Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA; MENAS AR NE? INTERVIU SU LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLOS DIREKTORE GIEDRE ŠORIENE IR ŠIOS LEIDYKLOS REDAKTORIU RAŠYTOJU VYTAUTU GIRDZIJAUSKU

Kokias knygas paskutiniais metais leidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla?

G. Š.: Mūsų leidykla vienintelė, labiausiai besiorientuojanti į šiuolaikinės lietuvių prozos ir poezijos kūrinių leidybą. Ją įsteigė Lietuvos rašytojų sąjunga, kad rašytojams būtų lengviau leisti savo kūrybą. Taigi vienas iš šios leidyklos tikslų yra propaguoti Rašytojų sąjungos narių kūrybą. Tai, kad tu esi šios sąjungos narys, nėra pagrindinis kriterijus atrenkant kūrinius leidybai.
Apie 30 procentų mūsų leidybos sudaro vertimai. Stengiamės išleisti tai, kas pasaulyje turi aukščiausią reitingą, kas laikoma vertingiausia, kad su tuo galėtų susipažinti Lietuvos skaitytojas.
Išleidžiama viena kita eseistinė, istorinė knyga, bet tai nėra mūsų leidybos kryptys.
Daug dėmesio skiriame jauniems, pradedantiems autoriams. Kasmet skelbiami prozos ir poezijos konkursai, kuriuose gali dalyvauti 16-35 metų amžiaus žmonės, kurie dar nėra išleidę savo kūrybos knygų. Rašytojų sąjungos valdybos patvirtinta komisija atrenka geriausius autorius. Jų kūriniai išleidžiami atskiromis knygutėmis iš „Pirmųjų knygų serijos”.

Kas šiais laikais remia Lietuvos rašytojų sąjungoje parengtų knygų leidybą?

G. Š.: Pagrindinis mūsų finansų šaltinis yra prekyba. Jei pavyksta išleisti gerai perkamą knygą (pavyzdžiui, tokia yra Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istorija”), tai leidinys atsiperka greitai.
Šiek tiek paremia Kultūros ministerija. Bet ji remia tik originaliąją literatūrą. Dalyvaujame Atviros Lietuvos fondo konkursuose. Kai kada finansavimą susiranda patys autoriai. Vertimus remia užsienio fondai.

– Kaip platinate knygas?

G. Š.: Daugiausia per knygynus. Darome daug renginių, susitikimų su autoriais bibliotekose, mokyklose. Dažnai rengiame prekybinius išvažiavimus.

Nuo ko paskutiniuoju laiku labiausiai priklauso knygos perkamumas?

V. G.: Dažnai labai sunku pasakyti. Kartais leidžiame knygą labai dvejodami, o ji tuoj pat išparduodama ir dar pritrūksta. Taip buvo su Editos Barauskienės „Vyžeikių karaliene” (apie Ievą Simonaitytę). O apie I. Simonaitytę išleista Domo Kauno „Klaipėdiškė” perkama vangiai.
Dažnai daug lemia ir autoriaus pavardė, autoritetas, bet ne visada. Pvz.: Jurgio Kunčino knygas leidžiame negaudami joms jokios paramos, nes tai žinomas rašytojas. O štai Petro Dirgėlos „Karalystę” parduoti sunku, nors jis ir žinomas autorius. P. Dirgėlos kūrinius nelengva skaityti.
G. Š.: Labai daug ką lemia reklama, paties autoriaus aktyvumas platinant knygą. Aišku, geriausia reklama – iš lūpų į lūpas perduodama informacija: kažkas perskaitė, patiko, pasakė kitiems. Gerai veikia geras atsiliepimas per televiziją ar laikraštyje.

Kokia literatūra Lietuvos skaitytojas labiau domisi: Lietuvos ar užsienio?

V. G.: Daugiau tikimasi iš užsienio autorių. Gal užsieniečiai yra geriau įvaldę rašymo techniką – jie iš to gyvena.
Be to, Lietuvos literatai yra šiek tiek atitolę nuo šiandieninio pasaulio. Jaučiama, kad Lietuva dar tebėra agrarinės kultūros įtakoj. Tai jau nebeaktualu šiandieniniam skaitytojui.
Tik vienas kitas gali save vadinti miestiečiu. Dauguma pajėgių rašytojų kilę iš kaimo, todėl jų siužetai, charakteriai, erdvė kaimietiški. Nors šiandien dauguma jų gyvena mieste, vis tiek orientuojamasi į praeitį, kaimą. Taip yra todėl, kad turi rašyti apie tai, kas seniai skauda. Pavyzdžiui, man, kad ir seniai gyvenu mieste, kaimo sodybą aprašyti mieliau, negu namą, kuriame gyvenu jau 50 metų. Kai šaknys ten, negaliu pamilti miesto kaip J. Kunčinas. Man miesto gatvės nėra svarbios. Su kokia meile Markas Zingeris aprašo Kauno Laisvės alėją! Visi rašo apie tai, kas artima. Jei pradėsi laužti iš piršto, iš karto tave perkąs.
Į šių dienų aktualijas geriausiai įsijautęs yra Edmundas Malūkas. Bet jis nekreipia dėmesio į kalbą, charakterius, pasineria tik į detektyvo tyrimo siužetą. Jei jis norėtų kurti tikrą literatūrą, būtų puikus rašytojas, nes „literato magijos” turi. Eiliniai žmonės, pasiėmę jo romaną, negali padėti, Malūko siužetai juos užvaldo.
G. Š.: Bet pasaulis už mūsų sienų kitoks. Kas ten įdomu, nebūtinai sudomina mūsų skaitytoją. Pavyzdžiui, Heinricho Bll „Prarasta Katarinos Blum garbė” užsienyje prieš 20 metų sukėlė skandalą, o išleidus knygą Lietuvoje – absoliuti tyla. Arba Klauso Manno „Mefistas”. Vakarų Vokietijoje tai buvo uždrausta knyga, o pas mus susilaukė menko dėmesio.

Kas iš šiandieninių autorių, Jūsų nuomone, bus įrašyti į lietuvių literatūros istoriją?

V. G.: Labai sunku numatyti. R. Granauskas... J. Aputis... Dėl R. Gavelio – bala žino: ar gerovės visuomenėj bus priimamos jo „smarvės”, ar bus nuspręsta, kad tai tik vieno laikmečio nukrypimas. Neaišku, kaip ateities kartos reaguos į jo ciniškumą.
R. Granauskas galbūt bus įdomus taip, kaip mums Žemaitė. Iš jos mes dabar susidarome ano meto gyvenimo vaizdą.
J. Aputis žavus savo kalba.
Jau dabar galima išskirti jaunosios ir vyresnės kartų mėgstamus autorius. Modernieji poetai – Aidas Marčėnas, Darius Šimonis, Gintaras Grajauskas – vyresniesiems nelabai prie širdies, o jaunimui – dievaičiai. A. Marčėnas, kad ir ką beparašytų (nors jis bet ko niekada nerašo) – vis tiek bus priimtas.
Vyresniems – Jonas Strielkūnas. Jaudina ir širdį, ir protą. Tokių eilučių, kaip „Aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu”, kur viskas paprasta ir aišku, bet nuo jų verkti norisi, šiuolaikinėje poezijoje vis mažiau. M. Martinaitis, J. Strielkūnas užkabina išliekančiąsias vertybes. Tai ne vien žodžių žaismas kaip kai kurių jaunųjų.
Sunku pasakyti, kaip visuomenėje viskas klostysis...
V. G.: Gal meno iš viso neliks. Pavyzdžiui, Japonijoje menas įaugęs į buitį: arbatos gėrimas – ištisas ceremonialas. Pas mus to nėra. Galbūt pavyks jį prie buities priartinti. O jei ne, jis kryps į eksperimentavimą. Yra ir tokia nuomonė, kad nuo XIX a. Europoje meno jau nėra, kad Van Gogas, Gogenas, Džoisas – iškrypėliai…

Kiek Lietuvos rašytojų sąjungoj žemaičių?

V. G.: Pagal kilmę yra nemažai. Bet proza ar poezija – parašyta žemaitiškai – būtų įvykis. Jei atsirastų – svarstytumėm. Žemaičių kalba – kaip užsienio. Ir taip Lietuvoje mažai skaitytojų, o jei išleistume žemaitiškai, dar sumažėtų.
Dabar turime vieną rankraštį, parašytą dzūkiškai. Ruošiamės jį išleisti, bet dzūkų tarmė mažiau skiriasi nuo bendrinės kalbos…

Ar dabartinė žemaičių kūryba pasižymi specifiniais, tik žemaičiams būdingais bruožais?

V. G.: Gal ir galima palyginti žemaičio Romualdo Granausko užsispyrimą, ramumą su aukštaičio Romo Gudaičio karštumu. Bet kažkokių specifinių, grynai žemaitiškų bruožų žemaičių kūryboje aš nerandu.
Skaitant japonų literatūrą, kad ir apie kokius universalius dalykus jie rašytų, aiškiai matosi, kurie vaizduojamų charakterių bruožai yra grynai japoniški. O japonas vargu ar atskirtų žemaičio ir lietuvio kūrinius.
Skirtumus galima pastebėti nebent išoriniuose dalykuose – kalboje. Kiekvieno autoriaus kūryboje junti tam tikrus tarmės atšvaitus, bet jei kūrinys išverčiamas į užsienio kalbą, tie skirtumai dingsta.
Visumoje žemaičių ir aukštaičių charakterio skirtumų yra ir istoriškai, ir dabarty. Žemaičiai priešinosi atkakliau, nutautėjo mažiau, aukštaičiai daug greičiau nutautėjo. Be žemaičių, vargu ar šiandien turėtume Lietuvą. Išskirtinumo būta, bet kuo toliau, tuo tie skirtumai labiau nyksta. Nesu garantuotas, kad Marcelijaus Martinaičio „Kukutis” yra tipiškas žemaitiškas charakteris. Jis visai Lietuvai tinka. Arba Vingių Jonas. Tokių jonų pilna Lietuva. Žemaičiai gal nelabai ir apsidžiaugtų, kad Vingių Joną laikytume tipišku žemaitišku charakteriu…


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija