Į pradžią
Į pradžią

 
ĮMINK LEMTINGĄ MĮSLĘ 

Zina Rimgailienė

Klauseikiuose (yra toks kaimas tarp Skuodo ir Ylakių) visada sakydavo, kad einant į vestuves geriausia dovanų nešti staltiesę. Ir visų svarbiausia – baltą. Tokia dovana be žodžių nuoširdžiausius linkėjimus perduodanti, be to, ji jaunųjų namuose visados reikalinga būsianti, kiekviena proga, kai staltiesę ant stalo klos, dovanojusieji bent mintimis bus aplankyti.
Po karo visi ieškodavo šilkinės ir pasiuvinėtos (dažniausiai siuntiniuose iš užjūrio), o jei nerasdavo, eidavo pas apylinkės audėjas ir užsisakydavo. Audėjų tame krašte būta ne vienos. Paskui, kai daug ir įvairių pirktinių staltiesių atsirado, dovanoti imta tik rankų darbo, kur raštai – kaip gyvenimo mįslės persipynę, o joms įminti ne vienerių metų prireiktų. Senolės, mokydamos audimo, sakydavo: „Įminsi raštų mįslę – pakeisi savo likimą“. Prieš gerą dešimtmetį lankiausi Skuode vykusioje rankdarbių parodoje ir ten mačiau klauseikiškių audėjų staltieses. Vienas iš kalbėjusiųjų toje parodoje labai taikliai pasakė, kad žemaitiškų raštų, kaip ir žalčio brydės, nė su kuo nesupainiosi, ir žemaitės staklėse niekada nieko nepamėgdžios. O tas jų raštų painumas – kaip žinutė iš praeities, kaip atsakymas į kokį nors labai svarbų klausimą apie giminės vienybę ir likimo užkalbėjimą, apie vaistą nuo nerimo.
Kalbantys audimai... Pamiršti simboliai... Erdvė spėlioti... Kažin kuriame amžiuje mūsų krašto trobose audeklo atraiža, užtiesta ant stalo, buvo pavadinta staltiese? Motiejus Strijkovskis 1582 m. rašė, kad aukojimams „stalas padengiamas šienu, o kitur rankšluosčiu.“ Bet stalas mūsų protėviams nebuvo tik paprastas baldas. Juk persikėlus valgyti nuo ugniakuro prie stalo, JIS tapo šeimos susitelkimo centru. Savotišku namų altoriumi. Prie stalo valgyta, švęsta, melstasi. Net mirusieji likdavo stalo bendruomenės nariais. Tai jiems ant baltos staltiesės per kiekvienas Kūčias padėdavo lėkštę. Ir per Velykas stalą tiesdavo balta linine staltiese. Atsigavėjimo pusryčiai, dalijantis šventiniu margučiu, prie balto stalo… O ir stalo nestatydavo bet kur. Jam tekdavo garbingiausias kambario kampas: vieta, kur susikerta galinės ir šoninės sienos... Daiktų prasmė ir šventas tradicijų laikymasis... Protėviai žinojo: suirs namo tvarka – susijauks gyvenimas. Man atrodo, šis žinojimas tebelydi žmones ir dabar. Tik gal ne visus. Man atrodo, kad jis labai stiprus žemaitės Elenos Kubilienės, gyvenančios Vilniuje ir globojančios našlaičius iš visos Lietuvos, namuose. Čia stalas – tikras namų altorius. Čia jis visada švarus ir užtiestas staltiese. Tik prie tokio stalo galima sodinti garbų svečią iš tolimiausių kraštų ir alkaną vaikutį iš skurdo gatvės. Elena niekada nėra komentavusi savo požiūrio į minėtus dalykus, bet, vos įžengus į jos namus, pajunti tą reikšmingą ir jaukų kvietimo už stalo momentą. Už balto stalo… O skalbinių spintoje krūvos švarutėlaičių, miško gaiva kvepiančių staltiesių – kad kiekviena proga po ranka būtų. Ilgėliau pabendravusi su šia moterimi suprantu, kad ši – stalo ir staltiesės – apeiga Eleną lydi visur ir visada. Ji net benamiui, kuris per žiemos speigą tenori tik šiltos sriubos, nepadės lėkštės bet kaip. Visų pirma ant stalo ji patiesia švarią staltiesę.
Vasaros vaikų sodyboje filmavome pokalbį apie namus ir žmogaus tikėjimą... Vėjas nešiojo žiedlapius, o Elena pasakė: užtieskime stalą pavėsinėje margąja staltiese – bus gražu…
Vaikui iš skurdo gatvės, našlaičiui, mažyliui, neregėjusiam nieko panašaus tėvų namuose, Elenos staltiesės, tikriausiai, panašios į pasaką. Prie tokio stalo net pati kukliausia vakarienė tampa panaši į puotą… Be to, tai, kas nepakeičiama ir nepakartojama, yra verta didelės pagarbos.
Visose mūsų legendose ir padavimuose stalai užkloti staltiesėmis. Visur balta spalva, kai įvardinti reikia iškilmę, visur sudėtingi ir vingrūs raštai, kai norima atskleisti moters dalią, nuo pareigos ir pašaukimo iki pasiaukojimo ir išminties kristalų...
„ … Tėvas sėdėjo už stalo, užkloto grubaus audimo staltiese. Buvo sekmadienis… Brolis pasidėjo rankas ant stalo, užkloto baltutėlaite staltiese, kurią tik garbingiausiems svečiams mama iš skrynios iškeldavo…“ Ar jau skaitei kur nors tai? Ar girdėjai ką šitaip sakant? Ar paprasčiausiai prabudo atmintis, kai nenorėdamas ir neturėdamas ką sakyti, nudelbdavai akis į stalą kaip vaikystėje, kai buvo galima pasislėpti staltiesės margumyne, nuvesti žvilgsniu vieną gijelę į ten, kur baigiasi raštų laukas, ir staltiesė tapdavo pasakų šalimi. Toji vaikystės staltiesė, kaip namų jaukumas ir šventės laukimas, kaip tėvų buvimas ir turėjimas kur pareiti, kai sodai baigia žydėti… Pamenu, Gonaičių kaime, kurio tik vardas belikęs, ir kuris visai prie pat Alkos kalno, kur didingas Bareikių miestas stovėjęs, prie rašytojo Juozo Gudauskio tėviškės ir Luobos upės senesnės moterys turėjo vieną matą šeimininkės sugebėjimams matuoti: jei skrynioje nėra nė vienos atsarginės staltiesės, kuria būtų galima stalą prieš kunigą vežant užtiesti ar prieš kalėdautojus pasipuošti – namai nusigyventi baigia. Jei šeimininkė ką nors prie nešvaraus stalo sodina ar suplyšusia staltiese stalą šeimynai kloja – tokia ji ir šeimininkė… Nebus tokiuose namuose nei santarvės nei turto. Viskas pro tas skyles išbyrės.
…O močiutė Valerija, pargrįžusi iš Kauno namo (ten jai pas daktarus reikėjo), tik viena apie vaikaičius pasakė: gražiai ir švariai gyvena, tik perdaug plikai. O tas „plikumas“ akivaizdus tuo, kad stalai be staltiesių – tiek šventą, tiek prastą dieną, kad po lėkšte tik „celiuliozės“ atraižą tesugeba pakišti…
Gal todėl ir mezga, neria mūsų močiutės didesnes ar mažesnes staltieses kol tik rankose vašelį ar virbalą gali nulaikyti. Ir skuba dovanoti savo darbus – „kad pliki pasauliui neatrodytume“. Daiktų pasaulis lieka gyventi mumyse… Ir... Kai nebelieka didelio namo prie miško, kai močiutės ant kelių sunertos rankos ilsisi tik fotografijoje, vieną dieną mergaitė, tikras miesto kūdikis, gyvendama triukšmingą savo paauglystės laiką, visiškai netikėtai ima ir parašo apie vieninteles savo gyvenimo Velykas pas močiutę: „Didelė, laiko nugludinta komoda matosi pro trobos duris… Ji kvepia švara. Viršutinis stalčius pratrauktas. Garbingiausioje vietoje – staltiesės. Man močiutė turbūt neleistų prisiliesti prie jų. Kažin kuo jos taip kvepia? Gerais namais? Pavasariu, kuris buvo toje stebuklingoje komodoje iki Velykų uždarytas? Už nugaros girdžiu pavasarinį paukščių čiulbėjimą. Gal jie irgi iš tos komodos išskrido? Močiutė aukšta, liekna, bet labai pavargusiu veidu. Šitiek ruošos… Ji ištraukia iš komodos vieną puošniausių staltiesių ir kloja ją ant didžiojo stalo. Taip… Močiutė kalbasi su savimi. Šiandien – Velykų rytas. Į namus sugužės giminės, kvepės raikomas pyragas, paskui nuskambės dainos. Visi sėdės prie didžiojo stalo, užkloto staltiese kaip paslaptimi, nes tai staltiesei, kuri atrodo naujutėlaitė, jau dvidešimt, o gal ir trisdešimt metų… Močiutė sako, kad ta staltiesė giminę krūvon suveda. Ir kada nors ji atiteks man. Bet aš apie tai negalvoju, aš noriu, kad ši diena niekada nesibaigtų…“

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija