"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Etnografinės Lietuvos Prezidentas

Rumšiškių buities muziejus – mini etnografinė Lietuva. Jai jau beveik dešimtmetį vadovauja iš Skuodo kilęs žemaitis, Lietuvoje gerai žiniomas Stanislovas Gutautas. Tas pats Gutautas, kuris Lietuvos atgimimo metais vienas iš pirmųjų įsijungė ir į žemaičių kultūrinį judėjimą, Vilniuje mokslo, kultūros žmones ir įkūrė Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyrių. Išvykus Stanislovui dirbti į Rumšiškes, skyriaus vairą perėmė kiti žmonės (šiuo metu į ŽKD Vilniaus skyrių susibūrusiems žemaičiams vadovauja Dalia Dirgėlienė), veikla nenutrūksta, nepamiršta žmonės čia ir savo pirmojo vadovo.
Na, o kaip Stanislovui sekasi Rumšiškėse. Kokią Respubliką jis čia kuria? Apie tai – Juozo Vyšniausko interviu su gerbiamu Stanislovu Gutautu.

- Jus, Stanislovai, – visos mini Lietuvos, etnografinės Lietuvos lyg ir prezidentas ar ministras pirmininkas. Kuo galite pasidžiaugti, pasi-
girti? –
Ne taip seniai iš Vakarų Europos į mano liliputinę šalį buvo atvykę muziejininkystės specialistai, profesoriai. Jie buvo pritrenkti, jie buvo nustebę, čia atradę tokį buities muziejų po atviru dangumi. Sakėsi net neįsivaizdavę, kad sovietiniais laikais būtų galėjęs atsirasti toks daly-
kas. Sovietiniai laikai buvo palankūs tuo, kad, vykstant melioracijai, sumokėjai žmogui už nukeliamą trobą ar sodybą ir vežkis ją, kur panorėjęs.
Antra, Lietuvos buities muziejus, palyginus su kitais Europoje esančiais, įkurtas pačioje gražiausioje vietoje. Palankus reljefas, didelė erdvė leidžia išlaikyti natūralius atstumus tarp kaimų, vienkiemių, tarp atskirų trobesių ir kitų elementų sodybose. Pavyzdžiui, aukštaičių gatvinis kaimas pastatytas beveik gatvinio kaimo vietoje. Tebėra išlikę senieji prieš tai buvusio kaimo medžiai. Praktiškai tebėra visi ankstesni kaimo keliukai, Musų etnografinės Lietuvos privalumas dar ir tas, kad ji yra atokiau nuo gyvenvietės ir miesto. Iš jos nesimato nei aukštį gamyklų kaminai, nei dangoraižiai. Žmonėms patinka čia pasivaikščioti, nes pajaučia anų dienų etnografinių regionų dvasią. Į visus užsienyje leidžiamus katalogus apie mūsų šalies lankytinas vietas esame noriai ir plačiai įrašomi be jokio užmokesčio. Iš tokio tipo muziejų musiškis yra vienas galingiausių, geriausių Europoje.

- Buities muziejus – sovietmečio produktas. Kas padaryta, sumanyta
Nepriklausomybės metais? –
Mūsų muziejus ne tiek sovietmečio, kiekpasaulinės praktikos, patirties produktas, vaisius. Kuo labiau į šiaurę, tuo daugiau tokio tipo muziejų. Jų daugiausia Skandinavijos
šalyse. Kuo arčiau Viduržemio jūros, kur architektūra labiau mūrinė, tokių muziejų nėra.
Nedaug pastatų bereikia, kad būtų užbaigtas suformuoti miestelis su jam būdingomis krautuvėmis, užeigomis, gyvenamaisiais namais, mokykla. Viename pastate jau turime amatininkų dirbtuvėles: puodžiaus, žaislų iš medžio dirbėjo, juvelyro, pynėjo. Yra ir žolininkė. Deramą vietą užima bitininkystė. Turime žirgyną (15 žirgų), iš kurių penki – tikrieji žemaitukai – geriausi Lietuvoje. Mokome vaikus jodinėti. Rengsime jodinėjimo ir dideles važiavimo karietomis varžybas.
Esame pradėję veisti senoviškuosius kaimo paukščius ir gyvulius: žąsis, avis, ožius, karvę. Jų kitur beveik nebepamatysi. Jiems senovišku būdu auginame, ruošiame pašarus, grūdus.
Jau aštunti metai niekaip negalime gauti, įteisinti 20 hektarų žemės. Tada jau būtų 200. Tame plote norime atkurti būdingą dvarą. Svarbiausia – toje vietoje yra buvęs dvaras.

- Su kokiomis ekpnominėmis, socialinėmis, nusikalstamumo problemomis susiduria Jūsų vadovaujama mini Lietuva? Kai pjas sprendžiate? – Su tomis pačiomis, kurios egzistuoja mūsų realiame gyvenime. Kaip visur, taip ir mums labiausiai trūksta pinigų net pradėtiems darbams, statiniams užbaigti. Iš valstybės biudžeto
tiek, kiek reikia, negauname. Kol Vakarų rinka nebuvo užpildyta, labai kentėjome nuo muziejinių, antikvarinių daiktų vagių. Ir dabar nemažai eksponatų negalime rodyti – sugadins, pavogs. Kita blogybė – šlapios, labai drėgnos mūsų žemės. nenumelioruotos. Visur klimpstame. Pamažu grimzta akmeniniai pastatų pamatai.

- Kokią vietą etnografinėje Lietuvoje užima, kokias privilegijas joje turi Jū-
sų gimtasis Skuodas ir rajonas, visas pajūris, Žemaitija? –
Viskas priklausė nuo Kretingoje gyvenusio Igno Jablonskio. Jis Žemaitijai atrinkinėjo būdingus pastatus, sodybas. Iš Kretingos ir savo gimtojo Skuodo rajono tokių pastatų jis stengėsi išvežti kuo mažiau, norėjo vietoje juos išsaugoti – bandė steigti etnografinius kaimus. Skuodo rajonui atstovauja tik Jurgio Pabrėžos gimtinės klėtis ir ledainė bei kalvė iš Mosėdžio. Pastaroji, beje, priklausiusi kalviui K. Prialgauskui iš Igarių kaimo, rekonstruota. Lito tėvo Vlado Jurgučio dėdės troba – iš Darbėnų. Didžioji dalis pastatų iš Žemaitijos prie Kauno marių buvo atvežta iš Plungės ir Telšių rajonų.
Mažiausiai čia rodoma Dzūkija ir Mažoji Lietuva. Dėl pastarosios – nieko aiškaus, konkretaus. Sodybai, malūnui pamatus išliejome – taip viskas ir stovi. Norėjome parodyti senuosius lietuvininkus – ir vėl skirtingos nuomonės, prieštaravimai. Tiek tikrojoje Lietuvoje, tiek mūsų muziejinėje galime daryti tik kažką neutralaus, kad niekam nekliūtų, kad nieko neužgautume.

- Lankytojai, pajamos? – Tradicinės etnografinės šventės – pelningiausios, nes į jas suplaukia daugiausiai žmonių. Vienos pirmųjų Buities myziejuje pradėtos švęsti Užgavėnės. Į jas per vieną dieną
suplūsta iki 40 tūkstančių žmonių.
Antrają Velykų dieną atidaryti sezono suvažiuoja apie 5-10 tūkstančių. Kitos mažesnės – jas rengiame beveik kiekvieną šeštadienį, sekmadienį. Per jas norime parodyti, kaip mirziejinėje
Lietuvoje ariama, sėjama, atliekami kiti darbai, kaip žiedžiami puodai ar melžiamos karvės. Užsieniečiai ypač viskuo domisi, fotografuoja, filmuoja. Dinaminės ekspozicijos žmonėms sukelia nemažai emocijų, suteikia daug džiaugsmo. Baigiantis mokslo metams, pasipila mokinių ekskursijos. Jas ir kitus lankytojus priimti, aptarnauti padeda įvairios organizacijos, įmonėlės. Vieni savo jėgomis neišgalėtume.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija