Į pradžią

 Į pradžią

Regioninės tarybos Lietuvoje. Kas tai?
 
2002 metų vasarą buvo užbaigtas formuoti etninės kultūros globos institucinis tinklas Respublikoje, kuris buvo numatytas jau 1999 m. Seime priimtame Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme. Visuose penkiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įkurti Etninės kultūros globos tarybos padaliniai – regioninės etninės kultūros globos tarybos (toliau – regionų tarybos). Pirmoji regioninė taryba įsteigta Aukštaitijoje. Steigiamasis posėdis įvyko 2002 metų balandžio 3 d. Panevėžyje. Gegužės 10 d. įsteigta Dzūkijos (Dainavos) regiono taryba Alytuje. Birželio 14 d. Marijampolėje – Sūduvos (Suvalkijos), liepos 5 d. Telšiuose – Žemaitijos. Paskutinė regioninė taryba įsteigta liepos 16 d. Šilutėje – Mažosios Lietuvos.
Pokalbiui apie regionų tarybas pakvietėme vieną iš jų kūrimo iniciatorių bei organizatorių – Etninės kultūros globos tarybos, kuri veikia prie Lietuvos Respublikos Seimo, pirmininko pavaduotoją Virginiją Kondratienę. Kalbėjosi ir spaudai parengė Audronė Pociutė.
 
- Koks regionų tarybų įkūrimo tikslas?
- Tai etninės kultūros tradicijų Lietuvos regionuose gaivinimas ir puoselėjimas. Tikslinga paaiškinti, kodėl, mūsų nuomone, būtent toks tarybų formavimo modelis turėtų būti efektyvus puoselėjant etninę kultūrą.
Dažnai girdime, kad būtina sudaryti sąlygas visuomenei dalyvauti valstybės valdyme, tačiau paprastai tai lieka tik deklaracija. Iki šiol yra taip, kad valdžia visuomeninių organizacijų pasiūlymų dažniausiai negirdi, o pavienio žmogaus balsas visiškai valdžios viršūnių nepasiekia. Visi nurodymai eina iš viršaus.
Konkrečioje vietovėje gyvenantis žmogus geriausiai žino realią padėtį, supranta, kokias problemas pirmiausia reikia spręsti ir kaip.
Regioninės tarybos turi įtraukti regionų visuomenę į valstybės valdymą.
Regioninėse tarybose pusė narių yra valstybinių institucijų, kita pusė – visuomeninių organizacijų atstovai. Etninės kultūros globos taryba yra Seimo ir Vyriausybės ekspertas etninės kultūros ir valstybinės globos ir politikos klausimais. Jos padaliniai – regioninės tarybos – turi valstybius įgaliojimus. Į jų pasiūlymus valdžia privalo reaguoti.
Regionų tarybų sistema turėtų pasitarnauti visuomenei, sutelkti valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų pastangas globojant etninę kultūrą ir puoselėjant regionų identitetą.
Steigiant regionines tarybas, jautėsi, kad žmonės nesupranta, kuo skiriasi visuomeninių organizacijų ir steigiamų regioninių tarybų įgaliojimai. Žemaičiams nebuvo aišku, kuo Žemaitijos regioninė taryba skirsis nuo Žemaičių kultūros draugijos, nes Žemaičių kultūros draugija taip pat atstovauja Žemaitijos regiono kultūros paveldo, tradicijų puoselėjimu besirūpinančius žmones, rūpinasi etninių vertybių išsaugojimu bei gana aktyviai gina savo krašto interesus. Esminis skirtumas yra tas, kad Žemaičių kultūros draugija – visuomeninis darinys. Jis gali valdžiai siūlyti, tačiau valdžia nėra įpareigota į teikiamus pasiūlymus atsižvelgti. Visuomeninė organizacija gali pateikti patį racionaliausią pasiūlymą, bet reali praktika rodo, kad dažniausiai į jį valdžios institucijos nekreipia dėmesio. Regioninė taryba turi valstybinius įgaliojimus. Tokiu būdu valdžia turi jausti tam tikrą atsakomybę už tų siūlymų neįgyvendinimą arba atsisakymą juos įgyvendinti. Valdžia yra priversta reaguoti į regioninių tarybų siūlymus, kadangi pusė regioninės tarybos narių yra valdžios atstovai. Valdžia turi įsiklausyti į visuomenės siūlymus, veikti kartu su visuomene.
Tik dirbant kartu darbas gali būti veiksmingas. Kai problemas sprendžiame kiekvienas atskirai, tarpusavyje konkuruodami, dažnai nerandame sutarimo. Tik sujungus visuomenės ir valdžios institucijų darbą, galima rasti bendrą sprendimą. Kitaip sakant, visuomenė įleidžiama į sprendimų priėmimo erdvę. Tuo būdu formuojamas bendruomeniškumo jausmas, visuomenės atsakomybė už kartu su valstybės institucijomis priimtus sprendimus.
Kurdami regioninių tarybų modelį, numatėme, kad visuomeninių organizacijų atstovams gali būti sunku apibrėžti problemų ratą institucine kalba. Bet tam ir padaryta taip, kad pusę tarybos sudaro valstybinių institucijų atstovai. Jų funkcija – padėti suformuluoti visuomeninių organizacijų idėjas savivaldybėms, ministerijoms, Vyriausybei ir Seimui suprantama kalba. Iš kitos pusės, tai mažina valdžios ir visuomenės atotrūkį, skatina įsiklausyti ir geriau suprasti visuomenės poreikius. Visuomeninių organizacijų dėka valstybės institucijos turi galimybę susipažinti su visuomenei aktualiais klausimais.
Į visuomenės poreikį orientuotas ir tarybų sudarymo modelis. Jo esmė ta, kad tarybų narių skaičius neribojamas ir į jų formavimą valdžia nesikiša. Daugiau kaip trylika metų dirbant valstybės tarnyboje su tokiu reiškiniu neteko susidurti. Visada ministro įsakymu būdavo skiriami ekspertai, daroma jų atranka, todėl dažniausiai būdavo nutolstama nuo visuomenės interesų. Sudarant regionų tarybas visuomenė pati apsisprendė, kuriuos narius deleguoti.
Tarybų uždavinys – išsiaiškinti vietos problemas puoselėjant etninės kultūros vertybes, regioninį savitumą, prireikus suteikti ekspertų pagalbą etninės kultūros puoselėtojams.
Viena iš rimčiausių etninės kultūros problemų yra ta, kad apie mus daug kičo, kurį bandoma pristatyti kaip etninės kultūros dalį. Televizijoje labai mažai gilių, analitinių laidų.
Centrinę Etninės kultūros globos tarybą sudaro etninės kultūros ekspertai, kurie yra pajėgūs atsakyti į daugelį klausimų, susijusių su etninės kultūros globa, tradicijų puoselėjimu, teisiniais pagrindais. Ryšys su etninės kultūros srityje dirbančiais žmonėmis regionuose gali būti palaikomas per regionines tarybas. Tai yra priemonė suderinti kompetenciją su noru veikti. Tiesa, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad įsteigtose regionų tarybose yra nemažai etninės kultūros specialistų, mokslininkų, kurie savo žiniomis nė kiek nenusileidžia Tarybos ekspertams. Jų susijungimas regione į vieną darinį pagilina turimą kompentencją. Kalbant apie etninės kultūros globos institucijų sistemą, būtina pabrėžti, kad pagrindinis regioninių tarybų įkūrimo tikslas – sukurti betarpišką ryšį tarp valdžios viršūnių ir vietos žmonių.
 
- Kodėl nusprendėte kurti regionines tarybas ne apskrityse, bet etnografiniuose regionuose, kurie Lietuvoje neturi teisinio statuso?
- Negaliu su Jumis sutikti. Etnografinio regiono sąvoką apibrėžia Etninės kultūros valstybinės globos pagrndų įstatymas. Teisinį regioninių tarybų statusą reglamentuoja minėto įstatymo 5 str. 1 dalies 3 punktas, 5 str. 2 dalies 3 punktas bei Seimo nutarimo „Dėl Etninės kultūros globos tarybos ir jos nuostatų patvirtinimo“ IV skirsnio 10 dalis. Tai, kad esamas Lietuvos teritorinis administracinis suskirstymas yra nepalankus etnokultūrinių tradicijų plėtrai, abejonių nekyla. Todėl teisinė bazė turėtų būti maksimaliai pritaikyta gyvų etninės kultūros reiškinių panaudojimui puoselėjant regionų identitetą.
Kalbant apie teritorinį administracinį Lietuvos suskirstymą, turime pripažinti, kad apskričių sukūrimas tik dar labiau pablogino regioninio savitumo išsaugojimą, nustatytos apskričių ribos niveliuoja etnokultūrinę tradiciją. Etninė kultūra – tai turtas, kurį dabartinėmis sąlygomis mes kasdien negrįžtamai prarandame. Savitumo praradimas mus daro beveidžiais, globalios visuomenės atstovais. Tačiau tik savitą kultūrą, tautinę savimonę ir tautinį taptatumą išsaugojęs asmuo ar tauta įdomūs kitiems.
Šiandien nėra darinio, kuris apimtų natūraliai susiklosčiusius etnografinius regionus. Apskritis – tai dirbtinis darinys. Apskrityse etnokultūrinė tradicija visumoje neturi galimybių plėtotis. Todėl įkurtos regioninės tarybos veikia etnografinių regionų ribose, tų regionų, kurių teritorijos nesutampa su administracinių vienetų – apskričių – teritorijomis.
Kai tokia sistema, ar daug kas iš aukštaičių žino, kokios dainos buvo paplitusios Aukštaitijoje? O kokių šokių yra mokomi žemaičių vaikai mokyklose? Dažnai į tai nekreipiama dėmesio. Sakoma, nesvarbu aukštaitiška ar žemaitiška daina dainuojama Žemaitijoje, nes čia gyvena ir aukštaičiai, ir žemaičiai. Bet juk toks požiūris – tai regioninio savitumo naikinimas. Kiekvienas Lietuvos regionas turi savitą kultūrą – savitą architektūrinį sprendimą, miestelių ir kaimų išdėstymo struktūrą, dainas, šokius, tautosaką, kulinarinį paveldą. Tai regionų savitumą atskleidžiančios vertybės. Gražus Lietuvos kraštovaizdis, išlikęs etnografinių kaimų paveldas vilioja ne vieną užsienio turistą. Pritaikius išlikusius unikalius statinius šiandienos poreikiams, galima būtų kaime atgaivinti tradicinius amatus ir verslus, plėtoti turizmą ir turėti iš to naudos bei pragyvenimo šaltinį. Etninės kultūros globos taryba parengė Lietuvos ilgalaikę etnografinių kaimų išlikimo programą, kurioje numatomi būdai ir priemonės etnografiniams kaimams gaivinti bei etnokultūrinei tradicijai puoselėti.
 
- Kokie artimiausi regioninių tarybų darbai?
- Darbų labai daug. Paimkime bet kokią etninės kultūros sritį. Dažnai prireikia ekspertų pagalbos, jų konsultacijų. Pavyzdžiui, ne visi žino, kuo skiriasi aukštaitiškas statinys nuo žemaitiško, dzūkiškas nuo Mažosios Lietuvos kraštui būdingų pastatų. Tokios žinios turėtų padėti ūkininkams statant naujus statinius rasti tinkamą sprendimą ir nedarkyti kraštovaizdžio. Tas pats su tradicijomis, papročiais. Daug kur pas mus dabar tikra mišrainė, daug kičo.
Grįžkime prie apskričių. Problema yra ne tik ta, kad apskrityse nepuoselėjama atskirų regionų kultūra, o laikomasi to paties unifikuoto tradicijų puoselėjimo principo, nekreipiant dėmesio į jų regioninę specifiką, teritorinį paplitimą. Kita problema yra ta, kad apskrities valdžia nėra visuomenės renkama. Tai Vyriausybės valdymo grandis. Dažnai valdoma neatsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius – visuomenė beveik nušalinta nuo valdymo.
Regioninių tarybų įkūrimas yra pirminis postūmis, turintis įtraukti visuomenę į Lietuvos regioninių problemų sprendimą. Didelė dalis visuomenės aiškiai suvokia regioninės reformos būtinumą. Kadangi regioninis valdymas dabar nesusietas su kultūros identiteto išlaikymu, per regionų tarybas visuomenė gali pareikšti savo nuostatą šiuo klausimu, gali išreikšti savo pageidavimą ar net pareikalauti iš valdžios suskirstyti Lietuvos teritoriją taip, kad ji neniveliuotų krašto etnokultūrinių tradicijų. Žinoma, nereikia eiti į konfliktą – reikalauti to, kas neįmanoma. Bet reikia nuolat priminti, labai argumentuotai pagrindžiant, kad egzistuoja tokia problema, kad šios problemos neišsprendus mes negalime toliau eiti ta linkme, kuria eina Europos valstybės, savo regioninę politiką grįsdamos visuomenės poreikių tenkinimo bei regionų savitumo išlaikymo principais.
Tai vienas iš būdų, kaip regioninė taryba gali efektyviai veikti. Ateitis parodys, kiek regioninės tarybos yra pajėgios atgaivinti savo regiono identitetą.
Etninės kultūros globos taryba skatina regionų tarybas savarankiškai apibrėžti savo veikos tikslus ir uždavinius. Uždaviniai negali būti unifikuoti, nes kiekviename regione situacija yra skirtinga. Be abejo, tikslai ir uždaviniai turi sietis su bendrais Etninės kultūros globos tarybos tikslais ir uždaviniais, bet jie negali būti suvienodinti, nes kiekvieno regiono problemos ir poreikiai skirtingi.
Mūsų nuomone, atskirų regionų tikslai ir uždaviniai bei problemų sprendimo būdai yra ir turi būti skirtingi. Todėl ir institucinė regionų sistema turi būti pritaikoma ar naujai kuriama išeinant iš vietos gyventojų poreikių. Žinoma švietimo, sveikatos institucijų tinklas turi atitikti bendruosius reikalavimus, bet visi kiti dalykai, ypatingai kultūrinė infrastruktūra, turi pirmiausiai tenkinti regiono poreikius. Jokiu būdu nereikia kurti taip, kaip buvo kuriama tarybiniais metais – visur vienodas kultūros institucijų tinklas. Kiekvieno regiono specifiką formavo savitas kraštovaizdis, istorinė situacija, net žmonių būdo ir charakterio bruožai. Tai suformavo savitą krašto kultūrinę tradiciją, savitą etnografinį regioną. Kodėl reikia tai naikinti?
 
- Ar jau sulaukėte visuomenės narių atsiliepimų apie regionų tarybų darbą?
Žmonės dėkoja už tai, kas gera daroma etninės kultūros srityje. Regioninėse tarybose jie randa užuovėją, ypač tada, kai jų teisėto noro puoselėti tautines vertybes nesupranta valstybės institucijos (tokia teisė – išlaikyti lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius – yra užfiksuota Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir keliuose kituose LR įstatymuose, tačiau dažnai mūsų modernėjančioje visuomenėje kai kam atrodo, kad visa tai atgyvenę, nesvarbu.
Norėčiau priminti gražų Europos Sąjungos valstybių narių apsisprendimą gerbti kiekvienos valstybės nacionalinį tapatumą, tradicijas ir papročius, besivienijančioje Europoje išlaikyti kalbų ir kultūrų bei regionų įvairovę. Manau, kad susipažinę su Europos Sąjungos sutarties nuostatomis ir kitais Europos valstybių dokumentais, mes rasime atsakymą, ko reikia ne tik mums, bet ir tam savitai modernėjančiam pasauliui. Privalome tuo domėtis, jei nenorime būti beveidžiais europiečiais, jei norime išlikti savimi ir tapti Europos ir Pasaulio tautų bendrijos pilnaverčiais ir pilnateisiais nariais.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija