Vienovių, visumų ir sumų ieškojimo metas.
Žmogiškoji patirtis ir šios produkcija visokiausiose
srityse sumuojama lyg išties būtų atėję kokie
atsiskaitymo laikai. Žemaitiškumas - štai dar viena
vienijimo ašis, sukimosi ašis, sumavimo ir klasifikavimo
kriterijus. Teritorinės ir rūšinės dalybos: meno
tvėriniai sugenami į genetika ir geografija aptvertą
lauką.
Pasaulio Žemaičių dailės paroda - unikalus
reiškinys, pamėtėtas identiteto paieškų sūkurio.
Būtent meninės kokybės gali įrodyti šio tapatumo
gyvybingumą. Menas, tiesa, išlieka anonimiškas, be
jokios ideologinės emblematikos. Globalumas (sutelkiami
menininkai iš viso pasaulio) subtiliai persipina su
lokalumu (tų menininkų šaknys - Žemaitijos regione).
Vietovė nėra citata, ji - ištikimybės simbolis. Šioje
parodoje pasirodantis menas yra grįžimo, atsigręžimo
menas. Tai savotiška erdvinė bei genealoginė
refleksija. Prabangos jausmas - nurodyti seną ir
stipriomis socialumo reikšmėmis sutvirtintą kilmę.
Santalka ir tarpusavio dalinimasis parodai teikia
savotišką klubiškumo atspalvį.
Kiekvieno menininko savitumas gramzdinamas kilmės
klampume. Šis faktas įdomus tuo, kad toks kilminis
vienijimasis vyksta ne kokiame egzode, bet pačioje
kilmės šerdyje. Žemaitiškos šaknys tampa ypatingą
traukos jėgą turinčiu simboliu, kuris adoruojamas ne
kaip ženklas, o kaip gyva esatis. Žemaičiai menininkai
dalyvauja betarpiškai savo kilmės realybėje, jų
kūrinių vertė yra adoravimo mastas. Čia kiek apsukamas
istorinis vertės vektorius - įprasta gėrėtis
talentingais žemiečiais, o šiuosyk vertės sunešamos
kaip savotiškos aukos. Pavyzdžiui, Ž.
Bardziliauskaitės, priklausančios geriausių pasaulio
keramikų penkiasdešimtukui, porceliano darbai tampa
ypatinga antropologine verte ir atnaša centriniam
vienijimo simboliui. Kūrybos aukojimo gestas visada
būdingas tokiems socialinės sutelkties reiškiniams.
Vertės sąvoka yra pats pavojingiausias dalykas kalbant
apie meną, tačiau šiuo atveju nėra leidžiamasi į
pačių meno kūrinių vertybinę skalę, nors ši paroda
apimtų bemaž visas pastarosios padalas. Antropologinė
vertė, ypatingai išryškėjanti aukojimo momentu, yra
tam tikras kūrinio, autoriaus asmeninės istorijos bei
juos talpinančių kontekstų verčių koncentratas. Viso
gyvenimo svarumas atsiduria simbolinio dovanojimo akte.
Aukščiau minėtų aspektų kokybė iliuminuoja šį
aktą.
Tokia parodos intencija leidžia pasirodyti meno
kūriniams, kurie iš kitokių aplinkų būtų išstumti.
Ir visai ne dėl kokybės šešėlių, bet dėl
negailestingo meninio laiko sutrūkinėjimo. Anachronizmo
sąvoka atrodo neprotingas dalykas meninėje kūryboje,
tačiau ji griežtai atriboja kūrybinių pajėgų ir
temų rezervuarus. Tai, kas atsiduria už jų, tampa
keistais reiškiniais. Užpalio skulptūra būtų
analizuojama kaip grakštus meno kūrinys savo laiko
stilistikoje, bet 2002 m. sukūrimo data padaro šį
kūrinį groteskišką.
Mozaikiškumas ar koliažiškumas? Tai skirtingi
dalykai, nes atrodydama padrika ir atsitiktinė parodos
kolekcija įgauna nuoseklų tvarkingos mozaikos vaizdą
įvedus dar keletą matmenų, pavyzdžiui, kartos
matmenį. Šis matmuo įnešamas asmens, jo biografija
atkelia dar vieną projekciją mozaikai. Kartų
persipynimas vis dėlto reikalauja korektiško ir aiškaus
jų skyrimo šioje parodoje. Tada imama geriau suvokti,
kodėl J. Bagdono abstrakcijos turi tiek gaivališkos
jėgos, daugiau nei vėlesnės kartos tapytojų
abstrakcionistų, nors pastarųjų darbai, galbūt,
estetiniu požiūriu labiau nušlifuoti. J. Bagdono
kūryba stovi arčiau revoliucingų abstrakcionizmo
ištakų.
Nepaprasto grožio giliai jaudinantis australietės
žemaitės L. M. D. Baltutis paveikslas Vaikystė
užstringa atmintyje peržvelgus visą tapybos darbų
ekspoziciją. Mėlynas koloritas yra atgręžiamojo gesto
gelmė, emocinis sodrumas išsiskleidžia visoje savo
pilnatvėje kaip tik dėl eksponavimo vietos. Autorė
gimė Melburne. Per šį paveikslą ji jau tik
simboliškai gręžiasi į genetinę atmintį. Nostalgija
neafišuojama, egzodo kūrėjų darbai šioje parodoje
itin santūrūs, tačiau demonstravimo vieta iškelia iš
kūrinio kitomis aplinkybėmis nepasirodančius klodus.
Tokios geografinės sutelkties parodos neišvengia
muziejiškumo kvapo - parodos panorama konstruojama kaip
estetiškas sąnašų išdėliojimas ir rodymas. Buvimas
greta ir buvimas konkrečioje prisodrintoje erdvėje
performuoja pačių kūrinių reikšminius kontūrus. Kita
vertus, ši paroda virsta viena didžiule instaliacija,
kurioje ypatingai stipriai įsiveržia kūrinių visumos
ir talpinančios aplinkos lynai. Architektūrine medžiaga
šiai instaliacijai netikėtai tampa asmenų, daugiau kaip
100 kūrėjų autentiškos būtys, čia susiburiančios
tų būčių koncentratų - meno objektų pavidalu.
Sutelkties sąvoka nuosekliai apima vis mažesnius
sutelkiamus vienetus. Analizuojant šią ypatingu
kriterijumi surinktą parodą iš pradžių pasirodo
žemaitišką identitetą manifestuojanti sutelktis,
apimanti daugybę kitų kultūrinių žemaitiškumą
akcentuojančių reiškinių. Sutelkiami asmenys,
pripažįstantys šias prasmes ir veikiantys jų
paskatomis. Kūrybinė sutelktis apima šios parodos
autorių materialią kūrybą ir jų pačių asmenines
implikacijas. Galiausiai meninė sutelktis pasilieka be
socialinių ir istorinių įtampų, ir pasirodo kaip
grynai estetinės sutelktys. Miniatiūrinės autorinės
ekspozicijos, tarpstančios viena greta kitos, yra
ypatingos sutelktys, išsprūstančios iš visumos
gniaužtų ir vėl į juos grįžtančios,
besistengiančios išlaikyti savo autonomiją ir vėl
ištirpdomos masiško konteksto. Dėsnio spiralė sukasi
ir galiausiai prineša iki mūsų akivaizdoje
pasirodančio vieno savyje susitelkusio meno objekto.
Tokie subuvojimai atrodytų lyg ir įprasti didelėms
grupinėms parodoms, bet čia išryškėja briaunų
aštrumas, pavyzdžiui, dėl didesnių junginių visumos
viduje. Tai tikriausiai ir privertė fotomeno ekspoziciją
iškelti į kultūros centrą bei izoliuoti fotografijų
reprodukcijas kataloge (spausdinant jas atskiroje katalogo
dalyje ir nespalvotai).
Tačiau šios meninės sutelktys sutviska nepaprastu
grožiu, kuomet panaudojama ne muziejinė, bet
nenugludinta, atvira bet kokiam poveikiui erdvė. Tai
pasakytina apie nerestauruotame Žemaičių muziejaus
fligelyje išeksponuotus darbus. Šiurkšti, neprijaukinta
niūrių patalpų erdvė sustiprina ten esančių
šiuolaikinėms meno tendencijoms atstovaujančių
kūrinių jėgą. V. Mockaičio metalo objektų kolekcija
tiesiog suauga su irstančia aplinka ir ima maitintis
viena kitos simbolių galiomis. A. Žalpio lakoniški
popieriaus koliažai taip pat sugeria aplinką ir
priklausomai nuo jos įšyla arba atšąla.
Klasikinis paveikslų kabojimas ant baltų sienų beveik
nevaldo aplinkos, tik greta kabantys kūriniai patiria
vieni kitų intervenciją. Tačiau kuomet kūriniai užima
ir kitas pozicijas - kabo palubėje ar guli ant grindų -
jie ima valdyti visą aplinką ir nesulaikomai veržiasi
į silpnesnes pozicijas užėmusių kūrinių būtį. Tas
pasakytina apie S. Inčirauskaitės paukščius -
puošnaus didingumo tvarinius iš subtilių spalvų
plunksnų, kurie beveik išnaikina (ypač iš atminties)
gretimų meno objektų vaizdą.
Erdvinių dydžių santykis tokioje parodoje yra kovos
laukas, tai grynasis muziejiškumas. Tokiose
ekspoziciniuose organizmuose-mechanizmuose išnyra ir
radinio sąvoka. Tada atmintis nuolat perkonstruoja šį
buvusį didžiulį konglomeratą iš tokios archeologijos,
tą konstruktą vertinamosios intencijos perkonstruoja dar
sykį... Nuolat atmintyje pakartojamas estetinis malonumas
ir yra pagrįstas tuo aptiktu ir išfiltruotu radiniu. Tai
guodžia mažos apimties darbų autorius, tarkim,
juvelyrus ir grafikus. Būtent toks svarus radinys yra L.
Kėrienės Juvelyriniai žaidimai - juvelyrinis
objektas iš pabertų mažyčių sidabrinių auksuotais
galais lazdelių. Išnyra ir juvelyrinė tapyba -
kruopštūs V. Tamoliūno žolynai.
Parodos žiūrovui radybos - vienintelis būdas aprėpti
šį kūrinių perteklių.
