Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Šliūpų dinastija

2001 m. „Žemaičių žemės“ žurnale pradėti spausdinti iškiliausių žemaičių sąrašai: rašytojų, literatūrologų, knygų leidėjų, kino ir teatro kūrėjų, dailininkų, muziejininkų, krašto tyrinėtojų, mokslininkų, valstybės ir visuomenės veikėjų. Šis sąvadas patraukė daugelio skaitytojų dėmesį. Gauname nemažai laiškų, kuriuose prašoma paskelbti naujų žinių apie Žemaitijai daug kuo nusipelniusius, šį kraštą garsinusius iškilius žmones, papildyti minėtus sąrašus.
Daugelį metų redakcija palaiko ryšį su JAV gyvenančiu Vytautu Jonu Šliūpu, gydytojo, aušrininko, visuomenės veikėjo, buvusio Palangos burmistro Jono Šliūpo sūnumi. Vytautas Jonas Šliūpas 1930 m. gimė Palangoje. Daugelį metų gyvendamas užsienyje, Žemaitijos neužmiršo, itin dažnai čia lankosi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Publikacijoje – svarbiausios žinios apie iškiliausius Šliūpų giminės atstovus, kurie, anot Vytauto Jono Šliūpo, gimė Žemaičių žemėje ir žemaičiais visą gyvenimą buvo, daug kuo nusipelnė Lietuvai ir jos kultūrai. Tekstas parengtas pagal Vytauto Jono Šliūpo pateiktą informacinę medžiagą.
Yra žinoma, kad Šliūpų šeimos archyve (sudegė XIX a. pabaigoje) buvo minima, kad XV a. dabartinių Šliūpų pro... pro... pro... prosenelis Šliūpas skundėsi Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui dėl žemės ir bylą prieš kaimyną laimėjo. Eidamas Tytuvėnų giria Šliūpas nugalabijo jį užpuolusį razbaininką, kurio darže rado daug užsiūtų „raudonųjų“. Taip Šliūpai praturtėjo, tapo dvarponiais. Visas geras nuėjo perniek, kai vieną iš Šliūpų – Hyeronimą – paviliojo kortos ir pinigai. Turtai buvo pragerti ir pralošti. Po to Šliūpai persikėlė gyventi į Moniušių girias ir ten gana vargingai gyveno.
Lietuvos valstybiniame archyve saugomi dokumentai, pagal kuriuos sudarytas Jono Šliūpo šeimos medis. Jis pradedamas Jurgiu Šliūpu (gimimo liudijime lenkiškai įrašyta Jerzy Szlupas). Jurgis Šliūpas gyveno Moniušiuose, turėjo 5 vaikus (Praną, Rozaliją, Juozapatą Šliupavičių, Juozą ir Veroniką.
 
Juozas Šliūpas (Jozef Szlupas)
 
Jurgio Šliūpo sūnus. Gimė jis 1760 m. Moniušiuose. Žmona Liucija Aleknaitė buvo gimusi 1765 m. Jiedu turėjo 10 vaikų (Jokūbą, Barborą, Praną, Leonorą, Gaudentijų Mikalojų Šliupavičių, Joną Šliūpavičių, Kunigundą Eleną, Bonaventūrą Šliūpavičių, Agnietę Veroniką ir Oną).
 
Jonas Šliūpavičius (Joannem Szlupowicz)
 
Juozo Šliūpo sūnus. Gimė 1795 m. Rakandžiuose. Žmona Ieva Rimdeikytė (1796-1846). Turėjo 6 vaikus (Aloyzą Šliūpą-Šliūpavičių, Roką Steponą, Stanislovą, Feliksą Pijų, Anelę, Uršulę, Brigitą).
 
Aloyzas Šliūpas
 
Gimė apie 1822 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime. Kunigas, aukščiau paminėto Jono Šliūpavičiaus sūnus. Buvo baigęs Kražių mokyklą. Dirbo raštininku dvaruose kaip akcyzės valdininkas. Čia jis sulenkėjo, pakeitė pavardę į Šliūpavičia. Kurį laiką nesuprato lietuvių tautinio atgimimo judėjimo esmės.
1857 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir apie 1860 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus buvo įšventintas į kunigus. Dirbo Alūkstos vikaru, Paliepių ir Pernaravos klebonu, buvo Tirkšlių altarista. Nuo 1866 m. pas jį gyveno brolio vaikai – Stanislovas, Rokas, Jonas Šliūpai. Jis padėjo broliui juos išleisti į mokslą.
Žinoma, kad lietuviškai buvo parašęs apie 1000 pamokslų.
Už lietuviškų knygų platinimą rusų žandarai A. Šliūpą buvo suėmę.
Mirė 1912 m. rugsėjo 18 d. palaidotas Tirkšlių kapinėse.
 
Rokas Steponas Šliūpavičius (vėliau – Šliūpas)
 
Lotyniškuose dokumentuose rašoma Rochus Stephanus Szlupovicz, rusiškuose – Roch Šliupas. Gimė 1824 m. rugpjūčio 3 d. Rakandžiuose, mirė 1893 m. spalio 22 d. Auksučiuose. Palaidotas Šiupylių senosios bažnyčios kieme. Jo žmona buvo Ona Vaitkutė (1835-1922). Palaidota Kauno kapinėse (dabar – miesto parkas).
Rokas ir Ona buvo ūkininkai, nelankę jokių mokyklų, tačiau skaityti mokėjo ir vaikus leido į aukštuosius mokslus. Roką valsčiaus žmonės rinko teisėju. Jis garsėjo savo sąžiningumu – neėmė nei kyšių, nei magaryčių, laikėsi vyskupo Motiejaus Valančiaus parėdymų. Buvo sodžiaus bažnyčios dešimtininkas. Jų sodybos niekada neaplenkdavo po apylinkę kalėdodami kunigai.
 
Stanislovas Šliūpas
 
Gimė 1858 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime, tragiškai žuvo 1911 m. kovo 12 d. Papilės valsčiaus Auksučių viensėdyje. Teisininkas, tautosakininkas, aušrininkas, aušrininko Jono Šliūpo brolis. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė ir grįžo į gimtinę ūkininkauti. 1883 m. įstojo į Petrapilio universitetą, kuriame studijavo teisę. „Aušrą“ ir kitus lietuviškus leidinius platino, knygnešius organizavo ūkininkaudamas Rakandžiuose. Nuo 1884 m. buvo „Aušros“ bendradarbis. Studijuodamas Petrapilyje bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje. Dalis jo surinktos tautosakos saugoma Čikagos seserų kazimėriečių bibliotekoje Čikagoje.
 
Jonas Šliūpas
 
Roko Stepono Šliūpo sūnus. Gimė 1861 m. kovo 6 d. (pagal senąjį kalendorių – vasario 23 d.) Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime ūkininkų šeimoje. Gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas, aušrininkas, liberalas.
Nuo 1870 m. kartu su broliu Stanislovu gyveno pas dėdę Aloyzą Paliepiuose (Betygalos filijoje), ruošėsi mokslui gimnazijoje. 1873-1880 m. mokėsi Mintaujos vokiečių gimnazijoje, per vasaras atvykdavo pas dėdę į Pernaravą. Gimnaziją baigė gavęs kolegijos registratoriaus rangą. Mokė barono Hakn vaikus. Studijavo filologiją ir teisę Maskvos (1880-1882), gamtos mokslus – Petrapilio (1882) universitetuose. Buvo suimtas ir su kitais studentais 3 mėnesius kalintas Kryžių (rusiškai – Krestu) kalėjime. Tuo metu jis sunkiai susirgo, tai ištrėmė ne į Sibirą, o į Kauno guberniją. Čia jam buvo leista gyventi tėviškėje prižiūrint vietos policijai. 1883 m. mokė grafo V. Zubovo vaikus. Pasinaudojęs brolio Stanislovo pasu, slaptai perėjo Prūsų sieną ir nuvyko į Šveicariją, kur, prisidengęs Richterio pavarde, norėjo toliau studijuoti. Negavęs studijoms reikalingų lėšų, išvyko į Bitėnus, kur ėmė redaguoti be redaktoriaus tuo metu (1883 m.) likusį „Aušros” žurnalą (renkant leidiniui vardą buvo daug diskutuojama, o paliktas J. Šliūpo pasiūlytasis – „Aušra“. Už darbą leidinyje rusų ir vokiečių valdžia J. Šliūpą persekiojo, todėl Bitėnus jis turėjo palikti. Kurį laiką slapta gyveno Lietuvoje, vėliau – Varšuvoje (ten gyvendamas gubernatoriui Hurkai įteikė memorandumą dėl lietuviškos spaudos leidimo) ir Mintaujoje. Iš Palangos per Klaipėdą slapta pasitraukė į Hamburgą, o iš čia pateko į JAV, kur gyveno 1884-1919 metais.
1885 m. į JAV atvykus sužadėtinei L. Malinauskaitei, susituokė. Su ja turėjo 3 vaikus (Aldoną, Keistutį ir Hypatiją). 1889-1891 metais studijavo Mariland’o universitete. Iki 1917 m. vertėsi gydytojo praktika, daugiausiai Pensilvanijoje.
Redagavo lietuvių laikraščius ir žurnalus: 1884-1885 m. – „Uniją”, 1885-1889 m. – „Lietuviškajį balsą”, 1892-1893 m. – „Apšvietą”, 1894 m. – „Naują gadynę”, 1910-1915 m. – „Laisvąją mintį”.
Įsteigė (vienas ir su bendraminčiais) Tilžėje Apšvietos ir mokslo draugiją (įk. 1883), JAV – Lietuvos mylėtojų draugystę (įk. 1885), Susivienijimą lietuvių Amerikoje (įk. 1886), Lietuvių mokslo draugystę (įk. 1889), Lietuvių laisvamanių susivienijimą Amerikoje (įk. 1900), Lietuvių laisvamanių sąjungą (įk. 1910), Lietuvių laisvamanių federaciją (įk. 1918).
Aktyviai dalyvavo „Aušros” (įk. 1901) draugijos veikloje, 1904-1912 metais buvo jos iždininkas. 1904-1905 metais prisidėjo prie Lietuvių socialistų sąjungos JAV sukūrimo, bet, nesutaręs su kitais lietuviškos veiklos klausimu, greitai pasitraukė. 1914-1915 metais buvo vienas žymiausių „Sandaros” politinės
organizacijos veikėjų. 1918-1919 metais organizavo įvairius komitetus, seimus Lietuvos valstybei remti. Vašingtone, būdamas lietuviškų organizacijų atstovu, pateikė memorandumą prezidentui Vilsonui dėl Lietuvos pripažinimo, kurį senatorius H. C. Lodge išspausdino leidinyje „Congressional Record“.
1917 m. per Japoniją kartu su dukra dr. Aldona Šliūpaite buvo išvykęs į Rusiją (Voronežą) susitikti su Lietuvos veikėjais ir suderinti JAV lietuvių Lietuvos laisvės siekių. Tų pačių metų spalio 18-20 dienomis dalyvavo II lietuvių konferencijoje Stokholme.
1919 m. pradžioje Londone pradėjo organizuoti Lietuvos atstovybę ir iki liepos mėnesio rūpinosi jos veikla. Buvo Lietuvos delegacijos, vykusios į Paryžiaus taikos konferenciją, narys.
1919 m. grįžo į Lietuvą. 1919-1920 metais buvo Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko (Biržuose) direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1921-1923 metais – Biržų, Šiaulių gimnazijų mokytojas. Jis – vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (įk. 1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų. Įkūrė Šiaulių „Titnago“ spaustuvę. Prisidėjo prie laikraščio „Šiaulių naujienos” (1923-1928), „Laisvoji mintis” (1933-1941) leidimo. 1923-1930 metais Kauno universitete dėstė medicinos istoriją; medicinos (1923), humanitarinių (1925) ir teisės (1939) mokslų garbės daktaras.
Į Palangą persikėlė gyventi po to, kai mirus pirmai žmonai vedė antrą kartą – palangiškę Grasildą Grauslytę. Su ja turėjo sūnų Vytautą Joną Šliūpą.
1933-1936, 1939-1940 ir 1941 metais buvo Palangos burmistras. 1944 m. iš Palangos pasitraukė.
1944 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Berlyną perskaityti per radiją Kreipimąsi į JAV lietuvius, tačiau nesutiko garbinti tuometinio Vokietijos rėžimo.
Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne. 1947 m. jo pelenai pervežti į Tautines lietuvių kapines, esančias netoli Čikagos (JAV).
Už nuopelnus Lietuvai Jonas Šliūpas apdovanotas 1928 m. ir 1936 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 1933 m. išleisti du pašto ženklai su jo atvaizdu.
Yra parašęs istorijos darbų: „Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933” (1934), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija” (1936).
Jis parašė nemažai darbų ir Lietuvos istorijos bei etnografijos tema: „Lietuvybės praeitė, dabartis ir ateitis” (1897),” Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje” (1899), „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien” (1904-1905, 2 t.), „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795 m.)” (1909), „Mažoji, arba Prūsiškoji Lietuva XIX-ame šimtmetyje” (1910), „Lietuvių, latvių bei prūsų, arba baltų, ir jų prosenių mitologija” (1932). Parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją „Lietuviškieji raštai ir raštinikai” (1890), prisidėjo prie literatūros mokslo ir estetikos, filosofijos terminų kūrimo. Parašė medicinos populiarinimo darbų („Higiena” arba „Sveikatos dėsnių mokslas”, 1928; „Senovės ir viduramžių istorija”, 1934). Išvertė nemažai L. Buchnerio, J. Spenserio, Dž. Maikebo, J. Mosto, J. Berio veikalų.
 
Rokas Šliūpas (rusiškai Roch Šliūpas ir Roch Šliūpov)
 
Gimė 1865 m. Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus Rakandžių kaime. Gydytojas, varpininkas, visuomenės veikėjas, tautosakininkas, aušrininko Jono Šliūpo brolis.
Baigė Mintaujos gimnaziją (1884). Petrapilio universitete studijavo biologiją (1889), Maskvos universitete įsigijo gydytojo specialybę (1893). Dirbo Maskvoje, Karaliaučiuje, o nuo 1895 m. vertėsi gydytojo praktika Ariogaloje. 1900 m. gyveno Kaune. Už draudžiamos spaudos platinimą buvo suimtas, kalintas ir ištremtas į Kazanę. Grįžus į Kauną, 1904 m. buvo mobilizuotas į armiją (išsiųstas į Sibirą), kur kaip gydytojas chirurgas dalyvavo Mukdeno kautynėse. 1905 m. grįžo į Kauną, 1914 m. vėl mobilizuotas (kaip pafrontėje nepatikimas), išsiųstas į Rusijos gilumą, iš kur į Lietuvą sugrįžo 1918 m. Dirbo gydytoju įvairiose vietose, taip pat ir Žemaičių kunigų seminarijoje. 1922 m. paskirtas Valstybės gydytojų egzaminų komisijos nariu. Tais metais jis atliko ir daug kitų atsakingų pareigų. Po 1945 m. persikėlė gyventi į Garliavą, vertėsi gydytojo praktika.
Daug dirbo platindamas lietuvišką spaudą, organizuodamas knygnešius, rinkdamas tautosaką. Į lietuvių tautinį judėjimą įsijungė dar studijuodamas Petrapilyje. Čia su broliais Beržanskiais, Spuduliu ir kitais studentais leido ranka rašytą laikraštį „Žinių nešėja“. 1888 m. bendradarbiavo su V. Kudirka, M. Jankumi „Varpo“ leidybos srityje. Gyvendamas Kaune dalyvavo „Dainos“ draugijos veikloje. Vienas iš „Saulės“ draugijos (1907) steigėjų, vienas pirmųjų Lietuvos mokslo draugijos narių ir „Vilties“ steigėjų. Rūpinosi Kauno krašto lietuvių tautiniu judėjimu. 1918 m. Valstybės taryba jį paskyrė Kauno apskrities įgaliotiniu. Iki 1919 m. kovo mėnesio jis Kauno apylinkėse steigė valsčių savivaldybes. 1919 m. pradžioje kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvos Raudonąjį Kryžių ir iki 1932 m. buvo jos pirmininkas. Rūpinosi Lietuvos elektrifikacija. Jis – vienas iš Lietuvos tarpmiestinės elektros bendrovių sąjungos steigėjų ir vadovybės narių. Turėjo 4 vaikus: Mindaugą, Danutę, Aldoną, Gražiną.
Mirė 1959 m. gegužės 26 d. Garliavoje.
 
Vytautas Jonas Šliūpas
 
Gimė 1930 m. spalio 24 d. Palangoje. Inžinierius, visuomenės veikėjas, aušrininko Jono Šliūpo sūnus.
1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Amerikoje įsikūrė 1947 m., pakvietus čia gyventi jo seseriai dr. Aldonai Šliūpaitei [gimė 1888 m. Pensilvanijoje, mirė 1980 m. spalio 28 d. Santa Monikoje (Kalifornija)].
Mokėsi Palangoje, Tubingene, Nurtingene, Brukline. Baigė Avon Lake, OH gimnazijoje (1948 m.). Studijavo matematiką Ohio Wesleyan Universitete, Delaware, OH (1948-1951). 1951-1953 m. mokėsi Ilinojaus technologijos universitete, Čikagoje baigė statybos inžineriją. 1954 m. magistro laipsniu baigė hidraulikos mokslus Wisconsino Universitete, Madisone, WI.
1954 m. sukūrė šeimą (žmona farmacininkė Vanda Fabijonavičiūtė, kilusi iš Mažeikių). Turi sūnų Kęstutį Joną (g. 1957 m. Čikagoje). Marti – Lelija Pažemenaitė, gimusi Australijoje. Vaikaitis – Viesulas Rokas, gimęs 1995 m. Kalifornijoje.
Aktyvus skautas, spaudos bendradarbis, pirmasis „Lituanus“ žurnalo remti komiteto pirmininkas.
Nuo 1958 m. dirbo ir gyveno daugelyje Europos, Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos valstybių, kur buvo statomos hidroelektrinės, atliekami irigacijos ir drenažo darbai. Nuo 1977 m. 7 metus dirbo Saudo Arabijoje, Artimuosiuose Rytuose. Darbo ir turizmo reikalais yra aplankęs 126 kraštus. Priklauso daugeliui lietuvių ir amerikiečių profesionalių organizacijų, tarp jų ir prestižinei International Commission on Irrigation and Drainage. Dalyvavo tarptautiniuose kongresuose Bangkoke, New Delhi, Mexico City, Atėnuose, Varnoje, Maskvoje, Grenoblyje, Stockholme ir kt.
1987 m. įsteigė savo tėvo vardu pavadintą „Aušrininko dr. Jono Šliūpo Archyvą“, kurį, susidarius palankioms sąlygoms, planuoja perkelti į Lietuvą. 1997 m. kartu su University of California / Davis profesionalais Lietuvoje pradėjo kurti žemės ūkio ir miškų ekologinio tvarkymo mokomąjį centrą Auksučiuose (žiūr. nuotraukas). Tais pačiais metais įkūrė „Class Action Complaint“, grupę, kuri, padedant Helsinkio komisijai, turėtų lietuviams talkinti atgaunant jiems vis dar negrąžinamą nuosavybę Lietuvoje. Šiuo metu gyvena Burlingame, netoli San Francisco (Kalifornija, JAV). Labai dažnai lankosi Lietuvoje. Aktyviai dalyvauja Amerikos ir Lietuvos spaudoje.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija