ŽEMAITIŠKA SUMA
 
Salomėja Jastrumskytė
Vienovių, visumų ir sumų ieškojimo metas. Žmogiškoji patirtis ir šios produkcija visokiausiose srityse sumuojama lyg išties būtų atėję kokie atsiskaitymo laikai. Žemaitiškumas – štai dar viena vienijimo ašis, sukimosi ašis, sumavimo ir klasifikavimo kriterijus. Teritorinės ir rūšinės dalybos: meno tvėriniai sugenami į genetika ir geografija aptvertą lauką.
Pasaulio Žemaičių dailės paroda – unikalus reiškinys, pamėtėtas identiteto paieškų sūkurio. Būtent meninės kokybės gali įrodyti šio tapatumo gyvybingumą. Menas, tiesa, išlieka anonimiškas, be jokios ideologinės emblematikos. Globalumas (sutelkiami menininkai iš viso pasaulio) subtiliai persipina su lokalumu (tų menininkų šaknys – Žemaitijos regione). Vietovė nėra citata, ji – ištikimybės simbolis. Šioje parodoje pasirodantis menas yra grįžimo, atsigręžimo menas. Tai savotiška erdvinė bei genealoginė refleksija. Prabangos jausmas – nurodyti seną ir stipriomis socialumo reikšmėmis sutvirtintą kilmę. Santalka ir tarpusavio dalinimasis parodai teikia savotišką klubiškumo atspalvį.
Kiekvieno menininko savitumas gramzdinamas kilmės klampume. Šis faktas įdomus tuo, kad toks kilminis vienijimasis vyksta ne kokiame egzode, bet pačioje kilmės šerdyje. Žemaitiškos šaknys tampa ypatingą traukos jėgą turinčiu simboliu, kuris adoruojamas ne kaip ženklas, o kaip gyva esatis. Žemaičiai menininkai dalyvauja betarpiškai savo kilmės realybėje, jų kūrinių vertė yra adoravimo mastas. Čia kiek apsukamas istorinis vertės vektorius – įprasta gėrėtis talentingais žemiečiais, o šiuosyk vertės sunešamos kaip savotiškos aukos. Pavyzdžiui, Ž. Bardziliauskaitės, priklausančios geriausių pasaulio keramikų penkiasdešimtukui, porceliano darbai tampa ypatinga antropologine verte ir atnaša centriniam vienijimo simboliui. Kūrybos aukojimo gestas visada būdingas tokiems socialinės sutelkties reiškiniams.
Vertės sąvoka yra pats pavojingiausias dalykas kalbant apie meną, tačiau šiuo atveju nėra leidžiamasi į pačių meno kūrinių vertybinę skalę, nors ši paroda apimtų bemaž visas pastarosios padalas. Antropologinė vertė, ypatingai išryškėjanti aukojimo momentu, yra tam tikras kūrinio, autoriaus asmeninės istorijos bei juos talpinančių kontekstų verčių koncentratas. Viso gyvenimo svarumas atsiduria simbolinio dovanojimo akte. Aukščiau minėtų aspektų kokybė iliuminuoja šį aktą.
Tokia parodos intencija leidžia pasirodyti meno kūriniams, kurie iš kitokių aplinkų būtų išstumti. Ir visai ne dėl kokybės šešėlių, bet dėl negailestingo meninio laiko sutrūkinėjimo. Anachronizmo sąvoka atrodo neprotingas dalykas meninėje kūryboje, tačiau ji griežtai atriboja kūrybinių pajėgų ir temų rezervuarus. Tai, kas atsiduria už jų, tampa keistais reiškiniais. Užpalio skulptūra būtų analizuojama kaip grakštus meno kūrinys savo laiko stilistikoje, bet 2002 m. sukūrimo data padaro šį kūrinį groteskišką.
Mozaikiškumas ar koliažiškumas? Tai skirtingi dalykai, nes atrodydama padrika ir atsitiktinė parodos kolekcija įgauna nuoseklų tvarkingos mozaikos vaizdą įvedus dar keletą matmenų, pavyzdžiui, kartos matmenį. Šis matmuo įnešamas asmens, jo biografija atkelia dar vieną projekciją mozaikai. Kartų persipynimas vis dėlto reikalauja korektiško ir aiškaus jų skyrimo šioje parodoje. Tada imama geriau suvokti, kodėl J. Bagdono abstrakcijos turi tiek gaivališkos jėgos, daugiau nei vėlesnės kartos tapytojų abstrakcionistų, nors pastarųjų darbai, galbūt, estetiniu požiūriu labiau nušlifuoti. J. Bagdono kūryba stovi arčiau revoliucingų abstrakcionizmo ištakų.
Nepaprasto grožio giliai jaudinantis australietės žemaitės L. M. D. Baltutis paveikslas „Vaikystė“ užstringa atmintyje peržvelgus visą tapybos darbų ekspoziciją. Mėlynas koloritas yra atgręžiamojo gesto gelmė, emocinis sodrumas išsiskleidžia visoje savo pilnatvėje kaip tik dėl eksponavimo vietos. Autorė gimė Melburne. Per šį paveikslą ji jau tik simboliškai gręžiasi į genetinę atmintį. Nostalgija neafišuojama, egzodo kūrėjų darbai šioje parodoje itin santūrūs, tačiau demonstravimo vieta iškelia iš kūrinio kitomis aplinkybėmis nepasirodančius klodus. Tokios geografinės sutelkties parodos neišvengia muziejiškumo kvapo – parodos panorama konstruojama kaip estetiškas sąnašų išdėliojimas ir rodymas. Buvimas greta ir buvimas konkrečioje prisodrintoje erdvėje performuoja pačių kūrinių reikšminius kontūrus. Kita vertus, ši paroda virsta viena didžiule instaliacija, kurioje ypatingai stipriai įsiveržia kūrinių visumos ir talpinančios aplinkos lynai. Architektūrine medžiaga šiai instaliacijai netikėtai tampa asmenų, daugiau kaip 100 kūrėjų autentiškos būtys, čia susiburiančios tų būčių koncentratų – meno objektų pavidalu.
Sutelkties sąvoka nuosekliai apima vis mažesnius sutelkiamus vienetus. Analizuojant šią ypatingu kriterijumi surinktą parodą iš pradžių pasirodo žemaitišką identitetą manifestuojanti sutelktis, apimanti daugybę kitų kultūrinių žemaitiškumą akcentuojančių reiškinių. Sutelkiami asmenys, pripažįstantys šias prasmes ir veikiantys jų paskatomis. Kūrybinė sutelktis apima šios parodos autorių materialią kūrybą ir jų pačių asmenines implikacijas. Galiausiai meninė sutelktis pasilieka be socialinių ir istorinių įtampų, ir pasirodo kaip grynai estetinės sutelktys. Miniatiūrinės autorinės ekspozicijos, tarpstančios viena greta kitos, yra ypatingos sutelktys, išsprūstančios iš visumos gniaužtų ir vėl į juos grįžtančios, besistengiančios išlaikyti savo autonomiją ir vėl ištirpdomos masiško konteksto. Dėsnio spiralė sukasi ir galiausiai prineša iki mūsų akivaizdoje pasirodančio vieno savyje susitelkusio meno objekto. Tokie subuvojimai atrodytų lyg ir įprasti didelėms grupinėms parodoms, bet čia išryškėja briaunų aštrumas, pavyzdžiui, dėl didesnių junginių visumos viduje. Tai tikriausiai ir privertė fotomeno ekspoziciją iškelti į kultūros centrą bei izoliuoti fotografijų reprodukcijas kataloge (spausdinant jas atskiroje katalogo dalyje ir nespalvotai).
Tačiau šios meninės sutelktys sutviska nepaprastu grožiu, kuomet panaudojama ne muziejinė, bet nenugludinta, atvira bet kokiam poveikiui erdvė. Tai pasakytina apie nerestauruotame Žemaičių muziejaus fligelyje išeksponuotus darbus. Šiurkšti, neprijaukinta niūrių patalpų erdvė sustiprina ten esančių šiuolaikinėms meno tendencijoms atstovaujančių kūrinių jėgą. V. Mockaičio metalo objektų kolekcija tiesiog suauga su irstančia aplinka ir ima maitintis viena kitos simbolių galiomis. A. Žalpio lakoniški popieriaus koliažai taip pat sugeria aplinką ir priklausomai nuo jos įšyla arba atšąla.
Klasikinis paveikslų kabojimas ant baltų sienų beveik nevaldo aplinkos, tik greta kabantys kūriniai patiria vieni kitų intervenciją. Tačiau kuomet kūriniai užima ir kitas pozicijas – kabo palubėje ar guli ant grindų – jie ima valdyti visą aplinką ir nesulaikomai veržiasi į silpnesnes pozicijas užėmusių kūrinių būtį. Tas pasakytina apie S. Inčirauskaitės paukščius – puošnaus didingumo tvarinius iš subtilių spalvų plunksnų, kurie beveik išnaikina (ypač iš atminties) gretimų meno objektų vaizdą.
Erdvinių dydžių santykis tokioje parodoje yra kovos laukas, tai grynasis muziejiškumas. Tokiose ekspoziciniuose organizmuose-mechanizmuose išnyra ir radinio sąvoka. Tada atmintis nuolat perkonstruoja šį buvusį didžiulį konglomeratą iš tokios „archeologijos“, tą konstruktą vertinamosios intencijos perkonstruoja dar sykį... Nuolat atmintyje pakartojamas estetinis malonumas ir yra pagrįstas tuo aptiktu ir išfiltruotu radiniu. Tai guodžia mažos apimties darbų autorius, tarkim, juvelyrus ir grafikus. Būtent toks svarus radinys yra L. Kėrienės „Juvelyriniai žaidimai“ – juvelyrinis objektas iš pabertų mažyčių sidabrinių auksuotais galais lazdelių. Išnyra ir juvelyrinė tapyba – kruopštūs V. Tamoliūno žolynai.
Parodos žiūrovui radybos – vienintelis būdas aprėpti šį kūrinių perteklių.
 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija