Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 2

Ara Budreckienė. Jiems plunksna padėjo surasti vietą po saule... (Rietavo rašytojai, literatai)

 

STASYS ŽLIBINAS

 

Poetas, daugelio populiarių dainų autorius. Gimė S. Žlibinas 1936 m. liepos mėn. 2 d. Rietave. Mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje. Prieš baigdamas vidurinę, keletą metų dirbo Budrikių kaimo klubo-skaityklos vedėju.

1954 m. pirmieji S. Žlibino kūriniai pasirodė respublikinėje spaudoje. 1963 m. jis dirbo „Liaudies sargybos“ leidinyje, nuo 1970 m. - savaitraštyje „Kalba Vilnius“.

Poetą išgarsino jo eilėraštis „Elektrėnų žiburiai“, parašytas anuo metu pradėto statyti Elektrėnų miesto garbei. Kompozitorius E. Balsys pagal šias eiles sukūrė dainą, kuri Lietuvoje plačiai žinoma iki šiol. Vėlesniais metais S. Žlibinas kartu su E. Balsiu sukūrė ir daugiau dainų. Taip užsimezgė draugystė ir su kitais lietuvių kompozitoriais: Teisučiu Makačinu („Kur tas kelelis“, „Grįžkit paukščiai“), Vytautu Juozapaičiu („Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“), Vygandu Telksniu („Neringai“, „Tau atidaviau viską“, „Laimink Marija“), Algimantu Bražinsku („Brangiausia žemė“), Miku Vaitkevičiumi („O kur jūs mano mokiniai?“) ir kt. Iš viso S. Žlibinas yra kartu kūręs su keturiasdešimčia kompozitorių - parašyta daugiau negu tūkstantis dainų. Daugelio jų žodžiai išversti į kitas kalbas.

1984 m. išleista S. Žlibino rinktinių dainų knyga „Kur tas kelelis“. Respublikiniuose dainų konkursuose laimėta apie 40 premijų. S. Žlibinui už populiariausias metų dainas paskirtos septynios S. Šimkaus premijos.

 

VYTAUTAS NORBUTAS

 

Rašytojas fantastas. Gimė 1939 m. gruodžio mėn. 24 d. Rietave. 1956 m. baigė Rietavo vidurinę mokyklą. Dirbo Kauno „Raudonojo Kryžiaus“ sanatorijoje meno vadovu, laikraščio „Kibirkštis“ skyriaus vedėju, „Tarybinės Klaipėdos“ laikraščio „korektoriumi.

Pirmieji Vytauto Norbuto apsakymai išspausdinti „Pergalės“ žurnale 1968 metais. 1970 m. išleista jo fantastinė apysaka „Nemirtingumo lygtis“, 1972 m. fantastinių apsakymų rinkinys „Skorpiono ženklas“, 1986-1988 metais - „Septynių žvaigždžių žvaigždyne“, „Pro laiko uždangą“, „222, Sirijus“. 1991 m. išleistos knygos „Samariečiai“, „Svetimų stichijų nelaisvėje“.

Vytautas Norbutas buvo nepriklausomų rašytojų sąjungos, Žemaitijos rašytojų bendrijos narys. Jis - vienas iš mokslinės fantastikos pradininkų Lietuvoje.

Vytautas Norbutas mirė 1991 m. balandžio mėn. 13 d. Palaidotas Rietavo kapinėse.

 

ALFONSAS JOCYS

 

Gimė 1946 m. vasario 22 d. Šilutėje. Vaikystė ir moksleiviški metai prabėgo Rietave. 1964 m. baigęs Rietavo vidurinę mokyklą, studijas tęsė Kauno Politechnikos institute. Savarankiško gyvenimo kelią pradėjo Vilniuje ir čia praleido 30 brandžiausių gyvenimo metų.

1990-1996 m. jo veikla glaudžiai buvo susijusi su Rietavo kultūros paveldo gelbėjimu.

Alfonsas Jocys turėjo labai gražų balsą, mokėjo daug liaudies dainų. Studijuodamas pradėjo spausdinti eilėraščius, aforizmus, straipsnius. 1983 m. išleido aforizmų knygą „Mintys minta mintimis“.

1990 metais spaudoje pasirodė jo apybraižų knyga „Lenkiuosi brangiausiam žmogui“, o 1993 metais - aforizmų, afogramų ir eilėraščių knyga „Laimės kaukė“.

Trečioji knyga - tiesi ir atvira, savotiškos rašytojo jaunystės širdies giesmės - liko rankraštyje.

A. Jocys mirė 1996 m. rugpjūčio mėn. 23 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

 

BIRUTĖ TOLEIKYTĖ-

LENGVENIENĖ

 

Poetė, Kaimo rašytojų sąjungos narė. Gimė 1942 m. kovo mėn. 7 d. Stemplių kaime, Šilutės rajone.

1963 metais baigė Kauno kūno kultūros institutą. Dabartiniu metu dirba Rietavo Žemaitijos kolegijos kūno kultūros dėstytoja.

Nuo 1977 m. Birutės eilėraščiai spausdinami „Kibirkštyje“. Jos eilėraščiai, humoreskos pasirodo „Valstiečių laikraštyje“, „Gimtinėje“, „Plungėje“, „Rietavo žemėje“, „Brastoje“, „Gairėse“, kai kuriuose kituose leidiniuose.

Birutė Lengvenienė parašė ir išleido poezijos knygas „Judo gvazdikai“ (1996 m.), „Deginu rožę“ (1998 m.), „Lūžęs meldas“ (2000 m.), „Vienu sparnu“ ( 2002 m.), dvi humoreskų knygas - „Per bruką“ (1997 m.), „Krepšinis: y-ga-ga“ ( 2001 m.). Išleistos ir dvi knygelės vaikams: „Ančių ginčas“, Kalėdinis atvirukas“, „Gandras manekenas, „Saulė neria skarą“.

Birutė Lengvenienė - Švėkšnos 1998 metų žmogus, Šv. Jokūbo nominantė, Žemės ūkio ministerijos konkurso laureatė, 1999 metų laikraščio „Ūkininko patarėjas“ pagrindinio prizo laimėtoja. Birutė Lengvenienė - aktyvi žemaičių kultūros puoselėtoja, daugelio kultūrinių renginių dalyvė ir organizatorė.

 

ALGIRDAS ŠERĖNAS

 

Gimė 1930 m. gruodžio mėn. 29 d. Rietavo valsčiaus Liolių kaime. 1941 m. kartu su sesute ir tėvais kaip „liaudies priešas“ buvo ištremtas į Sibirą. 1946 m. pabėgo iš Sibiro ir grįžo į Lietuvą. 1949 m. jis vėl buvo grąžintas į tremtį Komijoje. 1952 m., baigęs Siktyvkaro ŽŪT veterinarijos skyrių, toliau mokslus tęsė Maskvos veterinarijos akademijoje. Baigęs studijas, įvairiose vietose dirbo veterinarijos gydytoju, rašė mokslinius straipsnius, knygas veterinarijos klausimais.

Nuotolis, skyręs Algirdą Šerėną nuo Tėvynės, nesutrukdė jam įsijungti į Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio veiklą.

1991 m. jis išleido atsiminimų knygą „Nežinome savo kaltės“. Respublikinėje spaudoje kasmet pasirodydavo jo straipsniai valstybingumo, pilietinės atsakomybės už Tėvynės ateitį temomis.

Svarbiausia jo knyga - monografija „Vorkutos mirties lageriai“.

Algirdas Šerėnas seniai galėjo grįžti į Lietuvą, tačiau ruošdamas medžiagą šiam leidiniui, savanoriškai liko tremtyje, suprasdamas, kad gyvenat Lietuvoje jam Rusijos archyvai nebus pasiekiami.

A. Šerėnas, eidamas 68-uosius metus, iš Komijos atvyko aplankyti gimtinės. Viešnagės metu jis Lietuvoje netikėtai mirė - 1998 m. gegužės mėn. 3 d.

 

IGNAS VIRŽINTAS

 

Ignas Viržintas gimė 1923 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Kadagynuose, netoli Rietavo.

Vilniaus Pedagoginiame institute jis įsigijo mokytojo istoriko specialybę, mokytojavo Tytuvėnų žemės ūkio technikume, profesinėje technikos mokykloje.

1967 metais I. Viržintas parašė pluoštą apsakymų, kurių nemaža dalis paskelbta rajonų ir respublikinėje spaudoje.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo išleisti trys I. Virržinto kūrybos rinkiniai: „Ąžuolą kirs rytoj“ (1995 m. ), „Sodžius be ramybės“ (1997 m.), „Susitikimas per Jonines“. Ketvirtoji knyga - „Gaidžio lauko trobelė“ - išleista jau po rašytojo mirties.

Už kūrybą kaimo tema I. Viržintas pelnė Lietuvos žemės ūkio ministerijos premiją. Jis buvo ir R. Biržinytės literatūrinės premijos laureatas (2000 m.). Du kartus I. Viržintas pripažintas Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos rengiamų konkursų prizininku.

2002 m. „Rietavo žemė“ išspausdino paskutinįjį jo eilėraštį.

Rašytojas mirė 2001 m. rugsėjo mėn. Palaidotas Rietavo kapinėse.

 

EDUARDAS CINZAS (tikroji pavardė Čiužas)

 

 

E. Cinzas gimė 1924 m. balandžio mėn. 14 d. Mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje, vėliau Telšiuose. 1944 m. per karo sumaištį atsidūrė Vokietijoje, o 1947 m. išvyko į Belgiją, kur liko iki savo amžiaus pabaigos.

E. Cinzas baigė elektrotechnikos institutą, dirbo anglių kasyklose. Įvykus nelaimei, kurios metu neteko kojų, E. Cinzas ėmėsi literatūrinio darbo.

Rašė lietuviškai. Jo knygos buvo leidžiamos Lietuvoje ir užsienyje.

Lietuvoje išleistos šios E. Cinzo knygos: „Brolio Mykolo žemė“ (1972 m.), „Raudonojo arklio vasara“ (1986 m. ), „Trys liūdesio dienos“ (1968 m. ), „Mona“ (1981 m. ), novelių rinkiniai „Spąstai“ (1981 m. ),„Šventojo Petro šunynas“ (1990 m. ), romanas „Sutemose“ (1996 m. ).

Mirė gyvendamas Belgijoje. 1996 m. sausio mėn. 29 d. E. Cinzo palaikai amžinam poilsiui atgulė Rietavo kapinėse.

 

EDMUNDAS MALŪKAS

 

Edmundas Malūkas gimė 1945 m. balandžio mėn. 15 d. Skuodo rajono Ylakių kaime. Mokėsi Rietavo vidurinėje mokykloje. Baigė Veterinarijos akademiją. Dirbo Neringos veterinarijos stoties viršininku. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo Zoologijos ir parazitologijos institute, baigė Maskvos patentologijos institutą.

Edmundas Malūkas rašytojas, kuris nuo 1992 metų beveik kasmet išleidžia po romaną, tampantį bestseleriu.

E. Malūko išleisti romanai: „Kraujo skonis“ (1992 m.), „Juodieji želmenys“ (1996 m.), „Moters kerštas“ (1994 m.), „Šiukšlyno žmonės“ (1995 m.), „Migla“ I- II dalys (2001m.), „Duženos“ (2002 m.), apsakymų rinkinys „Vilko duona“ (1998 m.). Jis taip pat rašo scenarijus kino filmams, televizijos serialams.

 

LAURYNAS IVINSKIS

 

Laurynas Ivinskis gimė 1810 m. neturtingų bajorų šeimoje Šilalės apylinkėse. 1831 m. baigė keturklasę Kolainių gimnaziją. 1841 m. įsigijęs namų, o 1847 m. - miesto mokytojų teises, tapo profesionaliu pedagogu. Aukštesnių mokslų siekė mokydamasis savarankiškai.

Rietave L. Ivinskis praleido kūrybingiausius savo gyvenimo metus: dirbo parapinėje, agronomijos mokyklose, mergaičių pensionate. Apie du metus darbavosi Joniškėlyje, senatvėje dėstė Rietavo muzikos (vargonininkų) mokyklėlėje. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių, lotynų, lenkų, rusų kalbas, turėjo gilias gamtos mokslo žinias, garsėjo gabumais dailės, literatūros srityse, vertėjavo, domėjosi kalbos mokslais.

Laurynas Ivinskis Rietave parengė ir 1848 metais Vilniuje išspausdino pirmąjį lietuvišką kalendorių. Jis kūrė pirmąjį lietuvišką laikraštį - „Aitvarą“. Jo kalendoriai, leidžiami pamečiui (leidyba nutraukta po 1863 m. sukilimo) tada buvo vienintelis lietuviškas periodinis leidinys.

L. Ivinskis - vienas garsiausių XIX a. lietuvių vertėjų.

Kaip mokslininkas jis paliko gamtos mokslų veikalą „Prigimtumenė“, grybų, augalų piešinius su aprašais, nebaigtų lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynų, lietuvių kalbos gramatikos rankraščius, smulkiosios tautosakos rinkinių, liaudies medicinos patarimų užrašų.

Iš visų jo darbų sričių svarbiausi ir svariausi yra lietuviškieji kalendoriai, grindę kelią lietuviškai spaudai.

 

PETRAS PUPLEŠYS

 

Petras Puplešys gimė 1906 m. kovo mėn. 14 d. Vedegėnų kaime, Rietavo valsčiuje. Mokėsi Rietavo gimnazijoje. 1925 m.baigęs Kėdainių mokytojų seminariją, mokytojavo Tauragės, Trakų, Kauno apskričių pradinėse mokyklose, po karo - Rietavo rajono mokyklose. Dirbo mokytoju ir direktoriumi Rietavo vidurinėje mokykloje. Laisvą laiką Petras Puplešys skirdavo kūrybai - eiliavo, rašė apsakymus. Per jo bute atliktas kratas kai kurie eilėraščiai buvo konfiskuoti. P. Puplešio dukros išsaugojo tėvo rankraščius.

Rietaviškio Adolfo Liaugaudo dėka 1995 m. Kaune buvo suorganizuotas renginys, kuriame dalinosi prisiminimais P. Puplešio artimieji, bendraminčiai, įvertintas jo kūrybinis palikimas.

1958 m. P. Puplešys parašė „Rietavas XIX a.“. Tai puikus Žemaičių epo pavyzdys. Tikimasi, kad ši vis dar rankraščiuose esanti knyga bus išleista.