-
2002 metų
vasarą buvo užbaigtas formuoti etninės kultūros globos
institucinis tinklas Respublikoje, kuris buvo numatytas
jau 1999 m. Seime priimtame Etninės kultūros
valstybinės globos pagrindų įstatyme. Visuose penkiuose
Lietuvos etnografiniuose regionuose įkurti Etninės
kultūros globos tarybos padaliniai - regioninės etninės
kultūros globos tarybos (toliau - regionų tarybos).
Pirmoji regioninė taryba įsteigta Aukštaitijoje.
Steigiamasis posėdis įvyko 2002 metų balandžio 3 d.
Panevėžyje. Gegužės 10 d. įsteigta Dzūkijos
(Dainavos) regiono taryba Alytuje. Birželio 14 d.
Marijampolėje - Sūduvos (Suvalkijos), liepos 5 d.
Telšiuose - Žemaitijos. Paskutinė regioninė taryba
įsteigta liepos 16 d. Šilutėje - Mažosios Lietuvos.
Pokalbiui apie regionų tarybas
pakvietėme vieną iš jų kūrimo iniciatorių bei
organizatorių - Etninės kultūros globos tarybos, kuri
veikia prie Lietuvos Respublikos Seimo, pirmininko
pavaduotoją Virginiją Kondratienę. Kalbėjosi ir
spaudai parengė Audronė Pociutė.
- Koks
regionų tarybų įkūrimo tikslas?
- Tai etninės kultūros
tradicijų Lietuvos regionuose gaivinimas ir
puoselėjimas. Tikslinga paaiškinti, kodėl, mūsų
nuomone, būtent toks tarybų formavimo modelis turėtų
būti efektyvus puoselėjant etninę kultūrą.
Dažnai girdime, kad
būtina sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti valstybės
valdyme, tačiau paprastai tai lieka tik deklaracija. Iki
šiol yra taip, kad valdžia visuomeninių organizacijų
pasiūlymų dažniausiai negirdi, o pavienio žmogaus
balsas visiškai valdžios viršūnių nepasiekia. Visi
nurodymai eina iš viršaus.
Konkrečioje vietovėje
gyvenantis žmogus geriausiai žino realią padėtį,
supranta, kokias problemas pirmiausia reikia spręsti ir
kaip.
Regioninės tarybos turi
įtraukti regionų visuomenę į valstybės valdymą.
Regioninėse tarybose pusė
narių yra valstybinių institucijų, kita pusė -
visuomeninių organizacijų atstovai. Etninės kultūros
globos taryba yra Seimo ir Vyriausybės ekspertas etninės
kultūros ir valstybinės globos ir politikos klausimais.
Jos padaliniai - regioninės tarybos - turi valstybius
įgaliojimus. Į jų pasiūlymus valdžia privalo
reaguoti.
Regionų tarybų sistema
turėtų pasitarnauti visuomenei, sutelkti valstybės
institucijų, visuomeninių organizacijų pastangas
globojant etninę kultūrą ir puoselėjant regionų
identitetą.
Steigiant regionines
tarybas, jautėsi, kad žmonės nesupranta, kuo skiriasi
visuomeninių organizacijų ir steigiamų regioninių
tarybų įgaliojimai. Žemaičiams nebuvo aišku, kuo
Žemaitijos regioninė taryba skirsis nuo Žemaičių
kultūros draugijos, nes Žemaičių kultūros draugija
taip pat atstovauja Žemaitijos regiono kultūros paveldo,
tradicijų puoselėjimu besirūpinančius žmones,
rūpinasi etninių vertybių išsaugojimu bei gana
aktyviai gina savo krašto interesus. Esminis skirtumas
yra tas, kad Žemaičių kultūros draugija - visuomeninis
darinys. Jis gali valdžiai siūlyti, tačiau valdžia
nėra įpareigota į teikiamus pasiūlymus atsižvelgti.
Visuomeninė organizacija gali pateikti patį
racionaliausią pasiūlymą, bet reali praktika rodo, kad
dažniausiai į jį valdžios institucijos nekreipia
dėmesio. Regioninė taryba turi valstybinius
įgaliojimus. Tokiu būdu valdžia turi jausti tam tikrą
atsakomybę už tų siūlymų neįgyvendinimą arba
atsisakymą juos įgyvendinti. Valdžia yra priversta
reaguoti į regioninių tarybų siūlymus, kadangi pusė
regioninės tarybos narių yra valdžios atstovai.
Valdžia turi įsiklausyti į visuomenės siūlymus,
veikti kartu su visuomene.
Tik dirbant kartu darbas
gali būti veiksmingas. Kai problemas sprendžiame
kiekvienas atskirai, tarpusavyje konkuruodami, dažnai
nerandame sutarimo. Tik sujungus visuomenės ir valdžios
institucijų darbą, galima rasti bendrą sprendimą.
Kitaip sakant, visuomenė įleidžiama į sprendimų
priėmimo erdvę. Tuo būdu formuojamas bendruomeniškumo
jausmas, visuomenės atsakomybė už kartu su valstybės
institucijomis priimtus sprendimus.
Kurdami regioninių tarybų
modelį, numatėme, kad visuomeninių organizacijų
atstovams gali būti sunku apibrėžti problemų ratą
institucine kalba. Bet tam ir padaryta taip, kad pusę
tarybos sudaro valstybinių institucijų atstovai. Jų
funkcija - padėti suformuluoti visuomeninių
organizacijų idėjas savivaldybėms, ministerijoms,
Vyriausybei ir Seimui suprantama kalba. Iš kitos pusės,
tai mažina valdžios ir visuomenės atotrūkį, skatina
įsiklausyti ir geriau suprasti visuomenės poreikius.
Visuomeninių organizacijų dėka valstybės institucijos
turi galimybę susipažinti su visuomenei aktualiais
klausimais.
Į visuomenės poreikį
orientuotas ir tarybų sudarymo modelis. Jo esmė ta, kad
tarybų narių skaičius neribojamas ir į jų formavimą
valdžia nesikiša. Daugiau kaip trylika metų dirbant
valstybės tarnyboje su tokiu reiškiniu neteko susidurti.
Visada ministro įsakymu būdavo skiriami ekspertai,
daroma jų atranka, todėl dažniausiai būdavo nutolstama
nuo visuomenės interesų. Sudarant regionų tarybas
visuomenė pati apsisprendė, kuriuos narius deleguoti.
Tarybų uždavinys -
išsiaiškinti vietos problemas puoselėjant etninės
kultūros vertybes, regioninį savitumą, prireikus
suteikti ekspertų pagalbą etninės kultūros
puoselėtojams.
Viena iš rimčiausių
etninės kultūros problemų yra ta, kad apie mus daug
kičo, kurį bandoma pristatyti kaip etninės kultūros
dalį. Televizijoje labai mažai gilių, analitinių
laidų.
Centrinę Etninės
kultūros globos tarybą sudaro etninės kultūros
ekspertai, kurie yra pajėgūs atsakyti į daugelį
klausimų, susijusių su etninės kultūros globa,
tradicijų puoselėjimu, teisiniais pagrindais. Ryšys su
etninės kultūros srityje dirbančiais žmonėmis
regionuose gali būti palaikomas per regionines tarybas.
Tai yra priemonė suderinti kompetenciją su noru veikti.
Tiesa, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad
įsteigtose regionų tarybose yra nemažai etninės
kultūros specialistų, mokslininkų, kurie savo žiniomis
nė kiek nenusileidžia Tarybos ekspertams. Jų
susijungimas regione į vieną darinį pagilina turimą
kompentencją. Kalbant apie etninės kultūros globos
institucijų sistemą, būtina pabrėžti, kad pagrindinis
regioninių tarybų įkūrimo tikslas - sukurti
betarpišką ryšį tarp valdžios viršūnių ir vietos
žmonių.
- Kodėl
nusprendėte kurti regionines tarybas ne apskrityse, bet
etnografiniuose regionuose, kurie Lietuvoje neturi
teisinio statuso?
- Negaliu su Jumis sutikti.
Etnografinio regiono sąvoką apibrėžia Etninės
kultūros valstybinės globos pagrndų įstatymas.
Teisinį regioninių tarybų statusą reglamentuoja
minėto įstatymo 5 str. 1 dalies 3 punktas, 5 str. 2
dalies 3 punktas bei Seimo nutarimo Dėl Etninės
kultūros globos tarybos ir jos nuostatų patvirtinimo
IV skirsnio 10 dalis. Tai, kad esamas Lietuvos teritorinis
administracinis suskirstymas yra nepalankus
etnokultūrinių tradicijų plėtrai, abejonių nekyla.
Todėl teisinė bazė turėtų būti maksimaliai
pritaikyta gyvų etninės kultūros reiškinių
panaudojimui puoselėjant regionų identitetą.
Kalbant apie teritorinį
administracinį Lietuvos suskirstymą, turime pripažinti,
kad apskričių sukūrimas tik dar labiau pablogino
regioninio savitumo išsaugojimą, nustatytos apskričių
ribos niveliuoja etnokultūrinę tradiciją. Etninė
kultūra - tai turtas, kurį dabartinėmis sąlygomis mes
kasdien negrįžtamai prarandame. Savitumo praradimas mus
daro beveidžiais, globalios visuomenės atstovais.
Tačiau tik savitą kultūrą, tautinę savimonę ir
tautinį taptatumą išsaugojęs asmuo ar tauta įdomūs
kitiems.
Šiandien nėra darinio,
kuris apimtų natūraliai susiklosčiusius etnografinius
regionus. Apskritis - tai dirbtinis darinys. Apskrityse
etnokultūrinė tradicija visumoje neturi galimybių
plėtotis. Todėl įkurtos regioninės tarybos veikia
etnografinių regionų ribose, tų regionų, kurių
teritorijos nesutampa su administracinių vienetų -
apskričių - teritorijomis.
Kai tokia sistema, ar daug
kas iš aukštaičių žino, kokios dainos buvo
paplitusios Aukštaitijoje? O kokių šokių yra mokomi
žemaičių vaikai mokyklose? Dažnai į tai nekreipiama
dėmesio. Sakoma, nesvarbu aukštaitiška ar žemaitiška
daina dainuojama Žemaitijoje, nes čia gyvena ir
aukštaičiai, ir žemaičiai. Bet juk toks požiūris -
tai regioninio savitumo naikinimas. Kiekvienas Lietuvos
regionas turi savitą kultūrą - savitą architektūrinį
sprendimą, miestelių ir kaimų išdėstymo struktūrą,
dainas, šokius, tautosaką, kulinarinį paveldą. Tai
regionų savitumą atskleidžiančios vertybės. Gražus
Lietuvos kraštovaizdis, išlikęs etnografinių kaimų
paveldas vilioja ne vieną užsienio turistą. Pritaikius
išlikusius unikalius statinius šiandienos poreikiams,
galima būtų kaime atgaivinti tradicinius amatus ir
verslus, plėtoti turizmą ir turėti iš to naudos bei
pragyvenimo šaltinį. Etninės kultūros globos taryba
parengė Lietuvos ilgalaikę etnografinių kaimų
išlikimo programą, kurioje numatomi būdai ir priemonės
etnografiniams kaimams gaivinti bei etnokultūrinei
tradicijai puoselėti.
-
Kokie artimiausi regioninių tarybų darbai?
- Darbų labai daug.
Paimkime bet kokią etninės kultūros sritį. Dažnai
prireikia ekspertų pagalbos, jų konsultacijų.
Pavyzdžiui, ne visi žino, kuo skiriasi aukštaitiškas
statinys nuo žemaitiško, dzūkiškas nuo Mažosios
Lietuvos kraštui būdingų pastatų. Tokios žinios
turėtų padėti ūkininkams statant naujus statinius
rasti tinkamą sprendimą ir nedarkyti kraštovaizdžio.
Tas pats su tradicijomis, papročiais. Daug kur pas mus
dabar tikra mišrainė, daug kičo.
Grįžkime prie
apskričių. Problema yra ne tik ta, kad apskrityse
nepuoselėjama atskirų regionų kultūra, o laikomasi to
paties unifikuoto tradicijų puoselėjimo principo,
nekreipiant dėmesio į jų regioninę specifiką,
teritorinį paplitimą. Kita problema yra ta, kad
apskrities valdžia nėra visuomenės renkama. Tai
Vyriausybės valdymo grandis. Dažnai valdoma
neatsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius -
visuomenė beveik nušalinta nuo valdymo.
Regioninių tarybų
įkūrimas yra pirminis postūmis, turintis įtraukti
visuomenę į Lietuvos regioninių problemų sprendimą.
Didelė dalis visuomenės aiškiai suvokia regioninės
reformos būtinumą. Kadangi regioninis valdymas dabar
nesusietas su kultūros identiteto išlaikymu, per
regionų tarybas visuomenė gali pareikšti savo nuostatą
šiuo klausimu, gali išreikšti savo pageidavimą ar net
pareikalauti iš valdžios suskirstyti Lietuvos
teritoriją taip, kad ji neniveliuotų krašto
etnokultūrinių tradicijų. Žinoma, nereikia eiti į
konfliktą - reikalauti to, kas neįmanoma. Bet reikia
nuolat priminti, labai argumentuotai pagrindžiant, kad
egzistuoja tokia problema, kad šios problemos
neišsprendus mes negalime toliau eiti ta linkme, kuria
eina Europos valstybės, savo regioninę politiką
grįsdamos visuomenės poreikių tenkinimo bei regionų
savitumo išlaikymo principais.
Tai vienas iš būdų, kaip
regioninė taryba gali efektyviai veikti. Ateitis parodys,
kiek regioninės tarybos yra pajėgios atgaivinti savo
regiono identitetą.
Etninės kultūros globos
taryba skatina regionų tarybas savarankiškai apibrėžti
savo veikos tikslus ir uždavinius. Uždaviniai negali
būti unifikuoti, nes kiekviename regione situacija yra
skirtinga. Be abejo, tikslai ir uždaviniai turi sietis su
bendrais Etninės kultūros globos tarybos tikslais ir
uždaviniais, bet jie negali būti suvienodinti, nes
kiekvieno regiono problemos ir poreikiai skirtingi.
Mūsų nuomone, atskirų
regionų tikslai ir uždaviniai bei problemų sprendimo
būdai yra ir turi būti skirtingi. Todėl ir institucinė
regionų sistema turi būti pritaikoma ar naujai kuriama
išeinant iš vietos gyventojų poreikių. Žinoma
švietimo, sveikatos institucijų tinklas turi atitikti
bendruosius reikalavimus, bet visi kiti dalykai, ypatingai
kultūrinė infrastruktūra, turi pirmiausiai tenkinti
regiono poreikius. Jokiu būdu nereikia kurti taip, kaip
buvo kuriama tarybiniais metais - visur vienodas kultūros
institucijų tinklas. Kiekvieno regiono specifiką formavo
savitas kraštovaizdis, istorinė situacija, net žmonių
būdo ir charakterio bruožai. Tai suformavo savitą
krašto kultūrinę tradiciją, savitą etnografinį
regioną. Kodėl reikia tai naikinti?
- Ar
jau sulaukėte visuomenės narių atsiliepimų apie
regionų tarybų darbą?
Žmonės dėkoja už tai,
kas gera daroma etninės kultūros srityje. Regioninėse
tarybose jie randa užuovėją, ypač tada, kai jų
teisėto noro puoselėti tautines vertybes nesupranta
valstybės institucijos (tokia teisė - išlaikyti
lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius -
yra užfiksuota Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir
keliuose kituose LR įstatymuose, tačiau dažnai mūsų
modernėjančioje visuomenėje kai kam atrodo, kad visa
tai atgyvenę, nesvarbu.
Norėčiau priminti gražų Europos Sąjungos valstybių
narių apsisprendimą gerbti kiekvienos valstybės
nacionalinį tapatumą, tradicijas ir papročius,
besivienijančioje Europoje išlaikyti kalbų ir kultūrų
bei regionų įvairovę. Manau, kad susipažinę su Europos
Sąjungos sutarties nuostatomis ir kitais Europos valstybių
dokumentais, mes rasime atsakymą, ko reikia ne tik mums,
bet ir tam savitai modernėjančiam pasauliui. Privalome tuo
domėtis, jei nenorime būti beveidžiais europiečiais, jei
norime išlikti savimi ir tapti Europos ir Pasaulio tautų
bendrijos pilnaverčiais ir pilnateisiais nariais.
|
