Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Simonas Karolis Oginskis  (apie 1620–1699)


Vitebsko pakamaris ir LDK kardininkas Simonas Karolis Oginskis buvo Kruonio, Strėvininkų, Uogintų, Krosnos (Kauno pav.), Mikulino, Loznos ir Rudnios (Vitebsko vaivadija) dvarų bei mūrinių namų Vilniuje savininkas. Jis – Trakų stalininko, tijūno Samuelio Levo Oginskio (apie 1595–1657) ir Sofijos Bilevičiūtės sūnus, Trakų pakamario  Bohdano Oginskio (1551 (?) 1552)–1625) anūkas.

Jis turėjo brolį – Polocko vaivadą Joną Jackų (Steponą) – ir 4 seseris – Reginą, Kristiną, Eleną ir Proksedą Oginskaites.

„Kaišiadorių enciklopedijoje“ jo gimimo data nenurodyta, o mirimo data – tik spėjama (apie 1699 m.). D. Vilimas rašo, kad S. K. Oginskis gimė apie 1620-uosius metus, o mirė 1694 metais ir pažymi, kad „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kardininkas Simonas Karolis Oginskis 1690 m. Vilniaus pilies teisme deklaravo savo tėvoninius ir nuomojamus dvarus bei karaliaus jam duotas valdas – tai buvo Jašiūnų dvaras Vilniaus paviete, Strėvininkų ir Kruonio valdos Trakų paviete, aštuoni dvarai ir kaimai Vitebsko paviete ir trys dvarai Oršos paviete, neskaitant turėtų namų Vilniuje bei viso kvartalo Vitebske.“ [1]

1639 m. įstojo (užsirašė) mokytis į Krokuvos universitetą, o nuo 1641 m. mokėsi Franekerio (Olandija) universitete. Studijų metais iš prancūzų į lotynų kalbą išvertė ir 1643 m. išleido Nikolo Fareti parankinę knygą apie gerą auklėjimą, kurią dedikavo savo tėvui Samueliui Levui. [2]

Franekeryje jis vedė miesto burmistro dukterį Tycją Staakman (su burmistro dukra Tycja Staackmans susituokė 1644 m.) [3]. Su ja bendras gyvenimas truko neilgai – trumpai pabuvusi Lietuvoje, ji netrukus grįžo atgal į savo tėvynę – Olandiją, pasiimdama mažametę abiejų dukterį Zofiją. Beje, užaugusi Zofija paveldėjo tėvo turėtą Kruonio dvarą ir valdė jį iki mirties.

Apie 1654 m. S. K. Oginskį paskyrė Vitebsko pakamariu. Jis buvo vienas iš miesto gynybos prieš Rusijos kariuomenės puolimą organizatorių.

1655 m. lapkričio 22 d., vykstant karui su Maskva, generolui Šeremetjevui užėmus pilį, jis kartu su tėvu Samueliu Levu Oginskiu pasitraukė į Vilnių ir prisiekė carui ištikimybę (1656 m. dalyvavo Vilniaus bajorų nuolankumo vizite pas carą), po kelių mėnesių, 1656 m. vasario 7 d., jie su bajorų grupe atsimetė nuo caro. 1660 m. jis, LDK kariuomenės poručikas, jau kovojo prieš Maskvos carą.

D. Vilimas rašo: „Numanu, kodėl S. K. Oginskis greitai sugrįžo į Abiejų Tautų Respublikos pusę. Vienas dalykas yra sveikinti bendratikius, visai kitas – skaičiuoti jų padarytus nuostolius. Juk tame kare su Maskva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko beveiki pusės savo gyventojų, smarkiai sumažėjo ir stačiatikių Oginskių valdos. Štai Kauno pilies teismas 1666 m. rugsėjo 6 d. priėmė Kruonio vaito Stanislovo Zakovskio priesaiką, kurioje jis nurodė karo nuostolius. Vaitas pranešė, kad po 1655 m. priešo nuniokojimo brolių Vitebsko pakamario S. K. Oginskio ir Valkavisko maršalo J. Oginskių valdose Kruonyje, Kašonyse ir Uogintuose iš ten buvusių 206  dūmų teliko apgyvendinti 33. Taigi vien toje valdoje ištuštėjo maždaug 5/6 visų ūkių“ [4] 

1660 m. S. K. Oginskis įstojo į LDK kariuomenės Vincento Gosievskio diviziją. Jis ne kartą pasižymėjo kariniuose susirėmimuose su Maskva. 1661 m. jo vadovaujamas stiprus, apie 3 000 raitelių dalinys užgrobė caro pinigus, skirtus I. Chovanskio kariuomenei finansuoti. Tų pačių metų rudenį jo vadovaujamas kelių tūkstančių raitelių dalinys susirėmimuose prie Polocko prarado kelis kavalerijos būrius, sudarytus iš savanorių. Tarnaudamas kariuomenėje S. K. Oginskis atstovavo Boguslavo Radvilos interesams.

Kai po Andrusavo taikos sutarties 1667 m. Vitebskas buvo grąžintas Abiejų Tautų Respublikai, karalius Jonas Kazimieras Vaza S. K. Oginskį paskyrė miesto perėmimo iš rusų vadovu. Vėliau jam buvo pavesta rūpintis Vitebsko vidaus gyvenimo reikalais.

1688 m. S. K. Oginskis kartu su sūnumis Boguslavu Kazimieru (1669–1730), Marcijonu Mykolu (1672–1750) ir Aleksandru iš savo brolio (?????), LDK kanclerio Marcijono Aleksandro Oginskio įsigijo Strėvininkų, Vievio bei Rudnios dvarus.

1679–1685 m. minimas kaip LDK didysis kardininkas (šias pareigas ėjęs žmogus laikė didžiojo kunigaikščio kalaviją iškilmių metu).

1685–1688 m. S. K. Oginskis buvo Mstislavlio vaivada. (G. Zujienė rašo, kad Mstislavlio vaivada jis buvo 1682–1685 m.). [5] D. Vilimas rašo: „S. K. Oginskis 1685 m. dar buvo gavęs Mstislavlio vaivados vietą, bet jos neišlaikė, nes 1688 m. jis – vėl tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kardininkas. Iš pradžių dar buvo stačiatikis, priklausė Šv. Dvasios brolijai Vilniuje, bet maždaug 1680 m. perėjo į katalikybę.“ [6]

Iš antrosios S. K. Oginskio santuokos su Teodora Korsakaite gimė trys sūnūs: Vitebsko vaivada Marcijonas Mykolas (1672–1750), Kauno pavieto maršalka (maršalas) Boguslavas Kazimieras Oginskis (1669–1730) bei Jurgis Oginskis, ir dvi dukros –Kristina bei Eleonora Oginskytės [7].

Trečiosios santuokos metu  (žmona – Naugarduko kaštelionaitė Teresė Vainaitė) gimė sūnus Aleksandras Oginskis (apie 1674–1709 m.).

D. Vilimas pažymi, kad S. Karolio Oginskio gyvenimo laikotarpiu, vykstant karui su Maskva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko beveik pusės gyventojų, smarkiai sumažėjo ir stačiatikių Oginskių valdos. Štai Kauno pilies teismas 1666 m. rugsėjo 6 d. priėmė Kruonio vaito Stanislovo Zakovskio priesaiką, kurioje jis nurodė karo nuostolius. Vaitas pranešė, kad po 1655 m. priešo nuniokojimo brolių Vitebsko pakamario S. K. Oginskio ir Valkavisko maršalo J. Oginskių valdose Kruonyje, Kašonyse ir Uogintuose iš ten buvusių 206 dūmų teliko apgyvendinti 33.“

 „Kaišiadorių enciklopedijoje“ rašoma, kas S. K. Oginskis „Priklausė stačiatikybės gynėjams, buvo stačiatikių Šv. Dvasios Brolijos narys, nuo 1672 m. buvo jos seniūnas. Perėjęs į katalikybę (apie 1680 m.), tapo Šv. Teresės bažnyčios ir Basųjų Karmelitų vienuolyno Vilniuje, kur ir palaidotas, fundatorius.“

Yra žinoma, kad, nepaisant perėjimo į katalikybę, S. K. Oginskis savo lėšomis rėmė Vitebske buvusį Šv. Marko stačiatikių vienuolyną. Po 1690 m. gaisro jis atnaujino vienuolių celes ir pastatė medinį Švenčiausiosios Trejybės soborą, ant kurio durų buvo išskaptuotas Oginskių herbas „Oginiec“. Ši bažnyčia buvo sunaikinta XX a. 3 dešimtmetyje.
 
1. Vilimas D., p. 18.
2. S. Verameičikas kiek patikslina šiuos faktus. Jis rašo, kad Simonas Karolis Oginskis 1639 m. į Krokuvos universitetą įstojo mokytis kartu su broliu Jonu Jackumi Oginskiu, kad Nyderlandų Franekerio universitete mokėsi 1641–1655 m. ir ten išleido į lotynų kalbą išverstą prancūziško etiketo taisyklių vadovėlį – D. Mukienės pastaba).
3. Vilimas D., p. 23
4. Vilimas D. 23, 24.
5. Zujienė G, p. 53.
6. Vilimas D., 24.
7. Eleonora 1694 m. buvo ištekėjusi už Juozapo Mnišeko. Ji mirė 1710 metais – D. Mukienės pastaba. 

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.08.31
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija