2001 m. Nr. 1 

Akademėnė žemaitiu jaunima korporacėjės „SAMOGITIA“ elektruonėnis leidėnīs Internetė (publikoujems skaitmenėnie svetainie „Žemaitija„ http://www. samogit. lt  

Elektruonėnė leidėnė „Samogitia“ pruograma

Kreipėmuos i žemaitius

Torem puosaki: „Kas būs, kas nabūs, bet žemaitis napražūs“, bet a šēs laikās nier tēp, ka žemaitē tonkē pradiejė ožmėrštė žemaitēs esou. Novažiouk i Kretinga, Gargždus, Mažeikius, Palonga – mažā baėšgėrsi žemaitėškā basėrokounontiu jaunūm žmuoniūm.
Žemaitē, kas so momis daruos? A sarmatėnamuos savėm būtė? Vuo rasi„naujem žemaitiou“ īr normalē rokoutėis posiau žemaitėškā, posiau lietovėškā, nuors ni žemaitē anuo nelikīs tėkro žemaitio, ni lietovē – tėkro lietovio?
Aiško, gal i tou rēkala veizietė tēp: muodernem pasaulie tarmės nīkst, nes anuos nabier rēkalingas. Žemaitē kāp bova, tēp ė būs. Svarbiausē ne kalba, vuo žmuogaus savėmuonė. Bet dielkuo žemaitē savėm tēp nuvertėn? Dielkuo sava kalba, katrou ė kalbėninkā vadėn kalbo, patis žemaitē laika nerēkalingo tarmė? Kalba īr vėins ėš pagrindėniu kuožnuos tautuos a gėntėis tortu. Dielkuo mes nuorem tuo sava torta atsėsakītė, nuors dar īr vėsas galėmībės anou ėšsauguotė?
Jego mes esam savėm gerbou žmuonis, mes torem gerbtė ė brongintė sava žuodi. Tik tou kalbo žemaitis geriausē gal ėšsakītė patius švelniausius jausmus. Sava žemie žemaitis gal savėm būtė ė laisvā jaustėis tik žemaitėškā rokoudamuos. Vuo tik tumet, ka žmuogos īr pats savėm, anou gerb kėtė žmuonis.
Brongė žemaitē, mūsa žemaitiu kalba īr ne kuoki kaimietiu tarmie, vuo pagarbuos verta kalba!
Jē palėksem tou sava kalba sava lėkėmou kāp ka īr lig šiuol, jē anou laikīsem tinkamo nauduotė tik boitie arba kuokė atgīveno, ana ėlgā nabėšbūs. Ka nablėks kalbuos, naėlga trokos nablėks ė žemaitiu.
Mes patis torem nusprėstė, kas mes nuoram būtė – a sava stėprībė ėšsauguojosi, savėm gerbonti gėntės, a Vėlniaus madas bakopėjounonti pruovincėjė.
„Samogitia“, kvėisdama vėsus žemaitius isėjungtė i Žemaitėjės atgaivėnėma darba, skelb:

Žemaitėjės muokītuojē, Jūs galėt vākams ikvieptė stėprė žemaitėška dvasė! Žemaitėjės dainėninkā ė mozėkontā, žemaitems rēk žemaitėšku dainū! Žemaitėjės puoetā ė rašītuojē, žemaitē netor kuo skaitītė savo kalbo! Žemaitėjės istuorikā, Žemaitėjė dar nažėna, kas ana ėš tėkrūju bova praeitie! Brongė žemaitē, mūsa krašts lauk kuožna ėš mūsa darba!

Korporacėjė „Samogitia“ 

Kas īr žemaitē?
Muokslėninku bandīmā ėiškuotė psichuoluogėniu skėrtomu tarp aukštaitiu ė žemaitiu

Vėlniaus universiteta diestītuos, psichuoluogs Bliums Remigėjos īr vėinintelis ėš psichuoluogu, pradiejės tėrtė žemaitiu ėr aukštaitiu psichuoluogėnius skėrtomus. Anuo tīrėmu rezoltatā īr paskelbtė Vėlniaus universiteta leidīklas muoksla darbū žornalė„Psichuoluogėjė“, straipsnie„Aukštaitiu ė žemaitiu etnėnė priklausuomībė, determinoutu psichėniu reiškėniū savėtomā. “
R. Bliuma atlėkta tīrėma tėkslos – palīgintė senīva omžiaus (60 – 85 metu) aukštaitiu ė žemaitiu psichikas ipatībės: intelekta savībės, emuocėnius ėšgīvenėmus ė asmenībės bruožus. Tīrėmė dalīvava 120 senīva omžiaus žmuoniū (senesnė žmuonis īr ėšsauguojė dėdesnė etnėniu vertiū dali). Žemaitems atstuovava Sedas miestelė (Mažeikiu raj. ) gīventuojē, vuo aukštaitems – Balninku (Muolietu raj. ).
Tīrėmė bova nauduojema rašala metuodika ė spalvū tests. Rezoltatā geriausiē matuos ėš lėntelės (aukštaitē pažīmietė A raidė, vuo žemaitē – Ž). Bet naskobiekėt anū skaitītė, vuo patis pabondīkėt pamėslītė, kam – aukštaitems a žemaitems – noruodīta psichėnė ipatībė īr būdinga:

PSICHĖNĖS IPATĪBĖS

KAM DAUGIAU TA IPATĪBĖ ĪR BŪDINGA

 

Tamstu spiejėms

Tīrėma rezoltatā

Praktėškesnė asmenybės orentacėjė

 

A

Praktėškiesnis, konkretiesnis mastīms

 

A

Dėdiesnis smolkmenėškoms

 

A

Platesnė gīvenėma ožmuojē

 

Ž

Abstraktiesnis, teuorėškiesnis mastīma puobūdis

 

Ž

Dėdiesnis optimizmos

 

Ž

Dėdiesnis tėkruovės aiškoma puoreikis

 

A

Mažiau siekminga intelektėnė veikla

 

A

Dėdiesnis stereotipėškoms

 

A

Dėdesnė empatėjės sogebiejėmā

 

Ž

Stėpriesnis sėikis patėnintė sava saugoma puoreiki

 

A

Labiau ėšlavinta vaizduotė

 

Ž

Dėdiesnis diemesīs savajē asmenībē

 

A

Dėdesnė socialėniu kontaktu svarba

 

Ž

Aukštiesnis savės vertėnėms

 

A

Oždaroms

 

Ž

Psīvoms

 

Ž

Jautroms

 

Ž

Neprėklausuomoms

 

Ž

Geresnė suocialėnė adaptacėjė

 

A

Dėdiesnis energingoms ėr veikloms

 

A

Dėdiesnis sėikis dominoutė

 

A

Dėdiesnis savėkrėtėškoms

 

A

Atkakliesnis tėksla sėikėms

 

Ž

Kāp matītėis ėš lėntelės, tėrtū žemaitiu intelektėnė veikla bova intensīvesnė ė reziltatīvesnė, vuo aukštaitems daugiau būdings praktėnis, konkretos mastīms. Aukštaitē skīrė dėdiesni diemesi sava asmenībē, anėi savėm vertėna geriau. Tīrėma rezoltatā ruoda aukštaitiu dėdlesnė energėjė, veikloma ė nuora vėsor būtė pėrmėms. Žemaitē īr santūresnė, daugiau nepriklausuomė, oždarė pasīvė ė jautrė.
R. Bliuma tīrėma rezoltatu nerēktom taikītė vėsėms aukštaitems ė žemaitems. Aple statistėškā patėkėmus psicholuogėnius ipatībiu skėrtomus tarp aukštaitiu ėr žemaitiu galiesem šnekietė tik pu tuo, ka būs atlėktė detalesnė ė ėšsamesnė tīrėmā, katrūs dalīvaus žīmē daugiau žmuoniū, skėrtinga omžiaus, ėšsėlavėnėma, socialėnės ėr ekonuomėnės padietėis. R. Bliums pažīm, ka šiuolaikėnės psichuoluogėjės ėšsėvīstīma līgis dā nalēd atsakītė I klausėma, kuokėi konkretė veiksnē noliemė aukštaitems ė žemaitems būdingus skėrtingus psichėnius reiškėnius ė anū ipatībės. Tas tīrėms īr tik ėlgalaikiu etnėnės psicholuogėjės tīrėniejėmu pradė.
Vėskuo keliuos pastraipuos napapasakuosi, dieltuo siūluom patėms paskaitītė nu pradiuos ligi gala R. Bliuma straipsni. Ons īr ėšspausdints 1997 metu „Psicholuogėjės„ žornalė.

Rodītė Rasa, kėlėma ėš Kretinguos

Tēp aple žemaitius rokoun jaunė ė senė, aukštaitē ė žemaitē:

Paruošė Puocātė Audruonė, kėlėma ėš Salontū

 

SMĖLGEVIČIŪTĖ AISTĖ. Pažintės so žīmēs žemaitēs

1999 metās EUROVIZĖJĖS dainūm konkursė nuskombiejė žemaitėška daina „Strazdos„. Plungėšėkė Smėlgevėčiūtė Aistė metė ėššūki pasauliou – paruodė, ka tarptautėnemė konkursė gal dainioutė ne tik anglėškā, bet ė žemaitėškā.
„Samogitia„ tēravuos Aistės keliū dalīku:

– Atvažiavosi I Vėlnio so vėsās rokavās tik žemaitėškā. A ė tuoliau tebesi tuoki pat ožsėspīrosi?
–
Jē sotinko nepažīstama žmuogo, stėngous rokoutėis bėndrėnė kalbo. Jē matau, ka ons nuošėrdos, īr artėi dūšės – galio ė žemaitėškā. So artėmiausēs ė „savās„ – tik prigimtoujė šneko rokounous.
– A pasakīma „vo, ta žemaitė„ prijemi kap komplimėnta?
–
Aiško. Jau tuoki īr sosėdariosi nuomuonė, ka žemaitē īr tvėrtė, ožsėspīrėn, žėnon, kon dara. Jok tuos īr geras savībės.
– Daugoms mėslėi, ka rokoudamuos bėndrėnė kalbo, gali pasėruodītė esous dėdėlē ėšprosės. Kāp Tavėi atruoda?
–
Jouks jem, ka traukėnie stodėntelē, važioudamis I Klaipieda muokītėis, miegėn nuslieptė sava šneka. Tas neruoda ėšsėlavėnėma ar ėšprosėma. Žėnuotė ė muokietė paruodītė, kas esi, kor tava šaknis, īr dėdėlē daug. Kas jau douta – naėštrinsi. (Matītėis dieltuo Aistė ėr ėškėla par žemaitėška „Strazda„ – aut. p. )
– Jau nemažā metu esi Vėlniou. Kuo pasėėlgsti ėš pruovincėjės?
–
Pruovincėjuo žmuonis nuošėrdesnė. Dėdėlē trūkst gamtuos – monėi tink kortė ka aplinkou medē, vondou, žvaigždiets dongos.
Vėlniou jaunims īr daugiau veikams madūm, ėš šluovies daugoms mėslėi sosėkrautė pėningūm. Tas īr tuoliau monės. Kuožnos tor sava gīvenėma matus. Monāsis – šėrdės. Bet Vėlnios vėstėik īr kultūras cėntros: če daugiau galėmībiu igīvendintė sava užmuojus.
– Kas Tavėi īr mozėka?
– Neso baigosi mozėkas muokīklu, bet I mozėka veizo rimtiau nego I laisvalaiki. Tėi, kas moni pastebiejė, prišnekėna dainioutė, dėdėlē ipareiguojė. Jē darā, rēk žėnuotė, kon darā, darītė lig gala ė gerā.
– Pabaigā, tava nuomuonė aple žemaitėška laikraštieli.
– Džiaugous, ka žemaitėšks, ka, matītėis, galieso ėš anuo daugiau sožėnuotė aple žemaitiu kultūra ėr savasti. Tūm žėniūm trūkst. Vo svrabiausē – žėnā, ka esi ne vėins.
Iduomos reiškėnīs tas žemaitiu nuors būtė būrie. Mosintās tuo rēk. Rēk vėinims kėtū paramuos (jog žemaitis žemaitiou nelinkės koustė), šnektuos.

Diekou Aistē ož rokunda. Lauksem naujūm dainūm so žemaitėško skombesio.
So Aistė rokavuos Žlėbėnātė Rita, kėlėma nu Plungės

ŠEŠOULIETĒ. Žemaitėškas pruozas ė puoezėjės poslapis

Jē tamsta tori gīslelė menou ėr esi kou nuorintās sokūrės arba ruošīs sokortė žemaitėškā, kvėitam sava kūrība atsiūstė i „Samogitia„.  
Nakontrē laukam Tamstu eilieraštiu ė pruozas kūrėniū. tēp pat „šešoulietiūs' kvėitam sava kūrība prėstatītė žemaitėjės dailėninkus ė puotuograpus.
Šin karta paskaitīkėt iš Palonguos kėlosės Andrioškevičiūtės Redas sava eilieraštiu.  
1998 metās tėi eilieraštē bova atsiūstė „Žemaitiu žemės„ redakcėjė. Tumet Reda muokies Palonguos V. Jorgotė vėdorėnės muokīklas vėinioulėktuo klasie.

Bėški bruolis
Neveiziek pruo mona longa!
Aš ėštėisio tavėi ronka
Būsem omžēs kraujė bruolē,
Sosėjungsem kap karuolē…
Paveiziek i mona akis,
Pasėimsiau vedo šakės.
Ēsiau valītėis i kūti –
Negalo be tavės būtė…
Sobočiouk to mona ronka,
Tavėi douso aš baronka.
Tava kailis jau pabāla,
Mīlo tavėm aš ba gala.
 

Rokavaus so žiuogo
Pasakīk to monėi, žiuogė,
Ėš kor tēp dainioutė muoki?
Kumet grajėjē pri stala,
Vėsė vabalā apšala…
Ai, sograjīk monėi daina,
Kad gėrdietom vėsamė kaimė,
Kad pašuoktom net krūmalē,
Prasėdietom vėsor balē…
Dikuo to tēp pažaliouji,
So savėm basėrokouji?
Rasintās to nuori mėrtė,
Kumet vėsė svietė gėrtė?. .

Šmuots bodinku
kumet medē linka
bova šmuots bodinku
mergės ougas rinka
nuors drebiejė kinkas
rėnėlēs apējė
ėš nomālė nējė
vuo dailoms mergelės
kap žaliuos rūtelės
vaikius liuob vėliuotė
kartās vajavuotėis
sīluos liuob torietė
nieka nebnuorietė 

Konkolīnė
Konkolīnė par tievīnė
Plauks opalēs, sėms viedralēs.
Vuo par naujojė gadīnė
Svieta valdīs konkolīnė.
Potra atsėluošė sriebsem
Ėr konkuolus vėsė jiesem.
Kāp mums gerā būs gīventė –
Žmuonis nabnuories pasentė!
Vėsū skrondē vėrs i kūli, Pamatīsem dėdėli būri.
 

Miešlīna karvė
Kumet ēso mėlžtė karvės,
Puo pasauli skraidīs smarvė.
Gersem vėsė balta pėina –
Truoškosiu nebūs ni vėina.
Kumet ēsi kiauliu šertė,
Nesvajuok tėn pasėgertė.
Juovala i gelda pėlk
Ėr viedrali nomėi vėlk.
Ka ė kėik nuorietomi gertė,
Nemiegink, vuo gausi pertė.
Truopnē gīvuolius pašerk,
Krėsk ont šėina, ožsėmerk.
Ėr sapnouk, kāp mėlžont karvė,
Lieks pruo nuosi stėpri smarvė.  

 

PASAKA APLE ŠUNI BINZA. Mažėisėms žemaitokams

Pri gaspaduoriaus bova baisē gers šou. Ka ons jau pasena, palėka niekam verts. Gaspaduorios sava šonėis dėdlē gailiejuos, bet vės tėik anou ėšvarė ėš nomū. Kou darīs, išbindzėna lauk. Šou nabgaun nikamė jiestė. Ėšalka. Bavākštiuodams sotėka vėlka. Tas vėlks anam ė saka:
– Binza Binza, kuoks to stėpros onkstiau bovā. Dielkuo dabā tēp patėžā?
– Ka muni gaspaduorios ėš nomū ėšgėnė. . . Nabdoud jiestė – kuožnos mona vėituo būtom viejė papotams.
– A to nuori, – saka Vėlks, – aš tavi itaisīso apėntās pas tou pati gaspaduorio?
Binza sotėka. Toukart Vėlks ė saka:
– Ka tava gaspadėnė rīta meta ėšēs šėina griebtė ėr ėšsėneš so savėm maža vāka, pasvadins anou ont žemē, aš tou vāka pagruobsio ė nešious link mėška. To būk natuolėi, krūmalie, pamatės prisėgink muni ėr, atiemės ėš monės tou vaka nunešk anou tā gaspadėnē. Tēp viel pasėdarīsi anėms reikalings ėr laimings. Bet pažadiek, ka už tou mon kou nuorintās dousi.
Binza pagalvuojė pagalvuotė ėr pasakė:
– Ka pas mumis būs balios, to atēk – aš dousio mēsuos ė kaulu; kap nuors pavuogsio nu viriejē.
Tēp anodo ė sorokava.
Rīta meta ėšēt gaspadėnė vāko nešėna šėina griebtė. Kāp tiktā padiejė vāka ont žemės, tujau atbiega vėlks, capt tou vāka ė nešas. Gaspadėnė, pamatiosi, ka vėlks vāka dontīs, pradiejė šauktė nesavo balso. Binza, krūmalie būdams, ka tik ėšgėrda tou alasa, soluojė ėr ėšlinda ėš krūmalė. . Gaspadėnė pradiejė anou siundītė:
– Gink, Binza, vėlka, gink.
Binzā tuo tik ėr tereikiejė – poulė statē ont tuo vėlka ėr atiemė nu anuo vāka.
Gaspadėnė Binzo palėka baisiausē kontėna. Par tou šou viel laimings palėka.
Vėina vakara pas gaspaduorio prasėdiejė balios. I tou balio, kāp bova sotarta, pakompēs pakompēs atsliūkėna ėr vėlks. Binza, anou pamatės, pasėsveikėna ė pasakė:
– Palūkiek vakara.
Solaukė Vėlks vakara, Binza pradiejė anam neštė mēsuos gabalus ė kaulus; vės paslaptiuoms, ka vėriejė nematītom. Vėlks prijiedė mēsuos ė pradiejė prašītė gertė. Binza anam saka:
– Ekiau i vėdo, dousio alaus.
Vėlks anam:
– Kāp aš ēsio. Muni gal pamatītė.
Binza drousėn:
– Napamatīs. Vėsė gėrtė īr.
Vėlks paklausė šonėis ėr iejė i truoba. Binza atnešė alaus pėlna gorčio. Vėlks vėskou ėštašė. Apgėrta, isėdrousėna. Pradiejė žvalgītėis ėr klausītėis, kas aplinkou dedas.
Žmuonis tėik poikē dainiou, ėr aš nuoro dainioutė.
Binza spakajėj:
– Nadainiouk, sava balsa pri nepriderinsi.
Vėlks vis tėik naėškėntė ė pradiejė kauktė. Žmuonis tujau pat tou kaukėma ėšgėrda, soprata, ka če vėlks ė pradiejė anuo ėiškuotė. Atrada – besous i ožpečki ilindės. Pradiejė vėsė tou vėlka baisiausē muštė. Ons ledva (vos vos) baėšbiega ėš truobuos ė ledva gīvs bapalėka.
Vėlks pu tuo vakara baisiausē ont Binzā sopīka; ne kor nuors kėtor, vuo pas tuo patėis šonėis, katrou ons bova viel padarės laimingo, gaspaduorio vėlka tėik primušė. Binza pasėklausė vėlka priekaištu ė saka:
– Ar aš nasakiau, ka to našauk, vuo naprėtaikīsi pri žmuoniū balsa.
Bet Vėlks naklausies, kou saka Binza, lėipė šonėi kėta rīta ateitė i teisma so sava liudėninkās.
Binza sava liudėninkās pasėrinka Katėna ė Gaidi, vuo vėlks – meška ė šerna.
Vėlks laukė laukė ateinont Binzas. Nasolaukės lėipė meškā lėptė i eglė. Meška, ka tik ilėpa, pamatė Binza so liudėninkās ateinont ė pradiejė vėlkou sakītė:
– Kūmāli! Ateit baisė padarā: vėins lazdo nešėns, ontros barabana mušdams, vuo tretiesis kūlius rėtindams.
Vėlks, tou ėšgėrdės sava palīdā ė saka:
Kavuokemuos, vuo nabūs gerā!
Vėlks ilinda i lauža, šerns – i skrozdielīna, vuo meška – I eglė isėruopštė. Ka Binza so sava palīdo atejė i sotarta vėita, pri tā eglē, šernou skrozdie pradiejė dėdėlē koustė. Šerns naėškėntiejės ėš skausma, pradiejė so oudėgo plaktė. Katėns isėstebiejė, ka tėn koš kažkas, pamėslėkė, ka pelie ė tiktā čiopt ož tuos oudėguos. Šerns išsėgontės biegtė. Gaidīs bova šalėp tuo skrozdīna, ons pasėbaidė ėr īliekė i eglė, sakīdams:
– Padouk šėn! Padouk šėn!
Meška, pamėslėjosi, ka če anou pol, bridinkt ėš tuos eglės ont lauža, kor bova Vėlks ilindės. Vėlks, patiuos meškuos išgousdints ėš tuo lauža ėr… I kuojės. Meška – ėš paskuos. Tēp teismos ėšėra, vuo Binza so sava palīdo laimingā pargrīža nomėi.

Pagal S. Daukonta „Pasakas massiū„ sorėktavuojė Puocātė Audruonė
S. Daukantas. Pasakas massiū. // Lietuvių tauta. – Knyga IV, sąsiuvinys 3, Vilnius, „Ruch'o„ spaustuvė, 1932. – P. 14–15.

Leidėni parėngė Puocātė Audruonė ėr Mukienė Danutė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi. lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija