Laimutis Januškevičius, Kęstutis Labanauskas. Rietavo dvaro parkas
 
Rietavo parkas – vienas didingiausių kultūros istorijos kompleksų Lietuvoje. Jį sudaro ne vien dekoratyvūs želdiniai, bet ir žemės paviršiaus formų (geoplastikos), vandenų sistemos, pastatų, įvairios augalijos vienovė. Visa tai sieja erdvės ir laiko ryšiai, kurie atspindi istorizmo pėdsakus.
Garsusis mišraus stiliaus Rietavo parkas įkurtas 1848-1855 m., o 1904-1905 m. jo teritorijoje iškasti tvenkiniai. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Rietave įkūnijo dvarų parkų grožio supratimą, kurį jam jaunystėje suformavo Zaliesės dvaro, kuriame gyveno, ypatingo grožio aplinka ir vėlesnės (1826-1830 metų) jo kelionės po Europą.
Rietavo dvaro sodyboje parkas atliko svarbų kompozicinį vaidmenį. Kuriant parką daug kuo prisidėjo architektai Kristupas Ferdinandas Gypeldas, Fridrichas Brounas iš Saksonijos ir vengras Augustas Ulrichas. Parkas užėmė 60 ha plotą, jį supo 2 metrų aukščio tvora.
Dvarui būdingi ir geometriniai (kompozicijos ašys, alėjos, aikštės, gėlynai, skulptūros, sodas, Oginskių kapinaitės su koplytėle-mauzoliejumi), ir gamtos vaizdiškieji elementai didelėje parko gilumos erdvėje: sudėtinga vandenų sistema, į kurią įeina ir Jūros kilpa, senvagių juosiama sala, žaismingųjų kontūrų ir medyno akmenų želdiniai, juos supančios pievos.
Palyginti lėkštam paviršiui raiškumo teikia ir keli supilti apžvalgos ir poilsio kalneliai, iš kurių didžiausias yra už Jūros upės – senieji rietaviškiai jį net piliakalniu vadino. Kitas vadinamas Kartuvių kalneliu – pasakojama, kad caro žandarai ant šio kalnelio korė sukilėlius.
Salose supilti dar du kauburiai – čia kunigaikščių Oginskių laikais iškilmingomis progomis grodavo dvaro orkestras.
Parko tvenkinius nuo seno mėgdavo gulbės, o parko želdynuose slapstydavosi fazanai.
Egzotiniai medžiai ir krūmai kuriant parką buvo atgabenti iš Tilžės, Karaliaučiaus, Berlyno, Hamburgo.
Anksčiau ypač plačiai garsėjo Rietavo žiemos sodas. Kauno botanikos sodo įkūrėjo prof. K. Regelio duomenimis, vien įvairių palmių čia augo apie 300, o kur dar kamelijos, fikusai, araukarijos, orchidėjos, paparčiai ir daugybė kitų atogrąžų ir subtropinių augalų. Prof. K. Regelio rūpesčiu dalis augalų iš nykstančios Rietavo oranžerijos apie 1923-1935 m. buvo pervežta į Kauno botanikos sodą ir Kauno „Metropolio“ restoraną. Likusieji išgrobstyti arba žuvo.
XIX a. Rietavo dvaro parkas buvo pats didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Jis įkurtas natūraliame specialiai išretintame miške. Nuo rūmų link bažnyčios vedė liepomis apsodintas kelias. Pačiame parke vyravo vietinės medžių rūšys, o alėjose ir eilėse augo eglės, liepos, uosiai. Sunku dabar pasakyti, kiek kuriant parką buvo pasodinta egzotinių medžių ir krūmų. Mūsų dienų sulaukė europiniai maumedžiai, didžialapės liepos, paprastieji kaštanai, svyruokliniai uosiai, visame parke gausu šermukšnialapės lanksvūnės bei gluosnialapės lanksvos sąžalynų. Kartu su vėliau pasodintais augalais (tai balkaninė ir sibirinė pušys, pilkieji riešutmedžiai, raudonieji ąžuolai, įvairūs krūmai) parke auga 27 introducentų rūšys ir formos.
Pagrindinis rūmų pastatas šių dienų nesulaukė. Iki šiol parką puošia tik šalia rūmų buvusi kolonada. Išlikusiuose dvaro pastatuose šiandien įsikūrusi Rietavo ligoninė, katalikiška mokykla, o buvusioje muzikos mokykloje – Oginskių kultūros istorijos muziejus.
Dvaro laikus mena ir šalia kelio stovinti restauruota Oginskių koplytėlė. Parkas neišsaugojo buvusio vientisumo ir grožio. Ilgus metus didesnioji jo dalis, kurią drąsiai galima pavadinti miško parku, buvo apleista ir netvarkoma. Todėl šiandien sunku pasakyti, kokie čia anksčiau buvo architektūriniai sprendimai, kokios erdvės. Nepaisant to, parką galima ir reikia rekonstruoti. Tas palaipsniui čia ir daroma. Per paskutinį šimtmetį parke buvo pastatyta daug žemos architektūrinės vertės pastatų. Dėl to centrinės parko dalies rekonstrukcija šiandien jau nebeįmanoma.
Parko teritorijoje, už koplytėlės, yra įsikūrusi Žemaitijos kolegija su mokomaisiais ir gyvenamaisiais korpusais. Ši parko dalis gana gražiai apželdinta ir rūpestingai tvarkoma. Joje yra apie 40 introdukuotų medžių ir krūmų rūšių ir formų. Greta Žemaitijos kolegijos korpusų sukurtas nedidelis parkelis pavyzdingai tvarkomas ir prižiūrimas. Gražus akcentas šioje dalyje yra išlikę iki šių dienų seni europiniai maumedžiai.
Rietavo parkas tvarkomas pagal 1981 m. Paminklų konservavimo instituto parengtą projektą. 1985 m. parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų.
Iš vietinių medžių parke auga: paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis uosis, paprastasis ąžuolas, kalninė guoba, paprastoji eglė, juodalksnis, paprastasis skroblas, paprastoji ieva, paprastasis šermukšnis, blindė, drebulė.
2000 m. birželio 1 d. Rietavo savivaldybės taryba parko priežiūros ir tvarkymo darbus pavedė Oginskių kultūros istorijos muziejui.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija