-
Zina Rimgailienė: Rietavas -
kaip muzika...-
- Rietavas - kaip muzika
skamba
Gal perskaičiau kur tokį palyginimą? Gal
išbeldė jį ilgas lietus užpraeitą vasarą, kai iki
didžiojo tvenkinio parke reikėjo briste nubristi? O gal
išplaukė iš pasąmonės šią žiemą, klausantis
Vydūno dainų Vilniuje? Jas dainavo Aušra Liutkutė,
Vilniaus muzikos akademijos dėstytoja vokalistė, iš
Rietavo kilusi ir gebėjusi sava Rietave išlikti. O ir
šiaip man yra pasisekę, nes girdėjau dainuojantį
Rietavą. Dainavo nuo vaikų iki senelių. Klausiausi
unikalių bažnyčios varpų skambėjimo. Skaičiau, kad
dvaro kultūrinė veikla dar tebelaukia išsamesnių
studijų, o ką bekalbėti apie orkestrus ir muzikos
mokyklą bei jos mokytojus. Tad ar būsiu suprasta, jei
sakysiu, kad šis žemaičių žemės lopinėlis
greičiausiai turi ypatingą ir labai stiprią dvasingumo
aurą? Juk lemtis paženklino Rietavo Oginskių giminės
atšaką muzika - nuo gebėjimų iki pasiaukojimo. Ar
Mykolas Kleopas Oginskis parašė garsųjį savo polonezą
Atsisveikinimas su tėvyne todėl, kad jau turėjo
Rietavą? Ar Žemaitijos girių malda ir keturi keliai,
sueinantys į vieną tašką, įkvėpė jį amžino
ilgesio ir meilės polonezo kūrybai? Juk buvo ilgos
kelionės arkliais ir paslaptingas senasis Rietavo kelias,
juk spindėjo rugpjūčio žvaigždės virš keistų pilalių.
Erdvė spėlioti. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad
šis polonezas greičiausiai buvo parašytas Zaliesėje,
tobulai išpuoselėtoje didikų rezidencijoje. Tačiau
lygiai taip pat tvirtinama, kad M. K. Oginskis su antrąja
žmona kurį laiką gyveno Rietave ir ne kartą čia
lankėsi. (Peterburge buvo išleisti du jo muzikiniai
kūriniai, o Vilniuje 1817 metais du polonezų ir romansų
rinkiniai. Manoma, kad apie 1792-uosius jis pradėjo kurti
operas. Priverstas pasitraukti iš politinio gyvenimo,
atsidėjo muzikai ir literatūrai.)
- Moterys, atėjusios į
šių didikų gyvenimą, taip pat buvo mūzos palaimintos.
Antroji Mykolo Kleopo žmona, Irenėjaus Oginskio motina -
italų kilmės dainininkė Marija de Neri. Irenėjus vedė
grafaitę Juzefiną Kalinovską, o vėliau jos seserį -
caro rūmų freiliną Olgą. Abi jaunosios damos garsėjo
puikiu muzikiniu skoniu ir išsilavinimu visame
Peterburge. Neabejojama, kad kunigaikštienė Olga darė
didelę įtaką ugdydama savo sūnus Bogdaną ir Mykolą,
mokydama juos muzikos. (A. Butkuvienė straipsnyje Meilė
ir sostas rašo, kad tiek Bogdanas, tiek Mykolas buvo
puikūs muzikinės kultūros puoselėtojai Lietuvoje. Jų
įsteigtos ir išlaikomos muzikos mokyklos išugdė
nemažai talentingų muzikų.) O paskutiniajai
kunigaikštienei - Marijai Gabrielei - didžioji padėka
už viso gyvenimo triūsą, našlaičių prieglaudose
išaugintus 500 našlaičių - Štrauso valsų koncertas
Vienoje. Jos garbei jį surengė Austrijos imperatorius
- Ryškiausiai visuomenine
prasme Rietavo muzikinis gyvenimas suklestėjo dvare
šeimininkaujant Bogdanui Oginskiui. Pats jis nebuvo
muzikas, bet klausytis mėgo. Taigi 1874 metais Rietave
atidaroma muzikos mokykla. Vadovauti jai Bogdanas Oginskis
pasikviečia Varšuvos muzikos instituto absolventą, 1863
m. sukilimo dalyvį Juozą Kalvaitį. Bet gal ne visai
derėtų sakyti pasikviečia. Teisingiau būtų -
pasisamdo. Varšuvoje pasirašoma pirmoji sutartis, pagal
kurią už 350 sidabrinių rublių metinį atlyginimą ir
butą su apkūrenimu bei bažnytinio choro išlaikymą
Juozas Kalvaitis sutinka eiti vargonininko pareigas
(vargonininkai buvo ruošiami muzikos mokykloje pačiame
Rietave, o gabiausi siunčiami tęsti mokslų į
Varšuvą). Turbūt atskiros studijos galėtų nusipelnyti
garsieji Rietavo bažnyčios vargonai - vieninteliai
žinomi Lietuvoje, statyti garsiojoje Jemlicho firmoje
Drezdene. Antrojo pasaulinio karo metais artilerijos
sviedinys pataikė į bažnyčios bokštą ir iš garsių
vargonų beliko tik atminimas. Graudu, kad archyvuose
esama tik detalaus instrumento aprašymų, tačiau
nuotraukos iki šiol nerasta, todėl neįsivaizduojama
kaip jie atrodė
Pasak Vytauto Povilo Jurkšto, mes
visada mažiau žinome apie tai, kas įvyko visiškai
neseniai. Mokytis muzikos mokykloje galėjo vaikai, gabūs
muzikai. Luomas ir turtinė padėtis neturėjo reikšmės.
Čia buvo mokoma muzikos teorijos ir groti pučiamaisiais
instrumentais, vargonais bei griežti smuiku. Iš
pradžių mokslas mokykloje truko tris, o vėliau
šešerius metus. Marija Gabrielė Oginskienė, daug
dėmesio skyrusi Rietavo našlaičiams, pasirūpino, kad
jie gautų ne tik būtiniausią išsilavinimą, išmoktų
amato, bet gabesnieji galėtų mokytis muzikos ką tik
įsteigtoje muzikos mokykloje. Po kelių metų pertraukos
dėstytojauti į šią mokyklą sugrįžo buvęs
kunigaikščio Bogdano mokytojas Laurynas Ivinskis.
Pusmetį Rietavo bažnyčioje vargonavo lietuviškos
muzikos klasikas Juozas Naujalis.
- s Muzikinio lavinimo
tradicijos Rietave sėkmingai gyvuoja iki šiol ir dažnai
dovanoja mažų, bet nepamirštamų akimirkų. Praėjusį
rudenį, po pirmųjų šalnų, variu liepsnojant senojo
parko klevams, stovėjome dar žalioje vejoje prieš
buvusios muzikos mokyklos pastatą - raudoną mūrą.
Dabar čia Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus.
Atstatytas sovietmečiu. Negalima sakyti, kad
restauruotas, bet vis vien gerai. Muziejaus direktorius
Vyto Rutkausko paklausiau, kas buvo pilkame name priešais
mokyklą. Atsakė, kad muzikantų bendrabutis ir pridėjo:
- Oginskių laikais niekas nebuvo daroma šiaip sau.
Viskas pergalvota, apskaičiuota. Jei statoma mokykla,
netoliese turi būti ir bendrabutis...
- Minėto pokalbio akimirką
išvydome tai, ką būtų galima pavadinti vizija. Iš
kažkur staiga atsirado būrys vaikų su krepšiais ir
maišais spalvingų
klevo lapų. Ir mūsų akyse dar
žalioje vejoje prieš buvusios muzikos mokyklos pastatą
lapų šūsnis susidėliojo į didžiulį, skambantį
smuiko raktą. Vaikai akimirksniu dingo. Fotografas Valdas
Račyla įamžino šį labai rietavišką rudens mirksnį.
Tądien nebeužteko laiko išsiaiškinti, kam buvo skirtas
šis muzikos mokyklos moksleivių veiksmas, ar tai
kartojasi kiekvieną spalį, bet buvo labai gražu. Kaip
aidas būtojo laiko... Paskui pagalvojau, o gal būtent
tokį rudenį į Rietavą atvyko ir pirmasis mokyklos
vadovas? Juk tiksli data nežinoma.
- Daugelyje šaltinių
nurodoma, kad, praėjus devyneriems metams po muzikos
mokyklos įsteigimo, Rietavo dvare buvo suformuotas 60
žmonių simfoninis orkestras. Muzikantai vilki uniformą,
gyvena jiems pastatytame bendrabutyje ir gauna
atlyginimą. Apie orkestro lygį kalba jo repertuaras. Jau
pirmaisiais gyvavimo metais imta groti žymiausių
pasaulio kompozitorių - Mocarto, Bethoveno, Šuberto,
Haidno - kūrinius. Čia pirmą kartą atlikta P.
Čaikovskio uvertiūra 1812 metai, dažnai skamba, o
juk kitaip ir negalėjo būti, M. K. Oginskio polonezai.
Dvare dažnai skambėdavo gera muzika. Erdvė nuo rūmų
link tvenkinio, tyliai teškenant didžiajam fontanui,
šiltuoju metų laiku dažnai virsdavo koncertine erdve
Esu girdėjusi kalbant, kad tos muzikos prisigėrę parko
medžiai, tvenkiniai ir dangus sulig bažnyčios bokštais
keliems šimtmečiams į priekį. Bogdanas Oginskis labai
didžiavosi savo orkestru, kuris lydėdavo jį važiuojant
svečiuosna pas kitus Žemaitijos didikus. Į Rietavą
Bogdanas kviesdavosi svečių su kitų dvarų orkestrais.
Lankydavosi čia brolis Mykolas iš Plungės. Tada jo
įsteigtoje mokykloje mokėsi, orkestre griežė ir
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Amžininkai pasakoja,
kad jis mėgdavęs iš rūmų bokšto žvalgytis po
Rietavo apylinkes, o regėti kone efemeriški gamtos
vaizdai įkvėpė nutapyti Žalčio sonatą. (Nors
laikas yra nenumaldomai pakeitęs gamtovaizdį, nors
kelių stygos sukarpė žaliąją erdvę, tačiau reginiai
iš bokštų ar nuo penkiaaukščių stogų ir šiandien
užlieja tapybišku žavumu. Ar bandėte kada pažvelgti
į Rietavą iš aukščiau?)
- Kas žino, ar M. K.
Oginskio polonezas Atsisveikinimas su tėvyne
Rietavo dvare skambėdavo dažniau, tačiau
reikšmingiausiomis didikų gyvenimo akimirkomis,
susiklosčius ypatingoms socialinėms, politinėms
situacijoms - tikrai. O tą sykį, kai Marija Gabrielė
išvažiavo pro baltuosius vartus, išveždama toliau nuo
karo baisybių 30 jaunųjų muzikantų ir našlaičius,
šis polonezas tikrai nuskambėjo paskutinį kartą, ir
tai buvo tikrai didysis atsisveikinimas. Milda
Vyšteinaitė - Oginskių kultūros istorijos muziejaus
fondų tvarkytoja - apie tai yra rašiusi: Marija
išvežė juos į tėvo dvarą Bobreke. Sienos kirtimas
tuo metu grėsė karo lauko teismu, Bogdanas Oginskis tai
sėkmingai atliko. Kaip pavyko pereiti sieną - lieka
paslaptis
. Su kitais našlaičiais į Bobreką pateko
ir našlaitė Marytė, kuri buvo ypač gabi muzikai. Jai
buvo leista baigti aukštąjį mokslą. Mergaitė tapo
garsia pianiste. Muzikantų vadovu Bobreke paskirtas J.
Jakaitis. Jo pareiga čia buvo kasdien mokyti našlaičius
muzikos.
- Pasak Č. Kudabos, Rietavo
Oginskių orkestras iš tiesų buvęs puikus. Prie jo
sukaupta solidi natų biblioteka. Tačiau pradingo,
prapuolė, sudegė
O gal kas nors dar kur nors ir
tebesiblaško po pasaulį? Čia - kaip ir muzikantų
likimai. Įvairiai jie susiklostė. Gavę muzikinį
išsilavinimą, mirus Bogdanui Oginskiui ir subyrėjus
dvaro kultūriniam gyvenimui, jie nebesiryžo grįžti
prie žemės. Dalis emigravo Amerikon. Prieš pirmąjį
pasaulinį karą čia buvo sukurtas Lietuva Band
Chicago orkestras. Žinių apie jį galima rasti
tuometinėje išeivijos spaudoje. Tačiau tai nėra
informacija apie meninį kolektyvo lygį ar jo
tobulėjimą. Kas žino, kaip viskas klostėsi po to, kai
orkestras iširo. Gal kai kurie muzikantai pelnė sau
duoną grieždami salūnuose, sekmadienio popietėmis
linksmindami šiek tiek prasigyvenusius tautiečius
tradiciniuose susiėjimuose ar mokydami jų vaikus
solfedžio? Bet juk šaknys liko Rietavo žemėje.
Turėtų dar būti kokioje nors palėpėje išlikusių jų
laiškų ar bent šventinių atvirukų
-
Laikas nusinešė daug
ką. Tik ne muziką. O kaip gražiai šiandien dainuoja
liaudies dainas Muzikos mokyklos auklėtinės
Kiek
senovinių dainų ir giesmių surinkta, užrašyta,
išsaugota!
- Jose - visa mūsų krašto
istorijos didybė:
- Viešos vėiškelielis
vėsos uždulkiėjė,
- Žėrgū pasagelės
švītietė pradiejė.
- Sopūtė viejielis tarp
žaliū mėškū,
- Soūžė patrankas tarp
aukštū kalnū
-
