S A M O G I T I A >
Ž E M A I T Ė J Ė
2003 m. Nr. 1 (17), 2003 m. sausis

Akademėnė žemaitiu jaunima korporacėjės "SAMOGITIA“ laikraštis (SAMOGITIA – luotīnėškā Žemaitėjė)

 

 

KUOVA 4 D. – UŽGAVIENĖS

Leidėnė turinīs:

 

Dianos Šeduikienės, Alvydo Seduikio, Ado Sendrausko, Sigito Varno nuotraukose – akimirkos iš 
Užgavėnių šventės renginių, vykusių Palangoje, Plateliuose, Rumšiškėse

 

 

Užgavėnės – paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente.
Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu. Na, o tikroji Užgavėnių diena – 46-oji diena prieš Velykas.
Dabartiniai Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis.
Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirba.
Labiausiai Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėlias, dažniausiai Užgavėnių ubagais ar žydais vadinami. Šie persirengėliai daug kur panašūs į tuos, kurie po kaimus vaikšto Saulėgrįžos švenčių ciklo metu. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-uosius-1990-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai, ši šventė labai mėgstama pasidarė Vilniuje, Kaune.
Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 171) rašo: „Per šventes buvo rengiamos iškilmingos vaikštynės, kuriose, keršus jaučius pasikinkę, vežiojo kažkokią baidyklę arba maumą, lydimą daugybės palydovų, apsirengusių keistomis baisybėmis ir giedančių, muzikai pritariant, ypatingas giesmes.“ Ko gero, iš tų baidyklių palaipsniui atsirado Morė (Kotrė), kiti Užgavėnių persirengėliai.
Žemaitijoje svarbiausia Užgavėnių karnavale – pamėklė Morė (dar vadinama Kotre). jau minėtoje knygoje (p. 171-172) B. Buračas nurodo, kad „Kretingos apylinkės genčių, Kuršaičių ir daugely kitų kaimų per Užgavėnes buvo, o kai kur ir dabar tebėra paprotys rengti Mores. Morei aprengti ypatingų rūbų ar kitų dalykų nereikia. Paimama kokia palinkusio medžio pašliūža ar senų rogių pavaža, į tą pavažą įkalamas paprastas mietas, o ant mieto užmaunamas senas medinis ratas. Prie rato prikalami kokie trys pagaliai, kurie laiko Morę ir atstoja jai kojas. Taip ant to rato sukryžiuotų pagalių užvelkamas koks nors senoviškas marginis sijonas ir kiti moteriški rūbai. Galva aptaisoma lininiais plaukais. Ant galvos uždedamas eglišakių vainikas. Galva ir pati Morė apkaišoma įvairiais margais popierėliais. Į rankas įkišamas spragilas, kuriuo ji vežama švaistosi kaip gyva. Todėl, kas norėtų ją pripuolęs nupešioti, negalėtų, nes gautų spragilu per galvą. Be to, Morės palydovai, apsirengę įvairiomis baidyklėmis, šakėmis, virpčiais, pušinėmis šluotomis ir šiaip pagaliais apsiginklavę, saugo, kad, susidūrę su priešingos pušės Užgavėnių vėzdininkais, neprarastų savo mylimos Morės. Dveji vėzdininkai susidūrę susipeša. Nugalėtojai atimtą Morę užvelka ant aukšto kalno ir sudegina. Seni žmonės mena, kad prieš 40-50 metų Morę rengdavo ir po kaimus vežiodavo ypač Šiaulių ir Raseinių apskrityse.“ Dabar bene svarbiausias, Balio Buračo knygoje nepaminėtas Morės akcentas – išryškintos jos moteriškos kūno formos, ypač krūtys, ryškiai išdažytas veidas. Vežama Morė ant rato sukasi, visur aplinkui didžiausias triukšmas – paleidžiami į darbą barškalai. Dažnai jos rankose, be botago ar spragilo, dar būna ir šluota. Po kaimą, miestelį ji dažniausiai pradedama vežioti dar prieš pietus.
Anot Balio Butačo (ta pati knyga, p. 175), „Morės vežimas taip pat turi savo reikšmę. Jis padarytas iš pusės rogių ir pusės ratų. Vadinasi, pusę žiemos važiuojama rogėmis, o antrąją pusę – ratais.“ Kretingoje seniau Morės vežimą traukdavo keletas piemenukų ir pusbernių. Dabar dažniausiai – arklys.
Tradicinis per šią šventę ir „Užgavėnių bičių“ vežimas – į vežimaitį įkeliama statinė su vandeniu, už jo susitupia mergaitės, kurių rankose eglišakės. Vežėjas aptaisomas lyg koks meška. Toks vežimas pasuka per gyvenvietę, o vežėjas šaukia: „Vandens, vandens!“ Merginos – tariamosios bitės – dūzgia kaip įmanydamos. kai pro šalį važiuoja toks vežimas, sodybos šeimininkė stengiasi suspėti išbėgti su kibiru šalto vandens ir juo apipilti mergaites, t. y. „bites“. jei joms tai padaryti pavyksta, gali tikėtis gero derliaus. Na, o kad mergiotes nuo šalto vandens apsaugotų, vežėjas moteris nuo vežimo tolyn botagu gena (betygaliečių tradicija).
Be Morės ir jos palydos, Žemaitijoje per Užgavėnes visada gausu triukšmą keliančių kitų persirengėlių, juokdarių ir išdaigininkų. Jų vaikštynės po kaimus tęsiasi nuo ryto iki sutemstant. Juos dažniausiai sekioja ir neperirengę vaikėzai, kiti Užgavėnių dalyviai. Dažniausiai per Užgavėnes persirengiama žydais, elgetomis, čigonais, jaunavedžiais, daktarais vengrais. Žemaitijoje gausu ir kaukių, vaizduojančių gyvulius. Tai arklys, ožys, gervė; malpa (beždžionė), kiti gyvuliai. Demoniškas būtybėms atstovauja giltinė, velnias, raganos. Užgavėnės, be Kanapinio ir Lašininio, jų kovos, Morės sudeginimo ant laužo (Vilniuje įsigudrinta jas jau ir skandinti) – ne Užgavėnės. Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu arba pasninku (Kanapiniu), kuris p[er kitą šventę – Velykas – pagal tradiciją išvejamas. Seniau Lašininio ir Kanapinio kovos daug kur vykdavo Pelenų dieną.
Pamėklė Morė (Kotrė) ant laužo sudeginama Užgavėnių žydams dažniausiai jau aplankius visas sodybas, visas tokiai šventei tinkamas dainuškas išdainavus, sočiai Užgavėnių vaišių prisivalgius.
Po Užgavėnių laužo Užgavėnių žydai ir juos lydėję šventės dalyviai neišsibarsto. Priešingai. Jie susimeta į būrelius, sudeda į vieną krūvą tai, ką jiems vaikštant po sodybas pasisekė prisirinkti, kas dosnių šeimininkų pridovanota, ir vaišinasi iki išnaktų, bandydami atsidainuoti, atsivalgyti ir atsigerti už visą artėjančią gavėnią, pasninką, kuris tęsiasi 7 savaites.
Kai kur seniau Užgavėnes apvainikuodavo vakarėliai, o juose būdavo rodomi įvairiausi vaidinimai: „Fotografai“, „Žydai“, „Piršliai“, „Jaunieji“ ir kt.

 

Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų – nuo 7-9 iki 12.
Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis.
Mėsos pasiruošiama daug, bet tiek, kad visa ji Užgavėnių dieną (kol sumigs visi Užgavėnių kaukininkai) būtų suvalgyta, nes jei liks, suges – po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), o su ja ir gavėnia, kai mėsos jokiu būdu valgyti negalima.
Šiupinys – senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Dabar jį daug kur jau yra pakeitę blynai.
Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių. Svarbiausias šiupinio akcentas – kiaulės uodega. Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves. Suradęs uodegą, jaunikaitis ją perduoda piemeniui, kad tas geriau bandą ganytų. Kai kuriose Žemaitijos vietose prie šiupinio išvirdavo ne kiaulės uodegą, o kiaulės galvą (Tauragė. Lietuvos tautosakos archyvas, 1284/257. 1937 m. užrašė A. Butkus
Laukuvos apylinkėse šiupiniu vadindavo kruopų košę su gaidžio mėsa (pasturgaliu).
Užgavėnių vaišės užsitęsdavo ilgai, iki pat paryčių ir visą tą laiką būdavo sočiai ir mėsiškai valgoma – sakoma, kad per Užgavėnes mėsą gali valgyti iki to laiko, kol atsiguli.
Šiaip jau užgavėjimo laikas – pusiaunaktis. Jam atėjus, pvz., Tauragėje giedodavo giesmę „Kurs kentėjai“ (Lietuvos tautosakos archyvas 1609/240). Kitur Užgavėnių dalyviai, norėdami pratęsti linksmybių laiką, paslėpdavo gaidį (pusiaunakčio simbolį) po duonkubiliu ir užgavėdavo tik auštant
Kunkis (sutinė, šutynė) – šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas. Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama.
Blynai. Tradiciniai – mieliniai. Žemaitijoje tešlą Užgavėnių blynams kai kur visą parą raugindavo. Iš tokios tešlos iškeptus blynus „pampučkomis“ vadindavo.
Alus. Be alaus Užgavėnės – ne Užgavėnės. Žemaitijoje seniau alų Užgavėnėms užraugdavo dar po Kalėdų.
 
Jei Užgavėnių dieną saulėta – pavasarį reikia anksti sėti (Plungė);
Jei Užgavėnių dieną sulauki kritulių – tais metai gerai augs javai, nežiūrint kur juos pasėsi (Žemaičių Kalvarija);
Jei per Užgavėnes sausa – sėjos metu reikia būti atsargiam.
Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu – po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku – liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis – gali tikėtis mirties.
Šilalės rajono Nevočių kaime iki šiol žinomas toks Užgavėnių burtas:
Per Užgavėnes suskinamos vyšnių šakelės, jos atitinkamai pažymimos ir pamerkiamos į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes.
Šilalės rajono Kiaukų kaime Užgavėnių vakare kambaryje į eilę sudedamos įvairių žmonių klumpės. Po to paskutinė klumpė keliama į priekį tol, kol viena klumpė išeina pro duris. Sakoma: tas, kieno klumpė „išėjo pro duris“, Velykų nebesulauks.
Per Užgavėnes reikia nuo kalniuko važinėtis. Tikima, kad tas, kuris per Užgavėnes iškrenta iš rogių, sniege išsivolioja, žemei padeda iš pašalo išsivaduoti.
Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu – nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą.
 
Užgavėnių dieną reikia važinėtis, jei tik įmanoma, rogėmis. Sakoma, kad geresni bus to žmogaus išauginti javai, linų pluoštas ilgesnis, kuris Užgavėnių dieną toliau nuvažiuoja (geriausiai, jei važiuoji stačias);
Užgavėnių dieną pravartu ir į svečius eiti – kuo toliau nueisi, tuo linai geresni, aukštesni bus, turės geresnį pluoštą.
Supimasis – tradicinis Užgavėnių užsiėmimas. Tikima, kad supimasis per Užgavėnes taip pat lemia javų derlingumą. Supynes anksčiau įtaisydavo tiek daržinėje, tiek ir kieme. Sakydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas.
Dūnininkų krašte buvo tikima, kad kuo balčiau Užgavėnių dieną baltinius išvelėsi, tuo bus tais metais geresni linai, karvės duos daugiau pieno.
Sei Užgavėnių dieną vysi pančius, arkliai bus riebesni.
Per Užgavėnes reikia mesti audeklus – geriau derės linai.
Anot Varnių gyventojų, jei nori, kad geriau javai augtų, Užgavėnių dieną į laukus išvežk bent vieną vežimą mėšlo.
Jei nori, kad linai nebūtų žolėti, per Užgavėnes neužmiršk žlugto išsiskalbti.
Kad bitės daug medaus prineštų, gerai spiestų, per Užgavėnes reikia susodinti į kubilą keletą vaikų, uždengti juos paklode, vežioti juos kaip bites zyziančius ir vandens prašančius po sodybas. Vaikai zyzia, šaukia „Vandens! Vandens!“, o sutiktieji juos vandeniu laisto..
Laukuvoje nuo seno buvo paprotys Užgavėnių dieną ten, kur yra jaunimo, daržinėse prie balkio pririšti supynes (už visų kampų karklubą, duplikes). Po to visi jauni susėda per dumplikės vidurį, kiti galuose atsistoję spiria, siūbuoja. Pasakojama, kad anksčiau Užgavėnių dieną taip suptis eidavo ir seneliai. Dažnai supynės kaime taisydavo vienas ar du ūkininkai – vienas vienais metais, kitas – kitais. Paskutiniais metais tokios tradicijos, kad per Užgavėnes eitų suptis ir seni, jau nėra.
 
Jei Užgavėnių nešvęsi, tais metais nuo nelaimių neatsiginsi: gyvuliai išdvės, javai blogai derės, namiškiai sirgs, visokios kitokios negandos pristos.
Jei per Užgavėnes verpsi, linai rūdys, supus (Veliuona, Viduklė, Girkalnis), siūlai ar drobės rūdys (Nemakščiai, Girkalnis);
Per Užgavėnes verpsi, ausi – pirštai bus taukuoti, todėl tokį verpalą ar audimą greitai pelės sukrims (Balsių kaimas, Šilalės rajonas, užrašė P. Joga);
Per Užgavėnes malsi – vėjai trobas plėšys (Kaltinėnai, LMD III 149/151);
Jei per Užgavėnes plaukų nešukuosi, utėlių neturėsi (Jurbarkas, LTA 1477/237);
Jei nori, kad vasarą gyvuliai ganykloje visada krūvoje būtų, po Užgavėnių vaišių šaukštų, peilių, šakučių neplauk, o surišk juos šiaudais ar juosta ir palik per naktį gulėti. Nuplauk ryte, bet gerai išsimiegojęs – Pelenų dieną keliamasi ne anksti iš ryto, o jau gerokai įdienojus.
 
1937 m. Tryškiuose užrašė J. Kaulavičius (Lietuvos tautosakos archyvas1165/40)
Aš užgimiau siratėle
Ir paaugau ubagėle.
Einu per svietą vargdama,
Visus šunis lodydama.

 

Kojas naginėmis aunu
Kartais ir batus igaunu.
Kai niekas niekur nemato,
Turiu gerą aš sveikatą.

 

Kai tiktai ką sutinku,
Tuojau raišti aš įninku.

 

 

 Mūsa elektruonėnem leidėniou atsėlėipėmus, pasiūlīmus, informacėjės aple tou, kāp 
gīven akademinis jaunims (žemaitē ėr ne žemaitē) Lietovuo, siūskėt adreso: 
Miesėniu g. 4. Vilnius LT-2001
El. p. zemaiciu@gmail.com 

Tel. +370 5 2619670
+370 682 455566
+370 686 55373

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija