Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

RUGIŲ DIENA
 
Daugelyje Lietuvos vietų nuo seno Rugių šventė prasideda prasidėjus rugiapjūtei (apie liepos 25-26). Su javais, ypač rugiais, susiję papročiai – vieni archaiškiausių Lietuvoje. Jie susiję su Žemės, Saulės, Perkūno ir kitų pagoniškųjų dievybių garbinimu.
Rugiapjūtės papročiai
 
Prieš pradėdami rugiapjūtę senovės lietuviai iškilmingai eidavo į rugių lauką. Ten šeimininkė atsinešdavo duonos ir druskos. Moters, kurios reikšmė nuimant derlių anksčiau būdavo svarbiausia, čia prapjaudavo pirmąjį pėdą (tris saujas) javų. Po to ji atsigręždavo į Saulę ir jai keletą kartų nusilenkdavo. Kiti palydos dalyviai tuo metu stovėdavo tylėdami.
Po to javų pėdą („svečią“) dviejose ar trijose vietose perrišdavo (viršūnę surišdavo, o apatinę perskirdavo į dvi ar tris dalis), parnešdavo namo ir sakydami žodžius „Atėjo svetys, vardu rugys“ pastatydavo jį į šventą kampą – krikštasuolę. Būdavo tikima, kad šis pėdas apsaugos namus nuo bado, ligų, kitų nelaimių.
Rugių dieną ugnyje būdavo deginamos trys arba devynios varpos. Žmonės taip dėkodavo Pergrūdžiui, Perkūnui, Saulei už subrandintą derlių. Kai kuriose Lietuvos vietose, atėjus vakarui, giedant sutartines, iškilmingai būdavo palydima saulė.
Anot S. Daukanto, senovėje lietuviai, prieš pradėdami pjauti rugius „ant kalnelio dėdavo akmenį aukojimui. Pats gaspadorius, išėjęs javų pjauti su šeimyna ar su talka, visi linksmindamys, jog jaunos duonos prilaukė. Visų pirma supjovęs gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir padirvy pastatė”.
Prasidėjus javapjūtei, už derlių būdavo padėkojama ir žemei. Dažniausiai toje vietoje, kur pradėdavo pjauti javus, iškasdavo duobelę, į ją padėdavo prapjovų duonos, paaiškindami, kad atsilyginama už tai, kad davė derliaus, ir užberdavo ją žemėmis. Po to apeigų dalyviai pasivoliodavo ant žemės kalbėdami: „Skalsa, skalsa, ū-ū-ū“, „Skalsa iš visų dvarų ir visų bagotyrių sueikit pas mus, skalsa, skalsa, ū ū ū“.
Prasidėjus darbymečiui, iš rugių pindavo Jievarą – rugių „kasą“, dainuodavo dainas apie jovarą – tikėta, kad jis lemia derlių.
Su rugiapjūtės papročiais siejamas ir vienas archaiškiausių – „Aukuro“ papročių, kurį jotvingių krašte užrašė S. Dvorakovskis. Anot jo, prasidėjus rugiapjūtei, žmonės į lauką atnešdavo plokščią akmenį ir padėdavo jį ant trijų atraminių akmenėlių. Per apeigas ant šio „stalelio“ būdavo dedamos aukos, apeiginis maistas, virš ugnies, kuri būdavo kūrenama šalia „stalelio“, kiek pasvilinta nedidelė varpų puokštelė.
Rugiapjūtės pabaigtuvių šventę papročių tyrinėtojai suskirsto į penkias dalis: paskutinio pėdo pjovimas, Jievaro pynimas, vainiko pynimas, vainiko parnešimas ir įteikimas, vaišės (baigiantis javapjūtei, iš paskutiniųjų javų būdavo nupinamas vainikas, po to šį vainiką parnešdavo namo, įteikdavo šeimininkui, o šis vainiką pakabindavo šventame kampe vietoje senojo, kurį po to sudegindavo, vėliau vykdavo vaišės, kuriose dalyvaudavo visi, kas padėjo nuimti derlių).
 
Duona ir su ja susiję papročiai
 
Nuo seno duona – pagrindinis ir svarbiausias lietuvių maistas. Jie tikėjo, kad duona apleidžia tuos namus, kuriuose nėra branginama, gerbiama. Lietuvoje dar mūsų senoliai, parodydami gerą valią ir svetingumą, svečią priimdavo ir palydėdavo su duona ir druska. Duonos nešdavosi ir į svečius. Duonos būdavo dedama ir į pradedamo statyti namo pamatus – taip būdavo stengiamasi namus apginti nuo negandų, piktųjų dvasių. Žinomas ir toks lietuvių paprotys: kambaryje pašarvojus mirusįjį, ant stalo padėdavo duonos kepalą.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija