Zina Rimgailienė: „Rietavas – kaip muzika...“

 

Rietavas – kaip muzika skamba… Gal perskaičiau kur tokį palyginimą? Gal išbeldė jį ilgas lietus užpraeitą vasarą, kai iki didžiojo tvenkinio parke reikėjo briste nubristi? O gal išplaukė iš pasąmonės šią žiemą, klausantis Vydūno dainų Vilniuje? Jas dainavo Aušra Liutkutė, Vilniaus muzikos akademijos dėstytoja vokalistė, iš Rietavo kilusi ir gebėjusi sava Rietave išlikti. O ir šiaip man yra pasisekę, nes girdėjau dainuojantį Rietavą. Dainavo nuo vaikų iki senelių. Klausiausi unikalių bažnyčios varpų skambėjimo. Skaičiau, kad dvaro kultūrinė veikla dar tebelaukia išsamesnių studijų, o ką bekalbėti apie orkestrus ir muzikos mokyklą bei jos mokytojus. Tad ar būsiu suprasta, jei sakysiu, kad šis žemaičių žemės lopinėlis greičiausiai turi ypatingą ir labai stiprią dvasingumo aurą? Juk lemtis paženklino Rietavo Oginskių giminės atšaką muzika – nuo gebėjimų iki pasiaukojimo. Ar Mykolas Kleopas Oginskis parašė garsųjį savo polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne “ todėl, kad jau turėjo Rietavą? Ar Žemaitijos girių malda ir keturi keliai, sueinantys į vieną tašką, įkvėpė jį amžino ilgesio ir meilės polonezo kūrybai? Juk buvo ilgos kelionės arkliais ir paslaptingas senasis Rietavo kelias, juk spindėjo rugpjūčio žvaigždės virš keistų pilalių. Erdvė spėlioti. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad šis polonezas greičiausiai buvo parašytas Zaliesėje, tobulai išpuoselėtoje didikų rezidencijoje. Tačiau lygiai taip pat tvirtinama, kad M. K. Oginskis su antrąja žmona kurį laiką gyveno Rietave ir ne kartą čia lankėsi. (Peterburge buvo išleisti du jo muzikiniai kūriniai, o Vilniuje 1817 metais du polonezų ir romansų rinkiniai. Manoma, kad apie 1792-uosius jis pradėjo kurti operas. Priverstas pasitraukti iš politinio gyvenimo, atsidėjo muzikai ir literatūrai.)
Moterys, atėjusios į šių didikų gyvenimą, taip pat buvo mūzos palaimintos. Antroji Mykolo Kleopo žmona, Irenėjaus Oginskio motina – italų kilmės dainininkė Marija de Neri. Irenėjus vedė grafaitę Juzefiną Kalinovską, o vėliau jos seserį – caro rūmų freiliną Olgą. Abi jaunosios damos garsėjo puikiu muzikiniu skoniu ir išsilavinimu visame Peterburge. Neabejojama, kad kunigaikštienė Olga darė didelę įtaką ugdydama savo sūnus Bogdaną ir Mykolą, mokydama juos muzikos. (A. Butkuvienė straipsnyje „Meilė ir sostas“ rašo, kad tiek Bogdanas, tiek Mykolas buvo puikūs muzikinės kultūros puoselėtojai Lietuvoje. Jų įsteigtos ir išlaikomos muzikos mokyklos išugdė nemažai talentingų muzikų.) O paskutiniajai kunigaikštienei – Marijai Gabrielei – didžioji padėka už viso gyvenimo triūsą, našlaičių prieglaudose išaugintus 500 našlaičių – Štrauso valsų koncertas Vienoje. Jos garbei jį surengė Austrijos imperatorius…
Ryškiausiai visuomenine prasme Rietavo muzikinis gyvenimas suklestėjo dvare šeimininkaujant Bogdanui Oginskiui. Pats jis nebuvo muzikas, bet klausytis mėgo. Taigi 1874 metais Rietave atidaroma muzikos mokykla. Vadovauti jai Bogdanas Oginskis pasikviečia Varšuvos muzikos instituto absolventą, 1863 m. sukilimo dalyvį Juozą Kalvaitį. Bet gal ne visai derėtų sakyti pasikviečia. Teisingiau būtų – pasisamdo. Varšuvoje pasirašoma pirmoji sutartis, pagal kurią už 350 sidabrinių rublių metinį atlyginimą ir butą su apkūrenimu bei bažnytinio choro išlaikymą Juozas Kalvaitis sutinka eiti vargonininko pareigas (vargonininkai buvo ruošiami muzikos mokykloje pačiame Rietave, o gabiausi siunčiami tęsti mokslų į Varšuvą). Turbūt atskiros studijos galėtų nusipelnyti garsieji Rietavo bažnyčios vargonai – vieninteliai žinomi Lietuvoje, statyti garsiojoje Jemlicho firmoje Drezdene. Antrojo pasaulinio karo metais artilerijos sviedinys pataikė į bažnyčios bokštą ir iš garsių vargonų beliko tik atminimas. Graudu, kad archyvuose esama tik detalaus instrumento aprašymų, tačiau nuotraukos iki šiol nerasta, todėl neįsivaizduojama kaip jie atrodė… Pasak Vytauto Povilo Jurkšto, mes visada mažiau žinome apie tai, kas įvyko visiškai neseniai. Mokytis muzikos mokykloje galėjo vaikai, gabūs muzikai. Luomas ir turtinė padėtis neturėjo reikšmės. Čia buvo mokoma muzikos teorijos ir groti pučiamaisiais instrumentais, vargonais bei griežti smuiku. Iš pradžių mokslas mokykloje truko tris, o vėliau šešerius metus. Marija Gabrielė Oginskienė, daug dėmesio skyrusi Rietavo našlaičiams, pasirūpino, kad jie gautų ne tik būtiniausią išsilavinimą, išmoktų amato, bet gabesnieji galėtų mokytis muzikos ką tik įsteigtoje muzikos mokykloje. Po kelių metų pertraukos dėstytojauti į šią mokyklą sugrįžo buvęs kunigaikščio Bogdano mokytojas Laurynas Ivinskis. Pusmetį Rietavo bažnyčioje vargonavo lietuviškos muzikos klasikas Juozas Naujalis.
s Muzikinio lavinimo tradicijos Rietave sėkmingai gyvuoja iki šiol ir dažnai dovanoja mažų, bet nepamirštamų akimirkų. Praėjusį rudenį, po pirmųjų šalnų, variu liepsnojant senojo parko klevams, stovėjome dar žalioje vejoje prieš buvusios muzikos mokyklos pastatą – raudoną mūrą. Dabar čia Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. Atstatytas sovietmečiu. Negalima sakyti, kad restauruotas, bet vis vien gerai. Muziejaus direktorius Vyto Rutkausko paklausiau, kas buvo pilkame name priešais mokyklą. Atsakė, kad muzikantų bendrabutis ir pridėjo: – Oginskių laikais niekas nebuvo daroma šiaip sau. Viskas pergalvota, apskaičiuota. Jei statoma mokykla, netoliese turi būti ir bendrabutis...
Minėto pokalbio akimirką išvydome tai, ką būtų galima pavadinti vizija. Iš kažkur staiga atsirado būrys vaikų su krepšiais ir maišais spalvingų… klevo lapų. Ir mūsų akyse dar žalioje vejoje prieš buvusios muzikos mokyklos pastatą lapų šūsnis susidėliojo į didžiulį, skambantį smuiko raktą. Vaikai akimirksniu dingo. Fotografas Valdas Račyla įamžino šį labai rietavišką rudens mirksnį. Tądien nebeužteko laiko išsiaiškinti, kam buvo skirtas šis muzikos mokyklos moksleivių veiksmas, ar tai kartojasi kiekvieną spalį, bet buvo labai gražu. Kaip aidas būtojo laiko... Paskui pagalvojau, o gal būtent tokį rudenį į Rietavą atvyko ir pirmasis mokyklos vadovas? Juk tiksli data nežinoma.
Daugelyje šaltinių nurodoma, kad, praėjus devyneriems metams po muzikos mokyklos įsteigimo, Rietavo dvare buvo suformuotas 60 žmonių simfoninis orkestras. Muzikantai vilki uniformą, gyvena jiems pastatytame bendrabutyje ir gauna atlyginimą. Apie orkestro lygį kalba jo repertuaras. Jau pirmaisiais gyvavimo metais imta groti žymiausių pasaulio kompozitorių – Mocarto, Bethoveno, Šuberto, Haidno – kūrinius. Čia pirmą kartą atlikta P. Čaikovskio uvertiūra „1812 metai“, dažnai skamba, o juk kitaip ir negalėjo būti, M. K. Oginskio polonezai. Dvare dažnai skambėdavo gera muzika. Erdvė nuo rūmų link tvenkinio, tyliai teškenant didžiajam fontanui, šiltuoju metų laiku dažnai virsdavo koncertine erdve… Esu girdėjusi kalbant, kad tos muzikos prisigėrę parko medžiai, tvenkiniai ir dangus sulig bažnyčios bokštais keliems šimtmečiams į priekį. Bogdanas Oginskis labai didžiavosi savo orkestru, kuris lydėdavo jį važiuojant svečiuosna pas kitus Žemaitijos didikus. Į Rietavą Bogdanas kviesdavosi svečių su kitų dvarų orkestrais. Lankydavosi čia brolis Mykolas iš Plungės. Tada jo įsteigtoje mokykloje mokėsi, orkestre griežė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Amžininkai pasakoja, kad jis mėgdavęs iš rūmų bokšto žvalgytis po Rietavo apylinkes, o regėti kone efemeriški gamtos vaizdai įkvėpė nutapyti „Žalčio sonatą“. (Nors laikas yra nenumaldomai pakeitęs gamtovaizdį, nors kelių stygos sukarpė žaliąją erdvę, tačiau reginiai iš bokštų ar nuo penkiaaukščių stogų ir šiandien užlieja tapybišku žavumu. Ar bandėte kada pažvelgti į Rietavą iš aukščiau?)
Kas žino, ar M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“ Rietavo dvare skambėdavo dažniau, tačiau reikšmingiausiomis didikų gyvenimo akimirkomis, susiklosčius ypatingoms socialinėms, politinėms situacijoms – tikrai. O tą sykį, kai Marija Gabrielė išvažiavo pro baltuosius vartus, išveždama toliau nuo karo baisybių 30 jaunųjų muzikantų ir našlaičius, šis polonezas tikrai nuskambėjo paskutinį kartą, ir tai buvo tikrai didysis atsisveikinimas. Milda Vyšteinaitė – Oginskių kultūros istorijos muziejaus fondų tvarkytoja – apie tai yra rašiusi: „Marija išvežė juos į tėvo dvarą Bobreke. Sienos kirtimas tuo metu grėsė karo lauko teismu, Bogdanas Oginskis tai sėkmingai atliko. Kaip pavyko pereiti sieną – lieka paslaptis…. Su kitais našlaičiais į Bobreką pateko ir našlaitė Marytė, kuri buvo ypač gabi muzikai. Jai buvo leista baigti aukštąjį mokslą. Mergaitė tapo garsia pianiste. Muzikantų vadovu Bobreke paskirtas J. Jakaitis. Jo pareiga čia buvo kasdien mokyti našlaičius muzikos.“
Pasak Č. Kudabos, Rietavo Oginskių orkestras iš tiesų buvęs puikus. Prie jo sukaupta solidi natų biblioteka. Tačiau pradingo, prapuolė, sudegė… O gal kas nors dar kur nors ir tebesiblaško po pasaulį? Čia – kaip ir muzikantų likimai. Įvairiai jie susiklostė. Gavę muzikinį išsilavinimą, mirus Bogdanui Oginskiui ir subyrėjus dvaro kultūriniam gyvenimui, jie nebesiryžo grįžti prie žemės. Dalis emigravo Amerikon. Prieš pirmąjį pasaulinį karą čia buvo sukurtas „Lietuva Band Chicago“ orkestras. Žinių apie jį galima rasti tuometinėje išeivijos spaudoje. Tačiau tai nėra informacija apie meninį kolektyvo lygį ar jo tobulėjimą. Kas žino, kaip viskas klostėsi po to, kai orkestras iširo. Gal kai kurie muzikantai pelnė sau duoną grieždami salūnuose, sekmadienio popietėmis linksmindami šiek tiek prasigyvenusius tautiečius tradiciniuose susiėjimuose ar mokydami jų vaikus solfedžio? Bet juk šaknys liko Rietavo žemėje. Turėtų dar būti kokioje nors palėpėje išlikusių jų laiškų ar bent šventinių atvirukų…
…Laikas nusinešė daug ką. Tik ne muziką. O kaip gražiai šiandien dainuoja liaudies dainas Muzikos mokyklos auklėtinės… Kiek senovinių dainų ir giesmių surinkta, užrašyta, išsaugota!
Jose – visa mūsų krašto istorijos didybė:
„Viešos vėiškelielis vėsos uždulkiėjė,
Žėrgū pasagelės švītietė pradiejė.
Sopūtė viejielis tarp žaliū mėškū,
Soūžė patrankas tarp aukštū kalnū…“
 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija