Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

JUOS SUARTINA NORAS BŪTI SAVIMI
Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „SAMOGITIA”… Kas tai?

Danutė Mukienė

Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ susirinkime. Vilnius, 2002 m. Danutės Mukienės nuotrauka

„Samogitia” – prieš šešerius metus įsikūrusi jaunimo visuomeninė organizacija, kuri vienija Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose besimokančius, kvalifikaciją keliančius jaunus žmones, kurie save laiko žemaičiais, nori vieni su kitais bendrauti, domisi Žemaitijos istorija, kultūra, puoselėja ir populiarina ją.
Tai organizacija, kuri nuo pat savo veiklos pradžios didelį dėmesį skiria bendradarbiavimui su kaimyninių valstybių istoriškai susiformavusių etnografinių regionų jaunimo kultūros organizacijomis.
Vargu ar šiuo metu Lietuvoje yra kuri nors kita jaunimo organizacija, kuri taip glaudžiai kaip „Samogitia” bendradarbiautų su Lenkijos Respublikos kultūros institucijomis. Nuo 1996 metų kartu su lenkų regionų kultūros organizacijomis įgyvendinti 24 bendri tarptautiniai projektai, kurių metu didelis būrys jaunų žmonių iš Lietuvos Lenkijoje mokėsi vokiečių ir lenkų kalbų, Europos šalių šokių, kas vasarą dalyvaudavo baidarininkų stovyklose, organizavo praktinių seminarų ciklą žurnalistams Europos regionų kultūros, švietimo, ekonomikos, turizmo plėtros temomis. Tų seminarų rezultatas – keliomis kalbomis bendrai išleisti pačių seminaro dalyvių spaudai parengti jaunimui skirti žurnalo numeriai.
Bendradarbiaujant su kašubais surengtos trys Žemaičių kultūros savaitės Lenkijos Respublikos Pamario kašubų krašte, kurio centras – Gdanske. Šiame mieste jau antri metai veikia Žemaičių informacijos centras. Ten nuolat dirba korporacijos savanoriai, kurie padeda organizuoti ir Šv. Maksimiljono M. Kolbės namų veiklą, perima savo draugų kašubų patirtį, sukauptą regionų kultūros puoselėjimo srityje, rengiasi savarankiškam kultūriniam ir organizaciniam darbui.
Žemaičių informacijos centras įsikūręs Šv. Troicos gatvėje, kur veikia Šv. Maksimiljono M. Kolbės jaunimo susitikimų ir susitaikymo namai. Šių namų siela – tėvas Romanas Deyna, kašubas, didžiausias žemaičių globėjas. Daugiausiai jo iniciatyva plėtojami pamario kašubų, kurie istorija, charakteriu, siekiais panašūs į žemaičius, ryšiai su Žemaitija.
Kasmet šiuose namuose įgyvendinama po 20 ir daugiau tarptautinių kultūros, švietimo projektų. Juose, be lenkų, vokiečių, lietuvių, paskutiniais metais aktyviai dalyvauja ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai. Žemaičiams – išskirtinis dėmesys. Kodėl? Pirmiausia, matyt, todėl, kad, kaip minėta, jog kašubai ir žemaičiai vos ne broliai dvyniai. Tai išsiaiškinta dar 1998 m. vykusioje pirmojoje Žemaičių kultūros savaitėje Gdanske. Tų dienų metu žemaičiai koncertuoja, rengia fotomenininkų, tapytojų, tekstilininkų kūrybos parodas, susipažįsta su pamario kašubų veikla regioninės kultūros srityje, istorija, tradicine kultūra ir naujausiomis jos pasireiškimo formomis.
Kur buvę, kur nebuvę kašubai jau ir Vilniuje, Žemaitijoje. Bendrai organizuota tarptautinė ekspedicija po senuosius Žemaitijos dvarus ir miestelius. Joje surinkta medžiaga panaudota specialiai šiai ekspedicijai skirtame „Žemaičių žemės” žurnalo numeryje. Būta ir daugiau kelionių po Žemaitiją, kurių metu kašubai susipažino su šio krašto tradicine kultūra, kultūros ir švietimo įstaigomis, turizmo infrastruktūra, dalyvauja įvairių krašto kultūros įstaigų rengiamuose pleneruose, konferencijose, festivaliuose. Atvykę į Vilnių, kašubai taip pat nepraleidžia progos parodyti, ką sugeba. Bendradarbiaujant su kašubais, užsimezgė korporacijos ryšiai su Vilniuje veikiančiu Lenkų kultūros centru.
Žemaičių ir kašubų bendradarbiavimas aukštai vertinamas Lenkijoje – šiemet už kultūrinių ryšių plėtojimą su žemaičiais Šv. Maksimiljono M. Kolbės namai apdovanoti specialiu prizu.
Korporacijos branduolys – Vilniaus žemaičių jaunimo folkloro kolektyvas „Virvytė”. Tiek korporacijai, tiek ir šiam kolektyvui vadovauja etnomuzikologė Loreta Mukaitė. Kasmet į kolektyvą įsilieja nemažai naujai į Vilnių studijuoti atvykusių jaunų žmonių iš Žemaitijos. Tarsi iš pačios žemės gelmės iškilusi, jūros vėsa ir Žemaitijos tankių miškų paslaptimi prisodrinta daina suvienija šiuos jaunus žmones, suartina juos ir nuolat sukviečia į būrį. Per tuos metus susiformavo tarsi didžiulė jaunų, išsilavinusių žmonių giminė. Kiekvienas jos narys labai skirtingas, tačiau kartu jie ir labai panašūs.
„Žiūrėjau per Internetą liaudiškos muzikos laidą ir taip ilgesys širdį suspaudė, kad vos rėkti nepradėjau – jei šalia būčiau turėjęs armoniką, visą bendrabutį būčiau ant kojų sukėlęs. Einu dažną dieną Vienos gatvėmis ir net nepajuntu, kaip pradedu žemaitišką dainą niūniuoti”, – kalba keletą metų Austrijoje studijavęs vienas iš seniausių korporacijos narių Vaidas Šeferis.
Korporacija kūrėsi Vilniuje, prie Žemaičių kultūros draugijos Informacijos centro. Čia nuo pat pirmųjų dienų jaunimas įsijungė į centro veiklą: talkino leidžiant „Žemaičių žemės” žurnalą, knygas žemaičių kalba, skaitmeninius leidinius apie Žemaitiją. Taip dirbant formavosi ir šių žmonių darbiniai įgūdžiai – dalis jų šiandien jau savarankiškai redaguoja knygas, žurnalus, rengia publikacijas laikraščiams, patys juos leidžia.
Prieš porą metų gimė idėja leisti žemaitišką, jaunimui skirtą laikraštuką „Samogitia”. Pirmais metais spaudai jis buvo rengiamas ir dauginamas Žemaičių kultūros draugijos Informacijos centre. Po to laikraštis pasklisdavo po Žemaitiją. Šiais metais „Samogitios” puslapį kas mėnesį galima rasti Mažeikių rajono laikraštyje „Būdas žemaičių”. Leidžiama ir elektroninė „Samogitios” versija – įsijungę skaitmeninę svetainę „Žemaitija” http://samogitia.mch.mii.lt nesunkiai surasite visų 2001 m. išleistų „Samogitios” laikraščių publikacijas. Paskutiniai numeriai jau publikuojamas kartu su iliustracijomis.
Tarp korporacijos globėjų – Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų rėmimo fondas bei Lietuvos dailės muziejus. Tai jų didžiausias nuopelnas, kad šiandien korporacijos nariai turi galimybę kasdien Vilniuje susirinkti į jaukius ir šiltus namus, kur yra galimybė nemokamai naudotis Internetu, kur galima susirinkti tekstus mokslo darbams ir išsispausdinti juos. Šiose patalpose per mokslo metus kas savaitę vyksta susitikimai su iškiliais ir įdomiais žmonėmis, pokalbiai, diskusijos jaunimą dominančiais kultūros, istorijos, politikos klausimais. Čia rengiamos menininkų kūrybos parodos.
Tie jauni žmonės, kurie bent kiek aktyviau įsijungia į korporacijos veiklą, dažniausiai ilgam savo gyvenimą susieja su Žemaitijos kultūra ir istorija. Beveik visi iš jų studijų metais mokslo darbams pasirenka temas, susijusias su Žemaitija. Visa tai įvyksta savaime – šios temos jiems artimiausios ir aktualiausios.
Šiais metais užmezgę ryšius su Rygoje veikiančiu Latgalos (Latvijos aukštaičių) jaunimo centru ir pasidomėję jų veikla korporacijos nariai buvo gerokai nustebinti – jie niekada nederino savo veiklos, iki šiol vieni apie kitus net nieko plačiau nežinojo, o štai jų veiklos programos ir praktiniai darbai – vos ne kaip tie vandens lašai panašūs. Tai, be abejo, rodo, kad tiek latgalių, tiek ir žemaičių veikloje nieko nėra dirbtino – jų veikla, skirta krašto kultūros identitetui išsaugoti, savęs pažinimui, padiktuota paties laiko ir aplinkybių. Tai sąlygoja, matyt, ir protėvių žemės šauksmas, tėvų perduoti genai, žemaičių gyvenimo būdas, noras išlikti savimi. Tokiai veiklai juos suformuoja ir pati Žemaičių žemė.
Sensacijų, prasilenkimų su Lietuvos Respublikos įstatymais žemaičių kultūrinėje veikloje ieško tik pigaus populiarumo besivaikantys žurnalistai.
Lietuvos žemaičiai, kaip ir bet kurios kitos save gerbiančios Europos valstybės gyventojai, mąsto apie tai, kad vieningoje Europoje Lietuva turi išlikti savitos kultūros valstybe. Tik tada mes patys save galėsime gerbti ir kiti mus gerbs, su mumis skaitysis – beveidžių ir bedvasių Europos Sąjungoje niekam nereikia. Dėl to nuo pat savo veiklos pradžios ne tik Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia”, bet ir kitos žemaičių visuomeninės kultūros organizacijos yra tos nuomonės, kad jų veikla yra šiuolaikiška, toliaregiška ir perspektyvi.
Įdomus ir tas faktas, kad korporacijos gyvavimo laikotarpiu nė vienas aktyvus jos narys neišvyko visam laikui gyventi į užsienį. Mokytis, kelti kvalifikacijos ne vienas buvo ir yra išvažiavęs, tačiau pasimokę visi sugrįžta į Lietuvą. Čia jie susiranda darbą ir ilgam įsitvirtina. Stiprių, savo įsitikinimus, kantriai užsibrėžto tikslo siekiančių, išradingų, savo žemę mylinčių žmonių Lietuvai visada reikėjo ir reikia. Tai vertybės, kurias labiausiai puoselėja ir korporacijos nariai.
Apsilankę
jų susiėjimuose nesitikėkite „Samogitios” (Samogitia – lot. Žemaitija) narius pamatyti įsispraudusius į kokias nors specialiai korporantams pasiūtas uniformas, susisaisčiusius juostomis, kaip tai buvo įprasta tarpukario metų Lietuvos jaunimo korporacijų veikloje. „Samogitia”, pasivadindama korporacija, pirmiausiai išsakė tarpukariu veikusių žemaičių jaunimo korporacijų, kurios vienijo Žemaičių kultūra ir istorija besidominčius jaunus žemaičius ir sudarė jiems sąlygas bendrauti, tobulėti, veiklos tęstinumą. Šių korporacijų regalijų „Samogitia” neperėmė. Jei jos nariai dainuoja tradicines senąsias dainas, užsivelka tradicinį žemaičių kostiumą, o jei vyksta studentiškas vakaras, dauguma jų net nesusitarę pasipuošia elegantiškais, praktiškais tamsiais rūbais, kuriuos išryškina skoningas gintaro vėrinys ar papuošalas iš žalvario. Na, o kai žygyje – ant pečių kuprinė, gera nuotaika ir noras nukeliauti ten, kur dar nebūta. Be abejo, kartu su jais ir gražiausios Žemaičių krašto dainos. Jas korporacijos nariai patys renka, užrašinėja. Po to minėtos dainos papildo ansamblio koncertinių programų repertuarą. Jos skamba ir pernai folkloro kolektyvo „Virvytė” penkmečio proga išleistoje ansamblio kompaktinėjė plokštelėje.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija