Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

Skaitytojų laiškai

Nejaugi pamiršo?

Praėjusiais metais Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras (ŽKD IKC) įgyvendino projektą „Žemaičiai pasaulyje“, kurio tikslas buvo sukaupti duomenų bazę apie iškiliausius kultūros, meno ir mokslo srityse dirbusius ir dirbančius žemaičius, svarbiausią informaciją apie šiuos žmones paskelbti „Žemaičių žemės“ žurnale ir skaitmeniniame leidinyje „ŽEMAITIJA“ (SAMOGITIA)
http://samogit.mch.mii.lt, kad ji taptų prieinama kuo platesniam skaitytojų ratui.
Projekto įgyvendinimo rezultatais jau gali naudotis „Žemaičių žemės“ ir „Žemaitijos“ skaitytojai. Be abejo, tai tik didelio darbo pradžia. ŽKD IKC, Žemaičių akademijos nariai (beje, tai visuomeninės organizacijos, kur visi jų nariai dirba visuomeniniais pagrindais) mąsto apie tai, kad jau artimiausiais metais turėtų būti pradėta rengti Žemaitijos enciklopedija ir iškiliausių žemaičių sąvadas. Tai – ateities vizijos, o dabar yra tai, kas yra: po kruopelytę renkame tą informaciją, kurią esame pajėgūs surinkti ir visuomenei pateikti šiandien.
Projektas užbaigtas tik sąlyginai, nes darbas tęsiamas. Toliau rinksime, publikuosime žinias ir apie kitus žemaičius, savo gyvenimu ir darbais nusipelniusius pagarbos ir atminimo. Tad tegu neįsižeidžia tie, kurie savo ar savo artimųjų pavardžių mūsų skelbtuose iškiliausių žemaičių sąrašuose dar nerado. Rašykite, siūlykite, priminkite, konsultuokite, patarkite – taip Jūs prisidėsite prie to, kad nė vieno Žemaitijos vardą garsinusio ar garsinančio žmogaus vardas nebūtų pamirštas.
Dėkojame už šių metų pradžioje gautą laišką skuodiškio liaudies meistro, medžio drožėjo Valerijono Jonušo dukrai Celestinai Jonušaitei-Rimavičienei, gyvenančiai Kėdainių raj.
Valerijonas Jonušas ir jo brolis Anicetas savo medžio dirbiniais, jų originalumu džiugino daugelį metų. Dalį savo kūrinių prieš mirtį Valerijonas Jonušas perdavė Skuodo muziejui. Dar daugiau Valerijono ir jo brolio Aniceto darbų yra po platų pasaulį išsibarstę. Vieną iš jų – iš vėžio pažeistos medžio šakos sukurtą peleninę – saugome „Žemaičių žemės“ redakcijoje.
Taip kad nors nei vieno, nei kito menininko tarp gyvųjų jau nebėra, žmonės juos prisimena. Savo kūryba ir gyvenimu jie verti, kad būtų minimi ir tarp iškiliausių Skuodo žemės žemaičių. Mūsų žurnalo skaitytojams apie juos iškalbingai šiandien pasakoja Valerijono Jonušo dukters Celestinos atsiųstos nuotraukos. Na, o apie pačią Celestiną tegu kalba jos eilėraštis „Žemaitiu žemelė“, kaip ji pati prisipažįsta, pirmasis, kurį parašė žemaičių kalba.

„Žemaitiu žemelė“

Neparžėngiau slėnkstė
Tuo mela, apgaulės,
Nuoriejau išvėngtė
Nelaimiu puo saulė.

Užkliova mon kuojės – Vėrtau ė viel kieliaus:
Par ėlgas ronkuovės,
Par trumps sijuonielis.

Daugiausē mīliejau
Žemaitiu žemelė – Tėn gėmus ė augus
Pas Tieva, mamelė.

Bat mona žvaigždelė
Tuoliausē sožėba,
Tad Žemaitėjelė
Matau tik par kninga.

Užžielė takelē
Kor basė biegiuojem,
Išmėrė tievelē
Kor mumis nešiuojė.

Bat mīlo aš sava
Gimtėnės kampieli – Brongiausė pasaulie
Žemaitiu žemelė.

Redakcija

Kaziui Janutai – 90

1991 m. pradėję leisti žemaitišką laikraštį „A mon sakā“, kuris vėliau reorganizuotas į „Žemaičių žemės“ žurnalą, neįtikėtinai greitai pritarimo ir pačių geriausių palinkėjimų sulaukėme iš užsienyje gyvenančių žemaičių: dabar jau mirusių Liudo Monstvilo, Vinco Miceikos (abu iš Kanados), Janinos Liustikaitės-Sauraz ir kitų. Vienas iš pirmųjų mūsų redakcijoje pradėjusių bendradarbiauti žemaičių buvo Los Andželo mieste (JAV) gyvenantis teisininkas Kazys Januta. Trumpą jo biografiją pateikia 1956 m. Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija“: „Kazys Januta gimė 1912 m. vasario 14 d. Stripinių k., Ylakių vlsč. Mažeikių aps. Vidurinę mokyklą baigė Ylakiuose, gimnaziją Mažeikiuose, teisę – VDU. 1932-1934 m. Žemaičių studentų korporacijos „Samogitia“ pirmininkas. Baigęs studijas buvo teismo tardytoju Vilniuje ir Vilkaviškyje. 1948 m. Vokietijoje baigęs linotipininkų kursą ir 1949 m. atvykęs į JAV, dirbo „Naujienų“ spaustuvėje rinkėju.
Spaudoje pradėjo bendradarbiauti 1934 m. Rašė „Policijos“ žurnale. 1948-1949 m. redagavo biuletenį „Dienos žinias“. Bendradarbiauja „Naujienose“.
Taigi šių metų vasario mėnesį Kazys Januta pažymėjo savo 90-metį.
Ta proga mūsų žurnalo redakcijai laišką parašiusi Šiauliuose gyvenanti literatūros istorikė Dalia Striogaitė rašo, kad K. Januta, sulaukęs šio garbingo jubiliejaus „yra žvalus, šviesios atminties ir net automobilį vairuoja“.
Kazio Janutos žmona – rašytoja Petronelė Orintaitė. Jie abu, kaip rašo D. Striogaitė, „gyveno Lietuvos ir lietuvių kultūros rūpesčiais, ne kartą lankėsi Lietuvoje ir mūsų muziejams, bibliotekoms padovanojo daug knygų, rankraščių, vertingos archyvinės medžiagos“.
K. Januta yra vienas iš pirmųjų „Žemaičių žemės“ žurnalo prenumeratorių ir jo nuolatinių skaitytojų. Savo laiškuose jis nuolat domisi, kaip gyvena žemaičių akademinis jaunimas, ką šiais laikais jie veikia, susibūrę į korporaciją „Samogitia.
Sveikiname jubiliatą! Redakcijos ir visų žurnalo skaitytojų vardu linkime jam žemaitiškos stiprybės IR sveikatos!

Naujos temos

„Norėtume atkreipti jūsų dėmesį į leidinyje dar neliestą temą, unikalią ne tik Žemaitijos bet ir visos Lietuvos kultūrinio ir istorinio paveldo dalį – žemaitukų veislės arklius. Žemaitukai – labai sena arklių veislė, lydėjusi žemaičius ir lietuvius visuose jų mūšiuose nuo seniausių laikų. Europoje ši veislė žinoma nuo VI-VII a. Viduramžiais ji garsėjo kaip geriausia pasaulyje kovinių žirgų veislė. Per ilgą jų egzistavimo laikotarpį žemaitukams ne kartą grėsė išnykimas. XIX-XX a. pradžioje didžiulį darbą veisiant ir puoselėjant žemaitukus nuveikė kunigaikščiai Irenėjus Bogdanas ir Mykolas Oginskiai.
Žemaitukų veislės arkliams sunkūs laikai prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu Lietuvoje buvo likę vos 30 veislei tinkamų žemaitukų. Tais metais jų išsaugojimu ėmė rūpintis Lietuvos gyvulininkystės institutas. Buvo įsteigta žemaitukų arklių augintojų asociacija (dabar jai vadovauja iš Kelmės krašto kilusi Valė Macijauskienė). Šiuo metu šios veislės arklių daugėja.“
Tai mūsų žurnalo skaitytojos – Plungės rajono Nausodžio seniūnijos Noriškių kaimo gyventojos Dianos Gendvilienės – laiško mūsų redakcijai fragmentas.
Tema išties įdomi. Tokių ir panašių pasiūlymų redakcija gauna nemažai. Susidarius galimybei, į juos atsižvelgiama. Na, o šiemet didžiausią dėmesį žurnale planuojama skirti temoms, susijusioms su regionų kultūros politikos Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse temomis.

Norėtume laiškuose rasti Jūsų atsakymus ir į šiuos klausimus:
Kokią Jūs matote Lietuvos regionų ateitį?
Kokie regionai Lietuvoje turi perspektyvą?
Kas regionų kultūros politikos srityje Jums atrodo svarbiausia?
Kokia tikimybė, kad Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, Lietuvos kultūros savitumas išliks?
Kas darytina šiandien, kad Lietuva kaip savitos kultūros valstybė išliktų?


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija