Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

LENKIJOS RESPUBLIKOS PAMARIO KAŠUBŲ patirtis regiono kalbą integruojant į bendrojo lavinimo švietimo įstaigų mokymo programas
 
Renata Mistarz (Lėnkėjės Respublika, Pamarė kašubu krašts)
 
TRUMPAI APIE PAMARIO KAŠUBUS
 
Sociologiškai kašubais vadinama etninė regiono grupė, turinti tapatumo jausmą ir priklausomumą bendruomenei, sudarytai pirmiausia kalbos pagrindu. Ją sieja savas pavadinimas ir istorija (ir kiti kultūros elementai, pavyzdžiui, papročiai) bei teritorija. Jų istorinė teritorija apėmė pietinio Baltijos jūros kranto plotą nuo žemutinės Odros iki Vyslos žiočių. Kašubai yra laikomi senųjų pamarėnų, kurie X a. apsigyveno šioje teritorijoje, palikuonimis. Bėgant amžiams jie ne migravo, bet pasidavė germanizacijai, palaipsniui atsisakydami kalbos ir etninės kultūros.
Dabar kašubai užima apie šeštadalį savo pirminės teritorijos. Nuo administracinės reformos 1999 m. yra lokalizuoti vienoje – Pamario [1] – vaivadijoje. Remiantis tyrimais, kašubų yra apie pusė milijono, iš jų apie 330 tūkst. kašubai ir apie 180 tūkst. pusiau kašubai [2] . Nuo amžių kašubų autoidentifikacija dviguba: etninė – kašubiška ir tautinė – lenkiška. Šiuo aspektu Lenkijoje nėra kitos tokios grupės. Europoje kašubai turi panašų statusą kaip ir apie 30 panašių grupių: bretonai, katalonai, retoromanai, lapiai (samiai), fryzai, serbolužitėnai ir kt.
Kašubams būdingas specifinis bruožas – dvikalbystė. Vartojama kašubų (kaip gimtoji) ir lenkų kalbos. Nors kašubų kalba ir yra kašubų gimtoji, dažniausia ji jau nebėra jų pirmoji kalba. Vos keletas procentų jaunosios kartos perima ją iš savo tėvų.
 
KAŠUBŲ KALBA
 
Kašubai vartoja tarmines atmainas (egzistuoja ~ 76 kašubų šnektos) ir standartizuotą (literatūrinę) kalbą.
Standartinės literatūrinės kašubų kalbos, suvokiamos kaip tikslingai sudarytos, vystomos ir tobulinamos komunikacijos priemonės (būtent rašytinio varianto), kūrimo proceso pradžia laikomas F. Ceynowos pirmasis šios kalbos užrašymas 1843 metais. Nuo to laiko devyniskart buvo bandoma tobulinti ir norminti rašybą. Paskutinįsyk – 1996 m. priimtas standartas, pagal kurį kašubų kalboje yra 6 ženklai, kurių neturi lenkų kalba (ō, ė, é, ć, ņ, ł) [3] . Jie išreiškia savitus kašubiškų balsių garsus. Per labai trumpą laiką pastebėta teigiama naujos rašybos įtaka vaikų taisyklingam tarimui.
Kašubų kalba yra taip vadinama „maža“ kalba. Jos žodynas mažesnis nei lenkų, bet daug turtingesnis nei lenkų kalbos dialektų. (W. Doroszewskio lenkų kalbos žodyne yra apie 125 tūkst. žodžių, B. Sychtos ir J. Trepczykio kašubų kalbos žodynuose – 60 tūkst. žodžių).
Nuo F. Ceynowos laikų kuriama įvairių rūšių ir žanrų literatūra kašubų kalba. Kūriniai verčiami į kitas kalbas. Taip pat jau yra lenkų ir pasaulinės literatūros vertimų į kašubų kalbą (A. Mickevičiaus „Sonetai“, A. Milno „Mikė pūkuotukas“, H. K. Anderseno ir brolių Grimų pasakos ir kt). Kašubiškai jau galima skaityti ir Bibliją.
Kašubų kalba yra gyva kalba, nors pokario laikotarpiu jau buvo prasidėjęs jos nykimas. Nuo 1989-ųjų, t.y. nuo Lenkijos demokratinių permainų pradžios matomas lėtas kalbos atgimimas.
Kašubų kalba įsiliejo į bažnyčios, žiniasklaidos, mokyklos gyvenimą. Ją įvedus bažnyčioje (1986), žymiai lengviau tai buvo padaryti mokykloje [4] Kašubų kalba šiandien jau yra ir aukštosiose mokyklose, nors ir nėra atskiro kašubistikos instituto. Dviejose aukštosiose mokyklose rengiami kašubų kalbos kursai (Gdansko universitete ir Aukštojoje dvasinėje seminarijoje Pelpline), o Gdansko universitete – kursas mokytojams, suteikiantis teisę kašubų kalbą mokyti mokykloje. Regioninėje ir vietinėje spaudoje spausdinami pavieniai tekstai kašubų kalba. Regioninis savaitraštis „Norda“ turi kašubišką dviejų lapų priedą. Per radiją kartą per savaitę transliuojama 55 min. trunkanti kašubų programa, o per regioninę televiziją – 20 min. laida su kalbos pamokėlėmis.
 
REGIONINIS IR ETNINIS ŠVIETIMAS KAŠUBUOSE
 
Kašubuose kalbas apie regioninį mokymą (švietimą) bei jo formą – etninį mokymą (švietimą) [5] sąlygojo tai, kad kašubai yra regioninė-etninė autochtonų grupė, bei švietimo srityje susidariusi specifinė situacija. Regioninis švietimas buvo suprantamas kitaip nei kituose Lenkijos regionuose. Mintis vystėsi nuo reikalavimo, kad regionas labiau būtų akcentuojamas mokant krašto istorijos, geografijos, pereinant prie geresnio mokytojų rengimo, ypatingai kalbos srityje, klausimo. Taip buvo siekiama geresnio bendradarbiavimo tarp mokymo proceso dalyvių. Iš to išsirutuliojo pasiūlymas būtinai mokyklose įvesti regiono kalbos – kašubų – mokymą ir apskritai keisti mokymo nuostatas. Pritaikius pedagoginėje literatūroje funkcionuojančias tam tikras teorines kategorijas, galima teigti, kad mintis apie mokymą Kašubuose išsivystė nuo mąstymo apie mokymo regionalizaciją iki regioninio mokymo [6] sistemos, taip pat etninio, daugiakultūrinio [7] ir tarpkultūrinio [8] mokymo.
Reikalavimai, kad regionas „dalyvautų“ mokymo procese, Kašubuose buvo keliami dar tarpukariu. Metams bėgant daugiau ar mažiau pagrįstų pasisakymų ta tema buvo. Galima išskirti grupes: 1) regioninio mokymo teoretikai, kurie bando motyvuotai pritaikyti vienos ar kelių mokslo šakų patirtį; 2) regioninio mokymo reikalaujantys regionalizmo ideologai, veikėjai ir mokytojai, praktiškai matantys problemas. Mokymą jie laiko labai svarbia kultūros sritimi, ugdančia tapatumą; 3) regioninio mokymo praktikai, taikantys metodinius-organizacinius sprendimus ir taip skatinantys veikti regioninio mokymo srityje.
Daugybė įvairių aplinkybių įtakojo kašubų regioninio bei etninio mokymo idėjos įgyvendinimą. Išskirti reikėtų tokius faktus:
1. Tarpukario pedagogų regioninė mintis, ypatingai W. Pniewskio, į kurią vėliau atsiliepė jo pasekėjai. Straipsnyje „Regionalizmas mokant lenkų kalbos“ jis pabrėžė, kad mokytojas turi gerai pažinti aplinką, kurioje dirba, įsigilinti į mokinių kalbos savitumus, išsiskirti klaidas, kurias mokiniai daro dėl šnektų įtakos, įvertinti kultūrinius skirtumus ir savitumus, tradicijas ir papročius. Mokymo procese siūlė naudoti lektūrą, susijusią su realijomis ir temomis, būdingomis konkrečiam regionui. Kalbėjo apie regionams skirtų vadovėlių galimybę.
2. Audringų diskusijų ir polemikų bangą sukėlė regioniniame žurnale „Pomerania“ 1973-1974 m. iškelta problema dėl vaikų mokymo Kašubuose. Tada atkreiptas dėmesys į neigiamą mokyklos įtaką regiono bendruomenei. Vaikas mokykloje kalbėdamas ta šnekta, kuria jis bendrauja namuose, susilaukdavo nesupratimo ir patirdavo diskriminaciją. Sunkiai dėl kalbos mokykloje pritampantį vaiką kartais nukreipdavo į specialią mokyklą. Nors ir karštos buvo diskusijos, tačiau ne tie buvo laikai, kad jos galėtų išsivystyti iki esminių permainų.
3. XI Pamario kašubų literatų suvažiavime (1981) gimė pirmoji Pamario kašubų susivienijimo programa dėl mokymo regionalizavimo Pamario ir Kašubų mokyklose. Iškeltos dvi problemos dėl kašubų kultūros ir kalbos įvedimo mokyklose (integruoto mokymo, atskirų pamokų ir kt.). Programa tapo diskusijų objektu mokslo žmonėms. Joje sakoma:
1) pagrindinėse mokyklose, licėjuose ir profesinėse mokyklose išskirti discipliną „Žinios apie Pamarį“, kuri apimtų Pamario kultūrą, Kašubų ir Pamario literatūros istoriją ir mokslą apie kašubų kalbą, o pagrindinėse mokyklose Kašubuose – kašubų kalbos mokymąsi. Tam dalykui skiriama viena arba dvi savaitinės valandos (atsižvelgiant į mokinių amžių ir mokyklos tipą);
2) į geografijos, biologijos, dailės ir muzikos mokymo programas įvesti regioninių elementų.
Mašinraštis su šia programa pasiekė Švietimo ministeriją, tačiau dėl 1981 m. gruodžio įvykių Pamario kašubų susivienijimo ryšiai su valdžios atstovais nutrūko. Kontaktai atnaujinti tik 1987-aisiais. Tačiau klausimai, iškelti dar 1981 m., tapo pagrindu kalbant apie regioninį ir etninį mokymą.
4. Įkvėpė visiems Pamario gyventojams, tarp jų ir kašubams, Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiai, pasakyti 1987 m. birželio 11 d. Gdynėje: „Brangūs broliai ir seserys kašubai! Saugokite tas vertybes ir tą palikimą, kuris liudija apie Jūsų tapatybę.“ Tai daugsyk palaikė kašubus siekiant savo tikslų. Be to, kašubų kalba į bažnyčią atėjo anksčiau nei į mokyklą.
5. J. Drzeżdżono publicistika. Žymus kašubų-lenkų rašytojas ir atliko svarbų vaidmenį formuodamas Kašubuose savitą edukacijos teoriją. Jo manymu, mokymo sėkmę lemia „namų kultūra“, kurią siejo su etniškumu (jam tai reiškė kultūrą).
6. K. Kossak-Główczewskio teoriniai pasiekimai ir edukacinė veikla. Regioninio mokymo problematikai suvokti svarbios yra dvi jo suformuluotos sąvokos, reiškiančios du mokymo realizavimo kelius: mokymo regionalizacija ir regioninis mokymas. Jis organizavo mokslinius tyrimus įvairiose visuomenės grupėse (mokytojai, tėvai, mokiniai) dėl kašubų kalbos įvedimo mokyklose. Prie Gdansko universiteto įkūrė Regioninės ir alternatyviosios edukacijos podiplominių studijų skyrių.
7. Mokslininkų požiūris į kašubų kalbą, skatino kašubų bendruomenę atkreipti dėmesį į savo kalbą. Tarp lenkų kalbininkų (labiausiai dialektologų) beveik 100 metų truko diskusijos dėl kašubų kalbos statuso: lenkų kalbos dialektas ar atskira kalba. Dar 1991-aisiais tai buvo ginčų objektas mokslinėje konferencijoje „Kašubų kalbos statuso problema“. Mokslininkas, kalbininkas A. F. Majewiczius kašubų kalbos statusui nusakyti pasiūlė vartoti neutralų terminą „etnolektas“. O šiandien kašubų kalba pripažįstama kaip atskira kalba.
8. Įvairių visuomenės grupių požiūris į kašubų kalbą. Kultūrinio kašubų savitumo žeminimas komunistinės propagandos ir socializmo laikais trynė ir sąmoningumą. Negatyvų vaidmenį čia suvaidino ir mokykla. Tėvai vis rečiau perduodavo kalbą savo vaikams. Keletas mokslininkų šioje srityje [9] atliko tyrimus. Jų rezultatai kėlė nerimą dėl kašubų kalbos ateities. Tyrimų rezultatai turėjo didelę reikšmę ieškant būdų ir kuriant kalbos politikos strategiją, kurią visiškai sąmoningai nuo šių metų taiko Pamario kašubų susivienijimas.
Didelė dalis darbo ir atsakomybės teko mokyklai. Kašubų kabos mokymo organizavimas siejamas su įvairiomis problemomis (pirmoji ar antroji kalba, mokymo programos, vadovėliai ir t.t.) Taip pat kalbos mokytojų lavinimas kėlė įvairių sunkumų, kuriuos reikėjo spręsti.
9. Pirmosios kašubiškos mokyklos įkurtos 1991-aisiais. Iš pradžių kašubų kalbos buvo mokoma tik dviejose mokyklose. Nebuvo nei programų, nei vadovėlių. Atsirado mokytojų, kurie sutiko mokyti be atlyginimo, o kai kur mokymą finansavo vietinės seniūnijos. Kašubų kalbos mokymas dotuojams nuo 1995 m. Dabar (2001/2002 m.m.) kašubų kalbos mokoma 40 mokymo įstaigų: pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse bei profesinėse mokyklose.
10. Edukacinės sistemos reforma Lenkijoje, vykdyta nuo 1999 m., kašubams atnešė daug palankių permainų. Pirmą kartą apie kašubus kalbama švietimo įstatyme, kadangi naujai į švietimo instrukcijas įrašytas apibrėžimas „etninės grupės“. Švietimo reforma sureguliavo esminius dalykus, susijusius su tautinės mažumos bei etninės grupės kalbos mokymu bei savo tapatumo ugdymu. Šios problemos buvo aiškiai suformuluotos ir atsispindėjo pagrindiniuose švietimo dokumentuose. Svarbiausi: Tautinės mažumos arba etinės grupės kalbos programos pagrindas. Regioninis mokymas – regiono kultūrinis paveldas.
Etninei grupei (tokia yra kašubai) šie pasikeitimai švietimo srityje turėjo didelės įtakos. Kuriamos programos, vadovėliai, kuriuos padeda leisti valstybė. Vaisingai bendradarbiauja Švietimo ministerija ir Pamario kašubų susivienijimas. Anksčiau priešiškai nusiteikę prieš kašubų kalbos mokymą mokytojai ir mokyklų direktoriai keičia savo požiūrį. Be to, dėl reformos ir kitų priežasčių netenkantys darbo pedagogai yra suinteresuoti persikvalifikuoti dirbti kašubų kalbos mokytojais.
11. Pamario kašubų susivienijimas yra organizacija, daug prisidėjusi, kad kašubų kalbos mokymas mokyklose taptų realybe. Ji buvo rimtas partneris bendradarbiaujant su švietimo institucijomis, savivaldybėmis. Organizacija inicijuoja ir remia programų kūrimą bei vadovėlių rašymą, rengia skaitovų konkursus kašubų kalba.
Didelį darbą nuveikė susivienijimo Švietimo grupė, kuri jau nuo 1981 m. kryptingai siekė, kad būtų įvestas regioninis ir etninis mokymas Kašubų mokyklose. Grupė prisidėjo standartizuojant kašubų rašybą, rengiant švietimo dokumentus, kašubų kalbos mokymo programas, kuriant kalbos vadovėlius ir metodinius leidinius mokytojams, juos derinant su Švietimo ministerija, organizuojant kašubų kalbos kursus, įvairaus lygio konferencijas mokytojams. Užmegzti ir tarptautiniai ryšiai su mažomis Europos etninėmis grupėmis, sprendžiančiomis panašias problemas: su fryzais Olandijoje (nuo 2000 m. vykdomas projektas, kuriame dalyvauja 6 kašubiškos ir 6 fryziškos mokyklos), su žemaičiais (2000), Krymo totoriais (2001). Grupė taip pat bendradarbiauja su įvairiomis švietimo organizacijomis, komisijomis, mokyklomis, savivaldybėmis, leidiniais ir kt.
12. Mokymo programos, vadovėliai, reikalavimų standartai. Kašubų kalbos (bei regiono istorijos) mokymo programos pirmą kartą Švietimo ministerijoje patvirtintos ir leista jomis naudotis 1996 metais.
Vykstant švietimo reformai priimti svarbūs dokumentai dėl kašubų kalbos puoselėjimo (Tautinės mažumos ir etninės grupės kalbos programos pagrindai, parengti visiems mokymo lygiams; Reikalavimų standartai, parengti grupės mokslininkų ir dirbančių mokytojų, ir kt.). Mokytojams jie labai padeda.
Vadovėliai buvo rašomi sunkiai. Juos rengė aktyvūs mokytojai bei mokslo žmonės. 2000 m. kašubų kalbos vadovėliai gavo sertifikatą, patvirtinantį, kad jais leidžiama naudotis mokyklose. Jie yra įtraukti į vadovėlių ir pagalbinių knygų registrą. Šiandien kašubai turi savo kalbos elementorių, vadovėlių, skirtų įvairių klasių mokiniams.
13. Mokytojų rengimas ir tobulinimas:
• Podiplominės žinių apie Pamarį studijos, atsiradusios Gdansko universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Jos apėmė Pamario istoriją, krašto raštijos istoriją (įtraukiant parašytą dialektais ir kašubų kalba). Išleistos trys laidos (~65 žmonės).
• Kašubų kalbos kursai mokytojams, kuriuose aptariami kašubų kalboje vykstantys procesai, su gramatika susijusios problemos bei mokoma rašyti kašubiškai (~60 žmonių).
• Regioninio ir alternatyvaus mokymo studijos Gdansko universitete, prie Pedagogikos instituto (121 absolventas). Į studijų programą įtraukta ir kašubų kalba (60 val.).
• Kašubų kalbos kursai Gdansko universitete prie Lenkų filologijos instituto, kuriuose teorinis mokymas (istorija, sociologija, pedagogika, kalbotyra) susietas su praktiniu kalbos mokslu.
• Kašubologijos specializacija lenkų filologijos studentams (nuo III kurso) Gdansko universitete. Skaitomos paskaitos apie kašubų raštiją, kalbą, istoriją, mokoma kašubų kalbos.
• Kvalifikacijos kursai, kuriuos baigusiems suteikiama teisė mokyti kašubų kalbos. Juose sprendžiamos su kalba susijusios problemos, mokymo metodikos ir kt. klausimai.
 
Išnašos:
1 Karas ir pokario įvykiai iš esmės įtakojo kultūrinę-etninę struktūrą, kuri nėra vientisa. Pamario vaivadija apgyvendinta ir daugybe kitų regioninių, etninių ir kultūrinių bendruomenių. Čia gyvena: kašubai (dvigubos identifikacijos autochtonų etninė grupė), koceviai (kociewiacy), boroviai (borowiacy), pavyslėnai (lenkų regioninės grupės), etninės mažumos: ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai, atkelti gyventi per akciją „Vysla“, dėl Rytų Kresų daugiakultūrinės ir daugiatautės specifikos atsiradę Lenkijos gyventojų palikuonys (perkelti iš Vilniaus, Lvovo ir Gardino apylinkių), vokiečiai, žydai, čigonai, totoriai, armėnai, rusai, nors ir sulenkėję, bet menantys protėvių šaknis ir vystantys savąsias kultūras. Šios grupės (kai kurios jau nuo amžių, kitos – vos keletą dešimtmečių) įnešė ir įneša į Pamario kultūrą savo specifikos, praturtina ne tik šio krašto, bet ir visos Lenkijos kultūrą. Žinių apie etnokultūrinį Pamario turinį nėra visuotinės ir jų yra nedaug.
2 M. Latoszekas.
3 Nėra ir lenkiškų ę, ć, ś, ź. Kašubų kalbos alfabete yra 11 ženklų, skiriančių jį nuo lotyniškojo, t.y.: ć, ą, é, ė, ł, ń, ņ, ó, ō, ł, ż.
4 Svarbią vietą kašubų kalba užima šiandieninėje regiono bažnyčioje: laikomos Šv. Mišios, sakomi pamokslai, išleista maža maldaknygė (1998). 2000 m. per 400 žmonių grupė nuvyko į Šventąją Žemę ir Pater Noster bažnyčioje, Jeruzalėje, paliko lentelę su maldos „Tėve Mūsų“ tekstu kašubų kalba. Ši lentelė rodo kalbą esant gyvą šiandienos bažnyčioje ir taip pat simbolizuoja jos įėjimą į pripažintų pasaulio kalbų gretas.
5 Kašubuose vartojamas terminas nusakyti mokymui, susietam su etninės kalbos mokymu.
6 Anot K. Kossako-Główczewskio – autoriaus, įvedusio Kašubuose taikomus tuos du terminus, – galimi du regioninio mokymo realizavimo keliai. Pirmas, nukreiptas nuo viršaus į regioną ir žmogų – tai mokymo regionalizacija (naracinės edukacijos kelias). Kitas (paremtas visuomeniniu dialogu) – regioninis mokymas – nukreiptas iš apačios, pagrįstas regioninėmis vertybėmis, kurios pripažįstamos universaliomis ir bendražmogiškomis.
1. Mokymo regionalizacija – tai galiojančių programų prisotinimas turiniu, susietu su regionu, keičiant kai kuriuos ligšiolinius dalykus regioniniais arba (ir) papildant specifiniais tam regionui.
2. Regioninis mokymas (regioninis švietimas) – tai specifinis regioninių vertybių ir turinio parinkimas, remiantis visuotiniu charakteriu, tai siekiant perduoti ateinančioms kartoms kaip kultūros vertybes.
(…)
Tai visiškai skirtingi keliai.
- Mokymo regionalizacija – naracinis kelias, kur pasaulis priimamas kaip tam tikra hierarchinė sistema ir palaikomas toks jo būvis.
- Regioninis mokymas suprantamas kaip atsigręžimas į namus, kiekvieno žmogaus gyvenimo, jo etikos, kalbos, namų, vietos, regiono, tautos ir žmogiškosios kultūros šaltinius (K. Kossak-Główczewskis).
Šis apibrėžimas rodo, kad regioninis mokymas atsižvelgia į visą žmogaus buvimo pasaulyje kontekstą.
7 Edukacijos teorijoje Kašubuose egzistuoja dar dvi sąvokos, labai artimos regioninio mokymo (suvokiamo kaip kultūrinis mokymas) supratimui, – t.y. daugiakultūrinis mokymas ir tarpkultūrinis mokymas. Rimtus šių kategorijų svarstymus sąlygoja pati Pamario situacija – kraštas tradiciškai yra daugiakultūrinis. Regione akivaizdžios tapatybės problema jau reiškėsi nuo amžių ir susilaukdavo palankių sprendimų.
Daugiakultūrinis mokymas nukreipia į kultūrinio pliuralizmo situaciją diferencijuotoje visuomenėje su aiškiai apibrėžta dominuojančia grupe. Tai projektuoja nepažeidžiamus galiojančius bendros tvarkos principus. Tokio mokymo pagrindu tampa idealios visuomenės tvarkos (be konfliktų tarp skirtingų kultūrinių grupių) utopija.
8 Tarpkultūrinis mokymas (daugelio autorių terminas vartojamas pakaitomis su daugiakultūriniu mokymu) remiasi kitų kultūrų suvokimu, kuris palengvina orientaciją savojoje ir kartu visoje kultūros sistemoje.
9 Tyrimų rezultatai:
1. Kalbos vartojimas (vykdė H. Galus). Kašubiškai kalba maždaug pusė senelių ir tėvų ir iki keliolikos procentų jaunosios kartos atstovų. Dauguma kašubiškai supranta. Vis rečiau kalba išmokstama spontaniškai bendraujant.
2. Kašubuose tirtas mokinių, tėvų ir mokytojų požiūris į kašubų kalbos mokymą mokyklose (1993-1994, K. Kossak-Główczewskis ir B. Synakas). Skirtingų grupių rezultatai buvo panašūs. Palankiausiai į kašubų kalbos mokymą mokyklose žiūri mokiniai, mažiau – tėvai, o skeptiškiausias – mokytojų požiūris (daugiausia kašubai). Kalbos mokymo priešininkų tarp mokytojų buvo beveik keturiskart daugiau nei tarp mokinių, o tarp tėvų – beveik dukart daugiau nei tarp mokinių. Už privalomą kašubų kalbos dėstymą pasisakė labai maža dalis apklaustųjų.
3. Didelė dalis H. Galuso apklaustųjų sakėsi esą dvikalbiai. Todėl sociolingvistas Z. Aleksanderis išskyrė tokias situacijas:
• kašubų kalba gali būti pirmoji, o lenkų vaikas mokosi mokykloje;
• vaikas vienodai vartoja abi kalbas – lenkų ir kašubų, – t.y. dvikalbystės situacija;
• pirmoji vaiko kalba – lenkų, o kašubų kalbos mokosi bendraudamas su bendraamžiais ir mokykloje;
4. Vaikų tėvai dažnai sprendžia klausimą – kašubų ar anglų kalba? Čia kašubų bendruomenė galėtų tik padėti.
 
Tekstą vertė Margarita Gaubytė
Iliustracijos iš leidinio „Kaszubskie poru roku w obiektywie Edmunda Kamińskiego“. Puck, 2000

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija