Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Samuelis Levas Oginskis (apie 1595 [1] – 1657)


     

LDK karinis ir politinis veikėjas Samuelis Levas Oginskis – Marcijono Bogdano (Bohdano) Oginskio (mirė 1625 m.) ir Smolensko vaivadaitės Rainos Valavičiūtės-Oginskienės sūnus, Trakų kašteliono Aleksandro Oginskio ir Mstislavlio kašteliono Jono Oginskio brolis. Jis buvo Kruonio, Uogintų bei keleto kitų dvarų savininkas.

S. L. Oginskis jaunystėje studijavo užsienio universitetuose.

1620 m. rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad jis yra Trakų stalininkas.

Dalyvavo Chocimo mūšyje 1621 m. kartu su broliu Aleksandru ir sūnėnu Jonu Stetkevičiumi. 1625 m., būdamas karaliaus rotmistras, dalyvavo žygyje prieš turkus. Buvo renkamas pasiuntiniu į Seimą.

1655 m. vasarą vyko nesėkmingas karas su Rusija ir Maskva. Lietuvos kariuomenėj buvo suirutė. Trakų pilis turėjo ginti Samuelio Levo Oginskio vadovaujama kariuomenė, tačiau netoli Trakų Samuelis Levas pasidavė neiššaudamas nė šūvio. Trakus užėmė ir miestą bei pilis sudegino Ivano Zolotarenkos kazokų būriai. 1655 m. lapkričio 22 d. kartu su sūnumi Simonu Karoliu (tą dieną caro kariuomenė paėmė Vitebską) nuvyko į Vilnių, o 1656 m. vasario 7 d. jie su bajorų grupe išvyko pas carą išreikšti jam nuolankumą.

1619 m. pavasarį vedė Zofiją (Sofiją) Bielevičiūtę, Šeduvos tijūno Jono Bielevičiaus ir Reginos Lukomskaitės-Bielevičienės dukterį. Gyvendami santuokoje susilaukė keturių dukterų ir dviejų sūnų – Simono Karolio (1625–1699), tapusio LDK kardininku, ir Jono Jackaus (Stepono, 1619–1684 m.), tapusio Polocko vaivada. Viena iš dukterų (Elena, mirė 1689 m.) 1681 m. buvo ištekėjusi už Mykolo Jono Tiškevičiaus. Nuo XVII a. pradžios Oginskiai buvo įsikūrę Vitebske. 1641 m. šio miesto inventoriuje paminėti „...penki pono Samuelio Oginskio namai su daržais Rusios priemiestyje“. 1644 m. sudarytame „Vitebsko brėžinyje“ pažymėti Oginskių rūmai, stovėję Samueliui Levui priklausiusiame sklype netoli miesto aikštės.“

Žmona mirė apie 1644-uosius metus.

Samuelis Levas ir Zofija Oginskiai 1628 m. įsigytame Markovo dvare Vitebsko vaivadijoje 1642 m. įkūrė vienuolyną ir pasirūpino jo aprūpinimu. 1646 m. sausio 6 d. Samuelis Levas Kruonio vienuolynui užrašė 3,5 valako žemės ir 1500 auksinų maldoms už jo ir mirusios jo žmonos sielas. 1647, 1648, 1649 metais vėl buvo pasiuntiniu Seime. 1653 m. iš Kristupo Paco, LDK didžiojo vėliavininko, už paskolintą 24000 auksinų sumą paėmė užstatą – Šventininkų, Kalvių bei kitus dvarus.

S. Verameičikas [2] nurodo, kad S. L. Oginskis 1635 m. tapo karaliaus Vladislovo IV dvariškiu. Ilgą laiką gyveno Vitebske. 1644 m. Vitebske valdė žemės sklypą žemutinės pilies teritorijoje, netoli miesto aikštės, kur prieš tai stovėjo Šv. Piatnicos cerkvė. Ten buvo pasistatęs rūmus ir sodybą. Jis ir Breslaujos žemės teisėjas Sebastijonas Mirskis užsiėmė Vitebsko šv. Marko vienuolyno atnaujinimu, įsigijo aplinkinius dvarus Markavą bei Šidlouščiną. Jam buvo pavesta globoti Surdergio stačiatikių vienuolyną Ukmergės apskrityje. Po Smolensko žemių ir Uogintų, Vitebskas ir Vitebsko žemės tapo trečiąja Oginskių giminės gyvenimo vieta.

„Kaišiadorių enciklopedijoje rašoma, kad S. L. Oginskis „1654 m. spalio 20 d. Trakuose surašė testamentą, kuriuo išreiškė savo valią būti palaidotas Kruonio cerkvėje šalia savo tėvų, dvarus padalindamas dviem sūnums – Simonui Karoliui, Vitebsko pakamariui, užrašė Kašonis, Vaiguvą ir Kruonį, o Jonui, Volkovysko vėliavininkui – Uogintus Kauno paviete. Be to, abiem sūnums dar užrašė ir po keletą dvarų, buvusių dab. Baltarusijos teritorijoje.

Samuelis Levas mirė 1657 m. rudenį. Palaidotas buvusioje Kruonio cerkvėje (dabar – katalikų Kruonio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia) šalia savo tėvų“. Čia, kairiojoje zakristijoje, yra ir S. L. Oginskio antkapinė plokštė.

D. Vilimas rašo, kad B. M. Oginskio sūnus Samuelis Levas dar 1650 m. sau pasistatė panašų antkapinį paminklą kaip kad buvo pastatytas jo tėvui Kruonio cerkvėje. [3]

Kaišiadorių enciklopedijoje rašoma, kad plokštė turi XVII a. pirmai pusei „būdingų Lietuvos antkapinės skulptūros bruožų. Ji vėlyvesnė nei greta esanti jo tėvo Oginskio Bohdano antkapinė plokštė. Tai horizontali stačiakampė, taisyklingos formos, 190 cm pločio ir 111 cm aukščio lenta, iškalta violetinės spalvos, šviesesnėmis gyslomis išmargintame marmure. Centrinę, nežymiai pagilintą jos dalį užpildo reljefinė pusiau gulinčio riterio figūra ir viršuje įkomponuota įrašui skirta lenta. Iš vienos jos pusės, virš miegančio kario galvos, dailininkas sukuria herbinį skydą, iš kitos – kojūgalyje – šalmą. Visą kompoziciją supa plati ornamentinė juosta. Plokštė neturi jokių įrašų. Atsekti mirusiojo asmenį gali mums padėti plokštėje iškalto heraldinio skydo analizė. Kairiajame viršutiniame jo lauke iškeltas tėvo herbas – Oginec, kurį naudojo Oginskių giminės atstovai, ir dešiniajame viršutiniame lauke esantis motinos herbas – Bogorija, priklausantis Valavičių giminei, rodo, jog tai turėjo būti vienas iš keturių Bohdano ir jo žmonos Reginos Valavičiūtės sūnų. 1864 m. leistoje enciklopedijoje minima, jog Kruonio cerkvėje išliko Bohdano ir Samuelio Levo Oginskių kapai, o pats kapo terminas čia panaudotas antkapio prasme. Nepavyko surasti žinių apie kitus čia palaidotus Oginskių giminės atstovus vyrus, taigi antrasis reljefas gali būti skirtas tik trečiajam Bohdano sūnui – Samueliui Levui, Trakų tijūnui, o nuo 1635 m. karaliaus dvariškiui, apie kurį pasigendame smulkesnių žinių. Šį teiginį patvirtina virš herbinio skydo iškaltos raidės S. L. O (Samuel Leo Oginski). Gana sunku tiksliai nustatyti antkapio atsiradimo laiką. Samuelio Levo Oginskio vedybų data 1619 m. ir 1620 m. jam suteikta Trakų stalininko pareigybė rodo, jog mirdamas jis turėjo apie 60 metų. Pusamžio vyriškio atvaizdas plokštėje liudija ją esant veikiausiai sukurtą penktame XVII a. dešimtmetyje. Žinias apie šį kūrinį papildo mus pasiekęs Samuelio Levo Oginskio testamentas, surašytas 1654 m. spalio 20 d. Jame nurodoma „Mano kūnas turi būti (...) palaidotas mano Kruonio cerkvėje, mano koplyčioje, kurioje guli mano tėvai (...) tuo turi pasirūpinti mano sūnūs ir mano akmenį, kuris yra mano lėšomis Karaliaučiuje įtaisytas, su įrašu pastatyti“. Deja, dar testamento surašymo metais įsiveržus į Lietuvą rusų kariuomenei, prasidėjęs karas sutrukdė iškalti plokštėje memorialinio įrašo tekstą.“

S. L. Oginskio sūnūs Simonas Karolis ir Jonas Jackus buvo perėję į katalikybę. Abu jie tapo dviejų  įtakingiausių Oginskių šakų, dariusių didelę įtaką LDK gyvenimui XVII–XIX a., pradininkais.

Oginskių giminės perėjimo iš stačiatikių tikėjimo į katalikybę priežastis savo straipsnyje trumpai apžvelgia D. Vilimas. Jis rašo: „Tai nulėmė keletas priežasčių. Svarbiausia iš jų buvo XVII a. vidurio karai su kitatikiais švedais ir maskvėnais, ypač pastarųjų okupacija, per keletą metų smarkiai nuniokojusi kraštą. Psichologinis „tvano“ (jo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko beveik pusės savo gyventojų) poveikis neaplenkė ir Oginskių. Kaip ir dauguma to meto Lietuvos bajorų nekatalikų, jie ėmė masiškai atsiversti į katalikybę. Be to, kalbant apie Oginskius, būta ir dar vieno veiksnio, vertusio juos keisti tikybą. Tai – karjeros galimybė. Po karų išretėjus galingesnėms valstybės didikų giminėms, Oginskiams atsirado reali proga gauti aukščiausius šalies postus. Bet XVII a. antroje pusėje jų jau negaudavo ne tik stačiatikiai, bet ir kalvinistai – tam reikėjo būti tik kataliku. “

D. Vilimas rašo, kad „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Oginskių giminė garsėjo kaip viena ilgiausiai išlikusi stačiatikiška. Nors istoriografijoje ir pernelyg akcentuojamas kunigaikščių Oginskių stačiatikiškumas, šio veiksnio nereikėtų suabsoliutinti – ilgainiui ir jie perėjo į katalikybę. Tai nulėmė keletas priežasčių. Svarbiausia iš jų buvo XVII a. vidurio karai su kitatikiais švedais ir maskvėnais, ypač pastarųjų okupacija, per kelerius metus smarkiai nuniokojusius kraštą. Psichologinis „tvano“ (jo metu Lietuvos didžioji Kunigaikštystė neteko beveik pusės savo gyventojų) poveikis neaplenkė ir Oginskių. Kaip ir dauguma to meto Lietuvos bajorų nekatalikų, jie ėmė masiškai atsiversti į katalikybę. Be to, kalbant apie Oginskius, būta ir dar vieno veiksnio, vertusio juos keisti tikybą. Tai – karjeros galimybė. Po karų išretėjus galingesnėms valstybės didikų giminėms, Oginskiams atsirado reali galimybė gauti aukščiausius šalies postus. Bet XVII a. antroje pusėje jų jau negaudavo ne tik stačiatikiai, bet ir kalvinistai – tam reikėjo būti tik kataliku.“ [4]

Šaltiniai, literatūra:

  1. Акты издаваемые Виленскою Археографическою коммиссiею, Акты Главнаго Литовскаго трибунала, Вильна, 1883, т. 12, c. 562–570.
  2. Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p. 100.
  3. Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys, Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 111.
  4. Kaledinskij Leonid, Bubenko Tatjana, Oginskių laikų Vitebskas (XVIII a.) [interaktyvus]. [žiūrėta 2009-02-24]. Prieiga per internetą: <http://samogitia.mch.mii.lt/Oginskiai/Vitebskas/htm .

 

[1] Vilimas D., „Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų pareigūnai XVI–XVII a.“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, , Vilnius, p. 21.
[2] Verameičikas S., Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833), Vilnius, 2008.
[3] Vilimas D., „Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų pareigūnai XVI–XVII a.“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, , Vilnius, p. 24.
[4] Ten pat, p. 22.

  


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija