"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

MŪSŲ GIMNAZIJOS MOKYTOJAI

Telšiai… Miestas ant septynių kalvų, Žemaitijos sostinė, didžiausias tarpukario metų Žemaitijos kultūros ir švietimo centras. Būtent tais metais Telšiai itin išgarsėjo savo aukštosiomis mokyklomis, spauda, visuomeninėmis ir kultūrinėmis iniciatyvomis.
Tą laikmetį Telšiuose iki pat šiol tapatiname su Prano Genio, Felikso Milevičiaus, Kazio Mockaus, Konstantino Olšausko, Felikso Kudirkos ir daugelio kitų šviesuolių vardais. Daugelis jų tada glaudžiai buvo susijęs ir su švietimo įstaigomis: dėstė jose, rūpinosi mokyklų aprūpinimu, jaunimo dora.
Savotišku lietuvių literatūros mokytojo simboliu Žemaitijoje yra išlikęs būtent minėtu laikotarpiu Telšių gimnazijoje dirbęs Feliksas Kudirka. Šios publikacijos autorei Reginai Stonkutei-Žukienei, vėliau tapusiai socialinių mokslų daktare (šiuo metu gyvena Vilniuje), šie žmonės dėstė, iš jų ji mokėsi gyvenimo tiesų.

1918 m. sausio 20 d. Telšių gimnaziją įkurė „Saulės” draugija. Pažymint vyskupo Motejaus Valančiaus mirties penkiasdešimtmetį, 1925 metais, gimnazija buvo pavadinta Telšių Motiejaus Valančiaus vardu.
Mokinių skaičius čia kasmet didėjo ir senujų patalpų jai greitai nebepakako. Žemaitijos sostinės visuomenė pradėjo rūpintis naujų gimnazijos rūmų statyba . 1934 metais buvo sudarytas Telšių gimnazijos statybos devynių žmonių komitetas, kurio prezidiumo pirmininku buvo Telšių apskrities viršininkas E. Šalkauskis. „Mūsų kraštas” 1934 m. liepos 28 d Nr. 27 rašė: „Komitetas tuoj pradės rūpintis planu sąmata. Kitais metais apsk. Taryba šiam reikalui skirs, 15000 Lt, miesto Taryba 15000 Lt, gimnazijos mokytojai namams statyti aukoja vieno mėnesio algą, jei Švietimo ministerija dviejų metų būvyje pradės namus statyti." 1936 m. pagal architekto Stulginskio projektą, vadovaujant gimnazijos direktoriui J. Jagaudui, buvo pastatyti gražūs, moderniški, patogūs gimnazijos rūmai.
1939 metų rugsėjo 1-ąją ir aš peržengiau Telšių gimnazijos slenkstį – tapau šios mokslo įstaigos pirmos klasės auklėtine. Gimnazija tada man pasirodė nuostabiai graži: grindų parketas blizgėjo, pro langus švietė saulė, klasėse tvarkingai stovėjo mediniai suolai, ant sienos kabėjo juodos lentos, virš lentos – gražus medinis kryžius. Prieš pamokas gimnazijos vestibiuliuose ir koridoriuose klegėdavo mokiniai, pasipuošę mokyklinėmis uniformomis.
„Lietuvos statistikos metraštyje” nurodoma, kad 1939 m. Telšių gimnazijoje mokėsi 424 mokiniai: 221 berniukas ir 203 mergaitės, dirbo 26 mokytojai. Mūsų, pirmoje klasėje, buvo daugiau kaip 100 mokinių, todėl buvome suskirstyti į tris klases: „a” berniukų, „b” mergaičių, ir „c” mišriąją (joje mokėsi mažiausieji). Aš patekau į „c” klasę. Su manimi kartu šioje klaseje mokėsi ir Alma Nutautaitė (dabar Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adakienė).
1939-ųjų rugsėjo pirmoji mums buvo džiugi diena, tačiau pasauliui tai – viena iš
tragiškiausių (būtent tada oficialiai prasidėjo II pasaulinis karas).
Prasidėjus mokslo metams mokiniai išsirikiavo gimnazijos kieme ir po to per miestą patraukė į Katedrą. Čia buvo aukojimos šv. Mišios, kad mums sektųsi mokslas, kad Dievas laimintų Tėvynę. Tada mums buvo šventė ir niekas dar nežinojome, kokie išbandymai mūsų laukia, ką atneš mūsų kraštui prasidėjęs karas. Jo gresmė Lietuvoje jautėsi – buvome netekę Klaipėdos, jau buvo užgrobta Austrija ir Česlovakija.
Šešeri karo metai! 1939 m. pirmoje klasėje pradėjo mokytis daugiau negu 100
pirmokų, o 1945 m. liepos 21 d. gimnaziją baigėme vos šeši mokiniai – vien tik
mergaites. Kitus pasiglemžė karas: vienus išvežė į Sibirą, kiti „mokslus ėjo
kalėjimuose” ar buvo sovietų nužudyti, trečius, ypač žydų tautybės, nužudė
vokiečiai, dalis gimnazijos auklėtinių buvo pasitraukę į Vakarus ir veliau pasklido po platų pasaulį, dar kiti įstojo į kitas mokyklas ar iš viso nebegalejo mokytis.
Mokslo programa ir mokymo organizacija mums lankant gimnaziją kasmet keitesi, kaip keitėsi Lietuvoje ir valdžios. Įstojome į pirmą reformuotos gimnazijos klasę, baigę šešis
pradžios mokyklos skyrius. Tada buvo numatyti 7 mokslo metai.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, pradžios mokyklos buvo sujungtos su
gimnazijomis ir mes tapome ne antros, o šeštos klasės mokiniais. Tais metais netekome gimnazijos direktoriaus Prano Samulionio, kuris 1939 metais į Telšius buvo perkeltas iš Švekšnos (jis pradėjo dirbti vietoje į pensiją išėjusio buvusio direktorius J. Jagaudo). Prasidėjus sovietmečiui, į gimnaziją nebeateidavo kapelionas, nebebuvo ir tikybos pamokų, prieš pamokas nebekalbėdavome maldos. Klasėse ant sienų nebekabėdavo kryžius ir Vytis. Antrojo aukšto vestibiulyje nuo sienos vieną dieną dingo ir M. Valančiaus, kurio vardu vadinosi gimnazija, portretas.
Į gimnaziją tais laikais mokytis atėjo daug žydų moksleivių, nes Telšių
žydų gimnaziją uždarė. Kūresi pionierių, komjaunuolių organizacijos, vietoj
Lietuvos himno ėmė skambėti Internacionalas.
Užėjus vokiečiams, vėl reforma – mus sugrąžino į ketvirtą klasė. 1942 m. rugsėjyje,
aplenkdami penktąją klasę, pradėjome mokytis šeštoje. Po to – septinta. 1945 m.
baigusios aštuntą klasę, gavome brandos atestatus.
Mums dėstė aukštos kvalifikacijos pedagogai. Jie dirbo pasiaukodami, kad tik tais sunkiais karo ir suiručių metais mes gautume tinkamą išsilavinimą, išmoktume labiausiai gyvenimui reikalingų dalykų. Jie ugdė ir mūsų patriotizmą. Su gilia pagarba ir dekingumu iki šiol prisimenu daugumą Telšių gymnazijos mokytojų, kurie sunkiomis sąlygomis, gaudami labai mažus atlyginimus, kai visiems taip trūko maisto, šviesos, vadovėlių, kai aplinkui tvyrojo karo baimė, gimnazija buvo blaškoma iš vienų patalpų į kitas, nes jų prireikdavo vis besiplečiančiomis karo ligoninėms, sugebėjo mums perteikti savo žinias, įskiepyti meilę darbui ir Tėvynei, pagarbą žmogui.
Nuoširdžiai pirmose gymnazijos klasėse lietuvių kalbos mus mokė mokytoja
Darata Inkenaitė. Ji norejo, kad mes, žemaičiai, gražiai taisyklingai lietuviškai
kalbėtume ir rašytume, išmoktume raiškiai skaityti, pajustume mūsų kalbos grožį.
Aukštesnėse klasėse lietuvių kalbą ir literaturą dėstė Feliksas Kudirka, itin turtinga ir įsimintina asmenybė. Jis buvo aukštas, išvaizdus, santūrus, turėjo savo destymo metodą. Prisimenu, visą mėnesį nagrinėjome K. Donelaičio kurybą, stengėmės pajusti hegzametro skambesį. Dar daugiau laiko buvo skiriama Adomui Mickevičiui. Nagrinėjome lietuvių liaudies dainas, kitą tautosaką. Žavėjomės Homeru, Dante, Baironu, juokemes drauge su Servantesu. Noriai dalyvaudavome mokytojo vadovaujamame literatų būrelyje ir ne vienas išbandėme savo plunksną literatūroje. Kai 1943 m. mokytoją iškelė į Raseinius, visi jo labai gailejomės. Karas jį nubloškė į Vakarus. Jis, buvusio Telšių gimnazijos kapeliono J. Kučinsko padedamas pateko į Ameriką, gyveno Kalifornijoje ir 1964 m netikėtai mirė. Palaidotas Čikagoje.
F. Kudirką pakeitė S. Skeivys. Veliau, 1945 metais, jis tapo gimnazijos direktoriumi. S. Skeivys buvo geras mokytojas. Jam vadovaujant rengdavome įvairius literatūrinius teismus. Tačiau jo destymo metodas, lyginant su F. Kudirkos, buvo visai kitas. Mes ilgai dar gedavome mokytojo F. Kudirkos.
Pirmose gimnazijos klasėse matematiką destė mūsų auklėtoja B. Jurkienė, aukštesnėse – Br. Valiušaitis. B. Jurkienė išmokė algebros ir geometrijos pagrindų, Br. Valiušaitis – spręsti sudėtingas aukštiasniąsias lygtis, Niutono binomus, trigonometrijos,
perteikė aukštosios matematikos, braižomosios trigonometrijos pagrindus. Jis išmokė ir logiškai mastyti, mokėdavo sudominti mokinius dėstomu dalyku, buvo teisingas ir
reikalus mokyklos inspektorius.
Įdomus buvo lotynų kalbos mokytojas Kazys Mockus. Per rašomuosius, verčiant
tekstus, jis leisdavo mums naudotis vadoveliu, žodynu. Sakydavo, kad jei pamokos metu, naudomasis užrašais ir knygomis, mokinys sugeba išversti tekstą, tai jis moka, nes žino, kur ir ko reikia ieškoti. Jei nemokėsi, jam neužteks tam laiko. Šis mokytojas labai mėgo teatrą. Vokiečių okupacijos metais Telšiuose redagavo „Žemaičių žemės” laikraštį.
Pasitraukęs į Vakarus, mokytojavo Vokietijoje, Liubeko lietuvių gimnazijoje, kur
mokėsi ir dalis jo buvusių mokinių.
Prancūzų, rusų, o vėliau ir vokiečių kalbos mus mokė ponia Tarnau, labai
išsilavinusi ir inteligentiška moteris. 1944 metais ji kartu su kitais pabėgėliais
pateko į Vokietiją, o vėliau į Ameriką. Ten ir mirė.
Aštuntoje klasėje vokiečių kalbos mokė J. Šulaitytė, vėliau tapusi vienuole kazimiriete. Žmogaus anatomiją, vėliau neorganinę chemiją destė mokytoja Laurinčiukaitė. 1951
m. ją sutikau Anykščių rajone, Debcikiuose. Baigusi universitetą tada čia
dirbau provizore. Mokytoja dirbo Svėdasų vidurinėje mokykloje ir būdama
religinga atvažiavo pasimelsti į Debcikių bažnyčią. Savo mokinės sutikti čia ji
nesitikėjo.
Fizikos mokė ir dvejus metus mūsų aukletoja buvo Sofija Beniuševičiutė-Rubaževičienė. Ji labai stengėsi mums įkalti į galvas daugeliui sunkiai suprantamus
fizikos desnius, buvo reikli ir griežta. Nuoširdžiai norėjo mums įdiegti aukštos
moralės principus. Ne visada vertindavome jos pastangas, mėgdavome iš jos ir pasišaipyti.
Deja nei jos, nei jos vyro Vaclovo Rubaževičiaus, 1940-1944 m. buvusio
gimnazijos direktoriumi ir desčiusio logiką, nebėra tarp gyvųjų. Jie abu ilsisi
Palangos kapinese.
Geografiją pirmose klasėse dėstė visada skubantis mokytojas Gedyminas. Per jo
pamokas, nors būdami ir maži, visai greta pajutome karo šmėklos alsavimą: jau buvo
užimta Prancuzija, nebebuvo Lenkijos, buvo kritusi Danija, Belgija... Mokytojas pats buvo patyręs I pasaulinio karo baisumus.
Istoriją pirmoje klasėje dėste gimnazijos inspektorius Jančys, elegantiškas, santurus, reilus mokytojas. Bijodavome jei už išdykavimą pakviesdavo pas inspektorių. Aukštesnėse klasėse mokė Čekanauskaitė, Mikuckienė, vėliau emugravusi į Vakarus.
Gamtos mokytoją Kochą po karo sutikau Kauno universitete. Jis mums, farmacinmkams, dėstė rusų kalbą.
Gimnazijoje bilogijos mokė linksmas storulis Eidėnas.
Psichologijos pagrindus dėstė Telšių kunigų seminarijos dėstytojas Mačernis. Iš jo sužinojome apie sugestiją, autosugestiją, telepatiją, hipnozę ir kt.
Su dekingumu prisimenu mielą muzikos mokytoją Domininką Andriulį. Tai jo
inciatyva vokiečių okupacijos metais gimnazijoje buvo įsteigta vakarinė muzikos
mokykla, kurioje galėjome gilinti muzikos žinias.
Namų ruošos ir darbelių mokė mokytojos Talat-Kelpšienė ir Skeivienė.
Fiziškai grūdino kuno kultūros mokytojos Kupšaitė, Ruzgienė, Žilevičiūtė.
Piešimą, ir meno istoriją dėstė mokytojas Sidabras. Jau pirmoje klaseje jis norėjo mus
supažindinti su meno vertybėmis ir nusivedė „Alkos” muziejų pažiūrėti
paveikslų ir skulptūrų. Deja, mes turbūt tokiai išvykai dar buvome per maži. Vienas berniukas besisukiodamas numetė ir sudaužė gipsinę skulptūrą. Visiems dėl šito buvo labai nemalonu... Mokytojui Sidabrui sovietmečiu teko patirti tremtį į Sibirą...
Aštuntoje klaseje mūsų aukletoju buvo mokytojas eruditas Antanas Kalinauskas,
mokęs fizikos, astronomijos, matematikos. Jis padėjo mums pasiruošti ir brandos atestato egzaminams. 0 kur dar mokytojai Burneikienė, Tylenienė, Kavaliauskas,
Aleksandravičiaus, Pocius ir kiti, dėstę mums 1945 metais!
Negalima nepamineti ir gimnazijos kapeliono Jono Kučinsko. 1998 m. tolimoje Los Andželo mieste jis šventė 90 metų sukaktį.
Telšiu gimnazijoje dirbo ir daugiau puikių mokytojų. Tai anglų kalbos mokytoja Krušaitė, istorikas Burba bei jo žmona, matematikas Purvinas, lituanistė Jonikaitė, biologas Maniukas ir kiti. Ačiū jiems visiems savo ir savo bendramokslių, bendraminčių vardu! 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija