Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Kultūrinės iniciatyvos regionuose
 
„Žemaičių žemės“ žurnalo redaktorės Danutės Mukienės interviu su Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininke, LR kultūros ministerijos vyriausiąja specialiste etninei kultūrai Irena Seliukaite
 
– Regiono sąvoka plati, daugelio skirtingai suprantama net Lietuvoje. Pas mus ekonomistas, politikas regionu dažniausiai įvardina apskritį. Etnokultūros srityje dirbantiems žmonėms tai istoriškai susiformavęs etnografinis regionas. Regionu kartais pavadinamas ir atskiras rajonas, savivaldybė, miestelis, gyvenvietė, net nedidelis kaimelis. Kaip konkrečiai jūs apibrėžtumėte regiono sąvoką?
 
– Tarptautinių žodžių žodynas regionu įvardina didelį savitą teritorinį vienetą. Lietuviški sinonimai – kraštas, sritis. Jeigu žiūrėtume pagal įstatymo raidę, tai šiandien Lietuvos administraciniai vienetai – regionai – yra apskritys. Etnografiniai regionai (gal iš tiesų būtų lietuviškiau juos vadinti kraštais?) taip pat yra. Esate visiškai teisi sakydama, kad tas skirstymas labai svarbus etninės kultūros plėtrai. Be abejo, regioną charakterizuoja ne tik kultūros dalykai, svarbu ir ekonominė, gamtinė, kitos sanklodos.
Nesutikčiau, kad rajonas, miestelis ar gyvenvietė gali būti regionas. Man regis, pastaruoju metu esame tiesiog abejingi žodžių reikšmei, nepaisome istorijos, todėl ir atsiranda kokie tik nori „kraštai“, net sovietmečiu dirbtinai sukurti miestai savo apylinkes nori vadinti kraštu. Kaip Jums atrodytų Visagino, Elektrėnų kraštas?
Nemanu, kad kiekvienas turime apibrėžinėti regiono sąvoką – ji yra apibrėžta. Ir teisiškai, ir istoriškai.
 
– 2002 m. Lietuvos Vyriausybė priėmė „Regionų kultūros plėtros programą“, kuri turėtų būti įgyvendinta iki 2007-ųjų metų. Kiek ji realiai įtakoja regionų kultūros plėtrą Lietuvoje? Ar pakankamai valstybinės institucijos, visuomenė juo naudojasi, skiria dėmesio jo įgyvendinimui?
 
– Šiuo metu įgyvendinama ne tik Regionų kultūros plėtros, bet ir Etninės kultūros plėtros valstybinė programa. Pirmoji buvo rengiama siekiant sustiprinti administracinių vienetų – apskričių – vaidmenį. Įgyvendinant programą, apskritys nuo 2004 m. gauna po 100 000 Lt, skirtų kultūrinei veiklai. Tai nemaža paspirtis savivaldybėms, kurių kultūros biudžetas didėja vis dar labai nežymiai.
Programoje numatyti regioniniai kultūros centrai kuriasi vangiai. Gal todėl, kad tokią priemonę į programą buvo pasiūlyta įtraukti neturint aiškios koncepcijos, kokias funkcijas turėtų vykdyti minėtos įstaigos. Kiek toks kultūros centras reikalingas, sakykim, Žemaitijai, Aukštaitijai ar Sūduvai? Didelės, įvairiafunkcinės įstaigos turėtų kurtis pagal poreikį. Ko gero, tai ateities dariniai. Jie efektyviai veiks tada, kai pakils pragyvenimo lygis, nebus tiek ekonominių, finansinių problemų, turėsime daugiau kvalifikuotų specialistų.
Manau, kad daugiausia Lietuvos kultūros žmonės tikisi iš kultūros centrų modernizavimo programos, apie kurią rašoma Regionų kultūros plėtros programoje ir kuri jau pradėta rengti. Priimtas Kultūros centrų įstatymas, poįstatyminiai aktai sudaro pagrindą pertvarkyti regionų kultūros ūkį – įvertinti materialinę bazę, darbuotojų kvalifikaciją, rimtai pagalvoti apie veiklos turinį.
Antroji valstybinė programa numatė pagrindinius etninės kultūros saugojimo, tyrinėjimo ir sklaidos prioritetus, priemones jiems įgyvendinti. Beveik pusė savivaldybių pasirengė analogiškas savo programas, kuriose išdėstytos vietinės problemos ir numatomi būdai joms spręsti. Abiejų programų įgyvendinimui Kultūros ministerija kasmet skiria beveik po milijoną litų. Konkurso tvarka ekspertai svarsto, kuriuos iš savivaldybių kultūros įstaigų parengtų projektų reikia paremti. Prioritetai aiškūs. Kokie projektai parengiami, atsiunčiami, priklauso nuo jų autorių, vietos kultūros vadovų.
2004 m. apvažiavome visas apskritis – Kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centras suorganizavo seminarą, kurio metu aiškinome, kokie turėtų būti etninės kultūros projektai, kaip reikia rašyti paraiškas finansinei paramai gauti, aptarėme, kokia turėtų būti savivaldybių etninės kultūros politika. Po šių seminarų laukėme puikių rezultatų, tačiau paaiškėjo, kad į priekį pasistūmėjome nedaug.
Kai planuojamas darbas vietose, rengiamos strategijos, dažnai Vyriausybės, ministerijos priimti dokumentai užmirštami. Ir ne todėl, kad jie blogi – trūksta veiklos koordinavimo.
Abi minėtos programos buvo labai reikalingos, išjudino daugybę naujų dalykų, sudarė sąlygas skleistis minčiai.
 
– Daugelį metų vadovaujate Lietuvos kraštotyros draugijai, jau keletas metų kuruojate regionų, etninės kultūros reikalus LR kultūros ministerijoje. Taigi gerai žinote, kokie procesai vyko ir vyksta Lietuvos regionų kultūriniame gyvenime, galite juos palyginti. Kokios, Jūsų požiūriu, tendencijos rajonų kultūriniame gyvenime pastaraisiais metais labiausiai išryškėjo? Kas naujo ir įdomaus ten vyksta, kas pamirštama ar net negrįžtamai prarandama?
 
– Kultūros ministerijoje esu etninės kultūros specialistė. Be manęs, regionų kultūros reikalais dar rūpinasi Nomeda Zienkienė, koordinuojanti ir Regionų kultūros plėtros programos įgyvendinimą.
Labiausiai džiugina tai, jog regionų kultūrinis gyvenimas remiasi tradicine kultūra. Vis labiau ryškėja poreikis gaivinti vietos tradicijas, papročius, puoselėti paveldėtas kultūros vertybes, žinoti jas.
Niekada nebuvo tiek daug ekspedicijų, tiek leidžiama knygų apie atskirų vietovių istoriją kaip dabar. Šioje veikloje labai svarbu suderinti mokslinę veiklą su taikomąja kultūrine. Būtent taip į gimtinę (jei žiūrėsime plačiau, – kraštą, regioną) grįžta išsisklaidęs intelektas. Žiūrėkite, kaip produktyviai dirba Žemaičių akademija, sujudinusi savo krašto muziejus, bibliotekas, net kultūros centrus. Nuo Vykinto pėdsakų paieškų iki šiandienos realijų! Nuo tradicinių amatų gaivinimo (Kuršėnuose vis tvirčiau ir drąsiau plėtojama Amatų centro veikla) iki Telšių Žemaitės teatro jaunimo studijos „Aglija“, pakerėjusios ne tik Lietuvą. Buvusioje Kražių kolegijoje kyla Kražių kultūros centras, kurio užmojai – tapti Europiniu centru, moderniu, jungiančiu įvairių interesų, sugebėjimų žmones, Varniuose stiprėja Žemaičių vyskupystės muziejaus veikla. Žiemgaliai tyrinėja savo praeitį, vykdo bendrus projektus su latviais, leidžia solidžius leidinius. Net sėlių paveldas atkakliai keliamas – zarasiškiai organizuoja mokslines konferencijas, plėtoja kultūrinę veiklą.
Pritariu tokiam modeliui: regionų aukštosios mokyklos, kraštiečių draugijos, muziejai organizuoja mokslinę tiriamąją veiklą, leidžia knygas, organizuoja konferencijas, padeda kurti regiono kultūros strategiją, paremtą mokslinėmis išvadomis. Kultūros žmonės, pasitelkę bendruomenes, organizuoja kultūrinę veiklą. Be abejo, neatskiriamos nuo šios veiklos ir švietimo įstaigos.
Šių laikų kultūros įstaigoms, jų specialistams didžiausias rūpestis – apsiginti nuo masinės kultūros, ugdyti žiūrovą, greta tradicinės kultūros stiprinti profesionalaus meno pristatymą periferijoje.
Nevardindama visų festivalių, konkursų, priminsiu tik keletą faktų. Rokiškis jau neįsivaizduoja kultūrinio gyvenimo be teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“. Panevėžio rajone puikiai dirba Naujakiemio kultūros centras-galerija, Zarasų rajone – Dusetų galerija, Šilutės rajono Kintų Vydūno kultūros centre veikianti vaikų dailės mokykla seniai praaugo švietimo įstaigos rėmus. Tokių pavyzdžių daug.
 
– Idėja negimsta ir nėra įgyvendinama savaime. Reikia didelių pastangų, žinių, įgūdžių, kad savo organizuojamais renginiais galėtum patraukti žmonių dėmesį, sulaukti visuomenės pritarimo. LR kultūros ministerija, pastaraisiais metais skelbianti kultūros projektų konkursus finansinei paramai gauti, tapo savotiška duomenų baze, kur suplaukia pačios naujausios, įdomiausios Lietuvos kultūrinės iniciatyvos. Žinau, kad ir Jums pačiai asmeniškai tenka susipažinti su daugeliu iš šių projektų. Ar regionuose gyvenantys, kultūros srityje dirbantys žmonės, Jūsų nuomone, pakankamai kūrybingi?
 
– Į šį klausimą iš dalies jau atsakiau. Šiaip jau drįsčiau pasakyti, kad dalis projektų kartojasi, stulbinančiai naujų minčių nėra daug. Priežastys įvairios. Naujai idėjai įgyvendinti dažnai reikia nemažų lėšų. Tai nežavi savivaldybių tarybų. Nereti atvejai, kai kultūros specialistas, laimėjęs tarptautinio projekto lėšas, turi kautis, kad gautų koofinansavimo dalį... Kultūros ministerijos programinės lėšos taip pat nėra didelės, jas reikia naudoti tikslingai. Liūdna, kai, pavyzdžiui, trečius metus iš eilės etninės kultūros sklaidos programų konkursui iš atskirų vietovių atsiunčiamos paraiškos remti Sekminių, Oninių, Joninių švenčių projektus. Gerai, kad tokių tik dalis. Visokeriopai skatintina šviečiamoji veikla – etninės kultūros žinių perteikimo vaikams ir jaunimui projektai. Šiais metais jurbarkiečiai stiprins Eržvilko bandonininkų mokyklą, Klaipėdos etninės veiklos centras mokys vaikus liaudies dainų, šokių ir amatų stovykloje-festivalyje „Vėlungis“, druskininkiečiai vėl rinks šeimas į etnostovyklą. Paskirtos dvi ypatingos valstybės stipendijos – R. Macijauskienė (Telšiai) parengs liaudies dainų rinkinį vaikams, kad ne tik „Čiučiuruks“ gyvuotų, o Klaipėdos universitete veikiančioje tradicinio smuikavimo mokykloje savo sugebėjimus perduos liaudies muzikantas S. Berenis. Valstybės finansavimo strategija turėtų būti tokia: remti pamatinius, itin reikšmingus, išliekamąją vertę turinčius kultūros projektus. Tai aktualu ir regionuose.
 
– Susipažįstant su Europos Sąjungos šalių regionų kultūra, dėmesį atkreipia tų šalių valstybinių institucijų pastangos decentralizuoti kultūrinį gyvenimą, kad tiek centrų, tiek ir periferijos gyventojai turėtų panašias sąlygas patirti gyvą tikrojo meno poveikį. Kokios perspektyvos šioje srityje mūsų šalyje?
 
– Apie decentralizaciją pas mus kalbėti dar sunku, nes labai skiriasi atskirų regionų ekonominės sąlygos ir finansinės galimybės. Nemanau, kad decentralizacija galima būtų vadinti profesionalių kolektyvų gastroles po Lietuvą. Tam, kad dalis renginių vyktų ne Vilniuje, kad ten galėtų susiburti ir veikti profesionalūs meno kolektyvai, regionuose reikia atitinkamų materialinių sąlygų ir pan. L. Varanavičienė LTV laidoje „Kultūra“ į žiūrovės klausimą, ar negalėtų Knygų mugė atkeliauti į Klaipėdą, atsakė, kad, jos nuomone, tai sunkiai įgyvendinama, gal tik koks vienas mugės renginys ten galėtų vykti, bet ir tai per brangu… Kiekvienas regionas turi atrasti savo išskirtinę spalvą, pritraukiančią žiūrovus. Štai Birštonas – džiazo sostinė, Rokiškis – teatro festivalių, vargonų muzikos rajonas ir kt.
 
– Pastaraisiais metais savivaldybėse steigiami fondai, kurių paskirtis – finansuoti įdomiausius, geriausiai parengtus ir labiausiai tam regionui reikalingus kultūros projektus. Kiek savivaldybės turi galimybių tokių lėšų sukaupti?
 
– Savivaldybės dalį biudžeto lėšų skiria kultūros projektų konkursams. Prie šių prisideda apskričių turimos kultūrai skirtos lėšos, na o paskui – jau Kultūros ir sporto rėmimo fondas, Kultūros ministerijos programos, kurių yra ne taip jau ir mažai. Manau, ne lėšų trūkumas yra pagrindinė problema, o tai, kad nėra geros strategijos. Barstome po tūkstantį, o rezultato vis nėra…
 
– Kiek Jums yra tekę domėtis kitų ES šalių regionų kultūriniu gyvenimu? Kokie panašumai ir skirtumai, lyginant tų šalių ir Lietuvos regionų kultūrinį gyvenimą?
– Daugiau bendrauju su Latvijos ir Estijos kultūros specialistais. Ten situacija panaši į mūsų. Sudėtingiau būtų lyginti kitas Europos valstybes, turinčias stipresnį ekonominį pagrindą.
 
– Ko, Jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia, kad regionuose gyvenantys kultūros žmonės daugiau pasitikėtų savo jėgomis, leistų išskleisti sparnus savo idėjoms ir dažniau imtųsi jas įgyvendinti?
 
– Regionuose turime daug iniciatyvių ir kūrybingų kultūros žmonių. Tam, kad ten jie išskleistų idėjų sparnus, pirmiausia turi patys jomis tikėti ir, žinoma, sugebėti šiais sumanymais užkrėsti, jų realumu, nauda įtikinti savo valdžią – savivaldybių tarybas. Vienam, kad ir labai energingam žmogui, tai padaryti gana suku. Ta idėja turi tapti kolektyvo gyvenimo dalimi, ji turi būti reikalinga bendruomenei. Ją reikia ugdyti.
 
Ačiū už pokalbį! Linkime sėkmės!
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija