainioutė, lėngvā (lėngvē) dainioutė. Tēstėnės dainas rēk ėšlonkstītė, ėšlonkoutė, ėšlingoutė, ėšvingioutė:
„(...) Aš muokiejau ėškeltė, ėšlonkstītė daina“ (Laivienė S.)
„(...) Anou rēk baisē lonkstītė, elgā dainioutė. <...> Je kuoki daina īr ėšlonkoujama, rēk ėšlonkoutė...“ (Gricienė L.)
„(...) Če nu dainininka priklausa, ar uns ėšvingious meluodėjė, a ne.“ (Andriekutė R.)
Testėnės dainas ne kuožnos gal gerā ėštrauktė. Če jau turi muokietė sava balsa sovaldītė ė tēp lingoutė, ka lig pat dainuos gala ožtektom kvapa ė sīluos. Gerė dainininkā liuob žėnuotė, kāp pasėruoštė ė tinkamā tuokės dainas padainioutė:
„Aš žėnau, kāp anou vestė, aš ėšlonkstītė jou galio, ka vėina dainiouju. Dainiouji tēp, balsa taisā, ka ėštrauktumi ligi gala.“ (Gricienė L.)
„Rēk keistė juk ton balsa. Rēk derintėis.
Vėina meluodėjė īr lėngvesnė, ėš karta gal prišauktė, vo kėta īr greitesnė ė jau kėtēp rēk balsa derintė.“ (Jonika Z.)
„Rēk kvapa daug turietė. Ė priprastė rēk pri dainiavėma. Kāp ėšvestė tou meluodėjė, aš nežėnau. Aš tik pagalvuoju priš dainiavėma ė mon savaime, kāp išēt, tēp. Juk biški pruota turi, na vėituo nasustuosi...“ (Mizinienė V.)
„Ka jauna bovau, balsa vėsēp muokiejau vairoutė. Mon bova tas pats, a ėštėsėnė daina vestė, a tronkė kuokė.“ ( Mečienė V.)
 
Kuoks īr žemaitėšks balsos?
Vėsėms aiško, ka vedontiuojė balsos tor būtė stėpros – tumet anam gerā īr onšauktė. Balsa aukštoms ė tembrus kuožna dainininka īr individualus: stėpros, skombos, platos, skardos, riekous, gerklinis, lierinis, tīlus, lonkstos, nuognos, maluonos, švelnos, minkšts, suodros, vėrpous, užkėmės, karkous, sprongos, zīzous, bėrzgous ėr kt.
Ožvės daugiau Žemaitiūs bova žemabalsiu dainininku. Daug kor mada bova žemās balsās dainioutė:
„Aš jau nu mažėns tuoki balsa turiejau. Gėrdiejuom, kāp kėtė dainiou, ė mes tēp platē trauksem. Paleidi balsa – kad gražē skomb! <...> Par daug pluonā nieks nedainiava – juk bus sunkē prišauktė. Pri rugiūm, šėina ka pjaus, tousikēs dainious tēp stuoriau, ka gerā skombieto.“ (Andriuškienė O.)
„Mes giminie vėsė žemās dainiavuom. Gal kas ė turiejė aukšta balsa, bet nieks neruodė. Tuoki mada bova kaimė žemās balsās trauktė, pėlnās, ė veskas.“ (Mizinienė V.) „Monėi žemė balsā ī priprastė. Jau nu jaunīstės tēp dainioujo. Aš toro savo žema balsa ė numuoko kėtēp.“ (Daunienė Z.)
Ka vėsė būrio liuob dainioutė, bova svarbo, ka balsā tarpusavie gerā derietom. Ka daina skomb, liuob sakītė, ka balsā krimt, klijoujės, sukimb, skamb līgē, kap vėns aba kap iš vėinuos bornuos.
„Mums vėsėms krėta balsā. Žėnā, jēgo jau nekrimt, biški bluogiau.“ (Gricienė L.)
„Ė ka sokimb balsā, klejoujės – juk nerēk gražiau! Ė lengviau īr, ė viskas gerā!“ (Laivienė S.)
„Mum skombiejė tēp kap vėns. Juk kou artiau suėisi, jou geriau skomb.“ (Kazlauskas P.)
„Dainiavimė stėngies, ka vėns kėta gėrdieto, klausītomės ėr ka būtom kap ėš vėinuos bornuos“ (Andriekutė R.)
A gal kas poikiau pasakītė!? Tuos mintis ne tik kad gražės, vaizdingas, bet ė daug naudinga pasakontės. Tik muokiek anas soprastė ė teisingā panauduotė. Je prisieis kumet žemaitėškas dainas dainioutė, prisiminkėt tus pateikieju žuodius. Anūs sodiets dėdliausis muokslos aple žemaitiu liaudės dainas. Tuos mintis paded soprastė ėr žemaitėška dainavėma gruoži.
 
ŽĖNĖS APLE Pateikiejus
MIZINIENĖ Valerėjė (Tranauskātė). Gėmė 1932 m. Brievikiu k., Alsiediu vlsč., Telšiū apskr., gīven Kalniju k., Seduos sen., Mažeikiu r.
GRICIENĖ Liuda (Braslauskātė). Gėmė 1916 m. Duomienu k., Plinkšiu vlsč., Telšiū apskr., gīven Plinkšies, Mažeikių r.
ANDRIEKUTĖ Regina Uona. Gėmė 1933 m. Palonguo, gīven ten pat.
KAZLAUSKS Petros. Gėmė Tintieliu k., Kretinguos r.
ŠOBLINSKĀTĖ Stanislava. Gėmė 1895 m. Plateliūs, Telšiū apskr. (dabar – Plungės r.)
LAIVIENĖ Stanislava (Almėnātė). Gėmė 1901 m. Kėntū k., Plateliū vslč., Telšiū apskr., gīvena Pamedintiu k., Plateliū apīl., Plungės r.
KANIAVIENĖ Magdalena (Sabaliauskātė). Gėmė 1909 m. Medsiediu k., Plateliū vlsč., Telšiū apskr. (dabar – Plungės r.)
TENIUKIENĖ Bruonė (Kerātė). Gėmė 1914 m. Pakumulšiu k., Kuršienu vlsč., Šiauliū apskr., gīven Telšiūs.
MEČIENĖ Vaclava. Gėmė Varniu vlsč., Telšiū apskr., gīven Plauskiniu k., Medingienu apīl., Plungės r.
BUIVĪDĀTĖ Barbuora. Gėmė 1897 m. Rūdaitiu k., Palonguos apīl., gīvena Kretinguo.
DRUKTENIENĖ Elžbieta (Belagluovātė). Gėmė 1901 m. Daujočiu k., Kražantės vlsč. (dabar – Kelmės r.)
GIEDRAITIENĖ Barbuora (Koveckātė). Gėmė 1894 m. Rimšū k., Eržvėlka apīl.
DAUNIENĖ Zuopėjė (Vaičkātė). Gėmė 1907 m., Luokės apīl., Telšiū r.
ANDRIUŠKIENĖ Uona (Smilgevičiūtė). Gėmė 1915 m. Alsėdiu mstl., Telšiū apskr. (dabar – Plungės r.), gīvena Loukie, Telšiū r.
JUONIKA Zenuons. Gėmė 1931 m. Palūkštiu k., Varniu vlsč., Telšiū apskr., gīven Viekšnieliu k., Telšiū r.
JONUTIS Pranis. Gėmė 1904 m. Visvainiu k., Plateliū vlsč., gīvena Gilaitiu k., Plateliū apīl., Plungės r.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija