Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

Dar kartą apie „razbaininką”, „svieto lygintoją” Tadą Blindą 

Parengė Danguolė Želvytė

Bendraminčiai ir bendradarbiai
Šiemet mūsų žurnalo redakcija pažymi savo gyvavimo dešimtmetį. „Žemaičių žemė” leidžiama nuo 1993 m. lapkričio, t. y. nuo tada, kai 1991 m. pavasarį pirmąjį žemaičių kalba pradėtą leisti laikraštį „A mon sakā?” buvo nutarta reorganizuoti į žurnalą.
Dešimt metų visuomeninė Žemaičių kultūros draugijos organizacija kas mėnesį, ketvirtį skaitytojams pateikdavo po naują leidinio numerį. Be abejo, tai pareikalavo žemaitiškos kantrybės, užsispyrimo ir nuoseklaus darbo.
Metų, kai būdavo itin sunku, atrodydavo, kad jau jau ir žurnalo leidybą reikės nutraukti, pasitaikė nemažai. Pasiduoti neleisdavo ištikimi laikraščio skaitytojai ir bendradarbiai.
Bene daugiausiai padėkos žodžių šiuo požiūriu nusipelno iškiliausi Žemaitijos kraštotyrininkai, kultūros istorikai, kurie kur buvę kur nebuvę su savo rašiniais jau ir redakcijoje.
Nuolat su mumis Žemaičių Kalvarijos gyventojų sąžinė, Žemaičių akademijos garbės narys Konstantinas Bružas, plungiškė kraštotyrininkė, taip pat Žemaičių akademijos garbės narė Eleonora Ravickienė.
Paskutiniais metais aktyviai redakcijai talkina itin turtingą kraštotyrinį archyvą per ilgus darbo metus sukaupęs Vilniuje gyvenantis žemaitis pedagogas Juozas Normantas. Džiaugiamės nuolat gaudami ir itin kruopščiai Žemaitijos istoriją ir kultūrą tyrinėjančios farmacininkės dr. Reginos Žukienės rašinius.
Keletą metų mus dažnai lankydavo ir iškilaus Telšių krašto tyrinėtojo, pedagogo, muziejininko Jono Andriusevičiaus laiškai (mirė 2000 m.). Daugelį metų gyvendamas ir dirbdamas Telšių rajone, tuometiniame „Šatrijos” kolūkyje (Gaulėnų kaime) jis įkūrė turtingą kraštotyros muziejų, eksponatų gausumu, jų verte net ir dabar lenkiantį kai kuriuos valstybinius rajonų muziejus. Jo reikalais jis rūpinosi iki pat paskutiniųjų dienų, nors jį senokai buvo patikėjęs Žemaičių „Alkos” muziejaus globai (šiuo metu Gaulėnų muziejus priklauso Upynos savivaldybei, čia dirba Žemaičių „Alkos” muziejaus darbuotojas). 1979-1986 metais J. Andriusevičius vadovavo „Alkos” muziejui, šiuo metu čia dirba jo dukra Dalia Karalienė. Paskutiniais savo gyvenimo metais, sunkiai sirgdamas širdies liga, daugiausiai praleisdavo namuose. Tačiau nuolat dirbo – stengėsi susisteminti, apibendrinti tai, kas per metų metus surinkta, užrašyta.
Iš redakcijai atsiųstų jo laiškų įdomūs padavimai ir legendos apie Šatrijos kalną, iškilius Telšių krašto žmones.
Mėgo J. Andriusevičius pasakoti. Įsikalbėjęs vis užvesdavo kalbą apie Tadą Blindą. Tą patį, dėl kurio ir panašių į jį dar ir XX a. pradžioje dažnas bevelydavo ratu apsukti šį miestą…
Miestą?

Didinga Luokės senovė
Ilgą laiką Luokė išties buvo viena iš didžiausių ir Žemaitijos gyvenime didelę įtaką turėjusių gyvenviečių. Rašytiniuose šaltiniuose jau XIV-XV amžiuje minimas Luokės valsčius ir dvaras. Jis buvo ypatingoje vietoje: vos už trijų kilometrų – legendomis apipintas Šatrijos kalnas, vienas gražiausių ir didingiausių Žemaitijoje. Iš čia keliai šakojasi į Telšius, Kuršėnus, Varnius, Tryškius. Nuo kalvų prieš kiekvieno keleivio akis atsiveria paslaptingi ir savo grožiu įstabūs tolimų apylinkių vaizdai, į kuriuos įsilieja ir savo tamsžaliu solidumu išsiskirianti Bivainės giria, Guivėnų, Biržuvėnų miškai.
Luokėjė dar 1416 m. paties Vytauto Didžiojo nurodymu pastatyta bažnyčia – viena pirmųjų Žemaitijoje. XVI a. miestelyje vyko didžiuliai turgūs ir prekymečiai. 1790 m. Luokei atnaujinta prekybos privilegija, kurią ji turėjo dar XVII a.
Iki XIX a. vidurio Luokė – Žemaičių vyskupų valda. 1853 m. čia veikė dvi mokyklos: valdžios ir parapinė.
Luokės miestelio gyventojai gana aktyviai dalyvavo abiejuose XIX a. vykusiuose sukilimuose. Žinoma, kad sukilėliai su savo priešininkais prie Luokės buvo susirėmę 1831 m., o už 1863 m. sukilėlių rėmimą buvo apkaltintas ir į Sibirą ištremtas Luokės klebonas Kazimieras Chromanskis, vikaras Vincas Lukoševičius, Domininkas Kozickis ir Justinas Siesickis. Po sukilimo miestelyje uždaryta parapinė mokykla. Praėjus šioms negandoms vėl viskas pamažu stojo į savo vėžes. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1866 m. Luokėje veikė 20 krautuvių, keliolika smuklių, dvi alaus daryklos, malūnas, neblogai buvo išvystyti amatai – gyveno keliolika amatininkų šeimų. 1897 m. čia buvo 1629 nuolatiniai gyventojai.
Šiandien?
Jei ne legenda tapęs iš šių kraštų kilęs Tadas Blinda, miestelio pašonėje stūksanti jau minėta gražuolė Šatrija, neblogai tvarkoma miesto aikštė, čia gyvenantys tokie pat, kaip ir anksčiau kantrūs ir darbštūs žemaičiai, pravažiuodamas Luokę vargu ar patikėtum, kad ši gyvenvietė, taip panaši į šimtus kitų buvusių Žemaitijos kolūkių centrinių gyvenviečių, tikrai yra ta pati garsioji Luokė…

„Svieto lygintojo” kerai
Tiems, kuriuos jaunystėje vienas iš pirmųjų lietuviškų nuotykių filmų „Tadas Blinda” ilgam prikaustydavo prie televizorių, kas nesibodėdavo jį žiūrėti dar ir dar kartą, šiandien laikas jau balina plaukų sruogas. Tačiau gyvenimas – lyg ta spiralė. Vėl ir vėl sugrįžtame ten, kur buvę. Tikrų tikriausi „razbaininkai” (vagys, plėšikai, reketininkai ir net žmogžudžiai), sulaukę išimtinio žiniasklaidos dėmesio, mūsų akyse tampa „svieto lygintojais”, didžiaisiais teisybės ieškotojais ar
net tautos didvyriais.
O kaip buvo su Tadu Blinda? Kas jį padarė didvyriu, juk tokių kaip jis tais laikais buvo daug – lig šiol senųjų krašto žmonių atmintyje gyvi pasakojiami apie „razbaininkus” Raudonkrūtinį, Čečarą, Ruginį, Lygnugarį ir kt. šiose apylinkėse siautėjusius plėšikus. Kodėl žmonės išskyrė, didvyrio aureole apvainikavo būtent jį – Blindą? Gal iš tiesų jis toks buvo?

Tado Blindos biografija
Net ir Jonas Andriusevičius, per savo amželį bene daugiausiai iš visų tų, kas domėjosi Tadu Blinda, į vieną vietą sukaupęs autentiškus Tado Blindos biografinius dokumentus, negalėjo vienpusiškai ir kategoriškai atsakyti į šį klausimą. 1973 m. Vilniaus universiteto kraštotyrinkų organizuotos kompleksinės ekspedicijos metu J. Andriusevičius nurodė, kad „pirmųjų pasakojimų klampynė padengta vos ne šimtamečiu dulkių sluoksniu, šiandien leidžia laikyti teisingu dalyku bet kokį žmogaus vaizduotės gaminį, bet kokį prasimanymą aštraus pojūčio padirginimui. Pasekime nors dalį to, ką girdime apie garsųjį Tadą Blindą. Iš vieno atėmė, kitam su kaupu nepašykštėjo, vienam bizūnu tvojo, kitam puskvortę pastatė. Apšvarino dvarininko ar kunigėlio storą piniginę, iš biednioko skatikus irgi nulupo. Luokiškiai pasakoja, kad vienaip ar kitaip atsitiko ties Tryškiais, Tryškučiais, kiti tvirtina, kad visa tai kaip tik Luokėje buvę… Blindos tėvas buvo Tadas, o sūnus taip pat tėvo vardu pakrikštytas. Blinda – literatūrinis personažas, folklorinis herojus ir Blinda – dokumentuose randamas asmuo.”
Remdamasis pastaruoju argumentu ir Gaulėnų muziejuje saugomais Luokės bažnyčios dokumentais, J. Andriusevičius pabandė dalinai atkurti Tado Blindos biografiją. Ir taip, anot šio tyrinėtojo: „Tadas Blinda, sūnus Tado gimė 1846 m. pabaigoje Luokės parapijos Kinčiulių kaime. Tėvai valdė maždaug poros valakų dydžio ūkį. Be to, tėvas buvo Viekšnių dekanato medininkas. Ūkiu daugiausiai rūpinosi motina. Šeimoje buvo du sūnūs. Tado brolis mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Tadą motina labai mylėjo ir iš mažens jam davė didelę laisvę. Sūnui buvo dvidešimt metų, kai jam motina 1867 m. sausio 15 d. užrašė visą ūkį, sau pasilikdama turtingą išimtinę. Tų pačių metų vasario 17 d. Tadas vedė gretimo Jucių kaimo merginą – aštuoniolikmetę Barborą Viktoravičiūtę. Jaunieji susituokė Luokės bažnyčioje. Jų šeimoje augo trys dukros: Ieva, Ona ir Marijona. Ūkininkavimas Tadą Blindą mažai domino, todėl ūkį nuomojo kitiems, o pats su bendraminčiais plėšikavo aplinkiniuose valsčiuose ir toliau.”
1877 m. balandžio 22 d. per Jurgio jomarką Luokės karčemoje Tadas Blinda susipešė su kitais karčemos lankytojais. Matyt, daug jis čia turėjo neprietelių, kad muštynių karčemoje jiems neužteko. Žmonės ištempė Tadą į lauką ir čia toliau kaip įmanydami jį daužė – kol įsitikino, kad nuo tos žemės jis jau daugiau nepakils…
Apie paskutines Tado Blindos gyvenimo valandas mūsų bendradarbė Regina Žukienė, remdamasi savo senelio Kazimiero Juškevičiaus, kuris buvo gimęs apie 1858 m. ir gyveno netoli Luokės bažnyčios, atsiminimais, rašo plačiau: „Tą lemtingą Jurginių jomarko dieną Tadą Blindą, ateinantį į miestelį, pamatė lauką akėjantis senelio brolis Jonas Juškevičius. Blinda, kaip ir visada, buvo apsivilkęs kailinukais, su šikšnine terba, bet vietoje batų avėjo naginėmis. Pasisveikino. Jonas nustebęs paklausė: „Pone Blinda, kodėl toks nepasirėdęs?”. Blinda atsakė, kad su persteke gaudęs žuvis ir netyčia persidūręs koją, todėl negalįs užsimauti batų. Tuo tarpu žmonės kalbėjo, kad Blinda su „šaika” plėšikaudamas šlajomis atvažiavęs pas vieną ūkininką, bet šis, ar nujausdamas, ar gavęs žinią, jau buvo pasiruošęs ir svečius sutiko kulkomis. Blindai buvo peršauta koja.
Blinda nuėjo į jomarką. Po pietų gėrė savo pamėgtoje karčemoje prie Telšių kelio, visai netoli bažnyčios. Šinkorka jį gerai pažinojo ir įvedė į nedidelį alkierių. Tuo metu didžiojoje smuklės troboje (kambaryje) gėrė kaimo vyrai. Jie jau buvo susitarę Blindą pamokyti. Pradėjo triukšmauti, atsisakė smuklininkei sumokėti už arielką, nes esą ji juos apgavusi. Žydė smuklininkė, įbėgusi į alkierių, paprašė Blindos padėti. Blinda išėjo vyrų raminti: „Vyrai, ką čia sugalvojot, jei gėrėt, reikia užmokėti!” Staiga vienas iš jų iš už nugaros kirto Blindai su geležiniais arklių pančiais. Blinda, nesitikėdamas smūgio, parkrito. Tuomet ir kiti jam pridėjo… Blindą ištempė į gatvę. Subėgo žmonės. Kažkas riktelėjo: „Duokit jam!” Pasipylė akmenys. Blinda gulėjo paslikas be sąmonės. Atvyko tvarkos saugotojai ir jį nutempė į valsčiaus tarybą. Pamatę, kad Blinda miršta, pasiuntė kunigo. Senelis buvo „klapčiukas” ir patarnaudavo šv. Mišioms. Todėl jis atlydėjo kunigą su Šv. Sakramentu pas Blindą. Šis nejudėjo. Kunigas pasilenkęs prašė mirštančiojo: „Jei mane girdi, paspausk ranką”. Kunigas bandė kalbėti maldą, bet Blinda jau nereagavo ir tuoj mirė. Mirusįjį palaidojo nešventintoje Luokės kapinių vietoje, už „griovio”, kur buvo savižudžių vieta (po karo toje kapinių vietoje kartais laidodavo ir žuvusius partizanus, prieš tai kurį laiką juos suguldytus palaikę miestelio aikštėje, prie Nepriklausomybės paminklo. (…)
Vokiečių okupacijos metais mama Luokės kapinėse man parodė Blindos kapą. Jis buvo antroje kapinių kalno pusėje, po medžiu. Kapas, matyt, po T. Blindos mirties kurį laiką dar buvo prižiūrimas, nes kauburėlis dar buvo žymus, tik apaugęs žolėmis. Br. Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva” (t. IV, p. 129) rašo: „Kažkas pastatė jam ir paminklėlį, kuriame dar buvo galima išskaityti žodžius: „Grabas Wiecznas smūtni Po Meti Tadeusz… Atmieniema”. (…)
Nuvažiavusi 1996 m. į Luokę, aplankiau savo senelių ir kitų artimųjų kapus. Nuėjau pažiūrėti ir Blindos kapo. Deja, jo žymių jau nebebuvo”.
Yra žinoma, kad po garsiojo Jurgio jomarko keli Luokės vyrai už dalyvavimą muštynėse buvo suimti ir išvežti į Šiaulius. Juos išlaisvino ten nuvykęs kunigaikštis Oginskis.
1877 metų rudenį (tais pačiais metais, kai buvo užmuštas Tadas Blinda) našlė Barbora Blindienė ištekėjo antrą kartą – už Pranciškaus Dauginio, kuris gyveno Parvainiuose.
Stebėtis tuo, kad B. Blindienė taip trumpai gedėjo savo vyro, Jono Andriusevičiaus nuomone, matyt, nereikėtų, nes, vyrui mirus, jų vyriausiajai dukrai Ievai buvo vos aštuoneri metai, o jauniausiai Marijonai – vieneri.

Plėšikas ar kovotojas?
Tadas Blinda tais laikais nebuvo vienintelis razbaininkas, plėšikavęs Žemaitijoje.
Plačią medžiagą apie Tadą Blindą surinkusi Žemaitijos krašto tyrinėtoja Regina Žukienė savo darbelyje, atsiųstame mūsų redakcijai, primena tą faktą, kad tokius „razbaininkus” kaip Tadas Blinda, pirmiausiai suformavo tuometinės socialinės sąlygos: „Į carinę armiją, kurioje reikėjo tarnauti net 25 metus, retas tenorėdavo eiti, todėl dažnai rekrūtus imdavo jėga, kai kurie pabėgdavo ir, neturėdami kur dėtis, slapstydavosi miškuose ir net tapdavo plėšikais. Anot G. Žemkalnio-Landsbergio, pagarsėję Žemaitijos plėšikai „nebuvo paprasti plėšikai, juose buvo vis dėlto idėja kovos prieš neteisybę”. Tai rodo, kad ir Tadas Blinda savo pasirinkimu pirmiausiai galėjo išsakyti protestą prieš egzistavusią socialinę neteisybę, už savo paniekinimą, paprastų žmonių žeminimą keršijo dvarininkams ir caro valdininkams.
Tadas Blinda ir jo bendraminčiai 1865-1877 metais siautėjo Telšių, Šiaulių, Raseinių apskrityse. Užrašytuose žmonių prisiminimuose galima aptikti ir tokių faktų, kad tam išvaizdžiam, šiek tiek mokytam, drąsiam, Luokės jomarkuose dažnokai pasirodančiam Tadui Blindai, turėjusiam miestelyje savo pamėgtą karčemą, daug visokių „žygdarbių” buvo pripaišoma nepelnytai – tuo metu, prisidengę Tado Blindos vardu, Žemaitijos miškuose siautėjo ir keletas kitų „razbaininkų”.
Tadas Blinda buvo vienas iš paskutiniųjų Žemaitijos „razbaininkų”, todėl, kai XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje imta užrašinėti pasakojimus apie tokius žmones, prisiminimai apie Tadą Blindą užrašinėtojus patraukdavo savo gyvumu ir spalvingumu. Suprantama ir pateikėjų pozicija: praeitį dažniausiai piešiame romantiškai. O čia dar jaunas, energingas vyras… Ir viskas vyko tose pačiose apylinkėse…
Apie Tadą Blindą išties užrašyta daug prisiminimų, pasakojimų. Viena iš pirmųjų šio darbo ėmėsi rašytoja Lazdynų Pelėda. Apie 1900 m. ji net buvo pradėjusi rašyti didelį grožinį kūrinį – „Sulygintoją svieto”, tačiau jo nebaigė. Žinoma, kad savo užrašus apie Tadą Blindą ir grožinio kūrinio idėją ji perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui. Šis greitai po to parašė dramą apie Tadą Blindą – „Blinda. Svieto lygintojas” (pirmą kartą visuomenei parodyta Vilniuje 1907 m. lapkričio 25 d.).
Analizuodamas, kodėl savo darbo neužbaigė Lazdynų Pelėda, Juozas Normantas pažymi, kad pati rašytoja apie tai žinių nepaliko. Skaitydami jos laiškus Povilui Višinskiui randame tik tokią užuominą: „Klausimas (p. 46) žudo mane, ar valia stačiai užgauti ilgaskvernius, ar raštas mano ir jo turinys bus suprastas dėl daugumo mūsų brolių? Ar atneš naudą? Ar nepapiktins per daug?” (Raštai, t. VIII. V., 1955, p. 445). Šiuo atveju Lazdynų Pelėda konsultuojasi, ką jai rašant apie Tadą Blindą daryti su ta gyvenimo tikrove, kuri jai atsivėrė susipažinus su žmonių prisiminimais: Lazdynų Pelėdai buvo žinomas neigiamas Tado Blindos požiūris į kunigus, kurie buvo nuskriaudę jo motiną ir taip daug žalos padarę visai Blindų šeimai. Rašytoja, matyt, taip buvo paveikta surinktų faktų, kad suprato, jog grožiniame literatūros kūrinyje negalės įveikti istoriškumo, be to, gali būti apkaltinta bažnyčios ir nesuprasta kultūros žmonių.
Grožinį kūrinį apie Tadą Blindą mums padovanojo G. Landsbergis-Žemkalnis. Darytume klaidą tapatindami jo pjesės herojų su tikruoju Tadu Blinda, nes, kaip kūrinio pratarmėje rašo autorius, rašydamas pjesę jis rėmėsi surinktais pasakojimais ir apie kitus XIX a. viduryje buvusius garsius Žemaitijos „svieto lygintojus”. Panašiai gimė ir 1972 m. pastatytas meninis kino filmas „Tadas Blinda” (režisierius B. Bratkauskas).
Pasirodžius šiam filmui, susidomėjimas Tadu Blinda ilgą laiką buvo didžiulis. Daug kas, plačiau susipažinęs su užrašytais žmonių pasakojimais apie šį „razbaininką”, piktinosi jo išaukštinimu. Faktas tas, kad kūrėjai aukštino ne Tadą Blindą, o paprastų žmonių kovą su savo skriaudėjais, aukštino prigimtinę žmogaus teisę būti laisvam, gerbiamam, aukštino drąsą, vyriškumą, meilę ir gamtos grožį.
Žemaitijos krašto tyrinėtojai, net ir rašydami apie tokias legendines asmenybes kaip Tadas Blinda, naudojasi autentiškais istoriniais šaltiniais. Juos yra nurodęs J. Andriusevičius:
1. Išrašas iš Luokės bažnyčios knygos apie Tado Blindos ir Barboros Viktoravičiūtės santuoką (saugomas Lietuvos valstybiniame archyve);
2. Pasogos ir žemės užrašymo Tadui Blindai dokumentas (asmeninis K. Dauginio, gyvenusio Telšiuose, archyvas);
3. Įrašas bažnytinėje knygoje apie Tado Blindos mirtį (saugomas Telšių rajono Gaulėnų muziejuje;
4. Įrašas bažnytinėje knygoje apie Barboros Blindienės santuoką su Pranciškumi Dauginiu (saugoma Gaulėnų muziejuje);
5. 1881 m. gyventojų surašymo knyga (saugoma Gaulėnų muziejuje);
6. Įrašas bažnytinėje knygoje apie Ievos ir Onos Blindaičių santuoką, įvykusią tą pačią dieną (saugoma Gaulėnų muziejuje).

Senolių dainose
Dainose įausti istoriniai faktai padeda atkurti istorinę teisybę. Pateikiame dainos apie Tadą Blindą du variantus. Vienas iš jų saugomas Juozo Normanto archyve, kitą redakcijai atsiuntė dr. Regina Žukienė.

„Tvarkydama savo mirusios mamos Celestinos Juškevičiūtės-Stonkienės, gimusios 1905 m. Telšių apskrities Luokės kaime, daiktus, atradau ant popieriaus skiautės jos užrašytą dainą apie Tadą Blindą:

R. Žukienė

Paklausīkėt, senė, jaunė, / Ta dainuška īra slauni.
Paklausīkėt, dėdė, mažė, / Ta dainuška īra graži.
Jisai buva didis ponas, / Ont trijū pavietu.
Susirinka didi šaika, / Ji nebija nieka.
Trumpu žipuonu apsivilkės / Puo miesta vaikščiuoja,
Šikšnuos terba so pasaitās / Unt pečiū nešiuoja.
Kas jo nepažina, / Tarė – jaunikātis,
Ar iš kuokė dvara / Viežlības puonātis.
Vo kas ji pažina, / Visi galvas lenkė,
Ar tai žīdā, ar tai puonā, / Ar žmuonelē menki.
Buva didis razbaininkas / Ant trijū pavietu:
Šiauliū, Telšiū ir Raseiniu, / Vo ėr kitū vietu.
Mušė žmuonis, kotavuojė, / Net smerčio nebuojė,
Šikšnos terba ir nagaika / So savim nešiuojė.
Šventas Jurgis ir padarė / Ratunka spraunu.
Ir užmušė Loukės miestė / Razbaininka slaunu.
Dabar, visi žmuoneliai, / Gīvenkit ba baimės,
Nes nalika dide vilka / Miškūse Bivainės.

Antrąjį variantą 1968 m. rugpjūčio 1 d. Ūbiškėjė užrašė Juozas Normantas. Padainavo Marija Meškauskaitė-Beržienė, g. 1902 m. Papilėjė. Būdama trijų metų ji su tėvais persikėlė gyventi i Duseikius. Tėvas buvo kilęs iš Vizginių kaimo, mama – iš Degučių. M. Beržienė daugiau negu 40 metų gyveno Ūbiškėje. Šią dainą buvo išmokusi iš savo mamos.

Bova slaunus razbaininkas / Ont trijū pavietu.
Susitaisė didi šaika, / Ons nabija nieka.
Trumpu švarku apsivilkės / Pu miesta vākščiuojė,
Šėkšnas terba so pasaitās / Unt pečiū nešiuojė.
Katrėi anuo napažėna, / Tarė – jaunėkātis,
Ne ėš kuokė dvara / Viežlības puonātis.
Katrėi anou pažėna, / Tujau galva lėnkė,
Ar tai žīdā, ar tai puonā, / Ar žmuonelē mėnkė.
Švėntas Jurgis tou padarė – / Katalėka spraunė,
Kad užmuša Loukės miestė / Razbaininka glauni.
Muša, plakė, kotavuojė, / Lig mėrtėis pritvuojė,
Ont jo žaizdū ėr ašaru / Nieks neatbuojė.
Kor tėn bovės atsėvėlka / Ėr maskuoliu puopas,
Nuoriedams anam idoutė / Maskuolėškas ruodas.
Atsėtrauki ėr to, puopė, / Dielē Dieva baimės,
Iššokousem ont juomarka / Tava sena kaili.
Atskob greitā ėr klebuonas / Dūšės ratavuotė,
Nabier laika razbaininkou / Pasėgatavuotė.
Atskobiejė ėr žandaras / So plėkās palietās
Ėr sošoka dėdžio balso: „Jau Blindas nablėka”.
Dabar galem mas gīventė / Spakainē nomūsė,
Jau nabiera pėkta vėlka / Bivainės mėškūsė.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija