- RUGIŲ
DIENA
-
- Daugelyje Lietuvos vietų
nuo seno Rugių šventė prasideda prasidėjus
rugiapjūtei (apie liepos 25-26). Su javais, ypač
rugiais, susiję papročiai - vieni archaiškiausių
Lietuvoje. Jie susiję su Žemės, Saulės, Perkūno ir
kitų pagoniškųjų dievybių garbinimu.
- Rugiapjūtės
papročiai
-
- Prieš pradėdami
rugiapjūtę senovės lietuviai iškilmingai eidavo į
rugių lauką. Ten šeimininkė atsinešdavo duonos ir
druskos. Moters, kurios reikšmė nuimant derlių
anksčiau būdavo svarbiausia, čia prapjaudavo
pirmąjį pėdą (tris saujas) javų. Po to ji
atsigręždavo į Saulę ir jai keletą kartų
nusilenkdavo. Kiti palydos dalyviai tuo metu stovėdavo
tylėdami.
- Po to javų pėdą (svečią)
dviejose ar trijose vietose perrišdavo (viršūnę
surišdavo, o apatinę perskirdavo į dvi ar tris
dalis), parnešdavo namo ir sakydami žodžius Atėjo
svetys, vardu rugys pastatydavo jį į šventą
kampą - krikštasuolę. Būdavo tikima, kad šis pėdas
apsaugos namus nuo bado, ligų, kitų nelaimių.
- Rugių dieną ugnyje
būdavo deginamos trys arba devynios varpos. Žmonės
taip dėkodavo Pergrūdžiui, Perkūnui, Saulei už
subrandintą derlių. Kai kuriose Lietuvos vietose,
atėjus vakarui, giedant sutartines, iškilmingai
būdavo palydima saulė.
- Anot S. Daukanto,
senovėje lietuviai, prieš pradėdami pjauti rugius ant
kalnelio dėdavo akmenį aukojimui. Pats gaspadorius,
išėjęs javų pjauti su šeimyna ar su talka, visi
linksmindamys, jog jaunos duonos prilaukė. Visų pirma
supjovęs gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir
padirvy pastatė.
- Prasidėjus javapjūtei,
už derlių būdavo padėkojama ir žemei. Dažniausiai
toje vietoje, kur pradėdavo pjauti javus, iškasdavo
duobelę, į ją padėdavo prapjovų duonos,
paaiškindami, kad atsilyginama už tai, kad davė
derliaus, ir užberdavo ją žemėmis. Po to apeigų
dalyviai pasivoliodavo ant žemės kalbėdami: Skalsa,
skalsa, ū-ū-ū, Skalsa iš visų dvarų ir visų
bagotyrių sueikit pas mus, skalsa, skalsa, ū ū ū.
- Prasidėjus darbymečiui,
iš rugių pindavo Jievarą - rugių kasą,
dainuodavo dainas apie jovarą - tikėta, kad jis lemia
derlių.
- Su rugiapjūtės
papročiais siejamas ir vienas archaiškiausių - Aukuro
papročių, kurį jotvingių krašte užrašė S.
Dvorakovskis. Anot jo, prasidėjus rugiapjūtei,
žmonės į lauką atnešdavo plokščią akmenį ir
padėdavo jį ant trijų atraminių akmenėlių. Per
apeigas ant šio stalelio būdavo dedamos aukos,
apeiginis maistas, virš ugnies, kuri būdavo kūrenama
šalia stalelio, kiek pasvilinta nedidelė varpų
puokštelė.
- Rugiapjūtės
pabaigtuvių šventę papročių tyrinėtojai suskirsto
į penkias dalis: paskutinio pėdo pjovimas, Jievaro
pynimas, vainiko pynimas, vainiko parnešimas ir
įteikimas, vaišės (baigiantis javapjūtei, iš
paskutiniųjų javų būdavo nupinamas vainikas, po to
šį vainiką parnešdavo namo, įteikdavo šeimininkui,
o šis vainiką pakabindavo šventame kampe vietoje
senojo, kurį po to sudegindavo, vėliau vykdavo
vaišės, kuriose dalyvaudavo visi, kas padėjo nuimti
derlių).
-
- Duona
ir su ja susiję papročiai
-
- Nuo seno duona -
pagrindinis ir svarbiausias lietuvių maistas. Jie
tikėjo, kad duona apleidžia tuos namus, kuriuose nėra
branginama, gerbiama. Lietuvoje dar mūsų senoliai,
parodydami gerą valią ir svetingumą, svečią
priimdavo ir palydėdavo su duona ir druska. Duonos
nešdavosi ir į svečius. Duonos būdavo dedama ir į
pradedamo statyti namo pamatus - taip būdavo
stengiamasi namus apginti nuo negandų, piktųjų
dvasių. Žinomas ir toks lietuvių paprotys: kambaryje
pašarvojus mirusįjį, ant stalo padėdavo duonos
kepalą.
