"Žemaičių žemės" žurnalas. 2002 m. Nr. 3. Seminaras etninės kultūros klausimais

Visi mes puikiai suprantame, jog šiandien Europa patiria du procesus: tai akivaizdus politinis ir ekonominis vienijimasis ir siekimas taip vienijantis išsaugoti savąjį identitetą. Ta prasme išlieka malonus skaidymasis, kurį inspiruoja įvairios kultūrinės ir etninės tautos tendencijos. Tas skaidymasis šiandien, be abejo, yra natūralus. Tai papildo Europos mozaiką, tai - šiandieninio civilizacijos lygmens suvokimas.

Šis skaidymasis nesutampa su tradiciniu valstybių apibrėžimu. Tai yra aktualu ne tik mums, bet ir toms valstybėms, kurios atsirado daug anksčiau Europos kontekste. Tai škotai, velsiečiai Anglijoje ar volanai arba flamandai Belgijoje ir lietuviai, pvz., šio seminaro posėdžio pirmininkas E. Skarbalius priklauso LR parlamentinei žemaičių grupei. Mes deklaruojame savo etninį angažuotumą, neapsiribojame savo šalimi ir ieškome bendraminčių kituose kraštuose - kaimyniniuose ir tolesniuose.

Vykstant šiandieniniam globalizacijos procesui, šiandieniniams iššūkiams, kuriuos mes esame priversti priimti, manau, tai suprantame kaip neišvengiamybę. Kita vertus, matome ne tiktai, kokius iššūkius atneša, bet ir ką suteikia mums dabartinis gyvenimas. Aš tikiu, kad ateina asmeninės ir intelektinės laisvės globalinės informacijos ir pažiūrų apsikeitimo galimybių laikai. Tai sudarys sąlygas atsigręžti į savo prigimtines dvasines ištakas, formuoti naujų laikų etninio identiteto vizijas kaip atsvarą kultūrų niveliacijos procesams.

Mums įsijungiant į ES, mūsų identitetas bus tuo stipresnis, kuo daugiau ir tiksliau sugebėsime jau šiandien adekvačiai reaguoti į pokyčius ir naujovių paskatintus iššūkius. Jeigu kalbėtume apie identiteto esmę, turbūt reikėtų sutikti su tais kultūrologais, kurie patį tapatumą ir identitetą apibrėždami mini kūrybiškumą ir dinamiškumą. Pats tapatumas niekuomet nebuvo vienodai suprantamas. Tai nebuvo kokia nors amžina duotybė ir etalonas. Visada į jį reikia žiūrėti labai kūrybiškai ir visada tai yra nepaliaujama kūryba, taip pat ir savęs. Jeigu mes sugebėsime tai įsisąmoninti ir šiandien vykstančius procesus priimsime kūrybiškai, tai, kas susiję su mūsų istorija, tradicijomis, patyrimu, sugebėsime atsiverti pasauliui, garantuoti, kad bus paisoma mūsų interesų. Manyčiau, kad kalbėjimasis, taip pat ir šis seminaras, yra vėlgi graži mūsų pastanga išlikti ir turėti savąjį identitetą.

Čia susirinkusius žmones vienija rūpestis dėl etnoso, to, kuo mes skiriamės, kuo mes unikalūs Europoje, išsaugojimo. Socialiniai, ekonominiai dalykai mus verčia jungtis į Europos Sąjungą. Tai mūsų siekis gyventi geriau. Kita vertus, tautoms susivienijant atsiranda kosmopolitizmo dalykų, „amerikonizmo“ blogąja prasme, tautinės kultūros atsitraukimo. Mes matome, kad jau dabar televizijos programose dominuoja, bet kurioje iš jų, amerikietiški ir ne pačios geriausios kokybės filmai. Tie dalykai yra aktualūs ne tik tokioms mažoms tautoms kaip mūsų, bet netgi tokioms valstybėms kaip Prancūzija. Ir jos nacionalinė kinematografija patiria spaudimą, nuosmukį, kurį sąlygoja besiveržianti amerikietiška kultūra.

Labai gerai, kad mes šiandien kalbame apie tautos savasties išsaugojimą. Labai gerai, kad seminare dalyvauja, jam pirmininkauja Egidijus Skarbalius, kuris puoselėja žemaičių kultūrą. Mes neseniai Seime įkūrėme Dzūkų parlamentinę grupę. Kiek žinau, jau organizuojasi ir LR Seimo nariai aukštaičiai. Aš manau, kad tai labai sveikintinas dalykas.

Lietuvai rengiantis tapti Europos Sąjungos nare, nemažai kalbama apie regionų plėtrą. Dabar Lietuvoje turime apskritis, jas daug kas kritikuoja. Kaip turėtų atrodyti regionai? Manau, kad vis dėlto regionų pagrindas turėtų būti etninis, kad tai turi būti Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija. Tokių minčių jau girdėti ir Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Čia jau kalba eina ne vien tik apie kultūrą, bet ir apie šalies ekonomiką, socialinio gyvenimo reikalus. Labai norėtųsi, kad tokie seminarai taptų tradiciniais, kad mes kasmet galėtume aptarti šiuos dalykus, paanalizuotume, ką padarėme šioje srityje gero, į ką reikia sutelkti daugiau dėmesio.

Šiandien mes harmonizuojame savo teisinę bazę pagal Europos teisyną. Mes visą laiką ieškome atsakymo, kaip mes integruojamės į Europos Sąjungą. Mes turime didžiulį Europos kultūrinį palikimą, teisės palikimą pritaikyti savo reikmėms ir prisitaikyti prie tos teisės. Reikia kiek galima geriau apibrėžti valstybės etninės globos procesus. Norėdami išlikti savimi, mes turime būti patys tokie, kokie esame, kokią kultūros tradiciją atsinešėme ateidami į pasaulį, kokią paliksime, kartu labai rimtai turime atsakyti į klausimą, kaip valstybė ir kaip patys žmonės gina, saugo, ir puoselėja šiuos dalykus. Šitą globą šimtaprocentine prasme gali užtikrinti tik mūsų valstybė. Jos pareiga pasirūpinti, kad neliktų vietos daugeliui įvairių spekuliacijų arba įvairiai kitaip dėliojamų ir teigiamų dalykų.

Norėčiau pažvelgti į seminaro organizavimą kaip į labai svarbų žingsnį diskutuojant klausimu, kaip galima būti Europos Sąjungos valstybe ir kartu išlikti Lietuva su savo visa istorine tapatybe, valstybės tapatybe, žmonių tapatybe ir netgi regionų tapatybe. Aš manau, kad tie dalykai yra visiškai suderinami. Visų pirma visi šie dalykai priklauso nuo mūsų pačių. Lietuvoje iš tikrųjų kai kas būgštauja, ar nesuvirsime Europos Sąjungos katile. Taip ar ne priklauso tiktai nuo pačios valstybės.

Ar Europos Sąjunga reguliuoja tokius dalykus? Ne, nereguliuoja. Mes ir mano kolegos, kurie, kaip ir aš, yra Lietuvos atstovai Konvente dėl Europos Sąjungos ateities, tai aiškiai matome. Mes ten svarstome įvairius klausimus: kokia bus mūsų sienų apsauga, ekonomikos plėtra, socialinė politika, koks yra valdžios santykis su nevyriausybinėmis organizacijomis ir kt. Kultūros, kultūros tapatybės klausimai ten nėra svarstomi, nes tai nėra Europos Sąjungos reguliavimo sritis. Šiose srityse viskas yra palikta nuspręsti pačioms valstybėms ir patiems žmonėms. Kita vertus, aiškiai matyti, kad kiekvienas bet kurios valstybės atstovas nori pabrėžti savo nacionalinį savitumą, nori kalbėti savo nacionaline kalba. Pavyzdžiui, mes irgi pasiekėme, kad Lietuvos atstovai Konvente galėtų kalbėti savo nacionaline kalba.

Europos Sąjungoje yra labai stipriai pabrėžiama ir vis labiau akcentuojama regionų svarba. Čia vertėtų prisiminti patirtį, kaip Lietuvoje kūrėsi apskritys. Kai vyko diskusija su Europos Sąjunga, kalbėjome apie struktūrinius regionų fondus, apie jų panaudojimą. Tada mums buvo sakoma: negali būti rajonai, turi būti didesni vienetai. Taip atsirado apskritys. Tačiau vėliau tos pačios Europos Sąjungos atstovai, paanalizavę situaciją, ėmė kalbėti, kad tokios nedidelės valstybės kaip Lietuva gali būti laikomos vienu regionu (kai kalbama apie struktūrinio regiono fondo panaudojimą).

Šiandien daugybė tų argumentų, kurie buvo išsakyti kuriant dabar esančią apskričių sistemą, iš principo netenka pagrindo. Europoje vis dažnesnis vidinis suskirstymas, kurio pagrindas - žemių savitumas. Taigi situacija tokia, kad mums nereikia keikti jokios Europos Sąjungos. Reikia pažiūrėti mums patiems ir nuspręsti, kaip mes patys norime gyventi: paliksime tokią apskričių sistemą, kokią turime, ar formuosime tokią, kuri vis dažniau kuriama kitose Europos valstybėse, kuri atspindi ne tik valstybės, bet ir kiekvieno regioninio vieneto istorinį kultūrinį savitumą, suteikiant minėtiems vienetams ir daugiau teisių.

Niekas neabejoja dėl to, kad svarbu išsaugoti etninę kultūrą. Tai daugelis mūsų žino iš bendresnio išsilavinimo, kiti - iš galimybės bendrauti su kitų tautų žmonėmis. Tokią galimybę, kaip minėjo A. Medalinskas, mes turime ir Konvente susitikdami su įvairių šalių, įvairiai kalbančiais žmonėmis, kurie kiekvienas savaip mato Europos ateitį.

Etniškumas gali būti labai siaurai suvokiamas. Jis gali būti suvokiamas taip, kad tave supranta ir kiti, turintys etnosą, turintys savo kultūrą, savo kalbą ir vienas kitą papildantys. Kitaip tariant, nėra savęs be kito. Tai akivaizdu. Niekada nebūsime tapatūs sau, jeigu neturėsime pažiūrėti į ką kita. Tai yra logiška ir filosofine prasme. Pagaliau tas kitas be mūsų būtų niekas. Platesne prasme, kai mes suvokiame etniškumą, tai kalbame apie tai, kad universalumas, kuris šiandien siejamas su globalizacija, jos pliusais ir minusais, tikrasis universalumas reiškia ne ką kita kaip kitą etniškumo vardą, kitą etniškumo dermės vardą. Tai yra pagrindas, kuriuo mes galime kalbėti ir sutarti su kitų kultūrų, kitų civilizacijų žmonėmis. Štai tokia orientacija neužsisklęsti savyje ir matyti tik save kaip vienintelę unikalią vertybę, kuria turėtų domėtis ir grožėtis visas pasaulis, Europa, man atrodo, yra nepaprastai svarbi. Aš tai sieju su mūsų profesoriaus A. Greimo nuostatomis ir su jo unikaliais darbais, kurių niekas tada net Lietuvoje nei įvertino, nei pripažino, o jie jau buvo žinomi pasaulyje. Jis pristatė mūsų lietuviškąją, baltiškąją mitologiją visai Europai, bandė įrašyti ją į indoeuropietiškos mitologijos apyvartą. Jam tai pavyko padaryti. Šiandien jis, ko gero, žinomas visame pasaulyje būtent kaip lietuvis - prancūzas, prancūzas - lietuvis, kuris sugebėjo pažvelgti į mūsų kultūrą, į mūsų šaknis kur kas plačiau nei kartais būdinga mūsų kolegoms.

Šiuo požiūriu, manau, ir būtų gražiausias palinkėjimas laikytis tų platesnių orientyrų. Mes tą ypač jaučiame, kai susitinkame su jaunesniais žmonėmis, tais pačiais Konvento dalyviais. Jų atvirumas ir sugebėjimas kalbėti vienas su kitu neprarandant savęs yra nuostabus. Tai yra viena iš tų savybių, kuri galbūt mums padėtų atsispirti ne „amerikonizmui”, šiandien mūsų identifikuojamam blogąja prasme, bet pseudokultūrai. Pseudokultūrai, kurios yra visur: ir Amerikoje, ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje (ypač Lietuvoje, beje, labai daug pastaruoju metu).

Mes žinome, kad ir amerikiečių kultūroje yra nuostabių dalykų. Niekas negali paneigti, kad, pavyzdžiui, amerikiečių filosofija arba literatūra, ką jau kalbėti apie tiksliuosius mokslus, yra viena įdomiausių dabartiniame pasaulyje. Tai yra taip. Lygiai taip pat galėtume pasakyti apie italų, prancūzų, ispanų, portugalų, graikų autorius. Bet visada mes juos statome į vieną gretą dėl vieno kriterijaus: jos atitinka tam tikrus kokybės standartus. Tai yra tai, ką mes iš tikrųjų vadiname kultūra. Tai nėra pseudokultūros dalykai. Pseudokultūros faktai neišvengiami mūsų visuomenėje, jų nemažės, bet svarbu, kad ir tų kitų taip pat nemažėtų, kad jie, būdami šalia kitų, padėtų mums, ypač jaunam žmogui, susiorientuoti pasaulio įvairovėje. Ji yra milžiniška. Čia, man atrodo, jokios rezoliucijos, jokie nutarimai nieko nepadės, jeigu nesugebėsime ugdyti žmogaus, ypač jauno žmogaus, sugebėjimą suvokti save, savo vietą Lietuvoje, Europoje, pasaulyje. Taip pat pamatyti kitų vietą ir taip pat pagarbiai, kaip mes žiūrime ir į save.

Esu vienas iš daugelio žmonių, kurie lietuvybės sąjūdyje dalyvavo dešimtmečius. Kai žiūriu į Marcelijų Martinaitį, vis galvoju apie kukutį, vis galvoju, kad tas kukutis ir dabar man gali kalbėti ir kalbės. Kai žiūriu į gerbiamąją Angelę Vyšniauskaitę, atsimenu ir ekspedicijas, ir daugelį kitų dalykų, susijusių su etnine kultūra. Drįstu pasakyti, kad tuo taip dažnai minimu juoduoju tarybiniu laikotarpiu mūsų lietuvybė ir tautinė kultūra labai sustiprėjo. Dešimtys lituanistikos bibliotekų puošė kiekvieną kampelį, net ir giliausiame kaime. Taigi buvusioje sąjungoje mūsų tautinė dvasia lėmė didžiulius darbus. Aš tikiu, kad, integruojantis į Europos Sąjungą, bus tas pats. Mūsų lietuvybė, mūsų giliosios šaknys tik sustiprės.

Labai smagu, kad tos tautos, kurios dabar yra Europos Parlamente, diskutuoja, kad Europos Sąjunga turėtų būti valstybių ir tautų regionu ir tautinių mažumų sąjunga. Ji gerbia tai, ji tai puoselėja. Smagu, kai airis, išrinktas Europos Parlamento pirmininku, staiga prabyla ne angliškai, o airiškai. Jo kaimynai anglai jo nebesupranta, o jis kalba airiškai pabrėždamas savo identitetą. Nors mes mokame angliškai, mokame vokiškai, bet mes Konvente kalbame lietuviškai. Taip ir turi būti. Manau, mūsų užduotis yra išsaugoti lietuvybę. Aš kalbu giliąja prasme, gerbdamas ir mūsų karaimus, ir mūsų totorius, ir mūsų baltarusius, ir lenkus, ir rusus, kurie čia, Lietuvoje, gyvena, trokšdamas išsaugoti visą gražią ir didžią mūsų valstybės kultūrą.

„UNESCO Vilniaus konferencijos prisiminimas man sukelia malonius jausmus. Aš manau, kad tai buvo labai svarbus įvykis Lietuvai bei mūsų Tarptautinei organizacijai. (...) Tiesiog būtina atkreipti mūsų visų dėmesį į problemas, kurios buvo svarstytos Vilniuje, tai yra teisines, technologines etninės kultūros paramos priemones, bei naujas galimybes, kurias etninei kultūrai atveria Europos Sąjungos regioninė politika. (...)“

Mūsų veikla grindžiama įstatymu. Tai nėra kokia savivalė, nes mes turime vykdyti tą įstatymą. Dėl to mus kritikuoti, mus mėgti ar nemėgti negalima. Etninės kultūros valstybinės globos įstatymas yra parengtas UNESCO rekomendacijų ir tarptautinių dokumentų pagrindu. Reikia pasakyti, kad šioje srityje mes esame pirmaujantys, nes Vakarų Europos šalyse apskritai folkloro beveik neliko ir ten tokių problemų nėra. Jeigu mes taip eisime į Europos Sąjungą, ne galvodami savo galva, o be jokių išlygų priimdami visus Vakarų Europos įstatymus, aišku, mes tokio įstatymo, kokį turime jau mes Lietuvoje, nerasime ir jo nepriimsime. Bet dėl to mūsų folkloras tik nukentės.

Rytų Europos kraštų folkloras yra labai gyvas, turtingas ir nepaprastai vertingas, todėl turėtų būti išsaugotas. Tai pažymi Vakarų šalių specialistai. Jie sako mums: „Jūs nepadarykite klaidos, kurią mes padarėme. Mums Europoje dabar labai trūksta dvasingumo, mums trūksta dvasinės kultūros, kurios pėdsakai folklore gyvi. Trūksta bendruomeniškumo ir kitų dalykų“. Manyčiau, mes einame geru keliu.

Mes turbūt visi jaučiame, kad mūsų tauta yra išsivaikščiojanti tauta, išsibarstanti tauta. Galima priminti net keletą reikšmingesnių faktų. Strateginių objektų privatizavimas rodo, kad mes paliesti servilizmo. Kitaip tariant, mes nesuvokiame atsakomybės, esame nepajėgūs patys tvarkytis ir tuo prisidengdami labai laisvai lengvatinėmis ir mums nuostolingomis sąlygomis tuos objektus perleidžiame kitiems, kartu sumenkindami ir šiaip silpną savo suverenitetą ir savo pačių rankomis susiaurindami mūsų tautos kūrybinės raidos erdvę.

Trečia. Norėčiau priminti nemalonų faktą: mes artėjame prie demografinės katastrofos. Demografų grupė yra atlikusi netolimos perspektyvos skaičiavimus. Jų nuomone, po 28-erių metų, tai yra 2030 metais, mūsų, t.y. autochtonų, įskaitant ir čia gyvenančius karaimus, ir čigonus, Lietuvoje liks tik 1,5 milijono. Demografinės tendencijos blogėja. Mes žinome iš sociologinių tyrimų, kad nuo dviejų trečdalių iki vieno trečdalio mūsų studijuojančio jaunimo svajoja palikti Lietuvą ir įsikurti svetur. Kai čia Europos Parlamento nariai kalbėdavo, kad jaunuoliai, dabar išvykstantys gyventi į užsienį, sugrįš, kaip kad iš Briuselio į Angliją sugrįžta anglas, į Prancūziją - prancūzas, mes neturėkime tokių iliuzijų. Mes esame ne Prancūzija, ne Anglija ir net ne Airija. Šie dalykai, be jokios abejonės, susiję taip pat su etnokultūra, su jos dėmesingu puoselėjimu, nes etninė sąmonė, etninis pradas sudaro mūsų nacionalinio patriotizmo pamatą.

Turime ir dar vieną nelaimę - švietimo sistema šalinasi tautinės savimonės, etninio identiteto, nacionalinio patriotizmo. Visa jaunosios kartos ugdymo sistema, sąmoningai ar nesąmoningai, bet orientuota į pasaulio ar Europos piliečio savimonės ugdymą, apeinant pagrindų pagrindą - tautinę, nacionalinę savimonę. Ji jaunosios kartos gretose netgi spartėjančiai gesta ir laikosi tik ten, kur mokyklose skiriamas deramas dėmesys etnokultūrai. Tai reikia vertinti kaip visų mūsų pralaimėjimą, kurį mes turime fiksuoti. Džiugu, kad Seimo nariai, kurie šiandien kalbėjo, pasirodė tarsi bendraminčiai. Tik galbūt tektų padiskutuoti su profesoriumi Rolandu Povilioniu. Taip, yra atskiros asmenybės, bet tai iškilios asmenybės, ir tos asmenybės kaip Greimas formavosi ne vien tik universalios kultūros, bet ir tautinės sąmonės ir tautinio identiteto pagrindu, taip pat ir etninės kultūros pagrindu. Etninė kultūra, mes žinome, turi savo spalvas, turi savo išskirtinius kontūrus. Dzūkija yra ne Aukštaitija. Ir Aukštaitija yra netolygi: yra Žiemgalos regionas, yra sėliai. Yra ir Žemaitija, Sūduva. Ir visų šių regionų žmonės turi netgi savo antropologinius, psichologinius bruožus.

Dar kartą grįždami prie etninės kultūros ir etninio identiteto mes turime mąstyti, kokios medžiagos pagalba mes galime jungti išsibarstančius tautos ir valstybės segmentus. Ar tai būtų šeimos segmentai, ar tai būtų mokykla, kurioje ima dominuoti anarchizmo dvasia… Iš tikrųjų net ir pragmatinės struktūros yra laikinos. Tuo tarpu mes traktuojame tautybę, tautiškumą kaip bendruomeniškumą, kuris formuojasi dvasinių vertybių pagrindu, o pilietiškumą mes traktuojame kaip reiškinį, kuris formuojasi pragmatinių tikslų siekio pagrindu. Mes turime surasti, kaip sujungti tarptautinę savimonę su pilietine raiška.

Egzistuoja dar ir tokia sąvoka kaip deprivacija. Ji išreiškia tam tikro visuomenės sluoksnio išstūmimą iš normalios visuomenės. Kad ir kaip ten būtų, bet deprivacijos reiškinys, procesas būdingas ir tarpvalstybiniuose santykiuose, kokiais demokratiškais šūkiais pasaulio visuomenė besidangstytų. Šiaip ar taip mes važinėjame po Europą ir jaučiame, kad ten į mus žiūri kaip į antrarūšius. Nepasiduokime šitam statusui, ieškokime, kaip sustiprinti savo orumą, savo tapatybę ir per tą tapatybę ruoškimės įnešti į Europą savo svaresnį indėlį.

Buvau Etninės kultūros valstybinės globos įstatymo rengėjų grupės vadovė. Šis įstatymas išėjo iš visuomenės, dar negalvojant apie kokius nors neigiamus globalizacijos poveikius. Idėja gimė dar pirmajame Kultūros kongrese, ją išsakė profesoriaus Norbertas Vėlius. Pirmasis Kultūros kongresas buvo labai šviesus įvykis, nes džiaugėsi visi, atgavę nepriklausomybę Lietuvoje. Žmonės, gyvenę etnine kultūra, labai tikėjosi, kad ji galų gale dabar jau bus puoselėjama, galės skleistis. Etninė kultūra gyvavo ir tarybiniais metais, bet buvo gana stipriai gniaužiama. Iš tikrųjų Lietuvos negalima lyginti nei su Airija, nei su Prancūzija.

Ir ką mes dabar galime pasakyti? Įstatymas yra, bet vienas įstatymas nepajėgia atlaikyti kitų įstatymų, kurie jam prieštarauja. Faktiškai Lietuvoje visai priešinga kryptimi vykdomi kai kurie procesai, kuriuos inicijuoja valdžios institucijos. Paskutiniaisiais metais pradėtos mokslo, švietimo, žemės ūkio ir kitos reformos yra labai nepalankios etninės kultūros plėtrai. Mes labai tikėjomės Seimo paramos, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto. Rengėme ir kitų įstatymų pataisas, nes rengiant Etninės kultūros įstatymą paaiškėjo, kad į vieną jį neįmanoma sudėti viską, kas Lietuvoje garantuotų valstybinę etninės kultūros globą. Tai susiję ir su mokesčiais, ir su statuso įtvirtinimu. Etninės kultūros globos taryba jau parengė Rasos švenčių įteisinimo projektą. Kūčios, Vėlinės taip pat turėtų būti poilsio dienos, o ne taip, kaip kada išpuola (Kūčios apskritai dar niekur nėra įteisintos kaip šventė).

1999 metais priėmus Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, 2000 metais buvo įsteigta Etninės kultūros globos taryba, atskaitinga Lietuvos Respublikos Seimui. Kūrimosi laikotarpis buvo išties sunkus. Šiandien mes turime sukūrę tarybos darbui reikalingą materialinę techninę bazę, turime sekretoriatą, penkias ekspertų komisijas: Švietimo ir mokslo, Regionų, Etninės kultūros gyvosios tradicijos, Etninės kultūros paveldo, Žiniasklaidos. Kaip minėjau anksčiau, Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų prašymu buvo teikiami pasiūlymai ir pastabos dėl teisės aktų tobulinimo. 2001 m. gegužės mėnesį surengta Tarptautinė konferencija Seime „Etninė kultūra trečiajame tūkstantmetyje”, išleistas konferencijos leidinys. Vykdydama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, Taryba regionuose įsteigė regioninius padalinius, regionines etninės kultūros globos tarybas.

Esu labai patenkintas, kad šiandien čia, Lietuvos Respublikos Konstitucijos salėje, pirmą kartą Antrosios Respublikos istorijoje Lietuvių pilietinių organizacijų forumas susirinko kartu su Seimo nariais, garbingais valstybės ir visuomenės atstovais aptarti klausimo, kuris bus gvildenamas nuolat ir pačioje tolimiausioje ateityje - aptarti Europos etnokultūrinės tradicijos.

Noriu akcentuoti tiktai vieną mintį: etnokultūros tradicija šių dienų Europoje - tai ne tautų kultūrinio paveldo klausimas arba ne tik tautų kultūrinio paveldo klausimas, netgi ne Europos kultūrų pavidalų problema. Tai - Europos gyvybės klausimas. Europos, kokia ji gyveno iki šiolei. Klausimo esmė tokia: kai mes kalbame apie Europos tautų tapatumo pačioms sau problemas, tai yra kai mes esame susirūpinę dėl savo tautų ir jų kultūrų išsaugojimo ir sustiprinimo, taip pat ir ateities pasaulyje, Vakarų pasaulyje yra žmonių, kurie nedviprasmiškai kelia Europos tapatumo klausimą. Europos tautų kultūrų tapatumas ir Europos tapatumas yra visiškai kiti dalykai. Ką reiškia Europos tapatumas? Jis reiškia kolektyvinį tapatumą, kuris apibūdinamas žodžiu europietis. Ar Europos idėja gali būti kolektyvinio tapatumo pagrindu, knygoje „Europos išradimas“ klausia toks Gerardas Delanty ir pats sau atsako: „Didžioji dalis to, kas vadinama europietiškumu yra rekonstruotos imperialistinės idėjos (jis turi galvoj daugiau XIX amžiaus imperializmo atmainas). Kad ši (t. y. Europos) idėja galėtų būti normatyvinė ir racionalaus kolektyvinio moderniosios valstybės tapatumo pagrindas, ji turėtų būti atskirta nuo valstybės tradicijos“, - sako autorius, nes Europa, bandoma išvesti per valstybę, rodo istoriškai gimdžiusi tik elitiškai tos ar kitos tautos atstovaujamas kultūras, bandžiusias primesti (taip pat ir karais) savo viršenybę vienokia ar kitokia juridine forma. Taigi, anot autoriaus, etninis pradas negali būti dar vieno Europos susivienijimo pagrindu. „Europos idėja“, sako jis, „gali būti normatyvinis kolektyvinio tapatumo pagrindas tik tuomet, kai jis siejamas su nauja pilietybės samprata.“

Nėra galimybės čia cituoti tuos labai įdomius alternatyvinius teiginius, koncentruojančius tai, kas mums čia svarbiausia: ar Europa suks tautų niveliavimo keliu, kurdama europietį, kaip per tarybinę pilietybę buvo kuriamas tarybinis žmogus, ar rinksis tikrai demokratinį plėtros kelią, europietiškąjį plėtros kelią, ugdydama tautų kultūras ir ieškodama jų sutartinio bendrabūvio pamatų. Tai - principinis klausimas. Tai yra europinės etnokultūrinės tradicijos pagrindinė problema.

Į šį klausimą atsakyti šiandien dar niekas negali tikrai, nes viskas dar ateityje. Atsakymui formuoti, matyt, yra sukurtas Europos Konventas, kuriame Lietuva turi dalyvauti ryžtingai ir galingai, panaudodama visą savo intelektinį, politinį ir diplomatinį potencialą ir be jokių išlygų pareikšdama, jog mes matome tiktai vieną kelią - Europos etnokultūrinės tradicijos puoselėjimo ir plėtojimo kelią. Nes šis kelias - tai elementari mūsų nacionalinės tapatybės tęstinumo garantija globalizacijos eroje, dar daugiau - tautos gyvybės išsaugojimo minimaliausia garantija globaliame pasaulyje. Minimali dėl to, kad maksimalizuoti turėsime mes patys, už viską nuosekliai kovodami ir apgindami bei sustiprindami. Dėl to mums reikia ne kokių nors ypatingų materialinių išteklių, kiek protinių sugebėjimų, minties aiškumo ir valios skaidrumo, vienareikšmiško nusistatymo tuo klausimu. Čia ir taip, ir kitaip būti negali. Tai nėra atvirumo problema. Tai yra ideologijos problema, tai yra apsisprendimo savo gyvasties ateities klausimu problema. Deja, šiandien galima duoti šimtus pavyzdžių, kaip lietuvių sąmonė lūžta laisvėje. Antai vertimo problema Lietuvai iš esmės neegzistuoja, nors daugybė klausimų jau šiandien kyla pačiu aštriausiu pavidalu: mes net Europos Sąjungos tarnybose neturime sertifikuotų vertėjų, svetimžodžiai yra „originalizuojami”, knygos siūlomos ne versti, o „skaityti originalo kalba”. Išplaunama valstybės samprata, nacionalinės valstybės būtinumas vien dėl to, kad šiandien transnacionalinis kapitalas stojo su nacionalinėmis valstybėmis į žūtbūtinį mūšį. Ir mes esame linkę, kaip kažkada Internacionalą, palaikyti Transnacionalo kūrimą. Kur šiandien mūsų nepriklausomybės idėjos?

Europos Sąjungos pilietybė, atrodo, bus. Nugyventa tauta nubalsuos už ES. Tad visi tie, kurie Europos etnokultūrinį tapatumą sieks išplovinėti ir išplovinės, darys tai ne tik idėjinių spekuliacijų pagalba, o ir konkrečiais veiksmais - kvotomis, dotacijomis, unifikacijomis ir pan. Organizaciškai jie bus stipresni, ko gero - sunkiai įveikiami. Vieno pranašumo jie neturės niekada - jie niekada nebus stipresni morališkai.

Taigi požiūris į etnokultūrą Europoje, netgi šiandieninėje, yra kontroversiškas ir net konfliktiškas. Jeigu norime prisidėti prie Europos, tikros Europos, tautų Europos, o ne dar vienos unifikacinės teritorijos surentimo, kaip, matyt, moderniai savo revanšistines problemas norėtų išspręsti kai kas, dar neužmiršęs praeitų laikų, neleiskime juridizuoti Europos Sąjungos federalizmo forma, nes federalinė Europos Sąjunga yra nukreipta prieš pačią Europą, prieš jos esmę. Etnokultūra čia daug padėti negali. Čia gali padėti tiktai mūsų supratimas, kad mes esame tauta ir kaip tauta privalome saugoti ir teigti save ir kultūra, ir teise.

Mes dabar turime apskritis. Kai kas nori jas pavadinti net regionais, kai kas sakė (ir šiandien buvo paminėta), kad Lietuva yra vienas, vieningas regionas. Kaip yra iš tikrųjų? 1995 m. įvykdytas Respublikos administracinis padalijimas yra atliktas ignoruojant mūsų istorinį kultūrinį paveldą. Tiek istoriniai šaltiniai (aš apie juos esu rašiusi „Savivaldybių žiniose”), tiek lietuvių kalbos tarmės, žmonių materialinė ir dvasinė kultūra liudija jau nuo XIII a. dabartinės Lietuvos teritorijoje esančias istoriškai susiformavusias penkias etnografines sritis arba regionus: Žemaitiją, Aukštaitiją, Sūduvą arba Suvalkiją, ir Dzūkiją arba Dainavą, ir pagaliau Mažąją Lietuvą. Mažoji Lietuva - mūsų kultūros pagrindas, sakyčiau, ir raštijos, ir mokyklų, ir kt. Dabartinė jos dalis yra Klaipėdos kraštas (Kuršių nerija, Šilutės rajonas).

Tokie Lietuvos etnografiniai regionai yra ir šiandien gyvi mūsų gyventojų sąmonėje, gyvi tarmėse, kai kuriuose gyvensenos, elgsenos bruožuose, aprangoje, jau nekalbant apie tokių skirtingumų buvimą ankstesniais šimtmečiais, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Gyva tai yra ir mūsų amatuose, ir mūsų dabar atgaivinamame, aktualizuojamame, sakysim, kulinarijos pavelde.

Etnografiniai regionai yra iki šių dienų išlikę. Jie išlikę žmonių sąmonėje, tarmėse. Apie kitokį suskirstymą netgi nereikėtų kalbėti. Juo labiau kad mes, etnologai, atlikome tyrinėjimus visų trijų Pabaltijo respublikų pagrindu. 1985 m. Vilniuje buvo išleista, tiesa, rusų kalba, knyga (lietuviškai - „Pabaltijo istorinis - etnografinis atlasas. Žemdirbystė”), kurioje, be teksto, buvo 54 žemėlapiai, įvairių mūsų ūkio padargų pavadinimai, jų vartojimas atskirose teritorijose, dalis jų išliko iki šiol.

1986 m. Rygoje buvo išleistas mūsų parengtas toks pat atlaso tomas, skirtas drabužiams, - „Pabaltijo istorinis - etnografinis atlasas. Drabužiai”. Buvo parengtas ir architektūros tomas (turėjo išleisti Maskvos etnografijos institutas, bet jis neišleido). Žemėlapiuose yra pateiktos istorinės etnografinės Pabaltijo sritys. Čia yra parodyta Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija ir Suvalkija. Sritys yra pagal susikertančias linijas, nes, savaime aišku, negali būti griežtos linijos, kad, sakysim, vienas kaimas kalbėtų vienaip, kitas kaimas jau kalbėtų kitaip. Nebent skiria miškai ir kitos geografinės ir gamtinės sąlygos. Čia labai ryškiai tai matyti, kai buvo kartografuota ir parodyta drabužiais. Sakysim, yra moteriškas kostiumas. Labai aiškiai išsiskiria Aukštaitijos regionas, Žemaitijos regionas su Klaipėdos kraštu, Suvalkija - pati mažiausia mūsų sritis. Kai kas siūlo į Suvalkiją įtraukti Jonavos rajoną, bet mes, etnologai, šito nesiūlome. Jonavos rajonas priklauso Aukštaitijai. Ir Dzūkija.

Yra išleistas ir mūsų kalbininkų atlasas. Kalbininkai randa ir tarmių skirtumų. Lietuvoje iki šiol yra išlikusios labai ryškios tarmės, sakykime, Žemaitijos tarmės su patarmėmis. Taip pat ir kiti etnografiniai dalykai kai kuriose srityse skiriasi. Yra kalbininkų užfiksuota, sakykim, kaimų pavadinimų žemėlapiai. Lietuvoje išskiriame labai ryškias etnografines sritis, regionus.

Norėčiau pabrėžti ir tai, kad etnografiniai regionai nėra tik paveldas, kaip kai kas norėtų manyti. Jis ir šiandien yra suvokiamas, žmonės patys žino, kad jie suvalkiečiai, aukštaičiai, žemaičiai arba dzūkai, jie turi savitus amatus, juos propaguoja. Juostų audimas, tautiniai drabužiai ansambliams yra įvairūs pagal regionus. Kaip minėjau, yra ir kulinarinis paveldas. Tai dabar yra labai svarbu ir mūsų turizmo plėtrai. Todėl negalėtų būti jokios kalbos apie tai, kad mes, eidami į Europos Sąjungą, vietoj etnografinių regionų, tų senųjų istorinių mūsų sričių, imtume vieną vienintelį Lietuvos regioną. Aš nesu ekonomikos specialistė, bet, be abejo, tai ir ekonomiškai mums būtų neracionalu.

Aš sakyčiau, kad didžiausias pavojus mūsų tautos sąmonei dabar yra tai, kad yra labai akivaizdus politinės valios trūkumas, valstybės politinės valios nebuvimas ir valdymo trūkumai. Žmonės tiesiog nebejaučia tos valstybės. Kai nėra savo valstybės pajautos, prarandamas impulsas, kuris palaiko tautinę sąmonę. Labai daug prie šio proceso, žinoma, prisideda dalies neatsakingos žiniasklaidos elgesys. Niekaip negalime išspręsti šių problemų, nes trūksta politinės valios, trūksta ryžtingumo apriboti kai kuriuos dalykus ir galų gale nenuodyti jaunų žmonių.

Kviečiu politikus ir valstybės pareigūnus įsiklausyti į visuomenės nuomonę, dažniau diskutuoti, dalyvauti renginiuose - važiuokite per Lietuvą, pabūkite jūs su žmonėmis! Reikia būti atsakingiems už gyvybingos ir atsinaujinančios etninės kultūros, kaip pamatinės vertybės Lietuvai išlikti, reikšmę. Prašome, kad gyvoji tradicinė etninė kultūra - kaip pilietinės tautinės savimonės ugdymo pagrindas - būtų globojama ir puoselėjama, nesuplakama su paveldo globa, o globojama lygiagrečiai.

Mano nuomonė yra vienareikšmė - mes esame skurdi valstybė ir tikrai ilgai mes nebūsime turtingesni, bent jau palyginti su kitais, ir tokioje situacijoje galima daug pasiekti - skatinant piliečius, skatinant žmonių pilietinę iniciatyvą. O jeigu žmonėms bus nuolat sakoma, kad nuo jūsų niekas nepriklauso, kad sprendžia ne jie patys, o tie, kurie aukščiau, iš to nieko gero nebus. Tokia valstybė, visuomenė tikrai perspektyvos neturi.

Kokia bus Lietuvos ateities kultūros politika? Iš tikrųjų mes neturime kol kas dar jokios vizijos, kokia turėtų būti Lietuvos kultūros politika po to, kai Lietuva atsidurs Europos Sąjungoje. Ir tai labai trikdo kiekvieną pilietį, gal tik netrikdo politikų, o jeigu juos trikdo, tai, matyt, jie nieko negali padaryti, o kitiems gal taip gerai. Tai sudaro įspūdį, kad Lietuva nepajėgi turėti savo politikos. Ji gali vykdyti tiktai Europos Sąjungos užduotis. Ir tai labai nemalonūs prisiminimai iš tos senesnės praeities, kai buvo žiūrima į vieną centrą. Dabar reikia žiūrėti į kitą centrą. Tai neori pozicija. Gal šio seminaro tema ir pažadins sąžinę: argi, galų gale, taip jau mes esame „žmonės ne sau”, kaip pasakytų Vydūnas, „žmonės tik kitiems”? Negi mes gyvename, mūsų kraštas gyvena Europos Sąjungai? O tiesą sakant, kas ta Sąjunga? Juk Sąjunga savo taisykles nustatė pagal didžiųjų valstybių taisykles, pagal jų interesus. Vadinasi, jeigu griežčiau kalbėtume, tai net ir toje Europos Sąjungoje mes rasime, kaip ten tie interesai subalansuoti, kieno labui kartais jie patarnauja. Bet ten galų gale, kaip ir visur politikoje, yra tam tikra jėgos įvedama tvarka. Mūsų tokia nejauki padėtis, kad mes kol kas tarsi stovime prie slenksčio ir nesukame galvos, kaip ten bus toje Sąjungoje.

Aš tą ne pirmą kartą kalbu. Tai gal ir įkyroka, tokia lyg ir fix idėja, bet tai iš tikrųjų yra mūsų drama ir mūsų tragedija. Klausimas: ar šita valstybė, kuri vadinasi Lietuva, ar tos valstybės piliečiai (aš dabar kalbu - tegul ne tauta, bet tos valstybės piliečiai) suvokia, kad jiems ta valstybė reikalinga? Kam ji reikalinga, jeigu ji palieka tiktai patarnavimus, jeigu negali pati savo interesų įgyvendinti? Tai suprantama, jeigu mes keliame klausimą dėl valdžios, valstybės reikalingumo, tai tik tame kontekste galime prasmingai kelti, jeigu mes suprantame, kad ta valstybė, tie žmonės, to krašto gyventojai turi savo interesus. Ir tų interesų tam tikra kvintesencija, arba visuma, tai yra jos kultūra. Ką ji turi daugiau sava, kas išreiškia jos interesus, jeigu ne jos gyvenimo forma, sukurta per šimtmečius? Taigi ta prasme, žinoma, mūsų diskusija, jeigu galima ją taip pavadinti, yra gera pradžia. Šitame procese, įeinant į Europos Sąjungos struktūrą, kaip šitoji šalis galės išreikšti savo interesus, tarp kurių ir tam tikri to, ką mes čia banaliai vardijame, identiteto pavadinimai.

Seimo nariai pasakė: nebijokite, žiūrėkite, nuėjo į Europą ir gerai gyvena, ir išlaiko savo savitumą. Tai vis dėlto čia nereikia traktuoti mūsų auditorijos kaip vaikų, kuriuos galima pamokyti tokiais pasakojimais. Mes žinome, kaip tų kraštų politikai suinteresuoti savo interesų apsauga. Aš neseniai grįžau iš Graikijos. Nesu didelis keliautojas, bet man vienas dalykas padarė įspūdį: kokią stabilią, nuoseklią ir aiškią savo politiką turi ši valstybė, kaip visa Graikijos valstybė susirūpinusi tuo, kas vyksta šalyje. Ji nustato, kiek kitais metais reikės pistacijų išauginti Europos Sąjungai, kiek alyvmedžių derliaus gauti. Jie žino, jie jaučia, kaip reikia grumtis kiekvieną dieną už savo teisę užimti tam tikrą kultūrinę nišą. To mums reikia mokytis. Jau dabar turime galvoti, kaip mes tai galėsime daryti.

Etninė kultūra ir apskritai kultūra nėra verslas. Versle pinigas gamina pinigą, jeigu yra normali vadyba. Kultūros reikalų srityje yra kita situacija. Kultūrą kuria žmonės, kurie dirba ne dėl naudos ir be jokio išskaičiavimo. Tai yra kultūros pagrindas. Žinoma, lėšos visiems reikalingos, taip pat ir organizacijoms, bet lemia ne lėšos ir ne kokios nors institucijos ar struktūriniai vienetai. Kultūra paprastai versle vyraujančiai vadybai ne visai pasiduoda. Negalima tais principais jos valdyti.

Dabartinė padėtis, nežiūrint kai kurių čia išsakytų optimistinių nuomonių, yra labai bloga, nes etninė kultūra, kaip ir tautinis savitumas, patriotizmo apraiškos dažnai yra suplakamos su nacionalizmu, nors faktiškai tai nieko bendra neturi. Nacionalizmas yra visai kita sąvoka, t.y. kai neatsižvelgiama į tautines mažumas ir į kitas tautas, o tai yra neleistina. Ignoruojant tautinę kultūrą dažnai ji yra šiuo metu tiesiog naikinama.

Kas turi didžiausią įtaką visuomenės etninės kultūros lygiui ir požiūriui į ją? Pirmiausia - žiniasklaida. Jaunimui - mokykla ir, žinoma, valdžios požiūris ir kultūros politika, kurios, kaip čia buvo teisingai pasakyta, faktiškai nėra. Žiniasklaidoje etninės kultūros elementai baigiami pašalinti. Kadangi aš beveik keturiasdešimt metų artimai susijęs su folkloru, konkrečiai su dainuojamąja tautosaka, tai geriausiai žinau padėtį toje srityje, todėl iš jos imu pavyzdžius. Televizijoje liko komercializuota laida „Duokim garo”. „Etnokultūros ratas” rodomas tokiu laiku, kai jaunimas jo nemato. Radijuje faktiškai „Folkloro skrynelė” panaikinta, liko tik po 15 min. šeštadienį ir sekmadienį, todėl visuomenė televizijos laidose susipažinti su etnine kultūra faktiškai neturi galimybės (2002 m. pirmo pusmečio situacija nacionalinėje televizijoje ir radijuje - red. p.).

Tas pat vyksta mokykloje. Tiktai pasiaukojančių mokytojų, folkloro ansamblių dalyvių ir vadovų dėka etninė kultūra, konkrečiai folkloras, dar šiaip taip laikosi. Valdžios požiūris nėra aiškus, deklaracijos lieka deklaracijomis, o procesas pačia blogąja linkme eina tolyn. Po keliasdešimties metų tos kultūros tikrai gali nelikti. Manau, kad to pavyks išvengti.

Lietuvai atsidūrus Europos Sąjungoje, tapus jos nare, lietuviai bus tautinė mažuma, todėl tam reikia ruoštis. Atrodo, tai neįprastas dalykas, bet sąmonėje įvyks didžiulis virsmas. O tai turėtų mus mobilizuoti, nes, norint išlikti, šiandien reikia daug pastangų, ne tik rengiant įstatymus ir juos lydinčius įvairiausius aktus. Be finansinių ir žmogiškųjų išteklių joks įstatymas, joks Vyriausybės nutarimas, nors jis ir bus pats geriausias, neveiks, liks tik tuščia deklaracija. Todėl manau, kad reikėtų kuo skubiau parengti Lietuvos kaimo, etnografinių sodybų išlaikymo, išsaugojimo, puoselėjimo programą.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002 Tinklalapis atnaujintas 2004.01.11 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt